Kalbos kultūros konspektai

1. Balsių tarties normos ir klaidos. Hiatas.
Hiatas – balsių ar dvibalsių susidūrimas žodžio viduryje ir žodžių sandūroje.(paūžė, jau eina).Balsiai yra trumpieji ir ilgieji.
Balsiai skirstomi pagal ilguma ir pagal liežuvio slankiojimą burnoje.Trumpieji balsiai a, e, i, u.
Ilgieji balsiai o, ė, y, ū, ą, ę, į, ų. Balsiai o ir ė visada ilgi. Balsiai i ir u visada trumpi. Tarptautiniuose žodžiuose kartais rašome dvi vienodas balses kooperatyvas, vakuumas, zoologija. Trumpieji balsiai a ir e žodžio kamieno kirčiuotame skiemenyje kartais lieka trumpi: mano, tavo, savo.

2. Priebalsių tarties normos ir klaidos.
Priebalsiai – tai įvairūs trriukšmai. Balsingieji el, em, en, er. Priebalsių asimiliacija. Priebalsiai einantys prieš užpakalinės eilės balsius tariami kietai. Priebalsiai einantys prieš priekinės eilės balsius, tarimai minkštai (Valdas, Alma, šašlykas).

Skardieji priebalsiai b,d,g,z, ž, tariami prieš dusliuosius suduslėja, duslieji k,p,t, s,š, suskardėja. Skardieji priebalsiai atsidūrę žodžio gale, tariami suduslėja, bet žymimi skardžiųjų priebalsių raidėmis Kad(kat).Abejojant kur prieš č rašoma s, o kur š, reikia ždį taip pakeisti, kad po neaiškaus priebalsio eitų t mesčiau – mesti. Abejojant kur prieš d rašyti s, o kur z, reikia žodį pakeisti taaip kad po neaiškaus priebalsio būtų tariama t arba balsis: skrisdavo – skristi, vesdavo – vesti. Abejojant kur prieš dž rašyti z , o kur ž, reikia žodį pakeisti taip, kad vietoje dž atsirastų d: vabzdžių – vabzdys. Priebalsę j rašome po b ir p tr

rijų žodžių – bjaurus, pjauti, spjauti šaknyje. Žodžio pradžioje j rašome ir tariame prieš balses ir dvibalses ir lietuviškos ir nelietuviškos kilmės žodžiuose: jachta, jodas, javai. Nelietuviškos kilmės žodžiuose priebalsis j tariamas ir rašomas tarp i ir o , žyminčios ilgąjį balsį: fortepijonas, milijonas. Atsidūręs žodžio gale j tariamas kaip i , bet rašome j: vidui, dangui. Kai priebalsiai prieš užpakalinės eilės balsius a,ą,o,u,ų,ū ir dvibalsiu ai, au, ui, uo tariami minkštai, tai po juos žyminčių raidžių rašomas minkštumo ženklas: liaudis, žiogas.
3. Dvigarsių tarties normos. Priegaidė.
Priegaidė – balsio ryškumo kitimas tariant ilgąjį kirčiuotą dėmenį. Kiekvienas skiemuo turi balsį ar dvigarsį, tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo kurio pagrindą sudari tumpasis dvigarsis, yra trumpasis, skiemuo kurio pagrindą sudaro ilgasis dvigarsis, vadinamas ilguoju. Tvirtapradę priegaidę gaali turėti dvigarsiai al,am,an,ar,em,en,er(kalnas, langas,semti, engti).Mišriųjų dvigarsių il, im, in,ir,ul,um,un,ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai iš tikro yra trumpi. Tvirtapradę priegaidę turi dvigarsiai visi( ramstis, kimšti, gulti).Kirčiuoto skiemens priegaidės yra dvi: tvirtagalė ir tvirtapradė. Tvirtapradė žymima dešininių kirčio ženklu, tvirtagalė riestiniu. Tvirtapradė – skiemens tvirta pradžia(šauk). Tvirtagalė – tvirtas galas (šauk). Jeigu žodžio skiemenį sudaro mišrusis dvigarsis, susidedantis iš trumpųjų balsių a,e,i,u, ir priebalsių l,m,n,r, tai tokiame skiemenyje negalima rašyti ilgosios arba nosinės balsės (sirti, skendo). Ilgąsias balses y,ū, ra
ašome antrinės kilmės dvigarsiuose, sudarytuose prie jų pridėjus priebalses l,m,n,r,(septynmetis, aukštyn, dūmtraukis).
4. Pagrindinės kirčiavimo taisyklės. Kirčiavimo sistemos pažeidimai.
Jei žodis, turi ne viena o du ar daugiau skiemenų, tai kažkurį jo skiemenį tariame stipresniu balsu. Stipresnis vieno skiemens tarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas. Pagrindiniai kirčiavimo sunkumai : kirtis nepastovus, lietuvių kalba turi priegaides. Kairinio kirčio ženklą turi tik trumpieji skiemenys. Trumpieji balsiai i ie u visada žymimi kairiniu ženklu. Pagrindinės kirčiavimo taisyklės: 1. Žodžio galo dėsnis. Jei galūnė yra trumpa, tai kirčiuojame kairiniu kirčio ženklu (mama). Jei galūnė ilga, kirčiuojame tvirtagališkai – riestiniu (salos). 2.Atvirojo skiemens dėsnis: kuris iš dešinės pusės neturi sau priklausančio priebalsio bendrabutis – kirčiuojame riestiniu. 3.Priešpaskutinio skiemens taisyklė:ji yra kirčiavimo sistemos pagrindas. Jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, tai žodis priklauso 2 arba 4 kirčiuotei ir kirtis tam tikrose formose privalo šokti į galūnę. Formos mot. Gim, vns. (ranka), dgs. Gal. (mamos), vns.įng. (ranka), į vietininko galūnę (Kaune). Kirčiuotės yra 4.
I kirčiuotė vienintelė kurioje kirtis nešokinėja, niekada negali būti kirčiuota galūnė. Antras nuo galo skiemuo visada turės tvirtapradę priegaidę moteris (kairinis). II kirčiuotė. Antras nuo galo skiemuo tik riestinis arba trumpas. Tam tikrose formose kirtis šoka į galūnę. (vns, įng. Ir dgs.gal. ) III kirčiuotė. Antra nuo galo skiemuo vi
isada dešininis arba skiemuo yra trumpas (galva, galvos). IV kirčiuotė. Antras nuo galo skiemuo turės riestinį arba bus trumpas. (kraštas).
Mot. Gim, būdvardžių III kirčiuotės niekada nebus kirčiuota galūnė .
5. Senosios ir naujosios svetimybės. Savų ir skolintų žodžių santykis.
Svetimi žodžiai lietuvių kalboje yra skoliniai – tarptautiniai žodžiai, be jų niekas neišsiverčia. Yra dar naujažodžiai, kurie skirstomi į fakultatyviuosius ir būtinuosius. Fakultatyviaji suteikia stilistinį efektą. Būtinieji – tai skoliniai.
Skolinių vertinimo kriterijai : Tikslingumo(ar jis apskritai reikalingas kalbai), pastovumo, sistemiškumo (ar nepažeidžiama kalbos sistema). Skolinių vartojimo sritys: grožinė lit., buitinė k, tarmė (tarmės negalima keisti), tautosaka (priežodžiai, patarlės).
6. Neteiktini vertiniai.
Vertalai – neteisingi vertiniai. Neužilgo (netrukus, tuoj); išsireikšti (pasakyti, tarti); kaip taisyklė (paprastai, dažniausiai); kas liečia (o dėl, kas link); vietoj to (užuot); o taip pat (taip pat); viso (iš viso0; vienok, (bet, tačiau); an tiek (kiek tiek). Yra daliniai priešdėlio vertalai ap; at ( apjungti, sujungti). Dalinia priesagos vertalai –ėjas nuėmėjas (valiklis), -tojas, prailgintojas (prailgintuvas). –iškas, reikalauja nurodant panašumą (angliškas). –inis- reikalinga nurodant tipą (medinis), -ietis reikalinga nurodant gyvenamąją vietą įvardinti (vilnietis), -iškis reikalinga nurodant kilimo vietą. –ietis netinka žmogui pagal žemyną įvardinti, jei žemyno pavadinimas baigiasi – ija (Kinija- kinas).
7. Neteiktini hibridai.
Hibridai – kai žodžio dalis netaisyklinga. Yra hibridai su svetimu priešdėliu da- (pavažiuoti, pamokėti). Hibridai su svetima priesaga. – ava- (r
ružava, smėliava); -ka (kaimynka, galiorka); -avoti ( žiemavoti, bėdavoti); -iokas ( berniokai, grupiokas). Priesaga –istas naudojama profesijai įvardinti. Priesaga –ninkas naudojama asmenims įvardinti pagal jų veiklą.
8. Žodžių reikšmės klaidos.
Žodžio reikšmės klaida – tai semantizmas. Lietuviški žodžiai keliomis reikšmėmis. Mylėti ir mėgti. Žinoti ir mokėti. Vartoti ir naudoti. Skaityti ir manyti. Statyti grafiką. Rastis. Gautis – pavykti. Užsidėti (vilktis, autis). Pergyventi galima tik pagal metus. Pravesti – organizuoti. Žiūrėti bylą( nagrinėti).
9. Priesaginių vardažodžių vartojimo normos ir klaidos.
Nusakant asmens pareigas jei nurodome pavardę, tai pareigos derinamos prie pavardės: direktorė Šileikytė. Postas, diplomas, vardas, pareigos, pilietis , jei eina be pavardės, tai naudojame vyr. giminę, pavardė nesvarbu. Moterų pavardės su priesaga –ienė kirčiuojamos dvejopai 1) išlaiko vyr. giminės kirtį (Vabalas – Vabalienė). 2) visais kitais atvejais kirčiuojama priesaga (Kaupas – Kaupienė).
Moterų pavardės su priesaga –uvienė išlaiko vyr. pavardžių kirčio vietą (Šalčius – Šalčiuvienė). Mergaičių pavardės su priesagom –ytė, -utė, -iūtė, kirčiuojamos šiose priesagose pvz.: Petraitytė, Zujūtė, Stankevičiūtė. Mergaičių pavardės su priesaga –aitė kirčiuojamos dvejopai (Petrėnas – Petrėnaitė) ir (Kaupas – Kapaitė).
10. Priešdėlių ap-, at-, be- reikšmės klaidos.
Be – kilmininkinis prielinksnis.Priešdėlis be- parodo trūkstamąją ypatybės dalelytę. Žmogus be valios yra bevalis. Jei kalbame apie būseną, reikalingas priešdėlis ne. Žmogus be tvarkos – netvarkingas. Rašydami priešdėlius ap- ir at-turime skirti žodžio šaknį nuo priešdėlio ( kartais tarp jų būna dalelytė –si-). (Atbulas, atsigauti, atgarsis) (apdaras, apgamas, apžiūra).
11. Priešdėlių į-, iš-, ne-, nu- reikšmės klaidos.
Priešdėlio į- vartojimo reikšmės: 1) į namus (krypčiai nurodyti). 2) į ką laiko tarpui nurodyti (repeticijos vyksta 2 k. į savaitę) . 3) į ką objektui reikšti ( atsiliepti į ką, remtis į ką). 4) tikėti į ką tikėjimui reikšti. 5) virsti į ką (žiūrėk į ką jis pavirto). 6) artėti į ką objektui reikšti. 7) teisė į ką 8) potraukis į ką?
Priešdėlio iš- vartojimo reikšmės: 1) iš ko laikui nurodyti (iš pat ryto), 2) iš ko būdui reikšti (ne iš savo kaltės), 3) iš ko išskirčiai reikšti , 4) iš ko stebėtis objektui reikšti (iš jo raštų), iš ko dokumento požymiui reikšti (nutarimas iš liepos 26 dienos), 5) iš ko požymiui susijusiam su medžiaga reikšti (Iš medžio). Priešdėlio ne- vartojimo reikšmės: Jei kalbame apie būseną, reikalingas priešdėlis ne. Žmogus be tvarkos – netvarkingas. Priešdėlis ne- visiškai susiliejęs su veiksmažodžių balsiais e,ė,y ir dvibalsiu ie, išvirsta į e ir ė: ne+ėjo (nėjo); ne+yra (nėra). Susidūrusios dvi priešdėlio ir šaknies balsės rašomos abi: neaukštas, nuūžė. Priešdėlis nu nurašyti, nutikti , nutraukti, nuorašas, nuotykis.
12. Priešdėlių pa-, per- pra, pri- reikšmės klaidos.
Per ką, pro ką vietai reikšti (per skylę – pro skylę) . Per ką laikui reikšti (per mintę – po minutės).Per ką veiksmo trukmei (per naktį – visą naktį).Per ką priemonei su būdo atspalviu(per telefoną – telefonu). Per gąsdinimus kai daiktavardis nereiškia priemonės (gąsdinimais). Priešdėlis pa- pakalbėti, paveikti. Priešdėlis pri- prižiūrėti, prispausti. Priešdėlis pra- pravažiuoti, praeiti.
13. Priešdėlių prieš- , su-, už- reikšmės klaidos.
Prieš ką (prieš spausdinimą – prieš spausdinant), prieš ką (prieš gulant į ligoninę prie ligoninę). Prieš ką (prieš miegą – prieš užmiegant). Prieš ką (prieš kraujospūdį – nuo kraujospūdžio). Baigėsi apkalta prieš prezidentą – baigėsi prezidento apkalta. Atsispirti prieš ką, atsispirti kam?.Įsipareigoti prieš ką(kam), iškelti byla prieš ką (kam).
Su kuo (tėvas su motina- tėvas ir motina), su kuo (su pristatymu į namus(pristatome į namus),Su kokiu atkaklumu (kaip atkakliai),Javus kuldavo su kultuvais (kultuvais),su laidų pagalba (su laidais), su smegenų sutrenkimu (sutrenktomis smegenimis), kad žmogaus žodžiai atitiktų su jo darbais (jo darbus). Kas dabar su manim bus(kas man bus).
Už ko vietai (už rašomosios mašinėlės ( prie), už Ko (už valandos – po valandos), už ką (už šį mėnesį – per šį mėn.),Už ką ( laikyti už pagrindą – pagrindu),už ką (Debiutavo už rinktinę – rinktinėje), žaisti už ką (už Kauną – Kauno komandoje).
14. Sudurtinių žodžių darybos negerovės.
Sudurtiniai žodžiai susidedantys iš dviejų žodžių bendraklasis ir t.t. Yra universali žodžių darybos galūnė vyr. giminei –is, -ė, -a. Žiniasklaida , kraštotyra. Bendraautorius – bendraautoris. Proanūkas – proanūkis. Jei pirmasis dėmuo gali būti kaip savarankiškas žodis, tai gali būti du žodžiai. Negalima sudaryti sudurtinių žodžių su su priesagomis ( stambiablokinis namas – stambiablokis namas).Negalima sakyti Naujavilnietis ( naujosios Vilnios gyventojas). Sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai, sudaryti iš vieno ar kelių žodžių pradžios ir paskutinio viso žodžio yra neteisingi: dietgydytojas, genplanas, vyrgydytojas, medsesuo. Neteiktini ir tokio tipo firmų vardai. Nevartojamos sudurtinės formos praeities veiksmai: Nepasakyčiau kad vakarykštis aukcionas sudrebintų ( būtų sudrebinęs). Jeigu jie važiuotų (būtų važiavę).
15. Paprastųjų ir įvardžiuotinių žodžių painiojimas.
Įvardžiuotiniai žodžiai – tylioji, raudonoji. Įvardžiuotiniai žodžiai naudojami kai norime išsiskirti iš kitų (tylioji). Kai norime pabrėžti ypatybę ( raudonoji), kai nurodome daikto rūšį (pilkas). Skaitvardžiai įvardžiuotiniai – taisyklės tos pačios (penktoji).
16. Įvardžių ir skaitvardžių vartojimo normos ir klaidos
Skaitvardžių rašyba: Kiekinių skaitvardžių nuo 11 iki 19 (ir įvardžio keliolika) galininko galūnė yra –a, (nerašome –ą), pvz: Pamačiau (ką) penkiolika ančių. Dauginių skaitvardžių priesagos yra –ej, -er, o kuiopinių priesaga yra –et-. Jose rašome e. Pvz: dveji, dvejetas. Sudurtinių dešimčių skaitvardžių nuo 40 iki 90 pirmame dėmenyje rašome mot. g. dgs. galininko galūnę –ias. Pvz: keturiasdešimt. Skiriasi pagrindinio skaitvardžio du ir dauginio dveji linksniavimas bei rašyba: du broliai – dviejų, dviem, dviejuose, dvejais.
Įvardžių rašyba:
Laiškuose, sveikinimuose, pareiškimuose antrojo asmens įvardžiai rašomi didžiąja raide(Tu, Tamsta, Tavęs). Manęs, tavęs vienaskaitos kilmininkas rašomas su –ę. Mane, tave vns. galininkas rašomas su e. Samplaikiniai įvardžiai rašomi dviem žodžiais: bet kas, bet kuris, toks pat, kas kita. Samplaikinius įvardžius primenančias dviskaitos formas rašome vienu žodžiu: mudu, judu. Sudurtiniai įvardžiai, turintys bent vieną sutrumpėjusį jų narį, įgyja vieno žodžio reikšmę ir rašomi drauge: kažkas, kažkoks, kitoks. Samplaikinius įvardžius su kažin rašome dviem žodžiais: kažin kas, kažin kuris.
17. Bendraties ir sangrąžinių veiksmažodžių vartojimo klaidos.
Bendratis – nekaitoma veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą ir atsako į klausimą ką daryti? Ji nerodo nei asmens, nei laiko, nei skaičiaus. Bendraties forma baigiasi –ti. Šnekamojoje kalboje ji dažnai trumpinama šnekėti – šneki, nešti – nešt. Bendratis nevartojama su jungtuku „kad“ tikslui reikšti( Kad spėti).
Sangrąžiniai veiksmažodžiai kirčiuojami kaip paprastieji: rašausi, rašydavausi. Sangrąžinė forma – neveikiamosios rūšies forma, kai veiksmas negali įvykti savaime (reikėtų, kad problema spręstųsi – būtų sprendžiama). Išsinuomoja vieno k. butas – išnuomojamas. Jokio orų pagerėjimo nenusimato – nenumatoma. Parsiduoda – būti parduodamam. Rašytis – būti rašomam. Jis nuolat spausdinasi – spausdina. Vilniuje atsidaro – atidaroma. Draugija kuriasi – kuriama. Nepramankštinę savęs – neprasimankštinę. Jis sukonstravo sau – susikonstravo. Remiamosios – remdamosi.
18. Dalyvių, padalyvių ir pusdalyvių vartojimo klaidos.
Dalyvio vartojimo klaidos: dalyvis šalutiniam veiksmui, vykstančiam lygiagrečiai su pagrindiniu veiksmu reikšti (šalį atakavo bombonešiai, apmetę (apmėtydami) mirtinomis bombomis). Veiksmui vykstančiam vėliau už pagrindinį veiksmą reikšti ( Į ora pakilo raketos, numušusios (ir numušė) tris priešo lėktuvus). Ypatybei, kylančiai iš veiksmo reikšti. (Lietuviškai nekalbėjęs (nekalbantis) vyriškis rankos mostu parodė, ko nedarysiąs). Sako jo duktė gyvenanti (gyvena) kaip ponia.
Padalyvio vartojimo klaidos: to paties veikėjo šalusiam veiksmui reikšti (Remiantis (remdamasis) valdybos nutarimu. Būtojo laiko veikiamasis padalyvis (Pateikus (pateikęs) reikiamus dokumentus, steigėjas atidaro taupomąją sąskaitą. To paties veikėjo šalutiniam veiksmui reikšti (Ambasadoriaus pranešimą nedelsiant (nedelsdamas) paneigė Šiaurės aljansas. Nepaisant (napaisydama) savo senyvo amžiaus, ji vis dar dirba. Nuolaidai reikšti (Šis uždavinys turi būti įvykdytas, nepaisant nuostolių (nors ir kokių būtų nuostolių).Kitokios veiksmažodinės konstrukcijos, kur abu veiksmo atlikėjai iš dalies sutampa (Mūsų atstovai dalyvavo sudarant planą(prisidėjo prie plano sudarymo)). Dalyvinė konstrukcija (Sėklų daigumas, išdžiovinus jas saulėje (saulėje išdžiovintų sėklų daigumas). Neveikiamojo dalyvio konstrukcija (Jums pageidaujant – Jūsų pageidavimu). Abstraktaus daikto požymiui reikšti (Jie visi buvo apdovanoti už nuopelnus plėtojant šalies sportą – už nuopelnus šalies sportui.
Pusdalyvio vartojimo klaidos: Šalutiniam veiksmui reikšti (Paskambino inspektorius, paaiškindamas savo nuomonę – ir paaiškino). Gauja prisiplėšė turto, nužudydama dešimtis nekaltų žmonių – nužudžiusi). Ypatybę reikšti (Eidamas(einantis) nuo scenos, dainininkas buvo tuoj apsuptas korespondentų).
19. Prieveiksmių darybos ir vartojimo klaidos.
Aukščiausiojo laipsnio prieveiksmini (Daugiausiai per viesulą nukentėjo kaimynas – daugiausia). Kur eisim pirmiausiai – pirmiausia. Iš būdvardžių sudaryti prieveiksmini rašomi su –yn, pvz: aukštyn, geryn. Daiktavardinės kilmės prieveiksmini rašomi su –in, pvz: priekin, šalin. Prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio gale rašoma –iai, pvz: geriausiai, gražiausiai.
Nevartotini būdo prieveiksmiai, padaryti išbūdvardžių su priesaga –inis, turinčių vns vardininko galūnę –is, o dgs naudininko –ams. Pvz: Mokiniai šimtaprocentiniai dalyvavo išvykoje – visi mokiniai. Jie beprasmiai žuvo – beprasmiškai. Prieveiksmės kaip rodo būdą, o kai – laiką. Negalima vartoti prieveiksmių kažkuriai sugriaudė perkūnija (kažkur). Prieveiksmini kur, kada, kaip nevartotini su dalelyte tai Pvz: Man pasirodė, kad ją esu kur tai matęs – kažkur). Prieveiksmini senai, nesenai navartotini su reikšme „prieš daug laiko“. Pvz: Senai jis buvo matęs namiškius (seniai).
20. Vardininko ir kilmininko vartojimo klaidos.
Vardininko vartojimo klaidos. Subjektui ar objektui reikšti, kai pasakomas neapibrėžtas daiktų kiekis(Pirkėja paklausė ar yra pienas – pieno). Neapibrėžtam kiekiui reikšti (Atsirado sunkumai – sunkumu).Neapibrėžtam kiekiui reikšti (Prie sodybos ateina vilkai – vilkų. Dabar tokie reiškiniai – reiškinių mažėja). Tarpusavio reikšmės įvardžių ( Atsirado nepasitikėjimas vieni kitais – vienų). Beasmeniuose sakiniuose objektui reikšti (Reikia darbas – darbą dirbti). Simboliniuose mokyklų pavadinimuose ( Mokykla rytas – Ryto mokykla. Miestas Panevėžys – Panevėžio miestas). Būviui pabrėžti ( Jaunystėje mano tėvas yra buvęs ir kalvis, ir batsiuvys – ir kalviu ir batsiuviu).
Kilmininko vartojimo klaidos: Siakiamąjam dalykui reikšti (Priėjome išvados – prie išvados). Kiekio reikšmė (Žuvies svoris siekė kilogramo – kilogramą). Siekiamojo dalyko visumai reikšti (Kaip jūs žadate pasiekti savo tikslo – tikslą). Šalutinis dėmuo (Reikalaukite vadovų – iš vadovų, gerinti darbo sąlygas). Veiksmo patyrėjui reikšti ( Paspaudžiau draugo – draugui ranką). Objekto daliai reikšti (Kas čia turėjo lemiamos įtakos – lemiamą įtaką). Apibrėžtam laikui ar visumai reikšti ( Turėk gėdos – gėdą). Lyginamajai kiekybei reikšti (Susirinkimas baigsis ne anksčiau penktos valandos – kaip penktą valandą). Bendratis (Miesto žmonės rikosi mišių – į mišias). Būdvardis su prieveiksmiu požymiui reikšti ( Į mane žvelgė dangaus mėlynumo akys – mėlynos kaip dangus).
21. Naudininko vartojimo klaidos.
Objektui reikšti (Nenustatyta neatitikimų lydraščiams – nesutikimų su lydraščiais. Akių adaptacija šviesai – prie šviesos). Naudininkas su kai kuriais būdvardžiais (Jų vaikai godūs turtui – turto). Polinkis kam (Anksti nustatytas polikis žvairumui – polinkis į žvairumą). Potraukis kam (Potraukis narkotikams – narkotikų potraukis). Reikalavimai kam (Ar esate susipažinę su reikalavimais retorikai – su retorikos reikalavimai). Daikto požymiui reikšti (Padarytas nuostolis 200Lt – 200Lt nuostolis). Tikslui su paskirties atspalviu reikšti (televizorių išvežėme taisymui – taisyti). Tikslui reikšti (Darbuotojai renkasi posėdžiui – posėdžiauti). Laikui reikšti ( Šiai valandai naujų žinių negauta – šią valandą).
22. Galininko vartojimo klaidos.
Objektui reikšti su galininkiniai veiksmažodžiais (Mokinys vis daro rašybos klaidas – klaidų). Su neiginiu (Nebark tą vaiką – to vaiko). Galininkas su kai kuriais veiksmažodžiais ( Garbingai atstovaukime Lietuvą – Lietuvai. Ji įėjo nešina žvakę – žvake nešina). Galininkas sveikiniuose ( Labą rytą – labas rytas). Tikslui reikšti ( Vyrai išjojo tėvynę ginti – tėvynės ginti). Paskirčiai reikšti ( Šis vaistas labai tinka gydyti reumatą – reumatui gydyti). Laikui reikšti ( Šios ligos požymiai gali išryškėti jau pirmuosius gyvenimo mėnesius – pirmaisiais mėnesiais). Laiko tarpui ar momentui reikšti (Steigiamasis partijos suvažiavimas įvyko prieš pora metų – porą).
23. Įnagininko vartojimo klaidos.
Objektui reikšti (Palėpė buvo prigrūsta visokiais rakandais – visokių rakandų. Gal esi turtingas pinigais – pinigų). Kokybės turiniui reikšti ( Paroda gausi eksponatais – gausu eksponatų. Tai buvo didelis savo talentu rašytojas – didelio talento). nagininkas su kai kuriais veiksmažodžiais (Jis gėdijosi skurstančiais savo tėvais – skurstančių savo tėvų). nagininkas su dėvėjimo, avėjimo veiksmažodžiais (Ausiuos auliniais batais – aulinius batus). Subjektui reikšti (Tai dūlėjimu paveiktas sluoksnis – dūlėjimo). Būviui reikšti (Mes esame šios komisijos nariais – nariai). Būviui su požymio atspalviu reikšti (Antru kalbėjau aš – antras). Būdui reikšti (Duomenis disertacijai ji rinko dideliu užsidegimu – su dideliu užsidegimu). Laiko trukmei reikšti (Jie metų metais nieko neveikia – metų metus). Laiko tarpui ar momentui reikšti (Penkiomis minutėmis pavėlavau – penkias minutes).
24. Vietininko vartojimo klaidos.
Subjektui ar objektui reikšti ( Tai sukėlė mumyse norą prieštarauti – mums). Ypatybės sričiai reikšti (Visa tai atsiliepia maisto virškinime – virškinimui). Daikto požymiui reikšti (Tai veiksminga priemonė kovoti su kenkėjais medžiuose – su medžių kenkėjais). Būviui reikšti (Aš šoke – man šokas). Būdui su laiko atspalviu reikšti (Daugelyje atveju – dažniausiai). Būdui reikšti (Eilėje atvejų – dažniausiai). Būdui ar veiksmo pagrindui reikšti (Profesinės sąjungos savo organų asmenyje – atstovaujamos savo organų). Būsenai, požymiui reikšti (Laboratorija laiko tyrimus plačioje apimtyje – plačios apimties). Veiksmo ar būsenos priežasčiai reikšti (Pervargimo išdavoje organizmas nusilpsta – nuo pervargimo). Paskirčiai ir tikslui reikšti (Malkų pjovime praverstų paprasčiausias pjūklas – malkoms pjauti). Vietininkas laikui reikšti (Dienų bėgyje tie skalbiniai bus sugražinti – per kelias dienas). Laiko tarpui ar momentui reikšti (Su vaikais susitinkame kelis kartus metuose – per metus). Kiekiui reikšti (Išlaidos numatytos 5000Lt apimtyje – numatytų išlaidų apimtis 5000Lt). Išskirčiai reikšti (Turiu galvoje visus, tame skaičiuje ir jus – tarp jų). Atstumui reikšti (Kelių žingsnių atstume nieko nematyti – kelių žingsnių atstumu). Vietai reikšti (Išmintis glūdi mokėjime susitarti – išmintis yra mokėjimas).
25. Prielinksnių ant, apie, į vartojimo klaidos.
Prielinksnio į- vartojimo klaidos: 1) į namus – namo (krypčiai nurodyti). 2) į ką laiko tarpui nurodyti (repeticijos vyksta 2 k. į savaitę – per savaitę) . 3) į ką objektui reikšti ( atsiliepti į ką, remtis į ką – atsiliepti kam?). 4) tikėti į ką tikėjimui reikšti (tikėjimas į Dieva – Dievo dievo tikėjimas). 5) virsti į ką (žiūrėk į ką jis pavirto – kuo pavirto). 6) artėti į ką objektui reikšti (artėti prie ko). 7) teisė į ką ( teisė į normalų gyvenimą – teisė normaliai gyventi). 8) potraukis į ką (potraukis į narkotikus – prie narkotikų). Prielinksnio ant vartojimo klaidos: Vietai reikšti (Buvau ant susirinkimo – susirinkime. Buvau ant stoties – stotyje. Negulėk ant saulės – saulėje. Ant žirgo jojo – su žirgu). Krypčiai reikšti (einu ant susirinkimo – į susirinkimą). Leikui reikšti (Aš tau paskambinsiu ant devynių – devintą). Būdui reikšti (Mokinys atsakė tik ant šešeto – šešetui). Priežasčiai reikšti ( Ant pykčio – iš pykčio). Tikslui reikšti (Kada tave paleis ant atostogų – atostogauti). Paskirčiai reikšti (Ar liks buvių ant sėklos – sėklai). Objektui reikšti (Visą šią sumą reikia dalinti ant keturių – iš keturių).
Prielinksnio apie vartojimo klaidos: Apytikriam kiekiui reikšti (Mieste gyvena apie milijonas žmonių – apie milijoną). Vietai reikšti (Apie sodą žaliavo gėlės – aplink sodą). Objektui reikšti (Apie šį vizitą išsamiai nušvietė spauda – šį įvykį). Tiesioginiam objektui reikšti (Sužinojau apie paslaptį – kad yra paslaptis). Priežasčiai reikšti (Pakalbėk su juo ir apie mane – mano asmenį). Požymiui reikšti (Vyko derybos apie tarpusavio pagalbą – dėl tarpusavio pagalbos).
26. Prielinksnių iki, iš, po vartojimo klaidos.
Prielinksnio iki vartojimo klaidos: Pabaik darbą iki galui – iki galo (sustabarėję prieveiksmini).Laikui reikšti (Šokiai truko iki policijos pasirodymo – iki policijai pasirodant). Atsisveikinant (iki malonaus, iki greito – iki maloniai pasimatant, iki greito pasimatymo). Būdui reikšti (jie susipyko iki tiek, kad žada skirtis – tiek). Būdui beasmeniuose sakiniuose reikšti (Dabar jam ne iki egzaminų – ne egzaminai rūpi).
Prielinksnio iš vartojimo klaidos: laikui reikšti (Iš pat ryto lyja – nuo pat ryto). Būdui reikšti (Pavėlavau ne iš savo kaltės – ne dėl savo kaltės). Objektui reikšti ( Visuomenė piktinasi iš tokio jų poelgio – tokiu jų poelgiu). Požymiui reikšti 9Čia nutarimas iš liepos 26 dienos – liepos 26 dienos nutarimas).Sustabarėjusiuose posakiuose ( Turėsite užmokėti iš kalno – iš anksto).
Prielinksnio po vartojimo klaidos: Laikui reikšti (po dar vieno nugriuvimo žaizdos ėmė negyti – dar kartą nugriuvus0. Vietai reikšti (Ko slampinėji po koridorių – koridoriumi). Objektui reikšti (Reikės pasirašyti po protokolu – protokolą).
27. Prielinksnių pas, prie, prieš vartojimo klaidos.
Prielinksnio pas vartojimo klaidos: Vietai reikšti ( Vaikai žaidžia pas upę – prie upės). Krypčiai reikšti ( Lekiam pas lieptą – prie liepto. Pas mane nėra – aš neturiu). Objektui reikšti (Ar galiu pas tave vieno dalyko paklausti – tavęs paklausti). Vietai ar krypčiai reikšti ( Jie neturi pas save reikiamo darbo sistemos – savo darbovietėje).
Prielinksnio prie vartojimo klaidos: Laikui reikšti ( Prie Smetonos buvo kitaip – Smetonai valdant). Laiko ar sąlygos reikšmė (Prie gripo reikia gulėti – sergant gripu). Būdo reikšmė ( Prie kokių aplinkybių tai atsitiko – kokiomis aplinkybėmis). Nuolaidos reikšmė (Prie visų jo trūkumų, jis – nepakeičiamas žmogus – kad ir kokie jo trūkumai). Objektui reikšti (Prie ko dabar šauktis – ko).
Prielinksnio prieš vartojimo klaidos: Prieš ką (prieš spausdinimą – prieš spausdinant), prieš ką (prieš gulant į ligoninę prie ligoninę). Prieš ką (prieš miegą – prieš užmiegant). Prieš ką (prieš kraujospūdį – nuo kraujospūdžio). Baigėsi apkalta prieš prezidentą – baigėsi prezidento apkalta. Atsispirti prieš ką, atsispirti kam?. Įsipareigoti prieš ką(kam), iškelti byla prieš ką (kam).
28. Prielinksnių su, už, virš vartojimo klaidos:
Su kuo (tėvas su motina- tėvas ir motina), su kuo (su pristatymu į namus(pristatome į namus),Su kokiu atkaklumu (kaip atkakliai),Javus kuldavo su kultuvais (kultuvais),su laidų pagalba (su laidais), su smegenų sutrenkimu (sutrenktomis smegenimis), kad žmogaus žodžiai atitiktų su jo darbais (jo darbus). Kas dabar su manim bus(kas man bus).
Už ko vietai (už rašomosios mašinėlės ( prie), už Ko (už valandos – po valandos), už ką (už šį mėnesį – per šį mėn.),Už ką ( laikyti už pagrindą – pagrindu),už ką (Debiutavo už rinktinę – rinktinėje), žaisti už ką (už Kauną – Kauno komandoje).
Prielinksnio virš vartojimo klaidos: Perviršiui reikšti (Išvežta virš 600 tonų šios medžiagos – daugiau kaip 600 tonų). Savybės viršijimui reikšti (Tai virš mano jėgų – tai viršija mano jėgas) Prieveiksmis virš žymi tik virš mūsų esančius daiktus. Dar galima vartoti – man jau virš 60 metų.
29. Neteiktinas polinksnio dėka ir kitų žodžių formų polinksniais vartojimas.
Dėka tokių žmonių – tokių žmonių dėka. Priežasčiai reikšti (Jo dėka nukentėjau – per jį, dėl jo). Šių priemonių dėka, avarijų sumažėjo – dėl šių priemonių. Dėdės dėka studijuoju universitete – dėdės padedamas. Polinksnio dėl ko vartojimo klaidos: Priežasčiai reikšti (Jį atleido dėl pravaikštų – už pravaikštas). Paskirčiai reikšti (Ar dėl sėklos miežių pasilikot – sėklai). Objektui ar požymiui reikšti (Gydymas dėl vėžio nebuvo paveikus – nuo vėžio).
30. Lingvistinės komunikacijos procesas, jo samprata.
Komunikacija – pranešimas, suteikimas; yra apibrėžiama kaip keitimasis informaciniai ženklais( kalva, vaizdais, gestais, mimika, judesiais, daiktais), arba kaip ko nors pranešimas, paskelbimas, minčių bei idėjų perdavimas ir paskleidimas. Bendraudamas žmogus vartoja kelių rūšių priemones: verbalines (sakytinė ir rašytinė kalba ir balso moduliacijos) ir neverbalines (Kūno išraišką ir sutartinius ženklus).
Lingvistika – kalbotyra. Mokslas tiriantis garsinę žmonių kalbą, jos struktūrą, funkcionavimą ir vystimąsi, ryšius su mąstymu. Pagal tyrimo objektą skiriama bendroji lingvistika, tirianti bendruosius kalbos dėsnius, ir konkrečioji lingvistika, tirianti atskiras kalbas ar kalbų grupes. Skiriamos šios lingvistikos šakos: fonetika, gramatika, leksikografija, sociolingvistika,psicholingvistika,paralingvistika, semiotika, stilistika, lingvistinė geografija ir t.t. Lietuvių lingvistikos pradžia siejasi su M.Mažvydo katekizmu (1547), kuriame įdėtas trupmas elementorius, Pateikta lietuviškų lingvistinių terminų. Moksliniu pagrindu lietuvių lingvistika pradėjo formuotis 19 a.

31. Teksto samprata. Sakytinis ir rašytinis tekstas.
Teksto kūrimas yra labai svarbus ir ilgas procesas. Svarbiausias dalykas rašymas ir mąstymas. Bet kurio teksto kūrimo procesas: pasakojimas, vaizdavimas, aiškinimas. Rašydami dažnai nukrypstame, rašymas tai apmastymas. Sakytinės ir rašytinės kalbos ypatumai. Sakytinė kalba turi grįžtamąjį ryšį. Jei tekstas rašomas, gr. ryšio nėra. Kalbėtojas mato klausytoją ir jaučia jo reakciją. Klabos forma dažniausiai būna laisva. Rašant tekstą kalba turi būti labai apgalvota, ne kartą redaguota. Teksto reikšmę gali sukurti informacija. Taip pat tai padeda padaryti skyryba, didžiosios raidės ir kursyvas. Kalbančiojo skirtingai nuo rašančiojo sakiniai būna netaisyklingi. Už parašytą žodį tenka didesnė atsakomybė, nei už pasakytą. Įžanga: parodomas temos svarbumas, apžvelgiami pagrindiniai teiginiai. Dėstymas: įrodinėjimai, plėtojami pagrindiniai teiginiai. Pabaiga: akcentuojama pagrindinė mintis, apibendrinimas. Rengimasis rašyti – pažadinti savo protą, minčių lietus, temos žemėlapis, laisvasis rašymas, medžiagos rinkimas, skaitymas. Teksto komponavimas. Tobulinimas.
31. Pastraipa, jos samprata. Pastraipos sudedamosios dalys.
Pastraipos yra išorinės teksto struktūros vienetai.
Pastraipa – tai kompozicijos instrumentas. Dažniausiai ji prasideda ir pasibaigia apibendrinančiais sakiniais, o viduje detalizuoja tekstą. Pastraipoje plėtojama pagrindinė mintis. Sakinys, kuris perteikia pagrindinę mintį, yra vadinamas pagrindiniu pastraipos sakiniu. Sakiniai pastraipoje išdėstomi taip: pirmais sakiniais nusakoma pagr. Mintis, toliau aiškinama, argumentuojama. Pagrindinis teiginys, teiginio plėtojimas, apibendrinimas. Yra pastraipų, kurių paskutinis sakinys pakartoja arba praplečia pirmąjį, apibendrindamas ką tik aptartas detales. Tokiu atveju abu sakiniai yra pagrindiniai. Pirmiausia turėtumėm suprasi, kokios yra pastraipų rūšys. Skaitydami knyga esmę galime suprasti perskaitę pirmą ir paskutinę pastraipas, tai yra įžanginę ir apibendrinančią. Visos kitos yra dėstymo pastraipos. Pastraipų siejimo būdai: Naujos pastraipos pradžioje pakartojamas paskutinio sakinio prasminis žodis, kuriuo tęsiama ankstesnė pastraipos mintis, jis gali būti pavartotas kitu linksniu, skaičiumi, pakeistas įvardžiu, sinonimišku žodžiu.

33. Teksto struktūrinės dalys: pradžia, dėstymas, pabaiga.
Teksto kūrimas yra labai svarbus ir ilgas procesas. Svarbiausias dalykas rašymas ir mąstymas. Bet kurio teksto kūrimo procesas: pasakojimas, vaizdavimas, aiškinimas. Rašydami dažnai nukrypstame, rašymas tai apmastymas. Sakytinės ir rašytinės kalbos ypatumai. Sakytinė kalba turi grįžtamąjį ryšį. Jei tekstas rašomas, gr. ryšio nėra. Kalbėtojas mato klausytoją ir jaučia jo reakciją. Klabos forma dažniausiai būna laisva. Rašant tekstą kalba turi būti labai apgalvota, ne kartą redaguota. Teksto reikšmę gali sukurti informacija. Taip pat tai padeda padaryti skyryba, didžiosios raidės ir kursyvas. Kalbančiojo skirtingai nuo rašančiojo sakiniai būna netaisyklingi. Už parašytą žodį tenka didesnė atsakomybė, nei už pasakytą. Įžanga: parodomas temos svarbumas, apžvelgiami pagrindiniai teiginiai. Dėstymas: įrodinėjimai, plėtojami pagrindiniai teiginiai. Pabaiga: akcentuojama pagrindinė mintis, apibendrinimas.
34. Pasakojimo samprata
Pasakojimas – pagrindinis rašytojų teksto tipas. Pasakoti – tai pasakyti, kas atsitiko, turint omeny du dalykus: veiksmą ir veikėją, kuris ta veiksmą atlieka. Tai tarsi dvi pasakojimo ašys, leidžiančios jame atsirasti ir aprašymui ir samprotavimui. Pasakojimas g.b. ilgas išplėtotas ir trumpas. Ir vienu, ir kitu atveju pasakojimo neturėtų sudaryti vien tik veiksmas. Negalima užmiršti įvykio aplinkybių: vietos, laiko , priežasčių ir žinoma veikėjų. Pagrindinė mintis pasakojime dažniausiai būna neišreikšta. Tačiau neretai pasakoma, kokią įtaką pasakotojui pasakojimui, veikėjui ar įvykių eigai turėjo tas ar kitas atsitikimas. Pasakojimo struktūra remiasi perteikiant asmeninius išgyvenimus rašant biografija, nagrinėjant rašytojo kūrybą, pristatant istorinius įvykius. Pasakojimas gali prasidėti tiesiog įvykiu, o jeigu pradedi rašyti teminiu sakiniu, juo turėtum pasakyti, ką pasakosi ir koks tavo požiūris į tai. Rašant labai svarbu pasakojimo detalės. Pasakojimo detalės susideda iš klausimų: kada, kur, kas tai padarė, kaip, kas atsitiko, kodėl? Apibendrinimo pasakojimas gali ir neturėti, ypač jei paskutinis įvykis aiškiai užbaigia pasakojimą arba pagrindinė mintis yra suprantama. Tačiau jeigu pasakojimas įsiterpia į kitokio pobūdžio tekstą, išvada dažniausiai yra būtina, ji parodo, kuriuo tikslu buvo pasakojama.

35. Aprašymo samprata
Aprašymo esmė – žodžiais sukurti žmogaus, daikto, gyvūno, augalo ar vietos paveikslą ir apibūdinti pojūčius taip, kad priverstum skaitytoją matyti tai, ką pats matei, išgirdai, užuodei, palytėjai, žodžiu sudaryti skaitytojui tikrovės įspūdį. Aprašymas g.b. dalykinis ir meninis. Aprašydami dalykiškai mes orientuojamės tik į objektą, užmiršdami savo požiūrį. Meninio aprašymo centras yra ne objektas, o mūsų reakcija į tą daiktą, kuris yra stebimas. Tikslas – pateikti ne detalų dalyko aptarimą, o savo įspūdžius. Todėl meniniam aprašymui būdinga gyva, vaizdinga kalba ir išraiškingos detalės, kurios įgalina perteikti dalyko esmę ir parodyti skaitytojui rašančiojo požiūrį. Detalė – meninio aprašymo jėga.
Aprašymas – tai objekto vaizdavimas, tam tikra tvarka surašant išorinius ir vidiniu požymius. Tvarka gali būti įvairi: 1) pradedame nuo visumos, bendro įspūdžio, aprašome dalis, įvertiname. 2) pradedame nuo stambesnių dalių ir baigiame smulkesnėmis. 3) aprašinėjame iš apačios į viršų ir atvirkščiai.

36. Aiškinimo samprata
Aiškinimo tikslas – suteikti žinių , supažindinti su kuriuo nors dalyku: paaiškinti, ką reiškia kuri sąvoka, kaip kas veikia, kaip padaromas, kam vartojamas ir panašiai. Aiškinimas visada turi suprantamai išreikšti pagrindinę mintį, pasakančią rašančiojo mintį ir poziciją. Mokytojo pamokos planas yra kurio nors aiškinimo modelio. Jų yra keletas: atsakymas į klausimą, teigimas neigiant, aiškinimas naudojantis kulminaciniu principu, rėmimasis pavyzdžiais, eigos atkleidimas, priežasties – pasekmės aiškinimas, lyginimas, analizė ir klasifikacija, apibrėžimas.
37. Argumentavimo samprata
Argumentavimas yra vienas sudėtingiausių tekstų, todėl jo mokymui turėtume skirti didesnį dėmesį. Argumentacija – tai teiginių teisingumo įrodymas, argumentų pateikimas. Tezė – tai tas teiginys, mintis, kurią mes stengiamės perduoti kitam, tai yra įrodyti arba įtikinti. Įrodyti – tai pademonstruoti tezės teisingumą, apleliuojant tik į žmogaus protą, nesirūpinant, ar adresatas ją priims, ar ne. O įtikinti – tai priversti adresatą priimti tam tikrą požiūrį. Todėl tenka daryti poveikį žmogaus jausmams, ne tik protui. Įrodymas yra loginis tezės teisingumo patvirtinimas, o įtikinimas – retorinis. Todėl kalbėdami apie argumentavimą turime suprasti, kad argumentai gali būti ne tik loginiai, bet ir retoriniai. Argumentavimas turi du svarbiausius aspektus: 1) tai kito žmogaus įtikinimas, kad jis pakeistų savo pažiūras ir elgesį; 2) tai yra įrodymas – tam tikra loginė teksto struktūra.
Argumentavimo struktūra:
Pagrindinė tezė – teiginys – pagrindinė teksto mintis.
Iš jos lygiagrečiai

a)1 antraeilė tezė ir 1 argumentas, iš jų 1A argumentas ir 1B argumentas.
b) 2 antraeilė tezė ir 2 argumentas, iš jų 2A argumentas ir 2 B argumentas.
c) 3 antraeilė tezė ir 3 argumentas, iš jų 3A argumentas ir 3B argumentas.
Žinoma piramidės viršūnė ne būtinai sutampa su teksto pradžia, nes visas teksto dėstymas gali kreipti į pagrindinę mintį.
Argumentai – tai tie svarstymo elementai, kurie patvirtina tezių teisingumą. Argumentai gali būti:
1)Faktologiniai, juos galima patikrinti, pakartoti jų gavimo kelią (moksliniai faktai; dokumentiniai faktai; statistiniai duomenys; ekspertų išvados).
2) Vertinamieji, pagrindžia tezes, kurios išreiškia politines, ideologines, kultūrines, religines ar moralines normas bei vertinimus. (pavyzdžiai; autoritetų mintys; lyginimas; analogija; citavimas; aliuzija).
Argumentų vertė priklauso nuo to, kiek ji atitinka logikos reikalavimus. Visų pirma jie turi būti teisingi. Turi būti pakankamai svarūs, argumentai neturi vienas kitam prieštarauti.
38. Sakinių ribos. Sakinių siejimo priemonės.
Sakinys – yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija. Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis (Sninga). Gramatiškai nesusiję žodžiai sakinio nesudaro. Sakinio ribas sakytinėje kalboje rodo intonacija, o rašytinėje kalboje – skyrybos ženklai.
Sakinys yra mažiausias bendravimo vienetas.Žinoma, norint sieti sakinius, reikia pirmiausia juo parašyti. Taigi tenka mokytis padėti tašką, t.y. nustatyti sakinių ribas. Taškas yra pirmoji ir svarbiausia sakinių siejimo priemonė. Jis rodo, kad pasibaigė viena mintis ir prasideda kita, kad yra nutraukiami sakinio dalių ryšiai ir prasideda sakinių-
atskirų minčių siejimas. Geriausias būdas išmokti tinkamai žymėti sakinio ribas – garsiai skaityti tekstą, intonuojant pagal skirybos ženklus. Sakinius galima sieti nuosekliąja grandine ir paraleline grandine. Jungiant sakinius nuosekliąja grandine pakartojamas tas pats žodis, pakeičiamas sinonimu arba pavaduojamas įvardžiu. Jungiant sakinius paraleline grandine pakartojamas tas pats žodis. Sakinys kaip sintaksinis vienetas nereikalauja tęsinio. Tačiau juo reiškiama mintis dažniausiai reikalauja paaiškinimo, Tuomet naujame sakinyje pakartijamas tas ankstesnio sakinio žodis, kuri išreiškia norimą tęsti mintį. Taip sakiniai yra susiejami.
Yra grandininis siejimas ir prasminis siejimas

Sakinius sieja intonacija ir jungtukai ir, o, bet, tačiau, vis dėlto, užtat, todėl – sujungiamieji sakiniai. Jungtukai kad, kai, kol, nor, jeigu, nes, kadangi, kas, kuris, kur, kada – prijungiamieji.
39. Kalbos etiketas.
Estetika – tai graži vaizdinga kalba. Etika – tai taisyklinga kalba. Prašom – nėra tokio žodžio. Sveikinantis tinka sakyti laba diena, labą dieną. Netinka geras rytas, gerą rytą. Sveikinant netinka prielinksnis su (su gimtadieniu – gimtadienio proga). Atsisveikinant tinka sakyti sudieu, viso labo, geros dienos. Linkėjimai sėkmės, geros kelionės, gero kelio (iš bėdos). Reikia sakyti ne skanaus apetito, o gero apetito arba skalsos. Dėkojant tinka ačiū, dėkui, labai ačiū. Pokalbis telefonu: alio, klausau? Negalima sakyti: jus trukdo. Kreipiniai rašant laiškus: gerbiamas – negerai, gerbiamais – gerai. Didžiai
gerbiamas – negerai. Giriamieji žodeliai: darbas gali būti pavyzdingas, sąžiningas, bet negali būti nepriekaištingas.

Leave a Comment