Kazys Bradūnas
Įvadas
Apie:
Kazys Bradūnas – poetas – gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršų k., Vilkaviškio raj. Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno JAV. Grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Šiuo metu gyvena Vilniuje. K. Bradūnas išleido 16 poezijos rinkinių, kritikos darbų (vienas iš jų – Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990 (1992)). Redagavo žurnalą „Aidai“.
K. Bradūno kelias poezijos link
Su rašytine litertūra Bradūnas susidūrė pirmame ir antrame pradžios mokyklos skyriuje, kai morina Virbalyje nupirko iliustruotus, 1920 metų laidos, Maironio „Pavasario balsus“: „Tai buvo pati gražiausia knyga visame pasaulyje“. Viena rinkinio eilėraštį poetas viešai deklamavo mokykloje, parinkęs patį trumpiausią ir paprasčiausią („Miške suolelis“), kuris domino dar tuo, kad jis kalbėjo apie realius daiktus, ir taip vaiko vaizduotėje liejosi į puslapio ribų nepažįstančią pasaulio įvairybę.Pats kurti Bradūnas pradėjo ketvirtoje gimnazijos klasėje, sužavėtas spalvingų mokytojos Petronėlės Orintaitės literatūrinių aiškinimų. Pirmuosius eilėraščius eilėraščius spausdino moksleivių periodikij, daugiausia „Ateityje“ ir „Ateities spinduliuose“; vėliau, įstojęs į VDU (1937) ir sutapęs su jaunąja poetų grupe, ryžosi savo kūrybą spausdinti reikliausiuose žurnaluose (Židinyje, Naujojoje romuvoje). Poeto žodžiais tariant, tai galutinai „užantaspaudavo, jog su literatūra ir poezija jau nebesiskirsiu“. Studijuodamas Kaune ir Vilniuje, Bradūnas iš arti sekė ano meto poezijos kryptis, žavėjosi Aisčiu, Miškiniu, Boruta, Brazdžioniu, bet nenorėjo būti jų epigonu ir todėl ieškojo naujų išraiškos formų, kurios prasimušė 1944 m. rinkynyje „Pėdos arimuos“. Tai buvo pirmieji žingsniai į kiek vėliau žemės vardu įvardintą poeziją, kuri eilėraščio kibirkštį skelia iš kalbinio konflikto su ankstyvesne karta ir kartu atsiveria žmogaus egzistenciniams rūpesčiams. Savo užmojais Bradūnas nesiskyrė nuo tų jaunųjų kūrėjų, kurie į literatūrą buvo atėję ne iš sakytinės lietuvių tradicijos, o iš vakarietiškos literatūros ar filosofinės įžvalgos į žmogų.
Bradūną laikome žemės poetu. Ši sąvoka tiksli, bet kartu apgaulinga, nes ji poetą pernelyg su- sieja su erdve ir su Lietuvos žeme, tuo būdu jam prisegama regionalinės poezijos etiketė. Bradūno poezijos apimtis žymiai platesnė ir savo esminėmis prielaidomis kažin ar jo regionalinė.Pirmosios žemės poezijos kibirkštys siekia Vilniaus varpus, tik čia vis dar pridengta tirštoku paveldėtos retorikos sluoksniu, primenančiu, kad poetas pradžioje stipriai laikėsi prieškario lyrikos tradicijų – sekė subjektyvų poetinį modelį, nevengė romantiškai pakilių leksikos skolinių, įspūdį orientavo į aukštą stilių ir todėl žodžiu žemė žymėjo iš esmės nepoetišką realybę, egzistuojančią šiapus prasmių ir šiapus poezijos. Erdvinę vaizduotę Vilniaus varpai orientuoja į miestą ir sukuria žemės mitui analogišką sostinės viziją, išmąstytą kaip savotiška prasmių zona, pasiekiama žingsniu, kaip žemė, lietuviška ir susijusi su istorija, amžina, nes nuo laiko srovės atsieta, stabili, nes tolygi gimtiems namams ir kartu kintanti, prieš akis iškylanti tarsi miražas ar stebuklinga šalis, nujausta, bet nepaliesta, pasisavinta poeto nesibaigiančiomis kelionėmis visada tame pačiame Vilniaus geo- grafijos rate, visad vedančiomis į kažkokį gyvybės centrą.Pėdos arimuos atstumia konvencijas ir imasi didesnės atsakomybės nei regionalinė poezija. Visa čia alsuoja pasitikėjimu, kad pasakyta kažkas visiškai nauj, atrastos iki šiol lietuvių poetų nutylėtos prasmių zonos. Pirmas rinkinio skyrius – pats įdomiausias. Jis drąsiai leidžia šaknis į žemę ir atveria platų, įvairiai moduliuojamą prasmių spektrą nuo paprasto grumsto iki žemės plane- tos, Bradūno kosmologijoj sulygstančios su kosmosu. Visata poetui sutelpa šiapus horizontų, žvaigždės savo šviesą lieja žemyn, saulėlydžiai tvinsta iki ryto pakraščių ir, taip aplenkę nežinomybę, pakelia į darbą pagal žemės tvarką. Kur nesrūva žemės gyvybinė jėga, ten poeto vaizduotė nepasiekia. Ji glaudžiasi prie daiktų, dangų išmąsto etimologiškai pagal žodį pridengti, įprastinius transcendencijos simbolius atkreipdami į žemę. Keliai, kitų poezijos siejami su toliais ir laiko nežinomybe, Pėdos arimuos bėga žeme ir suveda „kaimyną prie kaimyno“, o jei kuris kelias įgauna laiko baimės užuominų, ši mintis pažymima judėjimu gilyn: „ir baigiatės prie kaimo kapinyno, panerdami po šimtmečių banga“. Panašiai Bradūno sodyba. Ji skęsta gilyn kaskart per vieną kartą, laiką matuodama žemės gelmės matu, jį savotiškai sukaupdama visa priimančioj, visa išauginančioj žemėj.Šitaip išgyventas laikas tolygus paveldėjimui. Jis simbolinamas. Dirvoje atrandama senolių pėda, kuri poetui turi kelrodžio prasmę ir kartu reiškia kartų jungties ženklą, jų kultūros ryšį, Pėdose arimuos integruojamą į žemės sferą. Visa čia cirkuliuoja tame pačiame žemės gyvybės rate. Žemė yra tikrovė, kurioje laikosi žmogaus būtis. Ji apsireiškia ir kaip gamtovaizdis, kur gimstama ir gyvenama, tartum tai būtų žmogaus vidinės geografijos tam tikra sistema. Ji taip pat sukaupia giliai savyje banguojantį jėgų tvaną, nelyg tai būtų amžinų šaltinių vanduo. Ji, toji žėmė, yra būtis, srūvanti per kartas, ta pati, nedaloma, srūvanti į poetą, poetą įsakmiau nei kurį kitą pašaukianti gyventi, ir kurti. Tarp būti ir kurti Pėdos arimuos neranda lūžio, lygiai kaip jos neranda lūžio tarp darbo ir poezijos, šias dvi sąvokas apjungdamos sąmoningai ar nesąmoningai vystoma poeto-artojo paralele, atskleidžiančia savo poetine ir egzistencine prasme. Žmogus savo darbo jėgą nukreipia į žemę: „giliai paleidau žemėn sunkų plūgą“ ir uždaros žemdirbio ekonomijos būdu į rankas srūvančią žemės jėgą vėl sugražina į žemę. Tuo būdu išlaikomas nenutrūkęs gyvybės bangavimas, išvengiami būties ritmo stabtelėjimai, įžvelgiama į gyvybę puoselėjančio, ją išsaugojančio žmogaus misteriją, idėjinę ir lietuvišką, bet ne vakarietišką.Ką Bradūnas skolinasi iš liaudies dainu? Visų pirma išraiškos priemones, kurių svarbiausios šios: natūralus ritmas, netiesioginė jausmo išraiška, stilizuotas gamtos vaizdas, paralelizmai ir pakartojimai, klausimomir atsakymo formulės, strofinė kompozicija su ryškiomis pauzėmis, paskirais lankais vystomas nenuosakus vaizdas, taupus žodis, į eilutę įrašomas lėtai ir atsargiai, kad galėtų alsuoti, žodžio ekonomija, išgaunama daiktavardžių ir veiksmažodžių junginiais, kurie kartais užvaldo pusę ar visą eilutę: „Angis/ Atgis/ Duobės dugne/ Balta ugnia“ taria poetas, daiktavardį nei puošdamas epitetais, nei jį interpretuodamas kita atributika, o tik ta, kuri nurodo į daiktų esmę, į kažkokį pirmykštį daiktų modelį, poeto įžiūrėtą nei žemiška kokretika, giliau nei medžiaginio pasaulio formų variacijos. Daiktavardį palydi veiksmažodis. Atžymėtas pačiu ryškiuoju kirčiu, jis sudaro posmelio jėgos branduolį, jo dalių jungties ir tvarkos principą.
Atsiliepimo sąvoka padės suprasti Bradūno rėmų techniką, panaudotą, norint suderinti, bet nebūtinai sulydyti, labai įvairią vaizdinę medžiagą. Kartais rėmai esti paprasti, pavyzdžiui, ciklų ar eilėraščių pradžioje duodamos citatos, kitur jie sudėtingesni – disonuojančios eilutės, dviaukščiai vaizdai, pro kuriuos, tarsipro filtrą, žvelgiame į eilėraščio gelmę, metaforos sukomponuotos, sekant rėmo-paveikslo modelį ar, rėmų technikai išvirtus tema, tiesiogiai išsakomas daiktų ryšys. Devynių baladžių „Vitraže“ rėmų idėja eina visą ciklą jungiančiu ir įprasminančiu kompoziciniu principu ir kartu nuoroda iš keturių dalių, išdėstytų gyvenimo ciklų pagrindu; kiekviena dalis (išskyrus ketvirtą) dar skeliama į tris eilėraščių temines grupes. Pirmoji vysto žemės temą, antroji – motinos, o trečioji, lyriškesnė ir subjektyvesnė – sūnaus ar poeto. „Vitražo“ pabaigoje sūnaus segmentas praleidžiamas: jis tarytum nusysta už užsklandos segmento ar rėmo ir taip įsilieja į didesnę visumą, kuri yra ir „Vitražo“ meninė dimensija, ir poeto pajustas gyvybinis vyksmas pasaulyje, kuris išlieka tik keisdamasis: visa čia yra nuolatinė kaita ir ne mažiau nuolatinė mintis, tas paskutinio segmento įsijungimas į meno būdu užgaunamą visumą. Kuriant visada kažkas nuslysta už formos rėmo, kažkas išlieka. „Vitražo“ atveju išlieka žmogaus ir mirties bičiulystė, įmontuota į reto kondensuotumo ir jėgos vitražų grandį.Trys – vienas sverbiausių Bradūno poetinės konstrukcijos principų, atsiradęs su Maro laiko perėjimais, kiek vėliau persiliejęs į išraiškos planą ir sutapęs su formos dalykais – ritmu, sakinio konstrukcija, leksika, eilėdara. Trys to pat žodžio gramatiniai variantai, trys skirtingų laikų ir nuosakų kategorijos, posmelio semantinį lauką nukreipiančios į tris minties branduolius, trys eilutės organizuojamos į posmelį, sakinys sudarytas iš trijų ritminių ir sintaksinių grupių. Kažin ar rastume kitą lygiai įsakmiai pasikartojančią poetinės konstrukcijos formulę kaip ši aritmetinė skaida, kur dominuoja skaitmuo trys.Neigiamas būsenas žemės poezija pasiekia, skaidydama erdvės temas, ne laiko, t.y. atsikreip- dama į žemę ir žemės vietoje vietoje įrašydama jos nebuvimo sugestiją. Išimtį sudaro tie kūriniai, kur poeta stovi veidu į laikmetį ir, aplenkęsjam charakteringą dialektiką, įspūdį išreiškia atvira, tik neigiamų emocijų valdoma fraze. Kitur mintis vystoma dialektinėmis gyva-negyva pynėmis, tai su- gretinant gimimo ir mirties momentus, tai gyvybę kildinant iš negyvų formų, perteikiamų žemės įvaizdžio zonoje plėtojamomis metaforomis. Su Sodabrinėmis kamanomis keičiasi ne pats dialektinis žaismas, o jo kryptis; tai galima įžiūrėti rinkinio tendencijoj vaizdą stabilizuoti, jam pasiekus neigiamą būseną, ar akcentuoti išcentrinį judėjimą, kuris veda tolyn nuo žemės į periferiją ar iš gelmės į paviršių, pavyzdžiui, „Įkapese“, kur rinkinio pavadinimą davusios kamanos atkeliamos idangaus sferą: pradžioje jos poetui „įkapių lobis“, o pabaigoje jos blizga tarsi Sietynas. Šitaip žemės gyvybėssimbolius lokalizavus danguje, žemėje atsiveria tuštuma, dar juntama rinkinio avilių, rankų ir t.t. simboliuose, kurie pakartoja su žemės gyvybe siejamą apgaubimo ar apskritimo mintį, bet atvirkščiai nei ankstyvesniuose rinkiniuose, gyvybės vietoje parodo tuštumą. Žemės centras virsta tolimu, neįžiūrimu; jis tepasiekiamas geismu, teįvardindamas klausimu „kur“, teatžy- mimas be galo subtilia nesamos žemės sugestija – pauza, brūkšniu, stabtelėjimu – su kuriuo poeto mintis pasuka į širdies zoną, į elegantišką atodūsį, į dainą, kuri įsimena savo lyriniu intonavimu.Lyg toldamas nuo žemės, Bradūnas užmezgė pokalbį su trimis kūrėjais: Čiurlioniu, Donelai- čiu ir karaliumi Gediminu. Trys pokalbiai – trys veikalai. Sonatos ir fūgos iš Čiurlionio skolinasi panoramų žavesį, skverbiasi į didžiulį, neaprėpiamą ir vieningą kosminį vyksmą, sukuria transcen- dentinių vizijų stilių, abstraktesnį nei esame įpratę Bradūno kūryboje matyti, bet ne visada sugeba šiose čiurlioniškose aukštybėse išsilaikyti ir todėl, žvilgzn5 sudvejinusios, išskiria transcendentinį regėjimą ir Bradūnui visad mielus sugrįžimus į žemę. Kažkas tačiau iš Sonatų ir fūgų Bradūno kū- ryboje išlieka, gal nuojauta būties kaip dvasinio pakiliomo, gal ypačiai intensyvus meninio grožio pergyvenimas, gal šventiška nuotaika, persiliejusi į Donelaičio kapą, kuris nuolat peržengia ribą iš kasdienos į tartum transcendecijos pakuždėtą šventę. Poetinės prasmės lygmenyje rinkinys dar kartą deklaruoja ištikimybę „kieto kranto pakelės“ poezijai; dangiška poetui per tolima, per daug ji svetima žmogui. Tačiau savo poetiniu apipavidalinimu rinkinys pakyla į tą aukštumą, kai transcendencija suvirpa kasdienybėje, mums nepajutus jokios takoskyros tarp didžiojo ir mažojo pasaulio. Iš kur šis vizijos integralumas? Iš kur poeto galia taip natūraliai suderinti du požiūrius? Čiurlionis, be abejo, puoselėjo transcendentinę gaidą, o Donelaitis įkvėpė rinkinio paparastumą ir ne mažiau visur čia juntamą dvasinę šventę. Donelaičio Metai Bradūnui reiškė gyvą, lietuvišką žo- dį, gyvą savo galia pabelsti į vaizduotę ir tapti naujos poezijos pradžia, poeto išgyventa kaip nenutrūkstantis kalbos sruvenimas ar kaip senų žodžių atošvaistės, gaubiamos ir saugojamos naujame tekste, negyvos ta prasme, kad jos skaidytoją pasiekia ištirpdytos kito – paties Bradūno – žodyje. Su Donelaičio kapu žemė yra žodis, poetą įkvėpusi literatūrinė tradicija, o žodis – kapas ir karstas, dinamiškiau ir originaliau išmąstytas nei Mallarme rašytuose tombeux, nes jis čia išlaiko prancūziškojo paminklo (pagarbos) užuominą, bet kartu nurodo į tą poetinio žodžio genezę, kuri du tekstus ir du poetus sujungia mįslingu gyva-negyva kalbos ryšiu. Ši sąmonė Donelaičio kapo laikotarpyje turėjo būti napaprastai stipri. Ji bus paskatinusi poetą žemės poezijos sampratą kiek atsieti nuo kokrečios vietos ir ją suartinti su išliekančia poetine tradicija. Iš čia rinkinio šviesa, iš čia jo transcendentinė nuotaika, iš čia poeto ištikimybė lietuvių poezijai ir lietuvių kalbai.
Pokalbiai su karaliumi visai kitoks veikalas, pamokantis, įspėjantis, vienas nedaugelio lietuvių bandymų užgriebti poezijos šaknis konflikte tarp jėgos, orientuotos į „dabar“ ir nukreiptos prieš kitą, ir poetinės įžvalgos, kuri perveda iš politinės plotmės į dvasinę, iš kasdienos į gilesnį būties ir tausos supratimą, Pokalbiose įgavusi naujo būtino iš šių dviejų prizmių konflikto, karaliaus ir poeto.Savo forma Pokalbiai su karaliumi bus drąsiausias Bradūno eksperimintas. Jie sujungia Gedimino laiškų ištraukas ir poeto atovaikį į šios karališkus tekstus, tuo būdu aktyviai įjungdami skaitytoją, kuriam atitinka derintojo, tiesos rinkėjo rilė, sutampanti su paties poeto. Bradūno poezijos plėtotė nosekli ir palyginti sudėtinga, nes ji glina pirmųjų kibirkščių įžvalgą ir vis įjungia naujų elementų. Po 1973 metų jaučiamas atslūgęs intensyvumas, tarsi poetas būtų išri- šęs pirmaisiais tremties metais užsimezgusias kalbines ir poetines mįsles, reikalaujančias vėl naujo poetinio instrumento. Todėl bradūno laimejimas ir jo įnašas didžiulis: jis leidosi į visiškai naujas lietuvių poetinės kalbos sritis, pajutęs, kad prieškario poezija dar nebuvo atvėrusi nei giliųjų lietuviško žodžio galimybių, nei jo specifikos. Bradūnas psitikėjo lietuvišku žodžiu ir todėl rado ke- lią, kuris dar šiandien (Lietuvoje) nėra išsemtas. Per paskutinius 15 metų Bradūno kūryba vystėsi lygiai nuosekliai, atverdama keturis ar penkis temų mazgus. Atpažįstame kaskart ryškėjančią asme- ninės poezijos giją, kuri vengia pernelyg intymių akcentų ir įjungia žmogaus egzistencijos problematiką, kartais pakylančią iki kosminės meditacijos. Ypačiai daug dėmesio skiriama poeto santykiui su poezija; tai reiškia gilėjantį sąmoningumą kūrybiniam procesui . trečią ir ketvirtą grupę sudaro tautinė ir religinė tema.Keitėsi religinė poezija, keitėsi ir tautinė, tik ši pastaroji tiek stipriai įaugusi į Bradūno kūrybos visumą, kad neįmanoma nubrėžti kitą jos plėtotės liniją, kaip tą, kurią bandėme įspėti šiame sraipsnyje. Svetimoji duona yra lietuviška savo ieškojimais, atsiradusiais, norint suderinti lie- tuviško gamtovaizdžio brandintą vidinį pasaulį ir svetimo krašto geografiją: tarp šių atsivėręs nuotolis greitino poeto evoliuciją į estetiką, paremtą tęstinumo, o ne reprezentacijos prielaida. Rinkiniai iki Sidabrinių kamanų poeziją matuoja nuotoliais nuo gimto krašto, o rinkiniai, rašyti po 1964 metų, praturtėja naujais sugrįžimais į gimtą kraštą, įsivaizduotais ir dar tais, kuriuos poetas re- gi ten nuvykusios dukters akimis: tuo būdu erdvės nuotoliai sumažėja, bet laikas pasistūmėja pirmyn per vieną kartą. Užeigoje prie Vilniaus vieškelio rinkinys įspūdingas savo sinchroniškais šuoliais, kurie sugretina skirtingas epochas ir geografijas ir taip į eilėraštį atkviečia lietuviško gyve- nimo įvairovę – istorinius įvykius, jų dalyvius, paprastus žmones. Visa čia žodžiu apjuosiama, integruojama į meninio kūrinio vienybę, rinkinio paskutiniame skyriuje konkretizuojamą ypač tai- klia ir prasminga užeigos ir užeigos stalo metafora. Užeiga – tai jungties ir aukos vieta, lietuviška ir kartu krikščioniška savo Paskutinės vakarienės užuominomis, lokalizuojama kažkur prie Vilniaus vieškelio ir kartu poeto vidinėje geografijoje, jo širdyje ir jo žodžiuose, kurie, kaip užeiga, visiems atviri, kaip duona – pasistiprinimas, kaip vieškelis – būdas sueiti ir susitikti, momentą pabuvoti pa- keliui į tą dvasinę vienybę, kuri yra tautos kūrybinių pastangų visuma. Kažką panašaus galima įžiū- rėti Prierašų trečio skyriaus kompozicijoje. Bradūnas cituoja ištraukas iš LietuviųKatalikų Bažny- čios Kronikos, toliau duoda savo poetinius apmąstymus, kurie bus ne komentaras ar nuoroda į cita- toje minimus vardus, adresus, įvykius, o greičiau bandymas Kroniką įjungti į naują kontekstą ir taip ją iškelti į pastovių prasmių zoną, Bradūno atveju įtvirtinamą ne tikėjimu mano amžinumu pagal l`art pour l`art formulę, o tuo, kuris tiki, kad žodis išlieka gyvas, kai įsilieja į tautos kultūrinį loby- ną, „ant poezijos rankų“. Šiame savo rikinyje Bradūnas mini netikėtai rastą jotvingių kalbos žody- nėlį,kurio žodžiai atgyja, kai poetas su jais pasikalba. Šitaip prikeltas žodis Bradūnui na retorinė puošmena, o gili tiesa (faktas!), kuri grindžia kultūros ir tautos, be abejo, ir pačios tiesos sąvoką, nes tiesa, lygiai kaip tauta ir kaip kultūra, kaip poezija, savo prasmę kildina iš jungties, o ne iš frag- mentacijos. Savo poetinę tiesą Bradūnas taria visiems, tikėdamas, kad ji atgims kaip jotvingių žody-nėlis, kai bus skaitytojo užkalbinta, gal šiandien, o gal už metų – gal Lietuvoje, į kurią poetas sugrįžta ne savo pranašiškais žodžiais, kurių jis ištikrųjų yra taręs tik keletą, o visa savo žemės poe- zija ir vėlesniais ciklais. Tad ir pastarosios Kazio Bradūno knygos išleistos jau Lietuvoje: dvi rinkt- nės – Įaugom Nemuno upyne (1990) ir Prie vieno stalo (1990), o taipgi ir visai naujas jo poezijos rinkinys Duona ir druska (1992).
Kazio Bradūno eilėraščio kelionė
K. Bradūno eilėraščio esminis dalykas – jo saikas, glaustumas, taupumas. Eilėraštis mažakalbis, bet labai švarus.Žinoma, svarbus yra jos literatūrinis kontekstas, K. Bradūno kūrybos visuma. Jis yra viena didžiųjų antrosios XX a. pusės lietuvių literatūroje figūrų. Jo poezijos pasaulėjautą ir vaizdiniją jungia labai gilios prabaltiškos kultūros šaknys, senieji pralietuviškieji archetipai, senosios agrarinės kultūros tradicija. Ji itin savitai ir originaliai atsiskleidė egzodo metais, bet ir Lietuvos poezijoje pažadino giliųjų kultūros klodų nuojautą, iki tol neregėtą savosios proistorės pajautimą.Iš jos ėjo impulsai J. Degutytei ir Just. Marcinkevičiui, M. Martinaičiui ir J. Vaičiūnaitei. „Sidabrinės kamanos“ ir „Morenų ugnys“ buvo gal svarbiausios „iš anapus“ mus pasiekusios knygos. Lietuvių prosenovės vaizdai priklausomybės laikais tapo viena pagrindinių atramų stiprėjančiam ir atsinaujinančiam tautiniam sąmoningumui. Kitas to paties proceso sandas – naujausios istorijos patirtis, laisvės karas pokario dešimtmetį, apie kurį čia nebuvo įmanoma viešai kalbėti, bet kuriam įvardyti prasprūsdavo iš skausmingos įtampos besiskleidžiančios metaforos. K. Bradūnas tada sukūrė įkvėptą ir tragišką poetinį paminklą miško broliams – ginkluotai pokario rezistencijai. Jis padarė tai, ko negalėjo padaryti lietuvių poezija, gyvenusi priklausomybės sąlygomis.Poeto naujausias rinkinys „Paberti grūdai“ nėra, kaip galima būtų pagalvoti, jo kūrybos branduolio reprezentacija. Nerasime čia jo didžiųjų ciklų ir šiaip daugeliui jo poezijos gerbėjų svarbiausių eilėraščių. Rinkinio pobūdis ir prasmė yra kita. Tiesa, jame brėžiama lyg ir viso poetinio kelio punktyrinė linija – nuo ankstyviausių eilėraščių iki visai neseniai parašytųjų. Nuostabi yra knygos užsklanda: „Gyvenimas lyg paukštis, / Tik palingavo ant šakos / Ir nulėkė… // O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas.“
Paėmus į rankas naują K. Bradūno knygą, atsiduri visai kitokiame pasaulyje. Suvoki, kad esi akis į akį su poezijos klasika. Kad šitai pajustum, būtina yra distancija, kuri dabar ir atsirado. Ieškai žodžių, kuriais galėtum ją apibūdinti, ir tie žodžiai ateina tarsi savaime: paprastumas ir nuoširdumas, ir dar – didžiulė poetinė kultūra, kuri specialiai neeksponuojama, tad nekrinta į akis. Kaip viename iš vėlyvųjų eilėraščių „Vakaras tėviškės laukuos“ (1994): „Prie smėlio kalnelio / Laukai dar žaizdoti, / Klaupiuosi ant kelių / Tau kojų mazgoti.“ Tokius eilėraščius sunku apibūdinti, tarsi nieko ypatinga juose nėra, ir tik geriau įsigilinus imi gėrėtis jo melodingumu, garsyno nepaprasta darna, nuostabiu paskutiniu lyrinio vyksmo akordu, atveriančiu begalybės ir amžinatvės nuojautą. Eilėraščių šimtinė, kaip poetas ją pavadino, yra trumpų eilėraščių knyga. Joje sudėti mažieji šedevrai: „Tėviškės medžiai“, „Sapnas apie šiaurę“, „Ištroškus“, „Emaus“, „Pakrikštyti krauju“ ir dar daugelis kitų, kurie sudaro mūsų poezijos aukso fondą. Bet šitame įvairume ryškėja rinkinio centras – tai žodžio tema, su daugeliu joje glūdinčių prasmių. Raktas į rinkinį – pirmasis knygos eilėraštis „Žodžio užkalbėjimas“. Poezijos žodis šventas, jis tarsi kryželis, bet drauge ir amuletas – burtaženklis. Tokioje dvilypėje jo prigimtyje jungiasi prabaltiškoji pasaulėjauta su krikščioniškuoju tikėjimu. Poetinis žodis saugo nuo aklo likimo – nuo pražūties, ne tik asmens, bet ir tautos. Poezija suteikia žodžiui gyvybę, prikelia jį gyvenimui iš mirties. Bet kartu tariamas ir įspėjimas – poetinis žodis savo grožiu, spindėjimu tegul neapakina, nes žodis yra daugiau negu poezija. O kas jis yra? Kitas tekstas („Dievukai“) toliau plėtoja žodžio filosofiją. Dievukai gali gyvent pavirsdami į žodį – pavirsdami poezija.Taip brėžiama riba tarp tikrojo Dievo ir dievukų, tarp tiesos ir pasakos. Yra dvi pagrindinės, bet ne tapačios žodžio formos: malda ir poezija, bet jos gali ir susilydyti, gali pereiti viena į kitą. Eilėraštis yra humoristinis pačia giliąja humoro prasme, kai humoras yra egzistencijos trapumo, pažeidžiamumo, netobulumo pajauta. Pagoniškas tikėjimas – svarbus ir savas, o vis dėlto jau dabar nebe tikras, besiskiriąs nuo tikrojo, kaip tiesa nuo pasakos, kaip malda nuo poezijos. Poetinis žodis K. Bradūnui yra šventas ir tyras. Tokios jo charakteristikos nevengiama pakartoti. Ji skleidžiasi ir eilėraštyje „Krikšto antifona“ („Mėnulis ir saulė tebūna / Krikšto tėvai mano žodžiams“). K. Bradūno žodžio estetika yra priešprieša prozaizmų, šiurkščių, obsceniškų žodžių, bjaurumo estetikai. Kartu ji yra svetima beprasmybės, egzistencinės tuštumos ir beviltiškumo būsenoms. K. Bradūno poezija teigia žmogiškos būties ir jo kūrybos prasmingumą. Bet ji neturi ir perdėto savęs, savo vaidmens sureikšminimo, kuris savitas priklausomybės metų lietuvių poezijai. Galbūt tai susiję su ypač vargana jos būkle ir apskritai su žmogiškojo reiškimosi žiauriu apribojimu, kai poetinis žodis buvo beveik vienintelė žmogaus laisvės sfera. Tuo požiūriu K. Bradūno poezija skleidėsi ten, kur žmogus turėjo dar ir kitų galimybių save laisvai realizuoti, – taip pat ir praktiniu, dargi politiniu lygmeniu. Tad ir poezijos vaidmens suvokimas yra realistiškesnis, neegzaltuotas ir blaivus. Apie poezijos galias ir vaidmenį K. Bradūnas kalba kukliomis metaforomis, bet įtaigiomis ir labai talpiomis. Duona, žemė ir vanduo jam yra pagrindiniai poezijos simboliai. Poezija yra duona, kuria gyvas žmogus ir visa tauta. Duona, kuri randasi iš Dievo valios ir malonės. Ji randasi ugnyje, kuri nėra prometėjiška, iš maišto atsiradusi, o iš Dievo gilios ir neįžvelgiamos minties. Bet poezija yra ir žemė. Žemėje įsišaknijusi, kaip kalba, kuri visus mus užaugino „ant mirties ir gyvybės ribos“, kaip žemės sapnas: „Ir žemė giliai užsimerkia, / Sapnuodama džiaugias ir verkia“ („Ant ribos“). Ir pagaliau ji yra vanduo, kaip gyvybę teikiantis, judrus, tekantis elementas. Su vandens simbolika siejasi poetinio žodžio tyrumas ir šventumas, taip pat ir tęstinumas. K. Bradūnui visados svarbi yra poetinio žodžio tradicija – kylanti iš liaudies dainos ir Donelaičio, gyvybingiausių mūsų poezijos versmi.
K. Bradūno poezijoje nėra kartėlio. Nors yra kančios, ilgesio, tragizmo, bet dominuoja pasaulio darnos, vidinės taikos ir harmoningumo pajauta. Jo kūryba iki pat šios dienos yra nušviesta skaidrios vakaro šviesos.Naudota literatūra:
www.tekstai.ltwww.rašyk.lt Lituanistikos institutas „Lietuvių Egzodo literatūra (1945-1990)“ leidykla „VAGA“, Vilnius, 1997m.
ŠEDUVOS GIMNAZIJA
Ieva Bieliūnaitė, IV m klasės mokinė
Kazio Bradūno poezija
Referatas
Darbo vadovė:lietuvių kalbos mokytoja metodininkė L. Kulbeckienė
Šeduva 2007m.
Bibliografija:
Vilniaus varpai : sonetai. – Tubingene : Patria, 1943. – 27 p. [kitas leidimas: 1947] Pėdos arimuos : eilėraščiai. – Kaunas : Sakalas, [1944]. – 94 p. Svetimoji duona : eilėraščiai. – Miunchenas : Aidai, 1945. – 91 p. Maras : poema. – [Miunchenas : s.n.], 1947. – 43 p. Apeigos : [eilėraščiai]. – Miunchenas : Sodyba, 1948. – 61, [2] p. Devynios baladės. – Chicago (Ill.) : Lietuviškos Knygos Klubas, 1955. – 141 p. Morenų ugnys : [eilėraščiai]. – [Toronto (Ont.)] : Literatūros lankai, 1958. – 78 p. Sidabrinės kamanos. – Chicago (Ill.) : Lietuviškos Knygos Klubas, 1964. – 94 p. Sonatos ir fugos : susitikimai su Čiurlioniu. – Čikaga : M. Morkūnas, 1967. – 59 p. Donelaičio kapas : [eilėraščiai]. – Čikaga : M. Morkūnas, 1970. – 94 p. Pokalbiai su karalium : anno domini 1323-1973. – Čikaga : M. Morkūnas, 1973. – 69, [1] p. Alkana kelionė : [eilėraščiai]. – Čikaga [i.e. Southfield (Mich.)] : Ateitis, 1976. – 115 p. Užeigoje prie Vilniaus vieškelio : [poezija]. – Southfield (Mich.) : Ateitis, 1981. – 111 p. Prierašai : [eilėraščiai]. – Chicago (Ill.) : Ateitis, 1983. – 79 p. Dux Magnus : Dariaus Lapinsko trijų veiksmų opera / į anglų kalbą išvertė John G. Paton. – Chicago (Ill.), 1984. – 46 p. Krikšto vanduo Joninių naktį : [eilėraščiai]. – Chicago (Ill.) : Ateities literatūros fondas, 1987. – 94 p.. Įaugom Nemuno upyne : rinktinė. – Vilnius : Vyturys, 1990. – 236 p. Prie vieno stalo : poezijos rinktinė. – Vilnius : Vaga, 1990. – 464 p. Duona ir druska : poezija. – Vilnius : Vaga, 1992. – 147 p. Lietuviškoji trilogija. – Vilnius : Vyturys, 1994. – 143 p. Iš grumsto ir iš dvasios. – Kaunas : Šviesa, 1994. – 326 p. Apie žemę ir dangų : eilėraščiai. – Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1997. – 123 p. Sutelktinė : eilėraščiai. – Vilnius : Aidai, 2001. – 2 d.