Kalba

Vienišumo tema lietuvių literatūroje

Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma

 

Vienatvės patirtys lietuvių literatūroje turėjo didelę reikšmę ir buvo interpretuojamos skirtingai. Juozas Tumas-Vaižgantas, kurdamas lietuvių nacionalinio charakterio mitą, parodo, kaip vienatvėje atsiskleidžia veikėjų meniškumas ir dvasingumas. Vincas Mykolaitis-Putinas romane ,,Altorių šešėly” vienatvė žmogui reikalinga, kad galėtų priimti svarbiausią gyvenimo sprendimą. O Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė” vaizduoja jautrų ir mąstantį žmogų, karo metu priverstą palikti tėvynę, kuris bukinančioje aplinkoje jaučiasi vienišas ir nesuprastas.

Vienišo žmogaus jausmai, etinės nuostatos ir prigimtiniai žmogaus bruožai – temos, kuurioms didžiausią dėmesį skyrė Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės”. Neoromantiko, prozininko, publicisto Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” atskleidžiamas lietuvių etninis charakteris ir parodoma tautinė savimonė. XIXa. pabaigoje, spaudos draudimo sąlygomis, Lietuvoje buvo ypač svarbu gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį supratimą. Apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas, vaizduodamas Mykoliuko, Severijos ir Rapolo Geišės likimus, sukūrė lietuvio nacionalinio charakterio mitą. Didžiausias dėmesys skiriamas Mykoliuko vidiniam pasauliui. Tai labai uždaro būdo, tylus vyras, kurio kaimo žmonės tarsi nepastebi. Myykoliukas – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus, kupinas sveikatos ir jėgos – ,,gražiai išaugęs, storas juosmenyje, daugiau kaip vidutinio ūgio. Jis dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas, tačiau nuolat yra vienišas, nugrimzdęs į save, jo mėlynos lipšnios akys šypsosi ,,kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu bū

ūdu”. Vadindamas Mykoliuką Dzidorium Artojumi, rašytojas mato šventojo, žemės darbų globėjo, įsikūnijimą artojo paveiksle. Vienišo ariančio Mykolo jaučių vaizdinys lyginamas su Čiurlionio paveikslu, vaizdas didingas, sulėtintas, taip pabrėžiant darbo grožį ir svarbą (,,Jaučių galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios, reikšdamos begalinę kančia ir priverstinę kantrybę“). Mykoliukas, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą, vaizduojamas kaip pačios gamtos balsas – jo negudrus smuikavimas kaip ir ,,brolio žiogo, čia pat žolyne prisigaužusio“. Meninė Mykoliuko prigimtis yra spontaniška, jis pasakotojo lyginamas su saule. Nors ir veikėjo menas primityvus, tačiau, pasakotojo nuomone, lengvina baudžiauninkų gyvenimą. Menine siela apdovanota ir Mykoliuko mylima Severja – darbšti, susikūrusi savitą pasaulį, kuris padeda būti tik su savimi, atitrūkti nuo namų aplinkos: jos klėtelė iš tolo kvepia švara, džžiovintais žolynais ir grybais. Severja gražina savo buitį: klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Vaižgantas apysakoje parodo, kad vienatvė atskleidžia meninius veikėjų polėkius, lietuviškos tautos ,,deimančiukus“: Mykoliuko jautrumą, svajingumą, Severjos darbštumą, švarą, polinkį prie grožio net ir skurdžioje buityje.

Rašytojas modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame-intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly” pavaizdavo žmogų, sprendžiantį pareigos ir pašaukimo dilemą. Romano protagonistas Liudas Vasaris, artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui – intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir

r kunigystės luomo apribojimų, būdamas vienas pasineria į apmąstymus. Romano herojus yra ne veiksmo žmogus, o mėgstanti ramybę, vienatvę jautri vidinės savistabos asmenybė. Nuo pat įstojimo į kunigų seminariją bei prašymo pasitraukti iš kunigų luomo Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą – kaip suderinti poeto talentą ir kunigystės pareigą. Patriarchalinės valstiečių šeimos vaikas, neryžtingas, linkęs į uždarumą, nedrąsus, tačiau turįs poetišką sielą. Liudas Vasaris į seminariją įstoja pajutęs tikėjimo krizę ir išsigandęs pasaulio moralės pakrikimo (,,O turimas dar tikėjimas

ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis. Kur? Į seminariją.”). Romano pradžioje Liudą Vasarį regime užsidariusį ekstazės kambaryje, pasinėrusį į vienatvę, paskatintą tokiam žingsniui savisaugos instinkto, besiginantį nuo jam nesuvokiamų reiškinių grėsmės. Rašytojas fiksuoja jausmų plūstelėjimą Vasario širdyje pabrėždamas bundančius vidinius išgyvenimus. Važiuodamas atostogų į tėviškę seminaristas išgyvena ištisą audrą savo sieloje – niekada jis dar nebuvo taip pajutęs ,,pačią Gamtą, pačią jos visumą”. Lygindamas šį jausmą su iš tamsos į šviesą išėjusio žmogaus išgyvenimais, pasakotojas išryškina Liudo Vasario sielos gaivalingumą, kuris niekada nesutaps su seminarijoje skiepijamomis dogmomis (,,visa tai ne tau. (.) tu išsižadėsi pačio savęs.”). Prisitaikyti, pritapti – vadinasi, eiti į kompromisą, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Emocijų prieštaringumas pasireiškia pirmuosiuose erotiniuose Vasario išgyvenimuose. Į jaunuolio sąmonę įsiskverbia žemiškas, gundantis linksmos klebono giminaitės Liucės paveikslas ir romantiška katedros Nepažįstamosios vizija. Negalėdamas pilnavertiškai išgyventi tikrovės Liudas vis da

ažniau gyvena įsivaizduojamame – iliuzijų – pasaulyje. Patriotiškai nusiteikusių klierikų skatinamas, Liudas Vasaris parašo ir išspausdina pirmuosius eilėraščius, kūryba jam tampa svarbiu gyvenimo tikslu, tačiau į poeto lyriką smelkiasi nepasitenkinimų, vidinių sielos prieštaravimų nuotaikos. Savo svyravimais, polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus, nuolatinėmis abejonėmis, Vasaris primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, tačiau negali ir priešintis, nes nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl kenčia ir maištauja tyliai.

Savo pasaulyje ir apmąstymuose užsidariusį žmogų vaizduoja ir bene labiausiai katastrofizmo pasaulėjautos paveiktas lietuvių rašytojas Antanas Škėma. Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjo, dramaturgo, prozininko Antano Škėmos romano ,,Balta drobulė” pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, dirbantis didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo, kaip išeivio, padėties tragizmą. Poetas, jautrus ir mąstantis žmogus, karo metu priverstas palikti tėvynę, jaučiasi esąs nereikalingas visuomenei, kuri trokšta pigaus blizgesio. Garšva jį supantį pasaulį stebi autoriaus akimis – kaip didelę teatro sceną, kurioje siekiama ,,atrodyti, o ne būti”. Ironiškai vertinami viešbučio administracijos reikalavimai, kaip turi atrodyti geras darbuotojas (švarus ir glotniai susišukavęs, ,,uždrausta nepaklusni poeto garbana”). Atmintyje iškyla vaikystės prisiminimas apie senelį kapelioną, kurio pamokymuose irgi akcentuojamas ,,atrodymas”: ,,vaikutis se, gražutis se”. Visas didžiulis viešbutis aprašomas kaip milžiniškas teatras – parduotuvė, kurioje ir žmonės, ir da

aiktai ,,vaidina” klientui. Realusis pasaulis apibūdinamas kaip dirbtinių šypsenų, tuščių, bereikšmių pokalbių erdvė. Joje ir žmogaus gyvybė, ir kultūros vertybės yra netekusios prasmės: ,, Nėra tragedijų šiuose metuose. Smagu.” Žmogaus individualybė netekusi vertės, dominuoja tik statistika (,,Smagu oponuoti skaičiais. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje”) ir pats Antanas Garšva ironiškai vertina save, jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą, baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą – kuris yra Garšvos tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su Lietuva. Apsivilkęs uniformą Garšva praranda teisę būti individualybe, privalo prisitaikyti prie viešbučio mechanizmo. Švarko atlapuose pritvirtinti skaičiai 87 paverčia jį savotišku robotu be asmenybės žymių. Garšva jį supantį pasaulį regi kaip mirštantį, nykstantį kūną, dirbtinį (,,vitrinos, stiklas, manekenai, žmones mato paliestus mirties”; mergina dirbtinėmis krūtimis, boksininkas sulaužyta nosimi, mirštantis ponas su riešutais). Tokiame vertybes praradusiame, bukinančiame pasaulyje Antanas Garšva jaučiasi vienišas, nesuprastas. Romano autorius tokiai žmogaus savijautai atskleisti pasitelkia ypatingą pasakojimo būdą – sąmonės srautą: aplinkinį pasaulį vaizduoja kaip Garšvos sąmonės produktą. Antano Škėmos ironija kyla iš bejėgiškumo susidūrus su XXa. katastrofiška realybe ir būtinumo susitaikyti su likimu, paklusti absurdo teatro režisūrai, iš beprotybės baimės. Poetas jaučiasi esąs vienišas ir nereikalingas šiam pasauliui, kaip ir Kristus ant Galgotos kalno, skelbęs meilę.

Apibendrindama galėčiau teigti, kad minėtų lietuvių autorių veikėjai ne veltui vaizduojami vienatvėje. Vienišumas žmogui padeda susitelkti į mintis, jausmus, susivokti savyje. Vienatvės patirtys netgi padeda žmogui atrasti savo meninę, kūrybinę prigimtį.