BRAZILIJA
(Brazilijos sostinė)
Brazilija (Brazilijos sostinė)
Turinys
Lokacija___________________________________________________________3
(I)-asis UNESCO kriterijus_________________________________________4
3. Pagrindinis miesto architektas: Oskaras Nimejeris__________________5
4. (IV)-asis UNESCO kriterijus________________________________________6
5. Vientisumas________________________________________________________7
6. Autentiškumas______________________________________________________7
7. Apsaugos ir valdymo reikalavimai___________________________________8
Brazilija (Brazilijos sostinė)
Lokacija: miestas pietinės Brazilijos centre.
Pasirinktas architektūrinis objektas iš UNESCO saugomo sąrašo – Brazilija. Šis miestas, yra ne tik šalies, bet ir Federacinės apskrities sostinė, išsidėsčiusi savanos regione, pačioje Brazilijos širdyje. Šioje dalyje prieš pradedant kurti miestą niekas negyveno. Šiuo metu sostinę supa dirbtinis Pantanalo ežeras, kurio vanduo tarnauja kaip kondicionierius, neleisdamas karštam orui patekti į miestą, o lietaus sezono metu sugeria likusį vandens kiekį.
Brazilija pastatyta išilgai dviejų susikertančių magistralių. Iš šiaurės į pietus miestą kerta pagrindinė transporto arterija, o iš vakarų į rytus – monumentalioji ašis.
Brazilija (Brazilijos sostinė)
Metai įtraukimo į UNESCO paveldo sąrašą: 1987 m.
Paveldosauginis plotas: 11,268.92 ha.
Nuoroda: 445.
UNESCO Kriterijai: (I) (IV)
Analizuojama Brazilijos sostinė atitinka du iš dešimties UNESCO pateiktų kriterijų, pagal kuriuos yra įtrauktas į saugotinų paveldosauginių objektų sąrašą.
(I)-asis kriterijus. Reprezentuoti genialų žmogaus sukurtą šedevrą.
Brazilija yra išskirtinis meninis pasiekimas, tai žmogaus genialumo kūrinys, kuris atspindi modernizmo judėjimo išplėtojimo principus ir idealus. Brazilijos miesto sukūrimo projektas, pasižymėjęs ypatingai sparčiu augimu (jis pradėtas statyti 1957 metais kaip naujoji Brazilijos sostinė), užbaigęs tam tikrą istorinę epochą, yra žinomas ne tik dėl savo didingumo, bet ir dėl to, kad pasauliui parodė, kad tokie strateginiai vystymosi užmojai gali išsipildyti. Šį garbingą ir atsakingą uždavinį – “nuo pamatų” sukurti sostinę – Brazilijos prezidentas Žuzelinas Kubičekas pagrindiniu miesto architektu patikėjo vienam žymiausių brazilijos architektų Oskarui Nimejeriui (Oscar Niemeyer), kuris generalinio plano parengimui pasiūlė skelbti atvirą konkursą. 1956 metais konkursą laimėjo O. Nymejerio draugas ir mokinys architektas-urbanistas Lusijus Kosta (Lúcio Costa). Šių dviejų garsių žmonių dėka miestas pastatytas per 41 mėnesį ir 1960 m. inauguruotas kaip sostinė, pakeitusi Rio de Žaneirą.
Brazilija (Brazilijos sostinė)
Pagrindinis miesto architektas: Oskaras Nimejeris.
„Manęs nežavi nei status kampas, nei žmogaus sukurta tiesi, griežta, nelinkstanti linija. Mane vilioja laisvai išlenkta ir jausminga linija. Tokia, kuri primena mano šalies kalnus, įmantrius upių vingius, aukštus debesis, mylimos moters kūną“. Taip rašė brazilas O. Nymejeris, vienas iš didžiausių XX a. architektų, į pasaulio kultūros istoriją įėjęs kaip „paskutinysis modernistas“. Svarbiausiu jo gyvenimo kūriniu tapo Brazilijos sostinė. Kaip teigia specialistai, tai buvo garsiausias naujųjų laikų miestų statybos eksperimentas. Lygiai per trejus metus tuščioje vietoje išaugo miestas ir iškart pelnė vieno iš įspūdingiausių planetoje šlovę. Jam lygių iki šiol neatsirado. Iš pradžių jis buvo suprojektuotas 800 tūkst. gyventojų, dabar jų – per 2 mln.
Kiekvienas O. Nymejerio sukurtas pastatas stulbina – neįprastu kontūru, drąsiomis linijomis, netikėtomis formomis, prie kurių priprasti neįmanoma. Pribloškia piramidės formos Nacionalinis teatras, kurio dalis yra po žeme. Katedra – milžiniškas stiklinis kūgis, apjuostas nusmailintomis tarsi pieštukai baltomis kolonomis, kurios remiasi į žemę ir, pakartodamos bažnyčios formą, tarsi strėlės kyla į dangų. Ji greičiau panaši į netyčia nusileidusį ateivių laivą, o ne į tradicinę bažnyčią. Kupolų ir piramidžių kontrastas, strėlės formos kolonos ir apvalios įdubos, griežtos geometrinės formos ir plačios aikštės bei parkai, erdvė ir logiškas gatvių planavimas – dėl viso to miestas tampa nepakartojamai išraiškingas. Tuo netikėčiau tarp tų fantasmagoriškų statinių atrodo prezidento rūmai. Nedidelis keturių aukštų pastatas mažiausiai primena rūmus. Tik iš gvardiečių sargybos gali suprasti, kad tarp šių sienų priimami svarbiausi politiniai sprendimai, lemiantys didžiausios Lotynų Amerikos šalies likimą.
Brazilija (Brazilijos sostinė)
(IV)-asis kriterijus. Įspūdingas pastato, architektūrinio ar technologinio ansamblio pavyzdys, iliustruojantis reikšmingą žmonijos istorijos laikotarpį.
Brazilija yra unikalus miesto planavimo pavyzdys išpildytas XX amžiuje. Jis buvo įgyvendintas pagal modernistinio judėjimo urbanistinių principų išraišką, kuri 1943 metais buvo pristatyta Atėnų chartijoje. Taip pat pagal 1946 metais išleistą šveicarų kilmės prancūzų architekto, rašytojo Le Korbiuzjė (Le Corbusier) traktatą “Kaip įtvirtinti urbanizmą” ir pagal Oskaro Nymejerio architektūrinius projektus: katedrą, laisvės panteoną, nacionalinį teatrą ir “Trijų valdžių aikštės” pastatus (prezidento, kongreso rūmai, aukščiausiasis teismas).
Brazilija (Brazilijos sostinė)
Vientisumas:
Brazilijos miesto struktūra apima visus elementus, reikalingus, norint parodyti išskirtinę vertę. Sostinė išsaugojo savo pirminius pagrindinius principus nepažeistus, nes juos teisiškai saugojo vietiniai ir federaliniai šalies vyriausybės organizmai.
Šiandien miestas “stiprėja”, dėl savo dvejopos miesto ir sostinės funkcijos, kurioje nuolat įgyvendinamos naujos paslaugos ir struktūros. Pasaulio paveldo turtas yra spaudžiamas miesto vystymosi, įskaitant padidėjusius eismo ir viešojo transporto poreikius. Pradiniame plane numatyti įvairūs miesto rajonai dabar yra vystomi, atsižvelgiant į pradinius Brazilijos sostinės kūrimo principus. Šie pokyčiai nekelia pavojaus išskirtinei Lucio Costa bandomojo projekto (Plano Piloto) vertei, kuri išliko visiškai išsaugota tiek fiziškai, tiek simboliškai iki šių dienų.
Autentiškumas:
Sostinės architektūros, plano ir kraštovaizdžio išlaikymas Brazilijai garantuoja autentiškumą, kuris išreiškia naują požiūrį į gyvenimą mieste. Šį požiūrį įtvirtino Lucio Costa ir Oskaras Niemeyeris, remdamiesi modernistinio judėjimo 20-ojo amžiaus architektūrai ir miesto struktūros kūrimo išreikštais principais.
Pagrindiniai Pilotinio projekto (Plano Piloto) požymiai, kurie suvienija Brazilijos visuotinę ir išskirtinę vertę, yra šie: dviejų ašių sankirtos ir kelių sistemos hierarchinis pasiskirstymas, miesto suskirstymas į sektorius, kuriuose naudojamas atvirų ir žalių erdvių tinklas, “Trijų valdžių aikštė” ir reprezentacinės struktūros, sudarančios monumentalę ašį (“Eixo Monumental”), superblokai, sudaryti remiantis kaimynystės vienetais, ir, pagaliau, Oskaro Niemeyerio architektūriniai šedevrai. Šie požymiai geriausiai suprantami remiantis keturiomis “Lucio Costa” nustatytomis skalėmis:
Monumentaliąja, suteikiančią Brazilijos miestui sostinės, kurioje vykdomos valstybės valdymo funkcijos, statusą;
Apgyvendinimo, kuriančio naują požiūrį į gyvenimo būdą, orientuotą pagrindinės gatvės ašimi, kurioje kaimynystės vienetai platinami ir skirstomi į Šiaurės ir Pietų “sparnus” (Asa Norte ir Asa Sul);
Socialine, monumentaliosios ir pagrindinės gatvės ašių sankirtoje, jungiančią centrinę miesto dalį, kurioje išsidėstę, bankų, viešbučių, verslo ir paslaugų sektoriai;
Kraštovaizdžio, kuris skverbiasi į visas prieš tai minėtas skales, kurdamas dideles atviras ir žalias erdves, kurios suteikia miestui unikalų miesto-parko įvaizdį.
Brazilija (Brazilijos sostinė)
Apsaugos ir valdymo reikalavimai:
Brazilijos svarba buvo pripažinta jau nuo jos koncepcijos sukūrimo. 1960 m., prieš pradedant naujos sostinės inauguracijai, federalinės apygardos įstatymų steigėjai (Lei Orgânica do Distrito Federal) įsakė, kad bet kokie siūlomi bandomojo projekto pakeitimai (Plano Piloto) turi būti perduodami Federaliniam senatui peržiūrėti. Šis įstatymas tapo aktualus tik 80-ųjų pradžioje, kai miestas pradėjo sparčiai augti. 1981 m. Įsteigta darbo grupė, kuri atsakinga už Brazilijos istorijos, kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimą (“Grupo de Trabalho para Preservação do Patrimônio Histórico”, “Cultural e Natural de Brasília”). Nacionalinio istorijos ir meno paveldo instituto (Instituto Nacional de Patrimônio Histórico e Artístico – IPHAN), federalinės apskrities vyriausybės (GDF) ir Brazilijos universiteto (“UnB”) tyrimai buvo labai svarbūs Brazilijos įtraukimui į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1987 metais.
Brazilijos išsaugojimas reikalauja dabartinių miestui keliamų klausimų ir poreikių įvertinimo, remiantis jo vieninteliu miesto planu. Dėl to būtina priimti perspektyvią miesto viziją, kuri išsaugotų jos išskirtinę visuotinę vertę, tuo pačiu užtikrinant tvarumą.
6