Karas su tėvais. Kodėl gi jis vyksta dažniau nei norėtųsi, o taikos vėliava pakeliama tik giliai miegant? Žmonių, gyvenančių kartu, interesai neišvengiamai susikerta- kyla konfliktai. O priežasčių konfliktuoti tikrai daug. Mes skundžiamės, kad tėvai mūsų neišklauso, nesupranta, kad jiems nieko negalima patikėti, kad tai, kas mums svarbu ir kas vyksta mumyse, jiems nerūpi. Išreiškę savo nuomonę ir norus, liekame nesuprasti ir tik supykdome savo gimdytojus. Bet negi jie šalia vien tam, jog neleistų mūsų į diskotekas, klausytųsi pokalbių, draustų vėlai grįžti ir
r apskritai visaip kontroliuotų?
Argi ne keista, kad dar prieš keletą metų taip puikiai sutardavę, dabar neberandame bendros kalbos ir tik draskome vieni kitiems akis. Būdami pirmokai žengėme į mokyklą tvirtai įsikibę mamos rankos ir nepasitikėdami niekuo kitu, tik ja ir tėčiu. O dabar negalime pakęsti, netgi kai mums yra duodamas paprasčiausias patarimas, visi žodžiai, ištarti tėvų lūpomis mums atrodo kvaili ir griaunantys mūsų savarankiškumą bei nepriklausomybę. Kodėl? Atsakymas paprastas- paauglystė. Tapus paaugliais, mūsų ima nebepatenkinti buvę santykiai su suaugusiais, vis didesnę įt
taką ima daryti ir mums labai svarbūs tampa bendraamžiai, su kuriais mes norime praleisti vis daugiau laiko. Mes siekiame tapti nepriklausomi, savarankiški, norime būti išklausyti, turėti galimybę garsiai pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Aišku, keičiasi ir suaugusiųjų reikalavimai mums.
Deja, mums su
Kita vertus, mes taip pat turime suprasti, kad tėvai perdėtai mus kontroliuoja, ne todėl, kad parodytų savo valdžią mums, o todėl, kad jie mumis rūpinasi ir siaubingai bijo, kad kas nors mums nenutiktų. Žinoma, labai būna pikta, kai mama kritikuoja aprangą, bet ar nevertėtų pagalvoti, gal šiandien aš tikrai netinkamai apsirengusi? Dar nemaloniau, kai tėvai neišleidžia vėlai vakare ei

Taigi manau, išmintingiausia būtų tėvams susidraugauti su savo atžalomis ir neįžeidinėjant, nemenkinat jų nuomonės, kartu siekti bendro ko
