Kalba

1365 0

Vienišumo tema lietuvių literatūroje

Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma

 

Vienatvės patirtys lietuvių literatūroje turėjo didelę reikšmę ir buvo interpretuojamos skirtingai. Juozas Tumas-Vaižgantas, kurdamas lietuvių nacionalinio charakterio mitą, parodo, kaip vienatvėje atsiskleidžia veikėjų meniškumas ir dvasingumas. Vincas Mykolaitis-Putinas romane ,,Altorių šešėly” vienatvė žmogui reikalinga, kad galėtų priimti svarbiausią gyvenimo sprendimą. O Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė” vaizduoja jautrų ir mąstantį žmogų, karo metu priverstą palikti tėvynę, kuris bukinančioje aplinkoje jaučiasi vienišas ir nesuprastas.

Vienišo žmogaus jausmai, etinės nuostatos ir prigimtiniai žmogaus bruožai – temos, kuurioms didžiausią dėmesį skyrė Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės”. Neoromantiko, prozininko, publicisto Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” atskleidžiamas lietuvių etninis charakteris ir parodoma tautinė savimonė. XIXa. pabaigoje, spaudos draudimo sąlygomis, Lietuvoje buvo ypač svarbu gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį supratimą. Apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas, vaizduodamas Mykoliuko, Severijos ir Rapolo Geišės likimus, sukūrė lietuvio nacionalinio charakterio mitą. Didžiausias dėmesys skiriamas Mykoliuko vidiniam pasauliui. Tai labai uždaro būdo, tylus vyras, kurio kaimo žmonės tarsi nepastebi. Myykoliukas – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus, kupinas sveikatos ir jėgos – ,,gražiai išaugęs, storas juosmenyje, daugiau kaip vidutinio ūgio. Jis dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas, tačiau nuolat yra vienišas, nugrimzdęs į save, jo mėlynos lipšnios akys šypsosi ,,kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu bū

ūdu”. Vadindamas Mykoliuką Dzidorium Artojumi, rašytojas mato šventojo, žemės darbų globėjo, įsikūnijimą artojo paveiksle. Vienišo ariančio Mykolo jaučių vaizdinys lyginamas su Čiurlionio paveikslu, vaizdas didingas, sulėtintas, taip pabrėžiant darbo grožį ir svarbą (,,Jaučių galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios, reikšdamos begalinę kančia ir priverstinę kantrybę“). Mykoliukas, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą, vaizduojamas kaip pačios gamtos balsas – jo negudrus smuikavimas kaip ir ,,brolio žiogo, čia pat žolyne prisigaužusio“. Meninė Mykoliuko prigimtis yra spontaniška, jis pasakotojo lyginamas su saule. Nors ir veikėjo menas primityvus, tačiau, pasakotojo nuomone, lengvina baudžiauninkų gyvenimą. Menine siela apdovanota ir Mykoliuko mylima Severja – darbšti, susikūrusi savitą pasaulį, kuris padeda būti tik su savimi, atitrūkti nuo namų aplinkos: jos klėtelė iš tolo kvepia švara, džžiovintais žolynais ir grybais. Severja gražina savo buitį: klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Vaižgantas apysakoje parodo, kad vienatvė atskleidžia meninius veikėjų polėkius, lietuviškos tautos ,,deimančiukus“: Mykoliuko jautrumą, svajingumą, Severjos darbštumą, švarą, polinkį prie grožio net ir skurdžioje buityje.

Rašytojas modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame-intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly” pavaizdavo žmogų, sprendžiantį pareigos ir pašaukimo dilemą. Romano protagonistas Liudas Vasaris, artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui – intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir

r kunigystės luomo apribojimų, būdamas vienas pasineria į apmąstymus. Romano herojus yra ne veiksmo žmogus, o mėgstanti ramybę, vienatvę jautri vidinės savistabos asmenybė. Nuo pat įstojimo į kunigų seminariją bei prašymo pasitraukti iš kunigų luomo Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą – kaip suderinti poeto talentą ir kunigystės pareigą. Patriarchalinės valstiečių šeimos vaikas, neryžtingas, linkęs į. . .

Join the Conversation