Vienišumo tema lietuvių literatūroje
Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma
Vienatvės patirtys lietuvių literatūroje turėjo didelę reikšmę ir buvo interpretuojamos skirtingai. Juozas Tumas-Vaižgantas, kurdamas lietuvių nacionalinio charakterio mitą, parodo, kaip vienatvėje atsiskleidžia veikėjų meniškumas ir dvasingumas. Vincas Mykolaitis-Putinas romane ,,Altorių šešėly” vienatvė žmogui reikalinga, kad galėtų priimti svarbiausią gyvenimo sprendimą. O Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė” vaizduoja jautrų ir mąstantį žmogų, karo metu priverstą palikti tėvynę, kuris bukinančioje aplinkoje jaučiasi vienišas ir nesuprastas.
Vienišo žmogaus jausmai, etinės nuostatos ir prigimtiniai žmogaus bruožai – temos, kuurioms didžiausią dėmesį skyrė Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės”. Neoromantiko, prozininko, publicisto Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” atskleidžiamas lietuvių etninis charakteris ir parodoma tautinė savimonė. XIXa. pabaigoje, spaudos draudimo sąlygomis, Lietuvoje buvo ypač svarbu gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį supratimą. Apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas, vaizduodamas Mykoliuko, Severijos ir Rapolo Geišės likimus, sukūrė lietuvio nacionalinio charakterio mitą. Didžiausias dėmesys skiriamas Mykoliuko vidiniam pasauliui. Tai labai uždaro būdo, tylus vyras, kurio kaimo žmonės tarsi nepastebi. Myykoliukas – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus, kupinas sveikatos ir jėgos – ,,gražiai išaugęs, storas juosmenyje, daugiau kaip vidutinio ūgio. Jis dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas, tačiau nuolat yra vienišas, nugrimzdęs į save, jo mėlynos lipšnios akys šypsosi ,,kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu bū
Rašytojas modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame-intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly” pavaizdavo žmogų, sprendžiantį pareigos ir pašaukimo dilemą. Romano protagonistas Liudas Vasaris, artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui – intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir
ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis. Kur? Į seminariją.”). Romano pradžioje Liudą Vasarį regime užsidariusį ekstazės kambaryje, pasinėrusį į vienatvę, paskatintą tokiam žingsniui savisaugos instinkto, besiginantį nuo jam nesuvokiamų reiškinių grėsmės. Rašytojas fiksuoja jausmų plūstelėjimą Vasario širdyje pabrėždamas bundančius vidinius išgyvenimus. Važiuodamas atostogų į tėviškę seminaristas išgyvena ištisą audrą savo sieloje – niekada jis dar nebuvo taip pajutęs ,,pačią Gamtą, pačią jos visumą”. Lygindamas šį jausmą su iš tamsos į šviesą išėjusio žmogaus išgyvenimais, pasakotojas išryškina Liudo Vasario sielos gaivalingumą, kuris niekada nesutaps su seminarijoje skiepijamomis dogmomis (,,visa tai ne tau. (.) tu išsižadėsi pačio savęs.”). Prisitaikyti, pritapti – vadinasi, eiti į kompromisą, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Emocijų prieštaringumas pasireiškia pirmuosiuose erotiniuose Vasario išgyvenimuose. Į jaunuolio sąmonę įsiskverbia žemiškas, gundantis linksmos klebono giminaitės Liucės paveikslas ir romantiška katedros Nepažįstamosios vizija. Negalėdamas pilnavertiškai išgyventi tikrovės Liudas vis da
Savo pasaulyje ir apmąstymuose užsidariusį žmogų vaizduoja ir bene labiausiai katastrofizmo pasaulėjautos paveiktas lietuvių rašytojas Antanas Škėma. Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjo, dramaturgo, prozininko Antano Škėmos romano ,,Balta drobulė” pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, dirbantis didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo, kaip išeivio, padėties tragizmą. Poetas, jautrus ir mąstantis žmogus, karo metu priverstas palikti tėvynę, jaučiasi esąs nereikalingas visuomenei, kuri trokšta pigaus blizgesio. Garšva jį supantį pasaulį stebi autoriaus akimis – kaip didelę teatro sceną, kurioje siekiama ,,atrodyti, o ne būti”. Ironiškai vertinami viešbučio administracijos reikalavimai, kaip turi atrodyti geras darbuotojas (švarus ir glotniai susišukavęs, ,,uždrausta nepaklusni poeto garbana”). Atmintyje iškyla vaikystės prisiminimas apie senelį kapelioną, kurio pamokymuose irgi akcentuojamas ,,atrodymas”: ,,vaikutis se, gražutis se”. Visas didžiulis viešbutis aprašomas kaip milžiniškas teatras – parduotuvė, kurioje ir žmonės, ir da
Apibendrindama galėčiau teigti, kad minėtų lietuvių autorių veikėjai ne veltui vaizduojami vienatvėje. Vienišumas žmogui padeda susitelkti į mintis, jausmus, susivokti savyje. Vienatvės patirtys netgi padeda žmogui atrasti savo meninę, kūrybinę prigimtį.