Karas su tėvais. Kodėl gi jis vyksta dažniau nei norėtųsi, o taikos vėliava pakeliama tik giliai miegant? Žmonių, gyvenančių kartu, interesai neišvengiamai susikerta- kyla konfliktai. O priežasčių konfliktuoti tikrai daug. Mes skundžiamės, kad tėvai mūsų neišklauso, nesupranta, kad jiems nieko negalima patikėti, kad tai, kas mums svarbu ir kas vyksta mumyse, jiems nerūpi. Išreiškę savo nuomonę ir norus, liekame nesuprasti ir tik supykdome savo gimdytojus. Bet negi jie šalia vien tam, jog neleistų mūsų į diskotekas, klausytųsi pokalbių, draustų vėlai grįžti ir apskritai visaip kontroliuotų?Argi ne keista, kad dar prieš keletą metų taip puikiai sutardavę, dabar neberandame bendros kalbos ir tik draskome vieni kitiems akis. Būdami pirmokai žengėme į mokyklą tvirtai įsikibę mamos rankos ir nepasitikėdami niekuo kitu, tik ja ir tėčiu. O dabar negalime pakęsti, netgi kai mums yra duodamas paprasčiausias patarimas, visi žodžiai, ištarti tėvų lūpomis mums atrodo kvaili ir griaunantys mūsų savarankiškumą bei nepriklausomybę. Kodėl? Atsakymas paprastas- paauglystė. Tapus paaugliais, mūsų ima nebepatenkinti buvę santykiai su suaugusiais, vis didesnę įtaką ima daryti ir mums labai svarbūs tampa bendraamžiai, su kuriais mes norime praleisti vis daugiau laiko. Mes siekiame tapti nepriklausomi, savarankiški, norime būti išklausyti, turėti galimybę garsiai pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Aišku, keičiasi ir suaugusiųjų reikalavimai mums.Deja, mums sunku suvokti šiuos staigius pakitimus, prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Juk taip sunku jausti, kad jau nebesame vaikai, bet dar nesame priimti ir į suaugusiųjų pasaulį. O tai tikrai trikdo, kai nežinai, kokią vietą gyvenime dabar užimi. Todėl manau, tėvai turėtų būti tolerantiškesni ir neprimesti savo nuomonių šiuo sunkiu laikotarpiu, kai mes ne tik ieškome savo vietos gyvenime, bet ir turime apsispręsti, ką darysime toliau.
Kita vertus, mes taip pat turime suprasti, kad tėvai perdėtai mus kontroliuoja, ne todėl, kad parodytų savo valdžią mums, o todėl, kad jie mumis rūpinasi ir siaubingai bijo, kad kas nors mums nenutiktų. Žinoma, labai būna pikta, kai mama kritikuoja aprangą, bet ar nevertėtų pagalvoti, gal šiandien aš tikrai netinkamai apsirengusi? Dar nemaloniau, kai tėvai neišleidžia vėlai vakare eiti į diskotekas arba nakvoti pas draugę. Bet neturėtumėme manyti, kad tėvai yra tokie kvaili ir nesupranta, jog ten, kur mes taip veržiamės eiti, dažniausiai būna vartojamas alkoholis. Na, o dar labiau jie bijo, kad mūsų, grįžtančių iš to vakarėlio, kas nors neužpultų ar dar kas nors neatsitiktų, juk vis tik gyvename nusikaltimų sostinėje- Panevėžyje, o mes, kad ir kaip nesutartume, esame brangiausias tėvų turtas.Taigi manau, išmintingiausia būtų tėvams susidraugauti su savo atžalomis ir neįžeidinėjant, nemenkinat jų nuomonės, kartu siekti bendro kompromiso ar problemos sprendimo. Yra viena patarlė: „ Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turėtų eiti ir net pasenęs nenuklystų.“. Tik svarbiausia, manau, kad tas „kelias“ vaikui būtų ne primetamas, kas iškart mūsų akimis tampa negarbinga, o subtiliai duodamas kaip patarimas, kuris nukreiptų pasimetusį paauglį teisinga linkme.