Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus vidurinė mokykla
Referatas
Kas yra eilėraštis?
Paruošė VIIIa klasės mokinė
Laura Lubytė
Širvintos
Planas
Įžanga
1. Kada susipažinau su eilėraščiu?
2. Kada juos skaitau?
3. Kurie patinka eilėraščiai?
Dėstymas
1. Kuriai literatūros rūšiai priklauso eilėraščiai?
2. Kas yra eilėraštis?
3. Kokios eilėraščių rūšys?
4. Kas yra rimas? Kokios yra rimų rūšys? Kokie rimavimo būdai?
5. Kam reikalingi rimai?
6. Kelių eilučių posmai gali būti? Kaip jie vadinami?
7. Kokios meninės priemonės sutinkamos eilėraščiuose?
Pabaiga
1. Kuris vadovėlio eilėraštis labiausiai patiko ir kodėl?
Pirmą kartą su eilėraščiu aš susipažinau darželyje “Pasaka”, kai reikėjo vaidinti spektakliuke. Tada man jis labai patiko. Pirmoji mano eilėraščių knygelė Violetos Palčinskaitės “Namai namučiai”. Toje knygoje yra gražūs trumpi, vaikiški ir įspūdingų pavadinimų eilėraštukai.
Eilėraščius aš skaitau, kai man būna liūdna ar nuobodu, kai neturiu ką daryti.
Man patinka tie eilėraščiai, kuriuose yra aprašomas peizažas ir jie yra surimuoti.
Eilėraščiai priklauso lyrikai.
Eilėraštis – vienas iš dažniausių lyrikos žanrų. Jo požymiai nėra griežtai apibrėžiami. Eilėraštis gali būti trumpesnis arba ilgesnis, suskirstytas į posmus arba ištisinis. Jame gali būti pasakojimo elementų, bet iš esmės svarbiausia yra išgyvenimas, jausmas. Eilėraščio terminas neretai vartojamas ir platesne prasme – juo apibūdinami visi trumpi, eiliuoti kūriniai.
Eilėraščiai būna kelių rūšių, tai sonetai, trioletai, elegija ir idilė.
Sonetas – griežtos struktūros, griežtos formos žanras. Sonetą sudaro 14
eilučių: 2 ketureiliai ir 2 trieiliai (vadinamasis itališkas sonetas) arba
3 ketureiliai ir 1 dvieilis (angliškasis, šekspyriškasis soneto variantas).
Be to, klasikiniam sonetui buvo privalomi ir tam tikri rimavimo būdai.
Taigi sonetas – reiklus, kategoriškas žanras. “Naudotis forma šia, deja nedaug kas moka: vienam ji – per plati, kitam jinai – siauroka”, – rašė
XVII a. prancūzų literatas N. Bualo. Linkstama manyti, jog turinio, tematikos požiūriu sonetui būdingiausi meilės, filosofiniai motyvai.
Trioletas – labai griežtos sandaros posmas, lyrikos žanras. Jį sudaro aštuonios eilutės, pirmoji eilutė būtinai sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Be to, trioletuose galima rasti tik du rimus.
Elegija – lyrikos žanras, kurio svarbiausieji bruožai yra liūdna nuotaika, nusiminimas, liūdni apmąstymai. Elegija kilusi iš laidotuvių raudų, tačiau ji gali sietis ne tik su mirtimi, bet ir su nelaiminga meile, išsiskyrimu.
Idilė – lyrikos žanras, nedidelės giedrios nuotaikos kūrinys, kurio tipiški vaizdai – saulė, pieva, žiedai, upelis, gyvulių kaimenė. Šis žanras kilęs iš senosios Graikijos piemenų apeigų, papročių. Lietuvių literatūroje jis labai negausus. Žodis idilė vartojamas ir platesne prasme – kaip ramus, giedras, be rūpesčių gyvenimas, darni meilė ir panašiai.
Rimas – eilėraščio eilučių pabaigos sąskambis. Jis bene greičiausiai padeda atskirti prozos tekstą nuo eiliuoto. Rimai gali būti tikslieji – kai visiškai sutampa eilutės pabaigos garsai (ne raidės!) ir netikslieji. Rimų teorija gana įdomi: jie gali dar būti skirstomi į vyriškuosius ir moteriškuosius daktilinius.
Rimavimo būdai yra šie: gretutiniai, kryžminiai ir gaubiamieji.
Gretutiniai – kada rimuojamos dvi gretutinės eilutės.
Kryžminiai – kada rimuojama pirma eilutė su trečia, o antra su ketvirta.
Gaubiamasis – kada rimuojama pirma eiluė su ketvirta, o antra su trečia.
Rimai bei rimavimo būdai. lemia savitą eilėraščio skambesį, teikia sklandumo, muzikalumo.
Rimai reikalingi, kad formuotų eilėraščio posmus, strofas.
Eilėraštis turi posmus arba strofas. Mažiausią posmą sudaro dvi eilutės (dvieilis), gali būti trieilis posmas (tercina), klasikinėje lietuvių poezijoje ypač populiarus keturių eilučių posmas (katrenas). Būna ir šešiaeilių posmų arba eilėraštis gali būti ir neskirstomas į posmus – tai astrofinis eilėraštis.
Eilėraščiuose sutinkamos šios meninės priemonės:
Paralelizmas – tai dviejų reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymas sakinyje arba posme.
Įasmeninimai – tai meninė priemonė, kai negyviems gamtos daiktams, reiškiniams, suteikiamos žmogaus ypatybės.
Epitetai – tai žodžiai pridedami prie kokio nors pavadinimo ir suteikiantys visam junginiui meninio vaizdingumo. Tai meniniai pažyminiai.
Hiperbolė – tai nepaprastas vaizduojamo objekto savybių padidinimas, perdėjimas.
Deminutyvai – tai su priesaga sudaryti išvestiniai žodžiai, turintys mažybinę, maloninę reikšmę.
Metafora – tai žodžio reikšmės perkėlimas, pagrįstas daiktų, reiškinių ar jų savybių panašumu.
Man labiausiai patiko Jono Aisčio eilėraštis ”Peizažas”:
Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.
Bėga kelias, ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.
O toliau – paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų –
Šlama liepos tokia laime
Tokiu liūdesiu savu.
Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
Sušlamės daina klevuos…
Gera čia gyvent ir mirti.
Gera vargt čia, Lietuvoj!…
Aš labai mėgstu tapyti, tad šis eilėraštis man patinka, nes jame yra taip pat, kaip dailėje piešiamas peizažas. Literatūriniame peizaže piešiamas gan niūrokas, ilgesingas nedidelio kaimo, medžių, dangaus vaizdelis.