Bankų sistema Lietuvoje

Turinys

1. Įvadas........................3
2. Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei............4
3. Bankų funkcijos, veikla ir rūšys................5
4. Lietuvos bankų raida
4.1. Komercinė bankininkystė..............7
4.2. Centrinis bankas..................9
5. Lietuvos bankų sistemos teisės, funkcijos, veikla ir uždaviniai
5.1. Dabartinis Lietuvos Bankas..............12
5.2. Dabartiniai komerciniai bankai..............14
6. Išvada ...........................20
7. Literatūra ........................211. Įvadas
Gamta tik tam sukūrė žmogų, kad skolintų ir imtų paskolas.

FRANSUA RABLĖ (1494-1553)

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai, nors dabartiniai bankai tapatinami su prabangiais rūmais. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijoje (2000 m.pr.Kr.). Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais taai buvo pati saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Žmonės pradėjo tuo metu cirkuliavusius metalinius pinigus laikyti pas auksakalius, kurie už priimtus saugoti pinigus išrašydavo kvitus ir imdavo mokestį – palūkanas. Gautieji kvitai buvo naudojami prekių mainuose. Taigi jau auksakaliai teikė paskolas panašias į tas, kurias dabar teikia bankai. Galima teigti, kad auksakaliai atrado pinigų “kūrimo” mechanizmą, kuriuo grindžiama ir šiuolaikinė bankų sistema.

Ilgą kelią teko nueiti, kol atsirado tokie bankai, kokie yra dabar. Bankas yra ne tik pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir akktyvus rinkos objektas. Jis ne tik “perka”, bet ir “parduoda” pinigus. Taigi, bankai ne tik saugo pinigus, bet ir pasinaudoja tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai la

aisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. Kitą vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas. Tai naudinga tiek bankui, teik skolintojui. Taigi, bankai ekonomikoje užima labai svarbų strateginį vaidmenį. Tik gerai suformuota bankų sistema gali būti pelninga ir stabili.2. Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei
Bankas, tai finansinė institucija priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Kitaip tariant, bankai tai sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai, tai komercijos įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugas dažniausiai ima tam tikrą sumą.

Bankai, tarsi pramoninės korporacijos perkančios išteklius irr parduodančios produkciją, tai yra pinigus. Taigi, piniginius išteklius bankai “perka” iš savo indėlininkų. Papildomos banko akcininkų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą ar nuosavą kapitalą. Bankas “parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį.

Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža. Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji marža (NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę:
NIM = (IA-IL)/Bendra turto suma čia: IA – palūkanos nustatytos tu
urtui,

IL – palūkanos nustatytos įsipareigojimams.

Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Visą tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų vykdymu. Bankams būdinga savybė yra ta, kuri skolina svetimus pinigus. Kas skolina vien savus pinigus, yra kapitalistas, bet ne bankininkas.

Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip indėlininko paskola bankui ir ji lygi skolai. Taigi, indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas. Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmoms sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas.Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei jų šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį. Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir nedidelei visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams.

Gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų sankaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir
r taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teigiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugesni dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo nelaimingų atsitikimų, bet juos ir apdraudžia. Taigi, šiuolaikinėje visuomenėje net ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai turi sąskaitas taupomuosiuose ar akciniuose bankuose.

3. Bankų funkcijos,veikla ir rūšys
Bankų funkcijos:
1. Bankai vykdo laikinai laisvų piniginių lėšų ir santaupų telkimą. Padėti į banką indėliai (depozitai) duoda jų savininkams pajamas palūkanų forma (tai seniausia ir viena pagrindinių banko funkcijų).
2. Bankai teikia kreditus ir neretai tampa įmonių akcininkais
3. Vykdant ūkinius sandėrius bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose
4. Bankai leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius ir su jais atlieka operacijas.
5. Bankai konsultuoja klientus, jiems suteikdami reikiamą ekonominę ir finansinę konsultaciją
Bankai, priimdami dep.ozitus (indėlius), duodami paskolas, tapdami įmonių akcininkais, atlikdami atsiskaitymo operacijas, įtakoja tam tikrus ūkio procesus, juos kontroliuoja. Jie perkelia pinigines lėšas iš tų ekonomikos sferų, kur jos susikaupia ir yra laisvos, į tas , kur jos gali būti aktyvios ir pelningiau panaudotos. Tuo pasireiškia bankų ekonominis vaidmuo.
Bankų rūšys:
Pagal nuosavybės formas bankai gali būti skirstomi į:
1. Valstybiniai bankai. Jie yra valstybės nuosavybė. Jie at

tlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas.
2. Akciniai bankai. Tai bankai, paprastai veikiantys kaip akcinės bendrovės. Akcinės bendrovės forma padeda bankams sparčiau augti, sutelkti daugiau lėšų.
3. Kooperatiniai bankai. Jie jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima gyventojų indėlius ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas
4. Municipaliniai ir komunaliniai bankai. Jie gali būti kaip miestų savivaldos organų nuosavybė ir teikia kreditus miestų ūkiui finansuoti
5. Mišrieji. Dalį tokių bankų akcijų turi privatūs asmenys, dalį organizacijos ir valstybė.
6. Tarptautiniai bankai. Jie atstovauja tarpvalstybinius interesus. Didžiausi yra Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Tarptautinis rekonstrukcijų ir vystymo bankas
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas bankai skirstomi į emisijos, komercinius, investicijų, taupomuosius, ipotekos, duomenų ir kt. Svarbiausias vaidmuo šalies kreditinėje sistemoje tenka centriniam emisijos bankui. Kiekvienoje šalyje yra tik vienas centrinis emisijos bankas.

I. Centrinis emisijos bankas. Jis neturi tiesioginio ryšio su ūkinėmis institucijomis ir organizacijomis.

Centrinio emisijos banko funkcijos:
1. Pagrindinė CB funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje. CB valdo ekonomiką, didindamas ar mažindamas šalies pinigų kiekį (emisiją)
2. Kredituoja komercinius bankus
3. Reguliuoja kredito ir pinigų cirkuliaciją
4. Saugo šalies valiutines atsargas, vertybinius popierius
5. Centrinis bankas nėra grynai komercinė institucija. Pagrindinis jo tikslas ne pelnas, o nacionaliniai interesai.
6. Centinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei. Administraciją skiria ne vykdomoji valdžia, o valstybinė (parlamentas, seimas)
7. CB vykdo nacionalinę pinigų politiką.
II. Komerciniai bankai – ūkinės organizacijos, dirbančios savimokos principu. Bankai savarankiškai akumuliuoja laikinai laisvas įmonių, organizacijų, institucijų, gyventojų lėšas ir tokiu būdu sukaupia tam tikrą kapitalą, kurį naudoja komercinei veiklai. Komerciniai bankai atlieka organizacijų kreditavimą.
III. Investicijų bankai atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas
IV. Taupomieji bankai, surinkdami iš gyventojų santaupas ir įjungdami jas į kapitalo rinką, padeda kaupti ir centralizuoti finansinį kapitalą.
V. Ipotekos bankai teikia paskolas, laiduojamas įkeistu nekilnojamu turtu (žeme, pastatais ir pan.)
VI. Duomenų bankai kaupia įvairiausią informaciją ir už tam tikrą mokestį leidžia ja naudotis.4. Lietuvos bankų raida
Bankų steigimas Lietuvoje turi seną istoriją. Pirmieji bankai Lietuvoje Kūrėsi panaikinus baudžiavą (1861), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai atsikratyti siekė suvaržymo ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių. Šių poreikių neįstengė patenkinti silpna Rusijos kredito įstaigų sistema. Pirmosios kredito sistemos pradėjo steigtis 1907 metais iki 1915 metų jų jau buvo 52. Lietuvos bankų sistemos susidarymą galima skirstyti į kelis etapus:
1. Bankų raida iki Pirmojo pasaulinio karo;
2. Bankininkystės raida tarpukario Lietuvoje;
3. Tarybinis Lietuvos bankininkystės periodas;
4. Nepriklausomos Lietuvos bankininkystės sistemos formavimas.4.1. Komercinė bankininkystė
Komerciniai bankai gausiausia bankų rūšis Lietuvoje. Pirmieji komerciniai bankai po ilgų carinės Rusijos suvaržymų pradėjo steigtis 1872m. Ipotekos kreditą teikė Vilniaus akcinis žemės bankas ir valstybinio Bajorų žemės banko Vilniaus skyrius (įsteigtas 1886m.), Valstiečių žemės banko Vilniaus skyrius (įsteigtas 1883m.) ir Kauno skyrius (įsteigtas 1884m.), Vilniaus miesto kredito draugija (įkurta 1908m.), Suvalkų žemės kredito draugija (įkurta 1900m.). Jie teikė ilgalaikes paskolas (10-66 metams), įkeitus dvarus, duodančius pastovų pelną. Dėl didelės kredito paslaugos paskolos buvo brangios, o įkeitimo lakštų kursas žemas. Smulkiojo kredito įstaigų kūrimas ir darbas buvo visaip varžomas valdžiai primetant savo globą, o jų sąjunga visai neleidžiama. Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo santaupų skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės bei bendruomenių santaupų skolinamosios kasos.
Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907m. ir iki 1915m. jų jau buvo 52. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos žemes užplūdo vokiečiai ir atnešė savus pinigus –markes. Taigi, tuo metu visus kredito reikalus Lietuvoje tvarkė Vokietijos bankas.
Tik paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje teko kurti visą savo kredito bankų sistemą iš pagrindų. Lietuvos politiniams veikėjams pakako supratimo, kad be nacionalinio banko negalimas valstybingumas, neįmanoma ūkio pradžia. Tokioje situacijoje buvo sudėtinga ieškoti kreditiniai veiklai būtinų išteklių.
Pirmasis nacionalinis Prekybos ir pramonės bankas pradėjo veikti 1918m. Vilniuje. Jis vertėsi spekuliacija pinigais, darė pinigų perlaidas ir teikė smulkias paskolas; bendra operacijų apimtis buvo nedidelė ir 1926m. šis bankas bankrutavo. 1919-1921m. įsikūrė kiti akciniai ir komerciniai bankai.
Nuo 1922m. įkūrus Lietuvos nacionalinį emisijos banką ir įvedus litą, bankų sistema buvo sukurta. Kredito įstaigoms teko persitvarkyti ir prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų: Ūkio bankas teikė tiek trumpalaikes paskolas, tiek ilgalaikiai kreditavo bei finansavo įmones. Jo pastangomis buvo sukurtas stambios ir modernios įvairių pramonės šakų įmonės. Komercijos bankas organizavo žemės ūkio trumpalaikį kreditavimą. Kredito bankas savo paskolomis rėmė pirmiausia metalo, mašinų, tekstilės, spirito, medžio perdirbimo gamybos šakas. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves. Žemės bankas teikė ilgalaikes paskolas daugiausiai žemės ūkiui. Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai:
Banko pavadinimas Įsteigimo metai Balanso suma 1940m. kovo 31d. mln. Lt.
1. Lietuvus bankas
2. Žemės bankas
3. Ūkio bankas
4. Komercijos bankas
5. Kooperacijos bankas
6. Centrinis žydų bankas
7. Tarptautinis bankas
8. Kredito bankas 1922
1924
1919
1920
1920
1920
1921
1921 291.4
168.2
46.8
29.2
23.6
20.2
17.7
6.8

Lietuvoje komercinių bankų veiklos pradžioje kreditų paklausa viršijo pasiūlą. Todėl kartu vertinant to moto riziką, kreditų kaina palyginti aukšta ir siekė 36-48% palūkanų metams. Vėliau gerėjant ekonominiai situacijai palūkanos pasiekė 8% metinį lygį. Tuometinis kredito bankų įstatinis kapitalas neturėjo būti mažesnis kaip 2 mln. Lt. Priimamų diskontuotų vekselių ir pasižadėjimų bei išduotų paskolų terminas negalėjo būti ilgesnis negu 9 mėn. Visi komercinių bankų pasižadėjimai indėliais, korespondencinėmis sąskaitomis, perdiskontuotais vekseliais negalėjo viršyti dešimteriopo banko nuosavų kapitalų sumos. Bankai buvo įpareigoti laikytis bent 15 % visų neterminuotų indėlių atsargas.
Nuo 1940m. visi kredito bankai nacionalizuoti Sovietų Sąjungos. Didžioji dalis Lietuvos komercinių bankų buvo likviduoti.
Atkūrus Lietuvos politinę nepriklausomybę ir siekiant ekonominės nepriklausomybės, buvo būtina išspręsti bankų nepriklausomumo klausimą. Po ilgų svarstymų, priėmus reikiamus įstatymus nuo 1992m. pradėjo atsikurti komerciniai bankai. Didelės įstatymų spragos,didelė infliacija leido gauti pasakiškus pelnus, pre.kiaujant rubliais, talonais ir kitomis panašiomis valiutomis, o valstybinis turtas nebuvo realiai įvertintas, todėl sukaupti pakankamą akcinį kapitalą buvo nesunku. Stambių komercinių bankų aktyvai viršijo 300 mln. Lt., akcinis kapitalas 30 mln. Lt. Smulkių komercinių bankų aktyvai siekė iki 400 mln. Lt. Tokiomis sąlygomis formavosi nauji universalūs komerciniai bankai , plėtėsi jų filialai, skyrių tinklai. Komerciniai bankai nesistengė specializuotis atlikdami tik tam tikras operacijas ar aptarnaudami tik tam tikrus klientus, bet teikė įvairias bankines paslaugas (depozitai, trumpalaikiai ir ilgalaikiai kreditai, mokėjimo kortelės, kitos bankinės operacijos, valiutos keitimas) įvairiems klientams.
1994m. didelė dalis komercinių bankų bankrutavo, nes buvo uždrausta priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas valiuta. Indėlių sumos bankuose sumažėjo dvigubai.
1995m. buvo priimtas Kredito unijų įstatymas. Tiesa, dar 1992m. buvo priimtas Hipotekos įstatymas. Tačiau praktiškai jis neveikė, nes nebuvo sukurta hipotekinių institucijų. Hipoteka negali funkcionuoti be teisinės infrastruktūros, tai yra be aiškių nekilnojamojo turto nuosavybės įteisinimo ir su nuosavybe susijusių ankstesnių įsipareigojimų įvykdymo taisyklių bei tinkamai funkcionuojančio žemės registro, kur gali būti registruojami nekilnojamojo turto užstatais ir sudaromos turtinės sąlygos jiems panaudoti.
Nors ir trumpa, bet dramatiška atkurtos nepriklausomos Lietuvos komercinių bankų istorija akivaizdžiai patvirtina teiginį, kad nestabiliomis perėjimo sąlygomis finansų rinkoje išnyra ir greitai nuskęsta maži bankai, kurie padarė žalą ne tik žmonėms, bet ir visai finansų sistemai. Lietuvos bankų krizė tiesiogiai palietė apie 30%, o netiesiogiai iki 70% ūkio subjektų. Bankrotų laviną pradėjo “Sekundės” bankas, vėliau “Ekspress”, “Ateities”, “Nidos”, “Apus”, “Aurabanko”, AB “Vakarų bankas”,
“Litimpeks” bankai.

Nuo 1995m. gruodžio mėn. iki 1996m. kovo mėn. bendra indėlių suma, laikoma komerciniuose bankuose, sumažėjo 684 mln.Lt., iš kurių 423 mln. Lt. priklausė privatiems asmenims; kai kuriuose mažesniuose bankuose indėlių suma sumažėjo dvigubai. Daugiausiai indėlių neteko Valstybinis komercinis bankas – net 118.5 mln. Lt, Ūkio bankas – 38.2 mln. Lt, Žemės ūkio bankas – 37.9 mln.Lt, “Hermis” – 31.6 mln.Lt. Bene vieninteliam Vilniaus bankui pavyko kompensuoti ir padidinti sumažėjusią gyventojų indėlių sumą.

1996 metų pradžioje finansinio pasimetimo ir išgąsčio sąlygomis bankai buvo apriboję kreditavimą. Taip pat šiuo laikotarpiu buvo apmirusi tarpbankinė paskolų rinka. Šie metai laikomi bankų išėjimo iš krizės laikotarpiu. Padėtis pagerėjo tik 1996m. pabaigoje. Ypač tam turėjo įtakos staigus bankų kapitalizacijos lygio padidėjimas. Vienuolika veikiančių bankų bendras akcinis kapitalas 1996m. pabaigoje viršijo 700 mln. Lt,, o 1995m. šį kapitalą sudarė 220 mln. Lt. Savo kapitalą labai padidino Vilniaus bankas, Ūkio bankas, “Hermis”. Du bankai turi savo reitingus. Pirmasis bankas, gavęs tarptautinį agentūros “Thomson bank – Watch” reitingą 1996m. spalį, buvo “Vilniaus bankas”, o antrasis “Hermis.”

1997m. antroje pusėje buvo likviduotas Lietuvos akcinis inovacinis bankas. Lietuvos bankininkystėje tai buvo pirmasis atvejis, kai vienas didžiausių privačių bankų likviduojamas be bankroto procedūros. Per pokrizinį laikotarpį priimta nemažai bankų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, jų pakeitimų bei papildymų. Siekdamas priartinti šalies komercinius bankus prie minimalių Europos Sąjungos reikalavimų, LB orientuoja komercinius bankus į kapitalo padidinimą – iki 1997m. pabaigos buvo būtina sukaupti apie 22 mln. Lt pagrindinį kapitalą.

Taigi, pastarųjų metų teigiami poslinkiai šalies bankų sektoriuje drąsiai sietini su teisinės bazės tobulinimu bei veiksmingai dirbančia centrinio banko priežiūros tarnyba, siekiančia, kad kredito įstaigos
vykdytų jų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir normatyvinius aktus..4.2. Centrinis bankas
Iki 1922 metų pabaigos Lietuva neturėjo nacionalinio emisijos banko, savų pinigų. Iki tol Lietuvos emisijos banko funkcijas atliko vokiečių bankas, mokėjimai buvo atliekami ostpingiais. 1918m. gruodžio 30 dieną Lietuvos vyriausybė su Vokietija pasirašė sutartį ir gavo 100 mln. markių paskolą. Taip buvo sudaryta pinigų unija su Vokietija. Lietuvos valdžios sumanymai išleisti savus pinigus ir įsteigti emisijos banką nebuvo įgyvendinti. Tik 1922m. dėl paspartėjusios markės infliacijos pablogėjus Lietuvos ekonominiai ir socialiniai padėčiai, valdžia ėmė skubinti emisijos banko įsteigimo ir savų pinigų išleidimo parengiamuosius darbus.
Lietuvos bankas pardėjo veikti 1922m. spalio mėn. 2 dieną, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas. Šio banko kūrimą ir veiklą sunkino krašto nuskurdimas,valiutinis chaosas ir spekuliacija, specialistų, patirties ir patalpų stoka. Per pusantro mėnesio nuo atitinkamų įstatymų priėmimo Seime ir per vieną mėnesį nuo jų paskelbimo buvo pasirašytos visos Lietuvos banko akcijos ir sudaryti banko valdomieji organai. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. buvo sudarytas iš vardinių akcijų. Be pagrindinio kapitalo buvo sudaromas atsarginis iš 10 % metinio grynojo pelno ir papildomas tol, kol buvo lygus pusei pagrindinio kapitalo. Bankas sėkmingai pradėjo vykdyti savo operacijas ir sėkmingai dirbo iki 1940 metų bolševikinės okupacijos. LB pagrindinės funkcijos buvo reaguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir ir užsienyje, tvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą.
1940 metais Sovietų Sajungai okupavus Lietuvą, LB buvo pertvarkytas į TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą su skyriais apskrityse. Lietuvos bankininkystė negalėjo toliau pilnavertiškai funkcionuoti.
Devintąjį dešimtmetį prasidėjus pertvarkai, susidarė prielaidos ne tik atkurti Lietuvos nepriklausomybę, bet ir pamažu pereiti prie rinkos ekonomikos. Lietuva buvo pirmoji iš buvusių tarybinių respublikų, drįsusių nukirsti sovietinės imperijos politinius ir ekonominius ryšius.
Pirmaisiais atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimo metais šalyje vienu metu vyko politinė (sovietinis centralizmas keičiamas demokratiniu valstybės valdymu) ir ekonomikos reforma (pereinama nuo centralizuoto ūkio valdymo prie rinkos ekonomikos), kurios sudėtinė dalis buvo socialistinės bankininkystės likvidavimas ir naujos bankų sistemos kūrimas. Šie procesai vienas su kitu glaudžiai siejosi ir lėmė labai sudėtingą šalies politinę, ekonominę ir socialinę būklę.
Ekonominių reformų dėka Lietuva padarė ryškią pažangą, intensyviai transformuodama komandinę planavimo sistemą į laisvąją rinką. Ekonominio gyvenimo liberalizavimas, lito įvedimas, finansinių struktūrų atkūrimas padėjo pamatus nepriklausomos Lietuvos ekonomikos plėtrai. Tačiau besikeičiant sistemoms, neišvengiami buvo ir objektyvūs sunkumai – gamybos mažėjimas, infliacija, nedarbas, teisėtvarkos pažeidimai ir kt. Nė vienas ekonomikos reformos aspektas nebuvo toks komplikuotas kaip bankų ir pinigų reforma, kuri palietė visus šalies gyventojų sluoksnius (dalis gyventojų per penkerius metus du kartus prarado savo santaupas).
Kadangi bankų reforma buvo tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybės ir jos ekonomikos raida, tai bankų sistemos kūrimąsi šalyje įtakojo vykę politiniai procesai.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės politinės raidos tarpsnis – 1990 03 11-1991 01 13. Aukščiausiajai Tarybai, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės atkūrimui vadovavo V.Landsbergis. Aukščiausioji Taryba, kurioje vyravo demokratinių jėgų atstovai, paskelbė apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, toliau rengė ir skelbė teisės aktus nepriklausomybei įtvirtinti. TSRS centrinė valdžia tokių Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai sprendimų nepripažino ir reikalavo laikytis TSRS įstatymų. To meto Lietuvos Aukščiausios Tarybos politika TSRS centro atžvilgiu ne visuomet buvo lanksti, o tai turėjo neigiamų pasekmi.ų, pirmiausia vykdant ekonominius pertvarkymus.
Vyriausybei buvo sudėtinga užtikrinti Aukščiausios Tarybos priimtų įstatymų veikimą Lietuvoje. Integruotos į TSRS iš esmės pasiliko finansų ir ypač bankų sistemos. Be to, 1990m. balandžio mėn. TSRS Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą, reikalavo pripažinti TSRS įstatymų galiojimą Lietuvoje ir atsisakyti ankstesnių savo sprendimų. 1990m. pabaigoje – 1991m. pradžioje Lietuvoje atsirado politinė įtampa, pasibaigusi kruvinais Sausio įvykiais.
Antrasis Lietuvos valstybės politinės raidos etapas apėmė 1991 01 13 – 1992 10 25 laikotarpį. Tada Aukščiausioje Taryboje ir Vyriausybėje vyravo tų pačių politinių pažiūrų demokratinės jėgos ir vis dar buvo akivaizdi Lietuvos ir TSRS politinio, netgi karinio konflikto tikimybė. Šiuo laikotarpiu buvo žengti esminiai žingsniai Lietuvos ūkį atskiriant nuo TSRS ūkio bei pereinant nuo centralizuotos ūkio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos, formuojant savarankišką bankų sistemą.
Lietuvos bankas, kaip Centrinis valstybinis bankas, buvo įsteigtas dar prieš paskelbiant Kovo 11d. Nepriklausomybės aktą. Lietuvos banku manyta paversti jo tarybinį atitikmenį – TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinį banką. Tačiau dėl nepalankių politinių sąlygų iki 1991m. pabaigos to įgyvendinti nepavyko.
1990m. antrojoje pusėje, po blokados, ledai Lietuvos bankininkystėje pajudėjo: kuriamas Lietuvos bankas, ruošiamasi rimtai bankų sistemos reformai, atitinkančiai rinkos ekonomikos dėsnius ir dėsningumus. Lietuvos bankas, kaip ir kitų laisvų savarankiškų valstybių nacionaliniai ar federaliniai bankai, turėjo tapti Lietuvos valstybės ekonominės politikos reiškėju ir garantu.

Išstudijavus Lietuvos bankų sistemą bei jos finansų politiką iki nepriklausomybės praradimo,kai ką iš praeities buvo mėginta pritaikyti šiuolaikinėmis sąlygomis. Lietuvos bankas, kaip dauguma analogiškų bankų užsienyje, pagal įstatymą tapo atskaitingu AT ir nepavaldžiu Vyriausybei. Lietuvos banko autonomija buvo objektyviai sąlygojama jo, kaip emisijos (arba centrinio) banko uždavinių, kurių svarbiausias – palaikyti pinigų ir valiutos stabilumą.5. Lietuvos bankų sistemos teisės, funkcijos, veikla ir uždaviniai
Taigi, dabartinę Lietuvos Respublikos bankų sistemą sudaro centrinis ir komerciniai bankai.5.1. Dabartinis Lietuvos Bankas
Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui.
Pagrindiniai LB uždaviniai yra:
1. parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
2. reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
3. vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
4. nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Taigi, Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:
1. vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2. formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3. nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4. valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5. atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6. išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat
išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
7. nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
8. skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
9. renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

Lietuvos banko veiklos sritys išskiriamos šios:
1. apskaitos ir informacinių technologijų departamentas užsiima ne tik vidiniais, bet ir tarptautiniais atsiskaitymais;
2. kredito įstaigų priežiūros departamentas kontroliuoja ir licenzijuoja komercinius bankus;
3. kasos departamentas atlieka operacijas su pinigais;
4. pinigų politikos departamentas pateikia strateginius sprendimus pinigų politikos srityje;
5. tarptautinis departamentas užsiima užsienio valiutos reguliavimu ir tarptautinėmis operacijomis;
6. mokslo ir analizės departamentas analizuoja bankų politikos plėtros rezultatus ir formuoja banko politikos kryptis.

Lietuvos banko kapitalas
1. Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas, rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis.
2. Įstatinis kapitalas yra 100 mln. litų. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos banko pelno.
3. Atsargos kapitalas yra ne mažesnis kaip 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais. Jis sudaromas iš Lietuvos banko pelno.
4. Lietuvos banke sudaromi rezervai. Jų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba.

Lietuvos banko pajamos ir išlaidos:
1. Lietuvos bankas planuoja savo metinį biudžetą numatydamas galimas pajamas ir būtinas išlaidas, siekdamas įgyvendinti savo pagrindinį tikslą ir atlikti šio įstatymo nustatytas funkcijas.
2. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos banko pajamų.
Lietuvos banko pelnas (nuostolis)
Lietuvos banko finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų atimant išlaidas.

Lietuvos banko pelno paskirstymas
1. Finansinių metų pelnas skirstomas taip: 50 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui sudaryti; 50 procentų – atsargos kapitalui sudaryti.
2. Pelnas skiriamas įstatiniam kapitalui sudaryti, kol įstatinio kapitalo suma pasieks šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytą sumą.
3. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol atsargos kapitalas bus lygus 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais.
4. Pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir (arba) atsargos kapitalams, įmokama į valstybės biudžetą.
5. Jeigu atsargos kapitalas tampa mažesnis negu 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais,. atsargos kapitalas sudaromas šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka.
Atviros rinkos operacijos
1. Atviros rinkos operacijos . tai Lietuvos banko iniciatyva atsargų bankų sistemoje didinimas ar mažinimas sudarant sandorius su bankais.
2. Lietuvos bankas savo nustatyta tvarka ir sąlygomis vykdo šias atviros rinkos operacijas:
1) perka ir parduoda Vyriausybės bei kitus Lietuvos banko nustatytus skolos vertybinius popierius antrinėje rinkoje ir atlieka su jais kitas operacijas;
2) išleidžia ir perka savo skolos vertybinius popierius ir atlieka su jais kitas operacijas bei nustato jų išleidimo ir apyvartos tvarką;
3) priima terminuotuosius indėlius;
4) perka ir parduoda užsienio valiutą, atlieka su ja kitas operacijas.
Lietuvos bankas nustato kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius ir skaičiavimo metodiką.

Kredito įstaigų veiklos priežiūra
1. Lietuvos bankas prižiūri Lietuvos banko licenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
2. Lietuvos banko licenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklos priežiūra . tai priežiūrai atlikti reikalingos iš kredito įstaigų ataskaitų forma gautos informacijos kaupimas, analizė, kredito įstaigų veiklos bei finansinės būklės vertinimas šios informacijos pagrindu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus bei kitus reikalavimus; kredito įstaigų veiklos inspektavimas: tikrinimas, ar teisingai sudarytos Lietuvos bankui teiktos finansinės ataskaitos, taip pat kredito įstaigos veiklos bei finansinės būklės (kapitalo, aktyvų kokybės, pelningumo), turto ir įsipareigojimų valdymo bei vadovavimo kredito įstaigai efektyvumo vertinimas; ekonominių ir kitų teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių taikymas kredito įstaigoms, kurios nevykdo teisės aktų reikalavimų dėl saugios ir patikimos veiklos.
5.2. Dabartiniais komerciniai bankai
Lietuvoje veikia šie komerciniai bankai:
1. AB Lietuvos taupomasis bankas;
2. AB Ūkio bankas;
3. AB bankas “Hansabankas”;
4. AB bankas “Snoras”;
5. AB Lietuvos žemės ūkio bankas;
6. AB “Parex” bankas;
7. AB Šiaulių bankas;
8. AB Vilniaus bankas;
9. UAB “Sampo” bankas;
10. UAB Medicinos bankas.
Bankų klientams svarbu, kad jų pasirinktas bankas būtų patikimas ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:
1. stiprinti finansines pozicijas;
2. užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšius su klientais;
3. teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus (pvz., mokėjimo korteles) bei tobulinti juos.
Kiekvienas komercinis bankas, bet kuriam interesantui pageidaujant, gali suteikti tokias paslaugas bei atlikti šias bankines operacijas:
1. Atidaryti sąskaitas nacionaline ir užsienio valiuta.
2. Priimti indėlius (taupomuosius, terminuotus, iki pareikalavimo) nacionaline ir užsienio valiuta.
3. Atlikti kasos operacijas (priimti ir išduoti pinigus banko kasoje, priimti inkaso dokumentus).
4. Supirkti, parduoti bei konvertuoti įvairias užsienio valiutas.
5. Atlikti tarptautinius atsiskaitymus (tarptautiniais pavedimais, akredityvais ir čekiais) per bankus korespondentus.
6. Tarpininkauti perkant ir parduodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius ir įmonių akcijas.
7. Supirkti, parduoti, inkasuoti kelioninius ir vardinius čekius bei vekselius.
8. Suteikti kreditus ir paskolas: kreditus pagal ES PHARE programą; kreditus importo operacijoms finansuoti; trumpalaikes paskolas; vidutinės trukmės ir ilgalaikes paskolas.
9. Teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais.
10. Išduoti piniginius laidavimus, garantijas (vienkartines ir ilgalaikes banko garantijas) ir kitus laidavimo įsipareigojimus (banko rekomendacijas).
11. Išduoti ir aptarnauti mokėjimų korteles.
12. Nuomoti individualius seifus, priimti saugoti vertybes bei vertybinius popierius.
Komercinių bankų klientai atsiskai.to su savo užsienio partneriais per korespondentinius bankus. Lietuvos komerciniai bankai turi nuo keliasdešimties iki kelių šimtų korespondentinių bankų užsienyje. Pasirenkant korespondentinį banką, rekomenduojama atsižvelgti į tai, kurios šalies valiuta atsiskaitoma – pasirenkamas tos šalies bankas, kurios valiuta norima atsiskaityti.
Sutartyse ar kituose dokumentuose, kurie pasirašomi su užsienio partneriais, pateikiant informaciją lėšoms pervesti, nurodomas banko SWIFT-o kodas bei korespondentinio banko užsienyje tikslus pavadinimas ir jo SWIFT-o kodas, savo sąskaitos užsienio valiuta banke numeris. SWIFT (Society of Worldwide Interbank Financial Telecommunications)- tai tarptautinė bankų organizacija, per kurią yra atliekami visi tarptautiniai atsiskaitymai. Visą šią informaciją klientui pateikia aptarnaujantis bankas.
Pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, bankai gali plėtoti tokią investicinę veiklą:
1. steigti įmones;
2. būti įmonių bendrasavininkiais ar akcininkais.
Bankų investicinės veiklos apribojimai:
1. bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 proc. banko pagrindinio kapitalo;
2. banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo;
3. minėtieji investicinės bankų veiklos apribojimai netaikomi bankų investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms (pvz., lizingo, finansinių maklerių įmonėms), akcijas ar kapitalą.
4. bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu.
Paslaugos suteikiamos ar operacijos atliekamos pagal kiekvieno banko nustatytus įkainius, kuriuos galite sužinoti Jus dominančiame komerciniame banke. Kai kurios paslaugos ar operacijos atliekamos be jokio mokesčio, pvz., sąskaitos atidarymas bei aptarnavimas.
Užsienio bankų skyriai
1997 m. rugsėjo mėn. Lietuvos banke buvo įregistruotas pirmasis užsienio banko – “Kredyt bank S.A.” (Lenkija) skyrius. Šio banko skyrius Vilniuje atlieka visas bankines operacijas, aptarnauja tiek fizinius, tiek juridinius asmenis.
Skyriaus paslaugos itin priimtinos toms Lietuvos įmonėms, kurios prekes perka ar parduoda Lenkijoje. Šio banko visi atsiskaitymai atliekami Lenkijos zlotais, todėl Lietuvos įmonėms nebelieka valiutų keitimo problemos. “Kredyt bank S.A.” skyrius numato plėsti savo veiklą – atidaryti banko klientų aptarnavimo poskyrius Klaipėdoje, Kaune bei Panevėžyje.
1999 m. savo skyrių Vilniuje įsteigė Vokietijos bankas “Norddeutsche Landesbank Girozentrale”, 2000 m. – Suomijos bankas “Merita”, o 2001 m. sausio mėn. Vokietijos bankas “Vereins – und Westbank AG”. Pastarasis bankas Lietuvoje iki šiol turėjo tik atstovybę.
Užsienio bankų atstovybės
Šiuo metu Lietuvoje veikia 4 užsienio bankų atstovybės:
1. Austrijos akcinės bendrovės “CA IB Investmentbank Aktiengesellschaft” atstovybė Vilniuje.
2. Lenkijos Respublikos akcinės bendrovės ” Bank Polska Kasa Opieki ” atstovybė Vilniuje.
3. Rusijos Federacijos akcinio komercinio banko ” KONTAKT ” atstovybė.
4. Vokietijos Federacinės Respublikos banko “VEREINS – UND WESTBANK AG” atstovybė Vilniuje.
Banko atstovybė – teritorinis užsienio banko padalinys, atstovaujantis bankui Lietuvos Respublikoje, tačiau neatliekantis banko operacijų ir neužsiimantis kita komercine – ūkine veikla.
Kiti bankai
1996 m. įsteigtas AB Turto bankas. AB Turto bankas įsteigtas tam, kad perimtų neveiksnius aktyvus iš Vyriausybės nustatytų bankų, juos pertvarkytų, valdytų bei realizuotų, siekdamas maksimaliai sumažinti valstybės patirtus nuostolius dėl bankų krizės.
Finansavimas iš bankų
Svarbiausias bankų vaidmuo finansuojant verslą – paskolos. Lietuvos žemės ūkio bankas, AB “Šiaulių bankas”, Ūkio bankas bei kai kurie kiti bankai, naudodami Europos Sąjungos (ES), Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros b.anko bei kitų, užsienio valstybių kredito linijas, teikia lengvatinius kreditus smulkaus ir vidutinio verslo subjektams.
Paskolų (tame tarpe ir lengvatinių) suteikimo, grąžinimo tvarka bei palūkanų normos nustatomos pagal kiekvieno banko nustatytą tvarką ir įkainius, kuriuos galite sužinoti Jus dominančiame banke.
Paskolų palūkanų dydis priklauso nuo:
1. kredituojamo projekto rizikos dydžio;
2. paskolos gavėjo finansinės būklės;
3. paskolos laikotarpio (ilgalaikės paskolos palūkanos mažesnės negu trumpalaikės);
garantijų formos ir rūšies.
Įmonė, norėdama gauti paskolą, turi pateikti šiuos dokumentus – banko nustatytos formos paraišką paskolai gauti; verslo planą (pagrindiniams investiciniams projektams); įmonės registracijos pažymėjimą ir įstatus; praėjusių metų paskutinio ataskaitinio ketvirčio finansines ataskaitas (pageidautina su auditorių išvadomis); prekių (įrenginių) pirkimo ir pardavimo sutartis (ketinimų protokolus); dokumentus, kuriuose būtų pateikiami duomenys apie bankui įkeičiamą turtą; inventorizacinių įstaigų pažymėjimus apie įkeičiamą nekilnojamą turtą (išbraukti- akcininkų susirinkimo protokolą apie paraišką paskolai gauti ir sutikimą įkeisti įmonės turtą) ir kitus dokumentus, priklausomai nuo individualių banko reikalavimų.
Bankai gali suteikti ne didesnę kaip 30-95 proc. užstato vertės paskolą. Pageidaujamas užstatas yra nekilnojamasis turtas, kuris turėtų būti įvertintas nekilnojamojo turto vertintojų.
Esant nepakankamai užstatomo nekilnojamojo turto vertei, užstatu gali būti įrengimai, transporto priemonės, prekės bei jų atsargos, debitoriniai įsiskolinimai, vertybiniai popieriai, trečiųjų asmenų laidavimai ir garantijos.
Bankas, įvertinęs įmonės finansinę būklę ir pateiktą verslo planą, priima sprendimą dėl paskolos suteikimo. Įmonė sumoka bankui administravimo mokestį (nuo 0,3 iki 1,5 proc. suteikiamos paskolos dydžio). Prašydama ilgalaikės paskolos, įmonė su banku suderina pirkimo ir pardavimo sutarties sąlygas taip, kad šios atitiktų banko numatytas finansavimo sąlygas. Bankas su įmone sudaro paskolos ir įkeitimo sutartis.
Paskolos gali būti grąžinamos lygiomis dalimis pagal paskolos sutartyje nurodytą grąžinimo grafiką arba vienu mokėjimu paskolos laikotarpio pabaigoje. Palūkanos už suteiktą paskolą gali būti pastovios per visą paskolos laikotarpį arba kintamos, priklausomai nuo Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos arba Londono tarpbankinės vidutinės palūkanų normos LIBOR pridedant banko maržą. Palūkanas už suteiktą paskolą klientas moka kiekvieną mėnesį ar ketvirtį paskolos sutartyje nurodyta tvarka.
Ilgalaikės paskolos grąžinimo pradžia gali būti atidedama nuo 6 iki 12 mėnesių nuo paskolos sutarties datos, priklausomai nuo finansuojamo projekto įgyvendinimo trukmės ir pobūdžio, ir grąžinama dalimis kas mėnesį arba kas ketvirtį.
Bankų aktyvines operacijos:

1. Kreditavimas – pagrindinė aktyvinė banko operacija.
2. Likvidaus turto apskaita
3. Operacijos su vertybiniais popieriais;
4. Atsiskaitymų-mokėjimų operacijos.
Aktyvinės operacijos tai banko operacijos, kuomet laisvi piniginiai resursai (nuosavi ir skolinti) naudojami uždirbti pajamas arba sudaryti sąlygas banko veiklai.
Bankinėje praktikoje egzistuoja tokios aktyvines operacijos, kurios neuždirba bankui pajamų ir šie neuždirbantis pajamų aktyvai skirti: laikyti laisvuosius pinigus banko saugyklose ir operacinėse bankų kasose ( banko likvidumo palaikymui); privalomųjų rezervų Centriniame banke palaikymui; neprocentinių kreditų suteikimui; kapitaliniams įdėjimams į ilgalaikį turtą. Tai yra pinigų likučiai Centrinio banko korespondentinėje sąskaitoje,o kartais kitų bankų korespondentinėse sąskaitose;
Kreditavimas yra pagrindinė aktyvinė banko operacija, generuojančią didžiausią pajamų dalį. Suteiktos paskolos sudaro didžiausią lyginamąjį svorį visų banko aktyvų, o palūkanų pajamos – visų banko pajamų sudėtyje.
Lietuvoje bankų sistema susikūrė palyginti seniai, tačiau bankų vystymasis nebuvo nuoseklus. E.sant planinės sistemos sudėtine dalimi, bankai, negalėjo atlikti visų komercinių funkcijų bei efektyviai veikti. Kadangi socialistinėje sistemoje ūkio subjektų poreikio skolintis lėšų praktiškai nebuvo, tai tuo pačiu neegzistavo bankų kreditavimo politikos, nebuvo sukurta ir kreditavimo apskaitos principų.
Po nepriklausomybės atkūrimo, pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką, išaugo skolinimosi poreikis. To pasėkoje kūrėsi komerciniai bankai, o paskolų teikimas tapo viena pelningiausių jų funkcijų.
Auksinė bankininkystės taisyklė teigia, kad bankas negali išduoti paskolos ilgesniam laikotarpiui, negu jis gali disponuoti jam pateiktomis lėšomis. Skolinant trumpalaikes lėšas ilgam terminui atsiranda pavojus banko likvidumui: bankas gali nesugebėti sugrąžinti jam patikėtų lėšų, klientams to reikalaujant. Norėdami išvengti šio pavojaus, bankai stengiasi užtikrinti, kad mokėjimo terminai pinigų, gaunamų iš skolininkų, ir pinigų, kuriuos bankas turi sumokėti kreditoriams sutaptų.

Nuo 1999 metų iki 2003 m. liepos 1 d. kredito unijos vykdė visus Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus.
Kredito unijos
Esamų kredito įstaigų (komercinių bankų) veikla negali patenkinti verslininkų, ypač pradedančiųjų, interesų. Šią spragą iš dalies užpildo kredito unijos. 1995 m. vasario 21 d. priimtas Kredito unijų įstatymas. Įstatymas nustato, kad kredito unija – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Kredito unijų įstatyme yra numatyta, kad kredito unijos savo nariams gali teikti savitarpio ilgalaikes ar trumpalaikes paskolas smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) pradėti ir plėtoti.

Kredito unija yra visiškai priklausoma ir valdoma jos narių. Kredito unijos narys yra ir klientas, ir

savininkas. Kredito unija teikia paslaugas tik savo nariams. Kredito unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia paskolas vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Kredito unija savo veikloje vadovaujasi kooperatiniais principais ir nesiekia pelno. Kredito unija dirba savo narių labui, todėl kredito unija gali pasiūlyti aukštesnes palūkanas už laikomas santaupas ir žemesnes už teikiamas paskolas. Jei kredito unija dirba pelningai, pelnas yra paskirstomas visiems jos nariams, o ne keliems akcininkams.

Lietuvos banko duomenimis 2001 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 38 kredito unijos, vienijančios per 6 tūkst. narių. Visų kredito unijų bendras pajinis kapitalas sudaro 2,4 mln. litų, turtas – 15,3 mln. litų (tai sudaro 0,12 procento veikiančių Lietuvos bankų aktyvų). Nors kredito unijų paslaugų apimtys nedidelės, tačiau yra pastebimas spartus jų augimas. Per 2000 metus kredito unijų aktyvai padidėjo 49,1 procento, indėliai išaugo 51,8 procento, paskolos nariams – 54,7 procento.
80% visų kredito unijų paskolų yra išduotos verslui plėtoti kaimo ar miesto gyvenamosiose vietoviese. Nuo veiklos pradžios kredito unijos jau yra išdavusios: 8114 paskolų 23,5 mln. Lt sumai. Vidutinis paskolos dydis – 2895 Lt. Minimali paskolos suma – 300 Lt, maksimali – 150 tūkst. Lt. (asociacijos “Lietuvos kredito unijos” duomenys).
Verslininkai, norintys tapti kredito unijos nariais arba sužinoti, kaip įsteigti kredito uniją, konsultuojami asociacijoje “Lietuvos kredito unijos” ir SDID (Societe de developpement international Desjardins) kredito unijų projekto atstovybėje Kaune.
Asociacija “Lietuvos kredito unijos”
1997 m. lapkričio 4 d. buvo įsteigta asociacija “Lietuvos kredito unijos”. .Asociacijos tikslas – sukurti kredito unijų centrą. Centras atstovauja kredito unijoms Lietuvoje ir užsienyje, teikia asociacijos nariams mokslinę-metodinę ir techninę pagalbą vadybos, finansų, rinkodaros, kompiuterinių komunikacijų ir informacinių technologijų srityse. Šiuo metu asociacija vienija 31 kredito uniją.
Asociacija “Lietuvos kredito unijos” (ALKU) įgyvendina įvairius projektus, skatindama kredito unijų veiklą. ALKU nuo 1997 m. įgyvendina projektą “Mažų paskolų programa”. Projektas skirtas remti kredito unijas kredituojant SVV. Projektas finansuojamas Sorošo Ekonominio vystymo fondo (SEVF). SEVF yra suteikęs ALKU 600 tūkst. Lt negrąžinamą finansinę paramą. Kredito unijos, turėdamos smulkių ir vidutinių verslininkų paraiškas dėl paskolų ir stokodamos savų lėšų SVV kreditavimui, kreipiasi į ALKU, prašydamos skirti lėšų iš projekto “Mažų paskolų programa” (MPP). ALKU kiekvieno mėnesio pirmą trečiadienį skirsto MPP lėšas SVV kreditavimui. Kiekvieną mėnesį kredito unijų paklausa paskoloms svyruoja nuo 150 tūkst. Lt iki 300 tūkst. Lt. ALKU kiekvieną mėnesį vidutiniškai patvirtina paraiškas 100 tūkst. Lt sumai.

Pagrindinės paskolų suteikimo sąlygos: paraiškos dėl paskolų suteikimo turi būti teigiamai įvertintos kredito unijų paskolų komitetų (kurių nariais yra paraiškų teikėjai); maksimalus paskolos dydis – 15 tūkst. Lt; išduodant didesnę nei 9 tūkst. Lt paskolą, reikalaujamas laisvos formos verslo planas.
Grąžintos paskolos toliau naudojamos SVV finansavimui. Nuo 1997 m. išduotos 373 paskolos, kurių suma lygi 1,5 mln. Lt. Iš viso ALKU yra investavusi į kredito unijas 1,2 mln. Lt. ALKU išduoda ir sindikuotas paskolas. Sindikuota paskola – tai tokia paskola, kurios dalį finansuoja kredito unijos, o kitą dalį – ALKU.

Išvada

Taigi Lietuvos bankininkystė, nors ir lėtai, “išgyvenusi” sunkius kūrimosi etapus, klupdama ir darydama daugybę klaidų (dėl nekompetencijos, korupcijos, biurokratizmo, politizavimo), susiformavo į
pilnavertę šalies bankų sistemą.

Stiprėjant Lietuvos valstybei Lietuvos banko veikla taip pat stiprėja. Tik stiprioje ir gerai išsivysčiusioje valstybėje Lietuvos bankas gali būti nepriklausomas ir stabiliai funkcionuoti.
Manau, jog retrospektyvinė Lietuvos komercinių bankų sistemos plėtros istorinė analizė gali padėti išvengti praeities klaidų kartojimosi šiuo metu aktyviai besivystančioje Lietuvos finansų sistemoje.

Literatūros sąrašas
1. Ališauskas L.,Vaškelis V. Šiuolaikinės bankų sistemos – Vilnius: 1998
2. Lietuvos bankas. Mėnesinis biuletenis
3. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika – Vilnius: Alma litera, 1995
4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai – Kaunas: Technologija, 2000
5. Makroekonomika – Kaunas : Technologija 2001
6. Ivaškevičius D., Sakalas A., Bankų vadyba – Kaunas: Technologija, 1997
7. Vaškelis V. Komercinė bankininkystė: atsiradimo ir plėtros ištakos bei prielaidos// Lietuvos ūkis, 2000: nr.1-2 p.23, nr.3-4 p.34, nr.5-6 p.34, nr.7-8 p.34
8. Verslas,vadyba ir studijos’ 98, II T – Vilnius: Technika, 1999
9. Visokavicius P. Nauja Lietuvos bankų sistema //Respublika. – 1990 – Spal 3
10. www.lbank.lt
11. www.smeda.lt/verslo_žinynas/bankai.html.

Leave a Comment