Vilniaus jėzuitų kolegija

Įvadas

Katalikų vienuolių ordiną – Jėzaus Draugiją, 1540 metais Romoje įkūrė baskas (Šiaurės Ispanija) Ignacas Lojola. Tai buvo naujoviškas vienuolinis ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Šis ordinas didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą, kuri neaplenkė ir Lietuvos. Čia jų dėka 1570 metais buvo įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija, kuri tapo Vilniaus Universiteto, seniausio universiteto Rytų Europoje, pirmtaku. Vėliau jėzuitai ėmė steigti kolegijas ir kitose krašto vietose: 1614 metais – Kražiuose, 1648 metais – Kaune, 1654 metais – Pašiaušėje ir kt.

XVI a. antroje pusėje ir XVVII a. pirmoje pusėje kolegijas steigė ir kiti vienuolių ordinai (domininkonai) bei kitos religinės bendruomenės (evangelikai reformatai, stačiatikiai). Parapinėse mokyklose ir kolegijose mokėsi feodalų ir miestiečių vaikai. Mokėsi tik berniukai (evangelikų reformatų mokyklose galėjo mokytis ir mergaitės).

Darbų, skirtų jėzuitų veiklai apibrėžti, gausu. Pirmosios Vilniaus jėzuitų kolegijos istorijos parašytos pačių jėzuitų – tai dienoraščiai. Išverstą “Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštį”, parengė ir išleido Irena Katilienė 2004 metais. Šis istorijos šaltinis – tai kronikiniai darbai, parašyti tarsi “iš viršaus”, itin kroniški, pateikiantys tiktai įvykių aprašymus, be veertinimų ir akcentų. Knyga “Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis 1710 – 1723 metai” papildo ankstesnius tyrinėjimus, pateikia daug naujų faktų, atveria tuometinių socialinių ir politinių įvykių kontekstą. Dienoraščiuose buvo fiksuojami fundaciniai aktai ir turtinė kolegijos padėtis, žinios apie tolimesnę valdų raidą, sielovadinės veiklos vaisiai. An

ntroji dienoraščio dalis, apimanti 1752 – 1766 metų įvykius, dar nėra publikuota. Būtent tokie jėzuitų veiklos aprašymai pateikia daug vertingos medžiagos Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorijai nagrinėti, o taip pat yra kartu ir istorinių žinių apie Vilniaus miestą šaltinis.

Kunigo Jono Bičiūno darbas “Pirmieji jėzuitai Vilniuje”, išleistas 1965 metais Romoje, nagrinėja kelių metų laikotarpį: nuo V. Protasevičiau paskyrimo Vilniaus vyskupu iki jėzuitų Generolo Borgijos leidimo, kurti jėzuitų kolegiją. 1669 metais autoriaus išleidžia pirmojo darbo tęsinį – “Pirmosios jėzuitų kolegijos įsteigimas Lietuvoje – Vilniuje”, kuriame plačiai aprašo Vilniaus kolegijos įsteigimo faktą. Autorius pagrinde remiasi archyviniais šaltiniai, esančiais Romos jėzuitų archyve. Abiejuose darbuose jaučiama autoriaus katalikiškoji pasaulėžiūra.

Sovietinės okupacijos metų darbai, liečiantys Vilniaus universiteto istoriją, daugiau ar mažiau akcentuoja XX amžiaus universiteto aplinką, jos socialinį, politinį kontekstą. Todėl tam 1994 metais buvo iššleista “Vilniaus Universiteto istorija 1579 – 1994”, kuri pasižymi smulkmenišku, tendencingu svarbių įvykių išryškinimu. Darbas apima laikotarpį nuo mokyklų atsiradimo Lietuvoje iki 1994 metų, kaip universitetas šventė 415 –uosius savo egzistavimo metus.

Savo referate “Vilniaus jėzuitų kolegija” pirmiausia apžvelgiau kolegijos įsteigimo priežastis ir tikslus. Norėdama apibūdinti kolegijos įsteigimo raidą, didelį dėmesį skyriau vyskupo V. Protasevičiaus bei pačių jėzuitų iniaciatyvai. Kalbėdama apie kolegijos vidaus reikalus, paliečiau dėstomų dalykų disciplinas bei dėstytojus, kurie juos dėstė. Referatą užbaigiau skyriumi, kuriame išdėsčiau aplinkybės, kuriomis remiantis Vilniaus kolegija buvo pakelta iki ak

kademijos lygio.

Priežastys ir tikslai

Anot J. Bičiūno, iniciatyva, įkurdinti Lietuvoje jėzuitus kilo iš vietinės bažnytinės hierarchijos. Be V. Protasevičiaus nuopelnų jis mini ir Varmijos vyskupo kardinolo St. Hozijaus dėtas pastangas, kovai su Liuterio sekėjais. Jie abu priklausė konservatorių srovei bei laikėsi katalikų vedamos priešprotestantiškos pozicijos.

Žinoma, kad viena iš pagrindinių priežasčių, skatinusių V. Protasevičių kuo greičiau kurti jėzuitų kolegiją, buvo protestantiškų mokyklų galios augimas, protestantų skelbiamos religinio ir politinio pobūdžio reformacinės idėjos (LDK Senate katalikai priklausė mažumai), o taip pat ir tai, kad viduramžių mokymo sistemoje buvo nemažai spragų: „naujų mokyklų veikla ir jos trukdymai rodė didelį žinių poreikių ir galimybių konfliktą“1 Iki XVI a. Lietuvoje nebuvo aukštesniųjų mokyklų, kuriuose vyrautų katalikiška pasaulėžiūra, taip pat nebuvo ir specialios dvasiškių ruošimo mokyklos – seminarijos. Dėl šių priežačių „katalikų kunigai stokojo veiksmingų priemonių pakelti dvasiškių skaičių ir kokybę“2 Dar viena sunki katalikybės padėties aplinkybė, kurią mini J. Bičiūnas: „Radvila ir jo autoritetas“3 Kaip žinia, Radvila (kazkoks) buvo stiprus kalvinistas, į savo gretas traukęs nemažą dalį liaudies. Autorius daro ir dar viena prielaidą, anot jo, galbūt V. Protasevičius nebūtų taip skubėjęs dėl kolegijos steigimo, jei ne protestantų pastangos steigti Vilniuje protestantišką aukšteniąją mokyklą. Pasak J. Bičiūno, vyskupas V. Protasevičius iš pat pradžių norėjo pavesti Krokuvos akademijai steigti Vi

ilniuje aukštesniąją mokyklą, tačiau ši galimybė buvo pakeista i jėzuitų kolegijos įkūrimą.

Būtent dėl šių priežačių XVI a. viduryje subrendo sąlygos įdiegti sistemingą Europos mokyklų lygio mokymą. Neužteko tik priešintis ir ginti katalikų pozicijas nuo protestantizmo, atėjo laikas organizuoti puolimą. Taigi V. Protasevičiaus tikslas ir buvo pakelti katalikiškąjį švietimą, steigti naujas ir stiprinti žemesniąsias katalikiškas mokyklas, tačiau svarbiausia buvo atidaryti Vilniuje aukštąją mokykla – akademiją, kuri taptų sustiprinto katalikiškojo švietimo sistemos pagrindas.

Vilniaus jėzuitų kolegijos įkūrimas

„Konkreti Vilniaus kolegijos steigimo idėja jėzuitų sluoksniuose gimė 1565 metais.“4 P. Rabikauskas mini dar ir 1565 metais pradėtas pastangas, kurios, anot jo, buvo grynai oficialaus pobūdžio. Visą iniciatyvą jis priskiria Lenkijos vyskupui: „Giovanni Francesco Commendone buvo įsitikinęs, kad jėzuitų kolegija buvo geriausia priemonė katalikų tikėjimui pagelbėti.“5 Autorius pateikia ir papildomas aplinkybes, dėl kurių kolegijos įsteigimas nusikėlė: karaliaus veiksmų laisvę ribojo LDK senatoriai, kurių didžioji dalis buvo nekatalikai, o taip pat ir Ordino generalinės kongregacijos, įvykusios 1565 metais liepos – rugpjūčio mėnesiai, išsakytas pasipriešinimas naujų kolegijų steigimui.

Tačiau nepaisant to, 1568 – 1569 metais vyskupas V. Protasevičius ėmėsi ruošti būsimajai kolegijai bazę: iš Miklojaus Jasinskio nusipirko namą, kuris stovėjo tarp šv. Jono bažnyčios ir vyskupijos kurijos, čia įrengė koplyčią. Taip pat savo testamente vyskupas kolegijai užrašė: „visą svo turimą sidabrą<.> savo pinigus<.> javus ir medų, ku

urie liktų po jo mirties“6 Iš vyskupo stalo žemių kolegijai buvo atiduotas Medininkų dvaras (Kameno Logo, Benionių, Maskaučių, Kamaniūnų sodžiai), Rykantų kaimas, Širvintų, Dvarykščių, Žemaitkiemio dvarai. Taigi V. Protasevičius, kreipdamasis į Braunsbergo jėzuitus, kviesdamas juos atvykti į Vilnių, jau turėjo paruošęs reikalingą kolegijos veiklai fundaciją bei ekonominį pagrindą. Be to jėzuitų kolegijos žemėvalda turėjo priviligijuotą bažnytinių valdų statusą.

L. Maggio (Austrijos provinciolas, savo valdžioje turėjęs Austrijos, Lenkijos, Čekijos kolegijas), gavęs iš jėzuitų Generolo Borgijos pavedimą, ėmėsi atsakomybės dėl kolegijos kūrimo. Dar prieš tai rašydamas laiška kard. Hozijui, L. Maggio jis teigė, kad „akademija busianti labai naudinga ir patiems jėzuitams, nes čia galės mokyti savo studentus, išvengdami didelių išlaidų siunčiant juo į tolimus kraštus.“7 1569 metais L. Maggio pasiuntė jėzuitų grupę, kuriai vadovavo Pranciškus Sunyeru, drauge su juo atvyko ir Baltazaro Hostovino ir Andriejus Frisius bei du broliai Joakimas Petronillus ir Andriejus Zaleski. Jie ir perėmė iš vyskupo V. Protasevičiaus visą fundaciją bei biblioteką, į kurią įėjo tiek vyskupo sukauptos, tiek Jurgio Albino testamentu paliktos knygos. Vėliau prie šios bibliotekos prisidėjo kapitulos kanauninko Makovieckio, bajoro Oborskio bei Stanislovo Varševičiaus kolekcijos. 1572 metų liepos 7 d. mirus Žygimantui Aguistui, įsigalėjo jo testamentas, dovanojantis kolegijai didžiojo kunigaikščio rūmuose esnačią biblioteką. Taigi Vilniaus jėzuitų kolegija tapo pirmąją mokykla, kurioje buvo sukaupti tokie ištekliai.

Oficialia Jėzuitų kolegijos įsteigimo data buvo 1570 metų liepos 17 d. Rugpjūčio 15 d. L. Maggio iš septyniolikus jėzuitų (4 kunigai, 7 magistrai, 6 scholastikai) kolegijos rektoriumi paskyrė Stanislovą Varševičių, kuris per aštuonerius savo vadovavimo metus padėjo stiprų pagrindą Vilniaus mokslo ir kultūros centrui plėstis. Likusiems L. Maggio paskirstė pareigas: vicerektoriumi tapo Mykolas Tolmainer, kolegijos statybų priežiūros ir dvasios tėvo pareigos atiteko Baltazarui Hostovini, studijų perfektu tapo Tomas Zdilaricius.

Remdamsis Jėzuitų Ordino konstitucija, kuri buvo vienuolyno ideologinė ir praktinė bazė, bendra visam Ordinui ir atskiriems jo padaliniams, L. Maggio įteikė Stanislovui Varševičiui ir specialią instrukciją, kuri susidėjo iš trijų dalių: bendrosios arba moralinės, administracinės ir ekonominės bei profesinės. Pirmoji apėmė kolegijos kolektyvo vidaus gyvenimo reikalus, rektoriaus pareigas bei įsipareigojimą sudarynėti kiekvieno trimestro kolegijos narių sąrašą, pažymint jų tikslų skaičių. Taip pat buvo duoti nurodymai, kaip rašyti kolegijos istoriją. Antrąją dalį sudarė grynai ūkinio – administracinio pobūdžio nurodymai: kaip rektorius turi tvarkyti kolegijos beneficijas. Tarkim, Jonas Bičiūnas norodo tokį pavyzį: „Vilijos ežero daržo krantinę reikia sustiprinti medžio stulpais ir apsodinti žilvyčiais, kad upės srovė nemažintų daržo ploto.“8 Apskritai dvariškiai sudarė stambiausią ir pagrindinę naujosios kolegijos beneficiją.Trečiasis instrukcijos skyrius buvo skirtas nustatyti mokyklų reikalus, bendrą ir specialią mokymo metodiką ir auklėjimą.

1570 metais liepos 25 d. V. Protasevičius visoms vyskupijos parapijoms išsiuntinėjo apilinkraštį, skelbianti, kad bajorai gali leisti savo vaikus į Vilnių, čia taip pat minima, kad kolegijai sėkmingai verčiantis, tiek mokomų disciplinų, tiek paskaitų skaičius didės. Tuo trapu ir mokinių skaičius greitai augo:

Vilniaus kolegijos perspektyvos

Nepaisant pastangų Vilniaus jėzuitų kolegiją pakelti iki universiteto lygio, patys jėzuitai dar prieš įkuriant šią mokymo įstaigą, turėjo ir kitų tikslų, tai gerai matyti iš 1570 metų liepos 7 d. P. Sunyer‘io laiško generolui: „Ši Vilniaus kolegija, žiūrint jos dvasinių vaisių, Dievo Bažnyčiai bus labai naudinga, daugiau nei kitos panašios mokyklos. <.> Nekalbant apie kitus mūsų Draugijoje įprastus patarnavimus, sakramentų teikimą, pamokslų sakymą, tikėjimo tiesų aiškinimą ir kita, turime vilties, neš šiam kraštui išganymą, iš pačios mokyklos laukiama milžiniškų jaunuomenės auklėjimo vaisių, nes į čia suplauks ir jau pradėjo plaukti moksleiviai iš visos Lietuvos.“10 Kalbėdamas apie jėzuitų ekspanciją į kitus kraštus, jis teigia: „Nereikia pamiršti, jog iš čia mums atsidaro platūs vartai į Moskoviją, iš kur per totorių kraštą galėtume pasiekti Kiniją.“11

Taigi to meto Lietuvoje, kurios visuomenė buvo labai susiskaldžiusi tiek ekonominiu, tiek religiniu, tiek socialiniu požiūriu (lietuviai, lenkai, rutėnai), jėzuitų kolegijos įsteigimas turėjo plačias perspektyvas.

„Mokymosi būdas“

Mokymo programa buvo nustatyta jėzuitų „Mokymosi būde“ (Ratio studiorum), kuris rėmėsi antikos klasika, pritaikyta religiniam mokymui. Dėl knygų trūkumo, didelė dėmesio dalis buvo skiriama gramatikai ir literatūros mokymui, o taip pat ir mokymuisi mintinai. Apskritai jėzuitų pedagogika vertino humanizmo idėjas, o taip pat ir pačios reformacijos laimėjimus.

Dėstymas rėmėsi kanoniškąja knyga, kursų apimtis buvo nevienoda, jie buvo suskirstyti į privalomųjų ir neprivalomųjų knygų, tačiau dėstymui trūkdavo nuolatinių katedrų. Mokymosi pusmečiai buvo du – žiemos ir vasaros.

Nagrinėjant jėzuitų tvarkaraščius, pastebėta, kad dėmesys daugiausia buvo koncentruojamas į kalbas, literatūrą, išklabą – į visapusišką katalikišką išsimoklslinimą. Nuo I gramatikos klasės, remiantis Mikalojaus Klenardo vadovėliu, buvo dėstomi graikų kalbos pagrindai. Pats „Mokymosi būdas“ reikalavo graikų kalbai skirti daugiau kaip pusvalandį. Bendruose visų klasių užsiėmimuose šeštadieniais buvo nurodoma hebrajų kalbos pradmenų disciplina.

Veikusioje retorikos klasėje labiausiai siekta lavinti išklabą, kadangi studentai buvo ruošiami disputams su kitatikiais. Dėstomos medžiagos semtasi iš Cicerono ir M. Celijaus. 1578 metais mokinių iš kitatikių šeimų sudarė apie 30 procentų. Vilniaus kolegijoje mokymo procesas pasiekė tokį lygį, kad disputai tapo neatsiejama jos veiklos dalis.

Kolegijos tvarkaraštyje nebuvo užsimenama apie Aristotelio logiką, nors praktiškai visuose Europos universitetuose laisvųjų menu skyriuose šiai disciplinai buvo skiriami du metai.

Teologiją dėstyti buvo numatyta dar 1570 metais.

1571 metais buvo atidaryta filosofijos klasė ir pradėtas dėstyti filosofijos kursas. Filosofija buvo pradėta dėstyti logikos kursu. Dėstant retoriką buvo teikiamos ir dialektikos žinios. Filosofiją dėstė Tomas Zdelaričius, vėliau Jonas Vigeris, o nuo 1572 – 1573 moklso metų profesorius Jonas Hėjus. Pačioje kolegijoje vyravo tomistinė kryptis (Tomas Akvinietis), rėmusi Aristotelio filosofiją.

Nuo jėzuitų kolegijos įkurimo dėstyta matematika, į kurios kursą įėjo algebra ir geometrija. 1574 metais buvo atidaryta matematikos klasė.

1571 metais pradėta dėstyti kontraversinę (poleminę) teologiją. Pačios teologijos klasė buvo atidaryta 1574 metais, ji turėjo tris katedras (trap jų – Dogmatinės teologijos ir Šv. Rašto). 1578 metais buvo pradėtas skaityti keturių metų akademinis teologinis kursas. Į teologijos dėstymą 1574 – 1575 metais įsitraukė Petras Vijana, 1576 – 1577 Anatonijus Arijas, savo dėstymą skyrę daugiausia kunigų ruošimui.

Pastangos kolegija pakelti iki universiteto lygio

XVI a. popiežiaus autoritetas garantuodavo mokslo laipsnių galiojimą. Todėl pirmąjį universiteto steigimo aktą paprastai išduodavo popiežius, ir tik po to karalius. Vilniuje, kaip ir Dilingene (Augsburgo vyskupija), universitetui fundaciją parūpino vietos vyskupas. Oficialiai prašymą popiežiui V. Protasevičius išsiuntė 1576 metais birželio 25 d. Popiežius Grigalius XIII delsė iki 1579 metų spalio 29 d. Anot Pauliaus Rabikausko, viena iš priežasčių, matyt, buvo ta, kad popiežius pageidavo „tvirtesnės materialinės bazės“9Prašyti popiežiaus steigiamam universitetui privilegijos tuo metu buvo natūralu, jėzuitų vadovaujama aukštojo mokslo įstaiga, kurioje buvo dėstoma teologija ir teikiami jos mokslo laipsniai, be bažnytinės sankcijos negalėjo net veikti.

1579 metais balandžio 1 d. Steponas Batoras savo privilegijoje, kuria Vilniaus jėzuitų kolegiją pakėlė akademija ir jai suteikė universiteto teises. Jo tikslas – mažiausiomisstudentų išlaidomis mokyti ir patraukti kitatikius ir iš Šiaurės šalių. Vilniaus kolegijai buvo suteiktos ir garantuotos visos universitetų bei akademijų laisvės ir pregratyvos (ypač Krokuvos universiteto pavyzdžiu). Šia privilegija, kolegija, kaip bažnyčios turtas, buvo atleista nuo karo tarnybos, muitų mokesčių, rinkliavų. Taip pat buvo atskirta nuo miesto institucijų teismų, tai jai buvo suteiktas teisinis imunitetas akademijos jurzdikos pagrindu, garantuojantis universiteto autonomijos statusą. Privilegijoje numatytas ir Vilniaus kolegijos santykis su Krokuvos universitetu. Pabrėžė, kad naujajame universitete iš visų dėstomų dalykų (teologijos, metafizikos, fizikos ir logikos) būtų teikiami bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai. Moklso laipsniai nebuvo teikiami teisę ir mediciną studijuojantiems studentams.

Teologiją, filosofiją ir laisvuosius menus išvardija ir Grigalius XIII savo bulėje, kuri pažymi visuotinių mokslų universiteto įsteigimą Vilniuje. Popiežius taip pat suteikė teisę teikti mokslo laipsnius. Taip Vilniaus kolegija gavo visas reikiamas pregratyvas, patvirtintas šalies valdovo ir popiežiaus institucijos, o tai visiškai atitiko nusistovėjusią Europos universitetų steigimo tvarką bei požymius.

Išvados

1. Vilniaus jėzuitų kolegija buvo intelektualinis centras, kuris į Lietuvą atnešė visai naują dvasinės kultūros bei religinės praktikos pažinimą.
2. Nors Vilniaus kolegija buvo įkurta Žespospolitos laikais, tačiau ji tarnavo Lietuvos, o ne Lenkijos interesams.
3. Vilniaus jėzuitų kolegija tapo būsimo universiteto pagrindas, kuris pirmiausia turėjo atitikti jėzuitų ordino tikslus.
4. Vilniaus kolegija tęsė XVI a. išryškėjusį katalikiškosios Europos pakarščių universitetų fundavimo procesą, nukreiptą paveikti protestantų įtaką, ir tapo jėzuitų ekspanicijos centru visoje Respublikoje.
5. Vilniaus jėzuitų kolegija palaikė glaudžius ryšius su bažnytinės ir pasaulinės valdžios atstovais, kas itin kėlė jos autoritetą.
6. Nepaisant mažo ekonominio feodalinės žemėvaldos efektyvumo, Vilniaus kolegija gavo didelį turtą, kokio iki šiol jokia Lietuvos mokykla neturėjo.

Naudota literatūra:

1. Bičiūnas J. Pirmieji jėzuitai Vilniuje. Roma. 1965.
2. Bičiūnas J. Pirmosios jėzuitų kolegijos įsteigimas lietuvoje – Vilniuje. Roma. 1968.
3. Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius. Aidai. 2002
4. O‘Malley J. W. Pierwsi jezuici. 1999.
5. Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis 1710-1723 metai. Vilnius. 2004.
6. Vilniaus Universiteto istorija 1579 – 1994. Vilnius. 1994.

Išnąšos:

1 Vilniaus Universiteto istorija 1579 – 1994. Vilnius. 1994. P. 32
2 Bičiūnas J. Pirmieji jėzuitai Vilniuje. Roma. 1965. P. 15
3 Bičiūnas J. Pirmieji jėzuitai Vilniuje. Roma. 1965. P. 16
4 Vilniaus Universiteto istorija 1579 – 1994. Vilnius. 1994. P. 32
5 Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius. Aidai. 2002. P. 9
6 Bičiūnas J. Pirmieji jėzuitai Vilniuje. Roma. 1965. P. 21
7 Bičiūnas J. Pirmieji jėzuitai Vilniuje. Roma. 1965. P. 30
8 Bičiūnas J. Pirmosios jėzuitų kolegijos įsteigimas lietuvoje – Vilniuje. Roma. 1968. P. 41
9 Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius. Aidai. 2002. P. 32
10 Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius. Aidai. 2002. P. 56
11 Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius. Aidai. 2002. P. 58

Lentelė:

Vilniaus Universiteto istorija 1579 – 1994. Vilnius. 1994.

Leave a Comment