Kalbotyros referatas

Kaunas, 2005
TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. Lietuvių bendrinės kalbos raida..............................4
1.1. Lietuvių bendrinės kalbos susiformavimas, jos plėtotė.......................4
1.2. Lietuvių bendrinės kalbos padėtis nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu..............4
1.3. Lietuvių bendrinės kalbos padėtis sovietmečiu......................
.....5
1.4. Lietuvių bendrinės kalbos padėtis nuo 1990 m. iki šiol.....................6
2. Bendrinės kalbos normos ir norminimo kriterijai..........................7
2.1. Kalbos norma ..............................7
2.2. Bendrinės lietuvių kalbos norminimo pradžia...........................7
2.3. Bendrinės kalbos norminimo kriterijai šiandien..........................8
2.4. Kiek kalbos normų kitimą lemia ar gali lemti visuomenė?.....................9
3. Kalbos samprata šiandieninėje visuomenėje............................9
3.1. Kalba- kaip komunikatorė bei žmogaus ir tautos reprezentatorė.................10
3.2. Ką patys lietuviai mąsto apie savo kalbą ir jos ateitį?.......................10
4. Kalbininkų samprata šiuolaikinėje visuomenėje..........................11
IŠVADOS..............................12
LITERATŪRA..............................13

ĮVADAS

Šio darbo tikslas- išsiaiškinti, kokia yra kalbos irr kalbininkų padėtis šiuolaikinėje visuomenėje, kaip į šiuos du dalykus žiūrima.
Darbo uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kada Lietuvoje susiformavo kalbotyros mokslas;

2) kokia yra socialinė lietuvių kalbos raidos istorija;

3) išsiaiškinti, kas yra kalbos norma, kokie buvo bendrinės kalbos norminimo kriterijai XIX a. ir dabar;

4) ištirti, ką šiandien lietuviai mano apie savo kalbą ir kalbininkus;

5) padaryti išvadas.
Darbo metodas- aprašomasis- analizuojamasis, nes surinkta informacija bus analizuojama, gilinamasi į tai, kodėl susidarė toks požiūris į kalbą ir kalbininkus.

1. Lietuvių bendrinės kalbos raida
Lietuvių bendrinės kalbos raida įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais buvo ganėtinai skirtinga, patyrė daug sunkumų, kuuriuos lėmė įvairios istorinės aplinkybės.

1.1. Lietuvių bendrinės kalbos susiformavimas, jos plėtotė

Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba. Ir šiandien neretas lietuvis suvokia sa

avo tautybę gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuotis prancūzų lingvisto Antoine Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmoninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.
Kitokia socialinė lietuvių kalbos istorija. Jos duomenys rodo, kad Viduramžių Lietuvos valdovai ir didikai šnekėjo lietuviškai, tačiau kad Renesanso metu savo kalbą jie pakeitė lenkų kalba. Pagrindinė kultūros kalba Lietuvoje pamažu tapo lenkų kalba. Ir dėl to kartais lietuviai labiau linksta didžiuotis savo senaisiais valdovais, kalbėjusiais lietuviškai, bet atsainiai žiūrėti į tuos lietuvius, kurie įvairiais amžiais tos kalbos nemokėjo. Europos kalbų istorijas skiriant į dominuojančių ir dominuojamų kalbų, liietuvių skirtina prie antrųjų. Dominuojamos kalbos dėl nepakankamų kultūrinių jėgų dažnai turėjo laukti tautų pavasario XIX amžiuje (bulgarų, kroatų, lietuvių, slovakų). Tad tarminis pagrindas bendrinei lietuvių kalbai Lietuvoje pasirinktas gana vėlai, antrojoje XIX amžiaus pusėje, tik nuo tada ir galima sakyti atsiradus bendrinę lietuvių kalbą.

1.2. Lietuvių bendrinės kalbos padėtis nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu

Tuo metu pirmą kartą šalies istorijoje lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Ji įgijo visas teises ir buvo vartojama visose gyvenimo srityse. Įsitvirtinusi lietuvių kalba stiprėjo, tobulėjo. Nuolatinėmis recenzijomis, pr

raktine profesoriavimo veikla jai tobulėti padėjo Jonas Jablonskis (mirė 1930 m.), svarų žodį turėjo kalbininkas Juozas Balčikonis, jauni gabūs kalbos specialistai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti. Buvo įsteigta Lietuvių kalbos draugija, kuri daugiausia rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Gyvas buvo patriotinis nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai vartoti bendrinę kalbą. Veikė lietuviškos mokyklos, o 1922 m. įkuriamas lietuviškas Kauno universitetas, kuris parengė daug kvalifikuotų humanitarų lituanistų. Palyginti gera lietuvių kalba buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, kalbama per radiją, teatruose. Talentingiausių to meto rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio, Petro Cvirkos, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir kitų kūrinių kalba jau buvo visiškai artima šiandieninei. Tuo metu susiformavo funkciniai lietuvių kalbos stiliai: be buitinio ir meninio, išryškėjo mokslinis, administracinis, publicistinis.
Taigi, šiuo laikotarpiu lietuvių kalba buvo labai vertinama, vartojama visose gyvenimo srityse, o kalbininkai gerbiami ir vertinami už savo darbą.

1.3. Lietuvių bendrinės kalbos padėtis sovietmečiu

Sovietinė okupacija ir aneksija lietuvių kalbos tobulinimo ir plėtojimo darbus nutraukė: buvo panaikinta Lietuvių kalbos draugija, sustabdytas jos žurnalas „Gimtoji kalba“.
Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas. Li

ietuvoje ėmė plisti dvikalbystė. Pirmiausia ji plito natūraliai, nes didžiuosiuose miestuose įmonių darbo kolektyvai daugiausia buvo internacionaliniai ir juose bendrauta rusiškai. Lietuviai turėjo prisitaikyti: po karo į Lietuvą atvykę rusai lietuvių kalbos nemokėjo ir neketino jos mokytis. Todėl sovietmečiu atsirado daug iki tol Lietuvoje negirdėtų rusiškų barbarizmų: nariadas (= paskyra), pragulas (= pravaikšta), spravka ar spravkė (= pažyma, pažymėjimas), otviortka (= atsuktuvas), litforma (= liejimo forma) ir pan. Dvikalbystė buvo skatinama ir oficialiai. Pavyzdžiui, rusų kalbos imta mokyti net lietuviškų darželių vaikus, nors šie dar neturėjo pakankamų gimtosios kalbos įgūdžių. Kur tik įmanoma, stengtasi steigti mišrias (rusų-lietuvių ar rusų-lietuvių-lenkų) mokyklas. Uždaryta ne viena Vilniaus krašto lietuviška mokykla – vietoj jų ėmė veikti lenkiškos-rusiškos. Aukštosiose mokyklose visur steigtos grupės dėstomąja rusų kalba. Planuota kai kuriuos dalykus dėstyti rusiškai ir lietuvių vidurinėse bei aukštosiose mokyklose.
Sovietmečio spauda buvo pilna pompastikos, atgrasių sustabarėjusių štampų. Stilius nulakuotas, nenatūraliai pakylėtas, „išpuoštas“ vis tais pačiais epitetais: didžiuliai pasiekimai, milžiniški laimėjimai, vieningai pritariame, aktyviai kovosime (už derlių, taiką, švarą.), o metaforos – nudėvėtos, išpūstos: ne pastatyta, o stojo į rikiuotę, ne gerai dirbo, o atidavė savo rankų šilumą ir pan.
Sovietų valdymo metais labai prastėjo lietuvių miestiečių ir daugelio inteligentų šnekamosios kalbos kultūra. Dėl dvikalbystės, dėl dažno rusų kalbos vartojimo skverbėsi daug rusiškų žodžių ar žodžių reikšmių, verstinių ko
onstrukcijų. Mokslo ir technikos specialistai savo srities literatūrą skaitė rusų kalba ir dažniausiai aklai, nekūrybiškai išsiversdavo. Tokiu kalbos kratiniu daugelis to meto dėstytojų pateikdavo specialybės žinias studentams. Prasta buvo lietuvių partinės biurokratijos kalba, nes dažnas nemažą gyvenimo dalį ar bent karo metus buvo praleidęs Sovietų Sąjungoje ir rusiškai mokėjo geriau negu lietuviškai.
Niekas su kalbininkais pokario metais nederino prekių pavadinimų bei radijo, dokumentinių kino filmų, daugelio knygų, spaudos kalbos. Pavyzdžiui, to meto žurnalas „Tarybinė mokykla“ rašė maždaug taip: Eilėje mokyklų egzaminai buvo pravesti aukštame lygyje – neilgame sakinyje net trys kalbos klaidos! Tai respublikinis leidinys, o ką kalbėti apie miestų, rajonų laikraščius, skaitytojų kalbą tiesiog gadinte gadinusius. Kalbininkai buvo verčiami įteisinti aiškius vertalus (vokiškieji grobikai; ekonominiai naudinga ir kitus), rašyti apie lietuvių kalbos praturtėjimą tarybiniais metais. Pačių kvalifikuotų kalbininkų po karo Lietuvoje liko nedaug. Žymūs kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti pasitraukė į Vakarus, o tėvynės neapleidusio autoritetingo kalbos praktiko Juozo Balčikonio nuomonės mažai kas paisė, jį dažniausiai nepagrįstai užsipuldinėdavo, galiausiai privertė palikti universitetą.
Vis dėlto Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų pasėta sėkla dygo ir ilgainiui ėmė duoti vaisių. Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos parengė didelį būrį lituanistų, kurių dalis nuėjo į leidyklas, redakcijas ir tapo kvalifikuotais redaktoriais, stilistais, kiti gerino kalbos kultūrą mokyklose, treti pasirinko mokslinį darbą ir leido kalbos kultūrai bei mokslui svarbius kapitalinius veikalus: daugiatomį lietuvių kalbos žodyną, akademinę gramatiką, lietuvių kalbos atlasą, rašė kalbos praktikos knygas ir straipsnius. Kazio Ulvydo sutelkta grupė kalbininkų leido tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, o kalbininkas Aldonas Pupkis ir kiti parengė „Kalbos praktikos patarimus“, pradėjo leisti leidinėlį „Mūsų kalba“. Taigi ilgainiui rašomosios kalbos kultūra pakilo ir jau dažnai lenkė ikikarinį lygį. Tačiau šnekamosios kalbos kultūra smuko ir toliau.

1.4. Lietuvių bendrinės kalbos padėtis nuo 1990 m. iki šiol

1988-1989 m. Lietuvoje kilo Sąjūdis, kurio daugelis narių siekė atkurti šalies nepriklausomybę. Didelėmis pastangomis ir per aukas tai buvo padaryta 1990 m. kovo 11 d. Jau prieš nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1989 m. atkurta ir Lietuvių kalbos draugija, nuo 1990 m. atgaivintas žurnalas „Gimtoji kalba“. Per nepriklausomybės dešimtmetį tėvų pageidavimu įsteigta naujų lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, o valstybinį darbą dirbantys kitataučiai ėmė mokytis lietuvių kalbos. Sudarytos visos sąlygos pačiai lietuvių kalbai plėtotis, tobulėti. Prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, reguliuojanti kalbos raidą, oficialiai kontroliuojanti kalbos vartojimo būklę. Leidžiama daug kalbinės literatūros; akivaizdžiai pagausėjo gerai parengtų įvairių sričių terminų žodynų. Deja, blogos kalbos vis dar pasitaiko, ypač kai, nenorėdami turėti išlaidų, leidėjai nesamdo redaktorių, stilistų. Su tokiais pažeidėjais kovojama, jie baudžiami.
2. Bendrinės kalbos normos ir norminimo kriterijai

Kas yra ta bendrinė kalba? Vieninga šios epochos rašomomji ir dažniausiai jos pagrindu atsiradusi kalba vadinama bendrine kalba.

2.1. Kalbos norma

Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.

2.2. Bendrinės lietuvių kalbos norminimo pradžia

Norminant bendrinę lietuvių kalbą daug prie to prisidėjo vienas žymiausių XIX amžiaus visuomenės veikėjų Jonas Jablonskis. Didžiausias Jablonskio nuopelnas bendrinei kalbai yra tas, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jos norminimo principus. Paskui jis 40 metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien tie jo suformuluoti principai nėra praradę reikšmės.
Jablonskis visų pirma apibūdino bendrinės kalbos šaltinius. Labiausiai jis vertino gyvąją liaudies kalbą ir tautosaką. Jis sakė, kad „gyvoji kalba“ esanti tikriausias mūsų valdovas rašto kalboje. Tačiau norminant bendrinę kalbą vien šaltinių nustatymo neužtenka, nes čia reikia atrankos, besiremiančios tam tikrais kriterijais.
Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daigiausia vadovavosi. Todėl jis priešinosi įvairių tarminių elementų maišymui viename kūrinyje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno joje buvę.
Pirmieji lietuvių kalbos tvarkytojai anksčiausiai suvokė kalbos grynumo kriterijų, bet dažnai nesugebėjo atskirti, kuris žodis savas, o kuris svetimas. Jablonskis smerkė ne visus nelietuviškus žodžius, o tik tuos, kurie kalbai nereikalingi, kuriems turime savų žodžių. Daugybę nelietuviškų žodžių, kurie seniai vartojami ir kuriems nėra pakaitalų (pavyzdžiui, pinigas, katilas, šalmas, pipiras, šilkas ir kt.) arba kurie reiškia naujas sąvokas ir naudojami dauelio tautų (elektra, enerija, direktorius, baterija) jis siūlė palikti bendrinėje kalboje. Kaip pastebime, visi šie žodžiai dabar yra vartojami kasdien.
Vėliau prie šių kriterijų Jablonskis dar pridėjo tikslingumo ir paplitimo kriterijus.

2.3. Bendrinės kalbos norminimo kriterijai šiandien

Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip – funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais (pagrindais). Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo kriterijus su savo atšakomis- grynumo ir sistemingumo. Nemažiau svarbūs pastovumo (kitaip – vartosenos tradicijų), paplitimo gyvojoje kalboje (kitaip – dažnumo), tikslumo (kitaip – vienareikšmiškumo); glaustumo (kitaip – ekonomiškumo), stilistinės diferenciacijos (kitaip – funkcinės sklaidos) kriterijai. Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų – antraeilių – kriterijų (pagrindų). Ne visi kalbininkai sutaria dėl jų skaičiaus ir hierarchijos (t.y. išdėstymo pagal svarbumą), todėl kalbos reiškinius norminant pasitaiko ir ginčų, nesutarimų: vienais pagrindais remiantis, atrodo, kad reiškinį galima įteisinti, kitais – kad reikėtų atmesti. Iš to nedarytina išvada, jog kalbos normų nebūtina laikytis, nes atseit patys kalbininkai nesutaria. Tokių ginčų, nesutarimų būna ne tik kalbos reiškinius vertinant.
Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais.
Labai svarbu kalbos grynumas. Jei yra savų žodžių vienam ar kitam daiktui, reiškiniui ar veiksmui pavadinti, tai skolintus dalykus atmetame.
Reikia paisyti ir pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų kriterijaus. Kalbos pastovumas visuomenei naudingas. Kas jau bendrinėje kalboje nusistovėję ir yra įteisinta gramatikose, žodynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje, be būtino reikalo nekaitaliotina, nors viena kita norma daliai vartotojų gali ir nepatikti.
Vis dėlto vartosenos pastovumo kriterijaus negalima suabsoliutinti. Kartais kalbos norma pasistūmėja, ir tai, kas buvo kalbos klaida, – įteisinama.
Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvojoje kalboje, pirmiausia – tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai.
Kartais šį tą lemia tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo, kriterijus. Juo vadovaudamiesi retkarčiais įteisiname ir nelabai tinkamą, bet tiksliai sąvoką perteikiantį žodį ar net ištisą pravartų pasakymą.
Svarbu ir kalbos glaustumas, kitaip – ekonomiškumas. Taip išvengiama tuščiažodžiavimo, kalba tampa aiški, tiksli, sisteminga, klausytojas greičiau ir lengviau suvokia, ką norima pasakyti, „nepameta“ minties.
Dabar, kai yra galutinai susiformavę funkciniai kalbos stiliai (administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis, buitinis), vis dažniau paisoma stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos kriterijaus. Ne visi žodžiai ir posakiai, tinkantys vienam stiliui, gerai tiks kitam, pavyzdžiui šnekamajame (buitiniame) stiliuje vargu ar aptiksime sakant pirmos klasės mokinys vietoj pirmokas arba nusipirkau mineralinio vandens vietoj nusipirkau mineralinio ir pan.
Kartais šį tą lemia ir kalbos skambumo, estetiškumo ir kiti antraeiliai kriterijai
Kalbos normų kriterijų konkurencija padeda kalbos normas nustatyti tikslesnes, patogesnes vartotojams.

2.4. Kiek kalbos normų kitimą lemia ar gali lemti visuomenė?

Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja. Tačiau ir visuomenė gali klysti. Nekalbininkai, kaip „Kalbos kultūros pagrinduose” užsimena kalbininkas Aldonas Pupkis, dažniausiai vertina kalbą remdamiesi ne mokslu, o skoniu, nusiteikimu: man nepatinka, nemalonu, neskamba, neestetiška, niekas taip nesako (tiksliau – aš taip nesakau). O kalbininkai – šią pastabą plėtoja žinomas stilistas Kazimieras Župerka – mato kalbos visumą, sistemą, prieš akis turi kalbos kitimą, nesusitelkia į kokį vieną iš visumos išplėštą kalbos reiškinį (kirčiavimo atvejį ar kokį žodį, kokią konstrukciją) ir nesiremia tik kokiu vienu kriterijumi, kaip daro visuomenės dauguma, kuri nepakankamai pažįsta dalyką ir neretai neįsigilinusi tvirtina ar sprendžia paviršutiniškai, net netiksliai. Tiesa, ir kalbininkai gali apsirikti, kartais net tarpusavy nesutarti, bet tai reti atvejai. Kiekvienos srities mokslą ir praktiką tvarko tos srities specialistai, kurie tam yra pasirengę, į tai gilinasi. Kalbos mokslas ir praktika negali būti išimtis.

3. Kalbos samprata šiandieninėje visuomenėje

Lietuvos Konstitucijoje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Vadinasi, ji turi būti vartojama visose oficialiose valstybės srityse. Ją privalo mokėti visi valstybės tarnautojai ir paslaugų srities darbuotojai. Lietuvos valstybė yra sukūrusi Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kuri stebi kalbos vartojimo lygį ir stengiasi veikti jos viešąją vartoseną.

3.1. Kalba- kaip komunikatorė bei žmogaus ir tautos reprezentatorė

Kalba- svarbiausias požymis, pagal kurį atpažįstama viena ar kita tauta. Aišku, yra tautų, kurios kalba ta pačia, pavyzdžiui, anglų kalba, arba tokių, kurios kalba ne viena kalba ir tos kalbos įteisintos kaip valstybinės kalbos (pvyzdžiui, šveicarai), tačiau visgi dauguma tautų turi vieną valstybinę kalbą. Per kalbą atsiskleidžia tautos papročiai, išmintis ir apskritai visa kultūra bei jos unikalumas. Per kalbą atskleidžiama ir tautos istorija, ji pristatoma pasauliui. Tai kalba atlieka reprezentacinę funkcinę.
Kalba yra kasdienio žmonių bendravimo įrankis, t.y. ji atlieka komunikacinę funkciją. Tai pagrindinis susižinojimo šaltinis. Kalbos ir rašto (popieriuje realizuotos kalbos) dėka mes galime kasdien žodžiu ar raštu bendrauti su draugais, giminaičiais ar tik šiaip pažįstamais, mokytojais, dėstytojias, darbdaviais, užmegsti naujas pažintis, sužinoti, kas vyksta visai šalia mūsų (tame pačiame mieste, gatvėje ar net pastate), ir kas visai kitame pasaulio krašte.

Turbūt ne vienas esame girdėję tokį posakį: „Kalba žmogų puošia“. Neverta šiam posakiui prieštarauti, nes žmogaus kalba iš tiesų parodo jo išsilavinimo, išsiauklėjimo lygį, visuomeninį, kūlturinį bei literatūrinį išprusimą.

3.2. Ką patys lietuviai mąsto apie savo kalbą ir jos ateitį?

Įvairiai mąsto lietuviai apie savo kalbos ateitį. Vieniems atrodo, kad nelikus sovietinės unifikavimo politikos lietuvių kalbos vartojimo sritys maksimaliai išsiplėtė ir tuo džiaugiasi, kiti atsargiai klausia, ar nelikus vidinio pasipriešinimo prievartai, neatsiranda dar didesnio pavojaus lietuvių kalbai būti nupūstai kitų kalbų vėjų. Mat dabar, tobulėjant įvairioms technologijoms ir atsirandant naujoms, į lietuvių kalbą sparčiai braunasi daugybė įvairių, dažniausiai angliškos kilmės žodžių (printeris, skeneris, hotdogas ir kt.). Antra vertus, Lietuvoje ganėtinai mėgstama mokytis užsienio kalbų, nes visiems aišku, kad bendrauti su pasauliu vien lietuvių kalbos neužtenka, ypač dabar, kai Lietuva yra ES narė, ir sąlygos kelionėms, mokslui bei darbui užsienyje žymiai pagerėjo.
Ne visi lietuviai suvokia, kad šiandien kalba viena archaiškiausių kalbų pasaulyje, tačiau suvokia, kad turi dėti nemažai pastangų, kad išsaugotų savo egzistencijos pamatų pamatą- kalbą.

4. Kalbininkų samprata šiuolaikinėje visuomenėje

Kalbininko įvaizdis žmonių akyse gana nepatrauklus: toks niurzgantis po nosim, neleidžiantis normaliai kalbėt, netolerantiškas, užsiundantis kalbos inspekcijas, šunimis užlodantis ir taip toliau. Bet juk kalbininkas – taip pat žmogus, kuriantis kultūrą, ir nebūtinai jis turi būt baisus.
Deja, mūsų kalbos vartosenos problemos yra tokios jautrios, kad diskusija, darosi labai iškreipta. Priešprieša visiškai ydinga, bet galbūt esama ir kalbininkų kaltės, kad dalis raštingos visuomenės jų atžvilgiu nusiteikusi gana skeptiškai. Pranas Kniūkšta pripažino, kad kartais kalbininkai be reikalo sureikšmina smulkmenas ir šitaip nuteikia prieš save kalbos vartotojus. Turime pripažinti, kad kalbininkai lituanistai pakliuvo į didelę nemalonę. Tiesą sakant, labai mylimi jie niekad ir nebuvo. Kurgi bus, kai lietė vieną iš opiausių ir jautriausių asmenybės vietų – mūsų kalbą. Lietė ne itin švelniai, net grubiai – pasišaipydami, ironiškai ar net sarkastiškai pamokslaudami, kaip tie, kurie geriau žino ir išmano už visus kitus, todėl tvarko kalbą su tauta nepasitarę. Įsijautus į tokį vaidmenį meilės ir pritarimo nėra ko laukti.
Pirmiausia, į visus kalbininkus žvelgiama kaip į vieningą ir priešišką gentį, jiems priskiriant jų būtas ir nebūtas nuodėmes. Jei kas blogai išvertė ar sudarė mokymo programą, kalti lituanistai. Jei VLKK reiškia savo nuomonę, su kuria nebūtinai sutinka ir kiti kalbininkai ar filologai, vėl kalti visi in corpore. Prisimenami nevykę siūlymai ar nepavykę bandymai įteisinti naujadarus, tuo rodant jų bejėgiškumą pakeisti vartoseną. Kitą vertus, jiems kraunama atsakomybė už kalbos ateitį ir likimą, tikimąsi ir laukiama radikalių sprendimų. Tik ar vieni kalbininkai pajėgūs čia ką nors pakeisti.Žodžiu, situacija konfliktinė. Jei ji nepasikeis, galima laukti dar didesnio lituanistų prestižo nuosmukio. Dėl to nukentės visi: ir lituanistai, ir visuomenė, ir kalba. Labiausiai – lietuvių kalba,patirianti dar vieną išbandymų metą.
Kur išeitis ar bent jau pastangos jos ieškoti,kad pakiltų bendrinės kalbos, o ypač kalbininkų prestižas visuomenėje. Reikia masinių patrauklių leidinių ne tik apie tas amžinąsias kalbos klaidas. Turi būti parašyta įdomių gramatikų ir iliustruotų žodynų. Pasirėmus tų pačių komentatorių mintimis galima siūlyti kalbos forumą ar kaip kitaip pavadintą nuolatinę diskusijų erdvę, kurioje galėtų sklandyti pačios įvairiausios kalbos vartotojų mintys, nepriklausomai nuo jų profesijos ar išsilavinimo. Svarbiausiai, kad būtų kalbama apie kalbą, aptariama, siūloma, polemizuojama, pakiltų bendrinės kalbos ir kalbininkų prestižas visuomenėje, nes kalba yra visų mūsų reikalas.

IŠVADOS

1. Į kalbą ir kalbininkus įvairiais laikotarpiais buvo žvelgiama skirtingai. Tuo metu, kai pradejo formuotis lyginamoji kalbotyra ir bendrinė kalba, žmonės labiau didžiavosi tais valdovais, kurie kalbėjo savo kalba, nei tais, kurie jos nemokėjo. Iš to galima daryti išvadą, kad savo kalbą, jie gerbė, mylėjo ir tausojo.
2. Lietuvių bendrinė kalba susiformavo gana vėlai- XIX a. antrojoje pusėje, todėl yra ganėtinai pažeidžiama. Turbūt todėl sovietinė okupacija mūsų kalboje paliko tokį ryškų pėdsaką. Okupantai stengėsi surusinti mūsų tautą, iš svarbiausių valstybės institucijų išstumiama lietuvių klaba, vietoj jos visur privaloma buvo vartoti rųsų kalbą, uždaromos lietuviškos mokyklos. Štai kodėl po sovietinės okupacijos mūsų kalboje liko gausybė įvairių rusiškų žodžių, prie kurių buvo pridėtos lietuviškos priesagos arba galūnės. Tokius žodžius- mišrūnus dažnai labai sunku atskirti nuo grynai lietuviškų.
3. Norėdami išsiaiškinti, ar žodis lietuviškas, ar ne, ar galima jį vartoti, o gal mūsų kalboje yra kitas, taisyklingesnis žodis, kalbininkai vadovaujasi įvairiais kriterijais- kalbos grynumo sistemingumo ir t.t. Pastebėtina, kad šiandieniniai kalbos norminimo kriterijai nedaug skiriasi nuo J. Jablonskio suformuluotų kriterijų. Šiandieniniai yra šiek tiek platesni, jų yra kiek daugiau, tačiau jų esmė nepakitusi.
4. Visuomenės priešiškumas kalbininkams kaip tik ir kyla dėl pastarųjų bandymo sutvarkyti, sunorminti bendrinę- bendravimo viešumoje, valstybinėse įstaigose ir t.t.- lietuvių kalbą. Taip yra tobdėl, kad visuomenė dažniausiai vadovaujasi skoniu, todėl tų žodžių, kurie jai nepatinka, kurių ji nepratusi vartoti, nenori priimti ir keiksnoja kalbininkus už jų siūlomas „nesąmones“. Tad kalbininkų, o iš dalies ir kalbos prestižas smunka.
5. Taigi, lietuvių kalba neturėtų išnykti, nors lietuviai įvairiai mąsto apie savo kalbos ateitį. Tačiau Lietuvai tapus ES nare, lietuvių kalbai, turint omeny, kad ji yra viena archaiškiausių kalbų, manyčiau, bus skiriamas nemažas dėmesys, nes visų ES valstybių kalbos yra pripažįstamos oficialiomis Sąjungos kalbomis. Juolab, kad lietuvių kalba visai neprastai yra saugojama Valstybės, o, svarbiausia, pati turi gana daug gyvasties apraiškų. Viena iš jų yra mūsų unikaliosios tarmės. Pasaulyje nedaug rasime vietų, kur toks nedidelis plotas turėtų tiek daug ir tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų.
6.Kalba, būdama pirmykštis tautos kūrybos vaisius ir veizdimojo pažinimo padaras, yra geriausias tautos atspindys. Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę.

LITERATŪRA

PIROČKINAS, A. Jonas Jablonskis. Kaunas,1980.

Prieiga prie interneto :

http://www.vlkk.lt
http://www.lki.lt
http://www.lms.lt/mks/sekcijos/lituanistika/pabreza_juozas.doc
http://www.ipc.lt/liet/pagalba-str-maceina.php
http://www.akiraciai.lt/news/,44102?Member_Session=968986cb432aa15d
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=649&kas=straipsnis&st_id=1733
http://ualgiman.tinklapis.lt/normos_ir_kriterijai.htm

Leave a Comment