Karines istorines dainos

Turinys

Turinys..............................1
Įvadas..............................2
Karinės-istorinės dainos..............................3
Išvados..............................6
Literatūra..............................7Įvadas
Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, karinės-istorinės dainos, vestuvių, kalendorinių apeigų dainos.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo irr atlikimo aplinkybes.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą..

2Karinės-istorinės dainos
Kam buvo reikalingos karinės dainos? Anksčiau jos buvo labai naaudingos, būtent dainos suteikdavo kariams drąsos, ryžto ginti savo tėvynę. Šias dainas dainuodami žmonės įgaudavo stiprybės ir narsos.

Karinės-istorinės dainos lietuvių liaudies dainų lobyne užima reikšminga vietą. gausumu jos nenusileidžia kitiems dainų žanrams. Lietuvių liaudies dainų kataloge karinių-istorinių dainų sudaryta apie 76

60 tipų. Katalogo duomenimis, šių dainų užrašyta apie 25000 variantų.

Karinėmis-istorinėmis dainomis vadiname tas lietuvių liaudies dainas, kuriose apdainuojama lietuvių tautos kovos su priešais, kareivio dalia, karinė tarnyba. Visuomeniniai įvykiai ir įvairūs istorijos kataklizmai jose vaizduojami taip, kaip juos suprato ir išgyveno liaudis. Todėl jose nereikia ieškoti tikslių istorijos atspindžių, periodiškos istorinių įvykių sekos. Nuoseklus istoriškumas neįmanomas ir dėl stipraus lietuvių liaudies dainų lyrinio prado.

Karines-istorines dainas drauge su kitomis lietuvių liaudies dainomis intensyviau rinkti ir leisti pradėta XIX a. pirmoje pusėje.

Į karines-istorines dainas jau pirmųjų lietuvių liaudies dainų rinkėjų bei tyrinėtojų buvo atkreiptas išskirtinis dėmesys. Jose buvo ieškoma istorinės tikrovės atspindžių. XIX a. pabaigos lietuvių nacionalinio sąjūdžio dalyviai J. Basanavičius ir kiti, veikiami rusų istorinės mokyklos, istorines detales, vardus, vietovių pavadinimus stengėsi tiesmukai susieti suu tam tikru laikotarpiu.

Lietuvių tarybinėje folkloristikoje karinių-istorinių dainų žanras apibūdintas ,,Lietuvių tautosakos apybraižoje“. Išsamiai karines-istorines dainas ištyrinėjo D. Krištopaitė. Ji aptarė karinių-istorinių dainų tipus bei jų santykį su istorine tikrove, išanalizavo menines priemones, lygino lietuvių karines-istorines dainas su kitų tautų atitinkamais kūriniais. Apie karo dainas rašė D.Sauka, karinių sutartinių istoriškumo klausimus kėlė ir Z.Slaviūnas.

Gal daugiau negu kitiems žanrams karinėms-istorinėms dainoms iškyla klasifikacijos ir periodizacijos klausimai. Ikitarybinėje folkloristikoje tie klausimai beveik nebuvo liečiami. Peržvelgus lietuvių liaudies dainų leidinius, karo dainas dažniausiai ra
andame išspausdintas tarp kitų žanrų. Nors jau S.Stanevičiaus ir G.Neselmano rinkiniuose karinės dainos sudėtos vienoje vietoje. Tačiau viename kitame leidinyje jos išskiriamos. Antai A.Juška, dainas pradėjęs klasifikuoti.

Rimtesnis dėmesys liaudies dainų klasifikacijai pradėtas skirti pokario metais. Dainos klasifikuotos funkciniu ir tematiniu pagrindais. Išleistose tautosakos rinktinėse karinės dainos sudėtos skyriuose ,,Dainos apie tėvynės gynimą ir karo tarnybą“ ir ,,Karo ir rekrutų dainos“

3

Lietuvių liaudies karines-istorines dainas klasifikuoti ir periodizuoti labai sunku dėl jų stipraus lyrinio prado ir nekonkretaus santykio su istorine tikrove. Ypač nekonkrečios senosios klasikinės karinės-istorinės dainos. Tik XVIII-XIX a.. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu.

Lietuvių liaudies dainų katalogo karinių-istorinių dainų skyriuje, kiek leidžia medžiaga, be tematinio, taikomas ir istorinis principas, poskyriai sudaryti kiek įmanoma laikantis chronologinio nuoseklumo.

Senosios tradicinės karinės-istorinės dainos apskritai siejasi su feodalinės Lietuvos valstybės laikotarpiu. Tačiau, jas skirstant, į pirmą vietą iškyla tematinis principas-jis leidžia atskleisti šių dainų idėjinį turinį, liaudžiai rūpimų klausimų skalę, pamėgtų temų bei motyvų pasikartojimus ir kitimus. Atskirą skyrelį sudaro dainos, kuriose randame karų su Lietuvos priešais atspindžių.

Pagrindinės senųjų tradicinių karinių-istorinių dainų temos yra kario išvykimas į karą ir kario mirtis. Tarpinės, ne tokios ryškios temos yra kario dalia, nelaisvė, mūšis, kario sugrįžimas namo. Tačiau gr

riežtas ribas tarp vienos ar kitos tematikos dainų sunku išvesti. Pavyzdžiui, kario išrengimo ir iš.vykimo į karą motyvai kartojasi dainų tipuose, kur pagrindinis dėmesys sukaupiamas į kario mirties apdainavimą. Kario išvykimo, sugrįžimo ir žuvimo motyvai kartojasi to paties dainos tipo versijose. Visa tai suponuoja lyrinė karo dainų prigimtis.

Daugumoje dainų minimi ir ginklai kaip kario nuosavybė. Tai liudija senesnį istorinį klodą-vadinamojo visuotinio bajorų šaukimo laikus, kai į karą kunigaikščiai ar stambesni feodalai turėjo pristatyti žmones su savo apranga.

Bet yra ir tokių dainų, kuriose sakoma, kad karalius duos kepurėlę, ,,šoklelę“. Tai jau vėlyvesnės karinės organizacijos forma-samdytos kariuomenės (algininkų) laikai.

Su kario išrengimu siejasi ir atsisveikinimo, palydėjimo motyvai. Čia iškyla našlaičio, kurio nėra kam palydėti, tema. Kaip ir vestuvinėse ar našlaičių dainose, šis motyvas ypač supoetintas, pasiremiant klasiškąja formule: mėnuo tėvelis, saulė močiutė,-tik šių dainų variantuose ši formulė keičiama karine atributika: motinėlė-šoklelė, brolelis-būgnelis, seselė-trimitas ir pan.

Nemažą grupę sudaro dainos, vaizduojančios jojimą į karą. Šiose dainose daugiau negu kitur galima rasti realistinių detalių, istorinių pavadinimų. Čia minima Vilnius, Ryga, Varšuva, Trakai, žuvėdrai , vokiečiai, maskoliai, kazokai, lenkai, pulkauninkai, generolai, Žalnieriai, dragūnai, Azorai, grenadieriai, ulonai, šoklės, karabinai ir t.t. Tačiau tos karinės atributikos detalės nesujungtos istorinio nuoseklumo, paskęsta lyriniame ir emociniame dainų fone, ir iš jų tiksliau spręsti apie dainų amžių be
ei santykį su istorine tikrove sunku.

4

Savitą, nors nedidelę grupę sudaro dainos, kuriose vaizduojama kario dalia. Šias dainas pagal jų poetinę prigimtį galima skirti į keletą pogrupių. Vieną pogrupį sudaro dainos, kuriose kario dalia atskleidžiama labai supoetintai. Poetiniai vaizdai čia artimi vestuvių, našlaičių dainų vaizdams. Jose pabrėžiamas kario, kaip ir našlaičio ar našlaitės nuotakos, gūdus vienišumas, kai nėra arti mylimų žmonių. Visa tai išreiškiama glaustomis metaforinėmis formulėmis, dažniausiai-dangaus kūnų palyginimais.

Kituose dainų tipuose dangaus kūnų įvaizdžiai keičiami medžių, paukščių įvaizdžiais:

Mano tėvukėlis- O motinėlė-

Tai žalias berželis, Žalioji eglelė,

Tai žalias berželis, Žalioji eglelė.

Meninei formulei vystantis ir kintant, atsiranda ir karinių vaizdų:

Po galvele akmenėlis-

Pūkų paduškėlė,

Prie šalelės šviesi šoklia-

Tai jauna mergelė.

Pagaliau pereinama į visai natūralistinį kario buities vaizdavimą:

Klausinėjo tėvutėlis,

Koks kareivių valgymėlis.

Juoda duona sudžiovinta,

Vandenėly pamirkyta.

Kitoje dainų grupėje sunki, netveriama kario dalia išreiškiama kareivio skundu-priekaištu motinai, kad jį pagimdžiusi:

Kad būtai pagimdžius Būčia begulėjęs

Sieru akmenėliu., Šalia vieškelio.,

Būčia bežiūrėjęs,

Kai žaunieriai eina.

Tie poetiški vaizdai tarsi neutralizuoja didelį skausmą, objektyvizuoja sunkius išgyvenimus, bet kartu ir slopina emocinę įtampą.

Dar yra dainų, kuriose poetinėmis formulėmis vaizduojama kario buitis pačiame kare, iškeliami mūšių baisumai.

5

Pačios gausiausios ir vertingiausios karinės-istorinės dainos-apie kario žuvimą. Pagal siužetų išplėtojimą šias dainas galima skirti į keletą grupių. Pirmąją grupę sudaro dainos, kuriose vaizduojamas mūšio lauke sužeistas mirštantis karys. Šiose stereotipinės kompozicijos dainose gla.ustai, lakoniškai vaizduojama mirties-miego situacija. Sužeistą ar mirusį karį, gulintį mūšio lauke, budina artimiausieji žmonės-motulė, tėvelis, seselė, ateidami ir atnešdami jam brangiausius ir artimiausius kasdieninio jo gyvenimo daiktus.

Šios dainos nėra labai paplitusios. Jos težinomos šiaurės ir pietų Lietuvoje. Tačiau dėl savo poetinio įtaigumo, emocingų melodijų pastaraisiais metais išpopuliarėjo per etnografinius ansamblius.

Pati gausiausia dainų grupė yra apie mirties žinios pranešėją žirgą. Šių dainų siužetai labiau išplėtoti. Į juos įeina visi būdingi kario gyvenimo momentai: karo žinios gavimas, kareivio išrengimas ir jojimas į karą, kario laukimas sugrįžtant, pagaliau žirgo sugrįžimas su mirties žinia.

Taigi karinės-istorinės dainos lietuvių liaudies dainų lobyne užima reikšminga vietą. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

6Išvados
1. Lietuvių liaudies dainos keliauja iš lūpų į lūpas.
2. Karinės-istorinės dainos lietuvių liaudies lobyne užima reikšmingą vietą.
3. Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.
4. Daugiau negu kitiems žanrams karinėms-istorinėms dainoms iškyla klasifikacijos ir periodizacijos klausimai.
5. Pačios gausiausios ir vertingiausios karinės-istorinės dainos-apie kario žuvimą

7Literatūra
1.P. Jokimaitienė Karinės-istorinės dainos. Vilnius, 1985.

2.Įnrernetiniai puslapiai: www.google.lt

Leave a Comment