Kas padeda suvokt savo egzistencijos prasmę?
Egzistencija- tai žmogaus dvasinio pasauliu santykis su būtimi. Turbūt sunkiai rastume pasaulyje žmogų, kuris niekad nėra uždavęs sau tokių klausimų kaip: ,,Kodėl aš gyvenu?” ,,Koks mano gyvenimo tikslas?” Kiekviena diena gyvenime pilna iššūkių ir problemų, kurias spręsdami vis labiau save pažįstame ir analizuojame. Bene geriausia vieta savianalizei ir apmąstymams – namai. Privati, asmeninė erdvė, kurioje nevaržomai galime atsipalaiduoti ir išlaisvinti mus supančias mintis, nusiimti kaukes ir peržvelgti save kaip asmenybę. Vadovaudamiesi gerosiomis pasaulio vertybėmis taip pat galime sužinoti atsakymus į mums rūpimus klausimus ir tolimesnę ateitį.
Visų pirma, egzistencijos prasmę padeda suvokti namų šiluma ir artimi žmonės bei santykiai su jais. Apmaudu, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje labiau dominuoja materialiosios vertybės, greitas gyvenimo tempas ir rutina. Naujos pažintys ir žmonės neleidžia mums paanalizuoti saves ir pabūti su savo mintimis. Daugelis žmonių į namus grįžta tik pamiegot, pavalgyt ir pailsėt, nors namai teikia ne tik pastogę, bet ir emocinę pagalbą. Namai, tai ta vieta, kurioje galima ramiai ir niekieno netrukdomam pagalvoti apie savo kasdienines problemas, gyvenimo prasmę ir atrasti harmoniją ir ramybę. Apie tokias vertybes kaip namai ir artimųjų šiluma rašė Vytautas Mačernis. Lietuvių poetas buvo itin jautrios prigimties, kupinas nuojautos, regėjimų, pastovios dvasinės būsenos, atkaklus, gabus, darbšus, susimąstęs ir užsisklendęs savyje, dramatiškas ir įdomus pašnekovas bei svajotojas. V. mačernis apie save: ,,Aš esu didelis savjotojas ir fantastas. Vizija – tai mano praeitis, dabartis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.” Poetas kilęs iš Žemaitijos, didžiavosi savo protėviais ir buvo laibai artimas savo senolei. Bene žinomiausi jo kaip atoriaus kūriniai yra 1939-1942m. poetinis ciklas ,,Vizijos”, vienintelis užbaigtas kūrinys, kurį sudaro įžanga, 7 vizijos ir pabaiga. Viena iš ryškiausių vizijų yra ketvirtoji. Kūrinyje pasakojama apie vaiką, kuris stebi saulės atspindį grindyse ir tą vaizdinį vadina emociniu nuotykiu. Vizijos erdvė – namai, kurie yra būties centras, dvasinė atrama. Tai sakrali vieta, kurioje gali ramiai mąstyti. Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka žemiškosios namų sergėtojos ir globėjos vaidmenį. Ji meldžiasi iš senų knygų, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Senolės – globėjos vaidmuo ypač išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio tamsos ir nuramina jį fiziškai ir dvasiškai. Ji pataria, jog pasaulyje yra daugiau pozityvių dalykų, negu grėsmės ir pavojų. Nyki dabartis. Mylimosios senolės nebėra, nebelieka mielų namų, o vienatvėj be artimo žmogaus įveikti tuos ,,tuos paukščio šešėlius” yra labai sunku. Kūrinio vertybių skalę orientuota į pastoviąsias ir tikrąsias vertybes: tikėjimą, meilę, viltį, artimų žmonių ir aplinkos ryšį. Šia vizija autorius norėjo pasakyti, jog Namai, gamta bei pasaulis šioje vizijoje – tai amžina gyvybė, kartų ryšys. Tai būtini dalykai žmogui išėjusiam į pasaulį. Būtini todėl, jog jis nori žinoti, jog bet kai gali sugrįžti. Tik namus turintis asmuo visada ras atramą šiame žiauriame pasaulyje. Todėl šiandieninis žmogus tūrėtų daugiau laiko skirti namų ir artimųjų šilumai palaikyti ir saugoti. Tai yra tikrosios vertybės, kuriomis turėtume grįsti savo gyvenimą. Taigi tik rūpindamasis ir globodamas savo namus ir santykius su artimaisiais žmogus taps emociškai ir dvasiškai stabilus bei džiugins aplinkinius.
Egzistencijos prasmę padeda suvokti ne tik drąsa ir ryžtingas tikslo siekimas, bet ir susitaikymas su likimu. Šios žmogiškosios vertybės buvo labai vertinamos XXa., kuomet Lietuvoje vyko partizaniniai judėjimai. Partizanai buvo kovingi, ryžtingi, neprarandantys vilties pasiekti savo tikslą. Šiam patritiškui darbui jie negailėdavo savęs. Šiandieninė visuomenė šiomis vertybėmis vadovaujasi retai. Mes tapome tingūs, kartais apatiški siekiant tikslo ar norų. Dažnai pasirenkame paprastesnį, lengvesnį kelią, kuris atneša naudos tik mums. Apie kilnius pasirinkimus ir lemtį savo sonetuose rašė Bronius Krivickas. Autorius mokėsi Biržų gimnazijoje, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universitete. Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip literatūros kritikas, vertėjas. Aktyviai dalyvavo antisovietiniame pasipriešinime. Dar dirbdamas Biržų gimnazijoje įsitraukė į partizaninę kovą. Partizanaudamas kūrė eilėraščius. Rūpinosi partizanų spauda. Redagavo eilėraščius ,,Laisvės kova” ir ,, Aukštaičių kova”. Buvo kantrus ir geras, neskubantis smerkti. Vienas iš žinomiausių Krivicko sonetų yra ,,Mano Dienos”. Tai sonetas apie žmogaus, pasirinkusio partizano kelią, būseną. Ruduo ir žiema – partizano pabaigos metafora. Tekste sprendžiamos vienatvės, aukos, gyvenimo laikunumo ir trapumo bei gyvenimo prasmės problemos. Kyla klausimai: ,,Ar galima įveikti mirtį, ir kaip ją įveikti?” . Lyrinis subjektas ramus, orus, stjiškas, herojiškas. Nedvejoja savo pasirinkimu. Grožisi gamta ir gyvenimu. Jaučiama paralelė tarp lyrinio subjekto ir Kristaus (,,Kadaise prakeiksmas, jam sviestas, krito man…”). Svaigindamasis rudeniu ramiai laukia mirties. Šiuo sonetu autorius teigia, jog tik drąsus, stiprios valios žmogus sąmoningai pasirinkęs gyvenimo kelią, net mirties akivaizdoj išliks išdidus. Broniui Krivickui artimos F.Nyčės mintys, apie individo valią neišduoti savo įsitikinimų ir pasirinkimo. Krivicko lyrinis aš nuolat ieško atsakymų į egzistencinės būties užduodamus klausimus. Šių dienų žmogui trūksta drąsos, tvirto apsiprendimo ir ryžto susitaikyti su galimai žiauriu likimu, kuris gali nulemti dabartį ir ateitį. Taigi tik bebaimis ir narsus žmogus, susitaikęs su savo likimu gali tapti geresnis pats sau ir pasauliui.
Šiandieniniame technologijų amžiuje mes prarandame žmogiškąsias gyvenimo vertybes. Daug laiko praleidžiame prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, vis mažiau laiko skiriame savo tobulėjimui, namams, žmonėms aplinkui. Tampame uždari ir bijome gyventi. Visuomenei reikia išdidžių, stiprių ir nebijančių sunkumų individų, kurie rodytų žmonėms tikrąsias vertybes, verstų juos tobulėti ir darytų pasaulį geresnį.