Maironio kūryba ir asmenybė

MAIRONIO KŪRYBA

Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Dievo globa Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė”, kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu”, „Išvažiuojant”, „Draugo liūdesys”), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero”, žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai – ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies dainų dvasia. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnam gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą:

Maironio rankraštyne yra šeši storoki sąsiuviniai, pilni prirašyti įvairiausių kūrinių. Dažnai poetas vienoje pusėje (dešinėje) rašydavo kokią dramą, o kairę palikdavo papildymams. Vėliau tuščiose vietose rašydavo visai ką kita. Šalia kūrybos randame grynai asmeniškų dalykų. Skausmu alsuoja pieštuku, skubia rašysena, drebančia ranka senyvo poeto rašytos eilutės: “Mano kandidatūra į vyskupus keletą kartų ir paskui visai be mano žinios ir sutikimo buvo keliama jau nepriklausomai Lietuvai susitvėrus. Taip vysk. Karevičius į savo sufraganus buvo pastatęs kandidatais mane ir tuomet dar seminarijos profesorių J. Skvirecką. Roma sau pasirinko profesorių, o rektorių atmetė (…) Aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio (…) Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, graužiaus”. Tai įskaudinto poeto laiško į Romą juodraštis. Maironis taip ir netapo vyskupu, nors buvo nusipelnęs. Laiškas rašytas storokame sąsiuvinyje šalia dramos “Vytautas – karalius”. Pati seniausia knyga su autoriaus taisymais – St.Garnio slapyvardžiu išleista poema “Tarp skausmų į garbę” (1895 m.). Žinome, kad poema sulaukė aršios S. Matulaičio kritikos, vėliau autorius nusprendė ją taisyti. Žvelgdami į šią knygą, pilną taisymų raudonu ir juodu rašalu, galime pamatyti, kaip gimė poema “Jaunoji Lietuva”.Kaip žinome, Maironis penkis kartus leido “Pavasario balsus”, juos vis keisdavo, redaguodavo. Maironio bibliotekoje išliko 795 knygos. Poetas žavėjosi rusų, lenkų, vokiečių bei prancūzų klasikais. Mokėjo 7 kalbas. Lietuvių grožinės kūrybos leidinių išlikę tik 17. Nemaža knygų dovanojo plunksnos bičiuliai: M.Vaitkus, Vaižgantas, J.Tysliava, J.A.Herbačiauskas ir kiti. Seniausią Maironio bibliotekos leidinį – “Trečiąjį Lietuvos statutą”, išleistą Vilniuje apie 1600 m. ir šiemet restauruotą už Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas, muziejaus lankytojai gali pamatyti jubiliejinėje parodoje “Įdomiausi eksponatai iš Maironio archyvo”. Čia rasime ir pluoštą natų, dovanotų poetui įvairių kompozitorių, ir programų, pieštų klierikų mylimo Rektoriaus vardinėms, ir poeto seserų laiškų, ir numylėtų gamtovaizdžių, įamžintų fotografo Zenono Baltrušio. Mažuosius lankytojus kviečia pusė tūkstančio piešinių – visos Lietuvos vaikai skaitė Maironio poeziją spalvomis. Kiek džiaugsmingos nuostabos buvo muziejininkėms Eglei Rankauskienei, Daivai Juščiuvienei, Renatai Baltrūnaitei, Daivai Litvinskaitei bei dailininkei Ingai Zamulskienei kilnojant liepsnojančiomis spalvomis nutapytus Jūratę ir Kastytį, gimtinės peizažą ir vakaro saulę. Šviečianti visomis spalvomis parodų salė kviečia lankytojus.
LYRINIO AŠ IŠGYVENIMAI MAIRONIO KŪRYBOJEMaironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį. Maironio kūryba vystosi tarsi tarp dviejų priešingų polių:entuziazmo ir pasipiktinimo. Išaukštinęs savo poezijoje idealų kovotojo paveikslą, satyrose jis smerkia jo priešingybę.Todėl Maironio satyros svarbios tuo, kad atspindi nemaža savo meto negerovių, kad padeda giliau, visapusiškiau suvokti paties poeto ideologiją, tuos reikalavimus, kuriuos jis kelia žmogui, jo santykiui su visuomene ir savo epocha. Poetas smerkia, jam bjauri gyvuliška, grynai fiziologinė būtis, kuriai svetimas dvasingumas. Bjaurus skepticizmas, kuris šiuo atveju plaukia ne iš gilaus gyvenimo ir žmonių pažinimo, o iš sielos rambumo, širdies kietumo ir šalčio, iš prigimties, nepajėgios meilei, susižavėjimui, atsidavimui. Nuo šitokio gyvenimo poetas nuplėšia dorybės kaukę. Blogo nedarymas, nieko neveikimas – dar ne dorybė. Dorybė poetui būna aktyvi, ji reiškiasi veikliu dalyvavimu gyvenime. Tad doro žmogaus vardą nusipelno tas, kas ryžtasi keisti pagedusią gyvenimo tvarką, nesitaiksto su ja. Žmogui neleistina toleruoti blogio, žiūrėti į jį abejingai. Jis neturi teisės savo akiračio apriboti, matyti vien tai, kas jam patogu. Poetas nesmerkia iš prigimties aklų – jie būtų verti pasigailėjimo. Jo rūstybės žodis tenka tiems, kurie kadaise yra matę ir suvokę tikrąjį, žmogaus vertą gyvenimo kelią, bet praradę jį dėl savo tingumo, abejingumo, gėdingo silpnumo ir, kurie dabar savo nuopolį laiko dorybe, jaučiasi gyvenimo šeimininkais, mėgaujasi jo teikiamais malonumais. Šitokiems poetas sviedžia žodžius: Apakę! Savo kelią matot Tarp rožių, pokylių, juokų!.. O nelaimingi, nesupratot, Jog žemė – tai šalis vergų! Jog žemė – ašarų vietovė! Ir nelaimingas tas žmogus, Kurs veido ašara neplovė: Jam uždarytas bus dangus! Tėvynės vaizdas Maironio lyrikoje individualus, nepanašus į jokio kito rašytojo. Daug poetų Maironio laikais skyrė savo posmus Lietuvai. Bet nė vienas nesukūrė tokių įspūdingų kurinių. Maironis kūrybinės individualybės dėka iškilo virš kitų ir sugebėjo vesti paskui save tautą. Nevilties iškamuotai lietuvio širdžiai jis tiko kaip žiedui gaivinanti ryto rasa. Džiaugtasi ir verkta skaitant jo posmus. Nacionalinio judėjimo epocha buvo dramatiškas laikas. Bet dramatiškos aplinkybės būna poezijai ypač dosnios. Jos žadina kūrybines galias, suteikia joms aiškią kryptį, padeda išvengti smulkių temų ir individualizmo. Maironis buvo labai gabus. 1892 m. eilėraščiai “Vilnius” ir “Trakų pilis” padėjo Maironiui atverti naują istorijos traktavimo kelią. Šiuose eilėraščiuse poetas pasirenka vieną vaizdą, bet užtat jis gyvas, daugiapusiškas, kupinas prasmės ir emocijų. Čia Maironis lakoniškas, jis kalba dažnai tik užuominomis, bet jos imlios, krintančios į gyvą epochos istorinę sąmonę, į sąmonę tos visuomenės, kurioje susidomėjimas istorija ir tam tikra šios srities eruducija buvo plačiai paplitęs dalykas. Bet klaida būtų manyti, jog Maironis savo istorinius eilėraščius rašė atitinkamai pasiruošusiai publikai ir kad tik ji tegalėjo tinkamai šią poeziją suprasti, įvertinti. Maironio eilėraščiai istoriniais motyvais yra vieni iš populiariausių visoje jo kūryboje, ne vienas tapęs plačiai liaudyje paplitusia daina. Taip yra dėl to, kad poetas iš gausybės istorinių faktų ima tik plačiausiai žinomus. XIX a. ąnuomet jaustas Lietuvos istorijos mįslingumas buvo neišsenkantis poetinio įkvėpimo šaltinis, žadinęs vaizduotę ir kėlęs jausmus. Iš jo tad ir ištryško Maironio sonetas “Praeitis”: Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų? Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę? Kas suprasti pajėgtų tamsių amžių tolybę? Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų? Pirmojo posmo klausimai, išsaką vis kylančią įtampą, vis didėjančią dvasinių jėgų koncentraciją, vis augantį ilgesį atspėti praeities dvasią, įkvėpti jai gyvybę, sukelia praeities viziją. …paveikslas, kaip žaibas, kartais dvasią pagauna, Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jo kvapas; Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną. Bet pabaigos trieiliuose ši vizija išsisklaido, ištirpsta. su baltu seneliu, žengiančiu į kapą, su apleistoj pily ūkaujančiu vėju, su tolyn nubanguojančiu Nemuno vandeniu negrįžtamai išnyksta seniai prabėgusių laikų liudytojai. Niekas kitas to meto poezijoje nėra taip stipriai išsakęs tos tikrai romantiškos svajonės prikelti gyvą praeities paveikslą, prasiskverbti į laikų gilumą, pamatyti istorijoje ne sausus faktus, o jausmo, gyvybės ir prasmės kupiną žmonių gyvenimą, kuriame glūdi tautos dabarties šaknys. Vienas iš tokių “kaip žaibas” nušvitusių praeities vizijų yra populiarusis eilėraštis – daina “Milžinų kapai”. Maironis čia atkuria paveikslą, visų daugelį kartų girdėtą, skaitytą, įsivaizduotą. Jis nukelia mus į tuos senus laikus, kai Lietuvoje vyko kovos su kryžiuočiais. Maironis rašė: “Jei kuomet krito karėje kervedys, tai į jo vietą skyrė kitą, o aną sudeginę ant malkinės, sukasdavo aukštus kapus. Vietą, kur buvo kova, laikė garbėje ir akmenimis aptverdavo; dabar tas vietas žmonės paprastai vadina “milžinų kapais”. Šis eilėraštis prasideda, plėtojasi, turi ryškią pabaigą. Tai siužetinės lyrikos pavyzdys. Štai pirmasis posmas – lyg ir veiksmo ekspozicija. (Daug detalių padeda ryškiau įsivaizduoti kūrinio situaciją, viską matome tarsi nuotraukoje ar kino juostoje.)

MAIRONIO ASMENYBĖPoeto Jono Mačiulio-Maironio tėviškės ir gimtinės sodybos, esančios Pasandravio memorialiniame draustinyje, vadinamos Bernotų, Pasandravio kaimų vardais. Čia prabėgo Lietuvos dainiaus vaikystė, gimė gražiausi posmai. Svarbu išsaugoti poeto gimtąsias vietas: sodybas, šaltinėlį, Maironio taką, kur poeto gimimo jubiliejų proga sodinami ąžuoliukai. Taką puošia Lietuvos tautodailininkų medžio drožėjų 1991 m. sukurti kryžiai, koplytstulpiai. Su Bernotų sodybos – muziejaus ekspozicija (Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas). Jonas Mačiulis gimė 1862 XI 2 laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro Mačiulių šeimoje už skolas dvejiems metams perimtame Pasandravio dvare (dab. Raseinių r.), augo šalia esančiame tėvų ūkyje Bernotuose su trimis seserimis: Kotryna, Marcele ir Pranciška. Pusmetį pasimokęs valdžios mokykloje, 1874 įstojo į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę, kurioje mokėsi 2 metus, kol pramoko rusų kalbos. Paskui ėjo iš klasės į klasę. Baigęs 4 klases, artimo draugo Antano Vytarto pakalbintas, norėjo stoti į kunigų seminariją, bet paklusęs tėvo valiai pasiliko gimnazijoje. Čia domėjosi literatūra, Lietuvos istorija, bandė rašinėti lenkiškus eilėraščius. Išgyveno jaunuolišką meilę kaimynų dvarininkų dukrai Teklei Navickaitei, vėliau tapusiai poemos Tarp skausmų į garbę veikėjos Marinės, iš dalies Jaunosios Lietuvos Jadvygos prototipu. Netoli Pasandravio yra Bernotų kaimas. Čia XIX a. Maironio tėvas turėjo savo ūkį, kuriame jaunystės metais gyveno būsimasis poetas. Maironis buvo geros sveikatos, rimčiau buvo susirgęs tik 1927–28, tada gydėsi Vokietijos kurorte Wildungene, paskui jautėsi visiškai sveikas. 1932 VI persišaldė, buvo operuotas. Mirė 1932 VI 28 Kaune, palaidotas Katedros kriptoje. Dažnai jis eidavo į kunigų seminarijos sodą pasivaikščioti. Bet niekas jo nematė be knygos ar laikraščio. Tik retkarčiais jis išeidavo „toliau” greičiausia draugo Maironio išviliotas. Jie eidavo dažniausiai Putvinskio gatve, kartais pakildami Aušros taku į Žaliąjį Kalną. Praeiviai galėjo pastebėti, kad jiedu nieko nemato, nes tarp jų eina kažkokia gili kalba. Jakštas gestikuliuoja. Maironis ramus ir tylesnis. Jakštas panėręs galvą, Maironis tiesus. Kartais Jakštas sustabdydavo Maironį ir prisikišęs kažką jam įrodinėdavo. Ką jie sprendė, praeivis negalėjo suprasti, bet atrodė, kad tiedu patriarchai pilni problemų. Vadinas, išėjo atsikvėpt, pasivaikščioti! Bet širdis (Maironis) ir galva (Jakštas) negali nurimt be ginčo.

Taip jiedu išėjo ir į amžinybe. „Širdis” anksčiau, o „protas” kiek vėliau. Ir sugulė juodu – katedros prelatai — šalia katedros: vienas vienoj pusėj, kitas antroj.IŠVADA

Maironis daug įnešė i mūsų literatūrą. Įtvirtino romantizmą Lietuvoje ir dabar jo eilėraščiai yra labai vertinami ir manau tokie bus dar ilgai.