Kalba įskaitai

Nuo pat gimimo dienos mes panyrame į begalinį kalbos okeaną. Mus apsupa garsų pasaulis, į kurį mes įsiklausome, vėliau bandome pamėgdžioti, ir taip – patys to nesuvokdami – imame šnekėti gimtąja – savo tėvų ir savo tautos – kalba. Įaugimas į kalbą išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta, – gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami, nemąstydami apie ją, kaip ore, kuriuo kvėpuojame. Ir tik bręsdami suvokiame, kad kalba – tokia pat svarbi Dievo dovana, kaip ir gyvybė.

Visų pirma – ji mūsų bendravimo priemonė, kitaip tariant, atlieka komunikacinę funkciją. Kai kaalba netenka šios funkcijos, tampa mirusia.

Mokydamiesi kalbotyros, sužinome, kad toks skaudus likimas ištiko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių ir žiemgalių kalbas. Iš baltų beliko tik dvi gyvos: latvių ir mūsų, lietuvių, kalbos.
Kalbos likimą lemia geografiškai, istoriškai bei politiškai susiklosčiusios aplinkybės. Mažai tautai, atsidūrusiai agresyvių jėgų apsuptyje, visada gresia išnykimo pavojus. Lietuvių tauta nuolat tai patyrė: į ją kėsinosi Lenkija, Rusija, Vokietija. Už gimtosios kalbos gyvybę šiandien turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie suvokė, kad kalbos mirtis – tai ir tautos mirtis.

„Kalba yra bendras meeilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“ „Postilėje“ (1599m) perspėjo Mikalojus Daukša. Ja rūpinosi, jos grožį išaukštino kalbininkai, rašytojai ir po

oetai, savo gyvybe vardan kalbos gyvybės rizikavo knygnešiai, daraktoriai. Šių žmonių dėka kalba neprarado savo svarbiausios – komunikacinės funkcijos.

Taip pat kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė. Taigi ji atlieka ir estetinę funkciją. Lietuvių literatūroje, ypač poezijoje, gausu kūrinių, išaukštinančių gimtąją kalbą. Carinės priespaudos naktyje „Aušros“ poetas J. A. Vištelis ją vadino šventa, už žemčiūgus brangesne. O kokia meile ir tikėjimu lietuvių kalbą gaubia XX a. Poetų J. Degutytės, J. Marcinkevičiaus, H. Radausko ir kitų poetų eilės!

Kapų šnabždesys, marių virpulys, duonos kvapas, miškų giesmė – tokiais vaizdais lietuviško žodžio ištakas išsako Janina Degutytė eilėraštyje „Gimtoji kalba“. Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Kalba gimtoji – kasdieninė“ kalbą lygina su žibintu pasaulio tamsoje. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Žodis“ kalba apie kalbos nemirtingumą: žodį gali engti, žudyti, beet jis kiekvieną kartą prisikelia, tuo įrodydamas savo galią. Poezijoje išsakyti žodžiai byloja apie kalbą kaip vieną svarbiausių vertybių.

„Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“ – sakė Jonas Jablonskis. Taip jis apibūdino reprezentacinę funkciją.
Taip pat kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu pasaulio mokslininkų labai vertinama dėl jos archainių formų, kokių nėra išlaikiusi nė viena gyva indoeuropiečių kalba. Todėl mūsų gimtoji kalba yra didžiulė pasaulinės kalbotyros ve
ertybe.
Taigi kalba labai svarbi tiek tautos, tiek atskiro žmogaus gyvenime. Mes privalome ją mylėti, saugoti ir ginti kaip artimą žmogų. Kalbos gyvenimas panašus į žmogaus gyvenimą: kalba gyva, kol skamba mūsų lūpose, džiaugiasi, kai ją globojame, o kartais ir liūdi:
„juoda skara apsigobus
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo“ (J. Marcinkevičius)

Nuo kalbos senų senovėje prasidėjo sąmoningas žmogaus bendravimas. Žmonės būrėsi į bendruomenes, taigi juos siejo bendri interesai, tikslai. Atsirado kalba, kuria buvo išreiškiamos mintys, jausmai, taip pat kultūros palikimas iš kartos į kartą. Dar šiais laikais kai kurios tautos, pavyzdžiui Australijos aborigenai, neturi rašto, taigi reikšmė kalbai tampa ypatingai didelė, norint, kad tauta išliktų. Ir visiems aišku, kad žmogus, kalbantis tavo kalba, yra žymiai artimesnis, nei bet koks kitakalbis.
Kalba yra bendras meilės ryšys. Kalbą žmonės laiko viena didžiausių tautos vertybių, ja didžiuojasi, myli ir puoselėja. Išnyks kalba – išnyks tautinė sąmonė. Kalba vienija tautą. Galima sakyti, kad kalba padaro mus broliais , patvirtina ir pagilina mūsų buvimą istorijoje ir kultūroje, be kalbos neįmanoma nacionalinė saviraiška ir kūryba. Jos pagalba žmonės susiburia bendram tikslui, įprasmina, išreiškia tautos siekius. Kuriami įkvepiantys žmones himnai, šūkiai. Kalba tampa įkvepiančiu, užkrečiančiu, suburiančiu tautą elementu. Kalbos ryšys atskleidžia bendras šaknis, kultūrinį paveldą. Ji yra glaudžiai susijusi ir su žmogaus pilietiškumu. Pilietiškumas nurodomas kiekvieno piliečio pase, ta
ačiau tarkime manęs šis antspaudas nedaro didesne ar mažesne lietuve. Pirmiausia, čia esu gimusi, čia mano šaknys, ir tikriausiai svarbiausia – kalbu lietuvių kalba. Piliečiu gali būti ir rusas ir lenkas ir amerikietis, tačiau nekalbėdamas lietuviškai, jis neturės tokio gilaus ryšio su šalimi, kurioje gyvena ir formaliai yra pilietis.
Kalba yra tautos sargas. Tačiau ir tauta turi būti kalbos sargas. Spaudos draudimo metais vienas iš pagrindiniu tautos uždavinių buvo išsaugoti kalbą.Šis laikotarpis tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Knygnešių darbas buvo plačiai paplitęs visoje Lietuvoje, nors už tai grėsė didelės bausmės. Nežiūrint to, Lietuvos šviesuoliai, pasišventę žmonės, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis, rizikuodami dirbo šį darbą, nes suprato, kokia reikšminga tautai yra kalba. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.
Tačiau ne viesuomet kalba tik vienija žmones. Neleidžia širdis sakyti gražių žodžių apie tą kalbą, kurią kasdien girdime darbe, gatvėj, parduotuvėj.Vienas užsienietis, pirma kartą išgirdęs lietuviškai, paklausė: kas taip lietuvius vienus su kaitais supykdė? Kodėl mūsų kalba pasidarė ne tik netaisyklinga, bet ir grubi. Mes ėmėme ka
albėti taip, lyg tarp mūsų būtų vielom aptverta ir sargybinių saugoma zona. Matyt net vien taisyklingumu reiktų rūpintis, bet ir tuo kaip mes kalbame
Taigi kalba yra ryškiausias tautiškumo ženklas. Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimą, savo pažiūras į daiktus, savo istorija, žodžiu visą savo individualybe. Kalboje gyvena visi tautos minčių turtai, josios tradicijos, istorija, religija ir gyvenimo dėsniai , visa jos širdis ir siela. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo net valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Todėl kiekvienas privalo tausoti ir gerbti savo gimtąją kalbą, kad ji išliktų ori ir teisinga. Tik taip ji ir tie, kurie ja kalba pelnys ir pagarbą ir šlovę.

Leave a Comment