Turinys
Turinys………………………………………………………………………………2Įvadas………………………………………………………………………………………………………….3Konstantinas Sirvydas …………………………………………………………………………………..4Iš lietuvių leksikografijos istorijos…………………………………………………………………..9 Išvados………………………………………………………………………………………………………..10Naudotos literatūros sąrašas…………………………………………………………………………..11Priedai……………………………………………………………………………………………………….. 12 ĮvadasKonstantinas Sirvydas (1578/1581-1631) – lietuvių filologas, religinis rašytojas, filosofas, M. Daukšos tradicijų tęsėjas ir ugdytojas. Rašė rytiniu (Vilniaus vyskupijos) kalbos variantu. Žymiausias Baroko epochos lietuvių raštijos kūrėjas.Gyveno Sirvyduose. Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Rygoje, Tartu, Nesvyžiuje, Pultuske. Baigęs mokslus, profesoriavo Vilniaus universitete, dėstė teologiją. Išleido kūrinius: „Giesmių giesmės“ ;„Šv. Pauliaus laiško efeziečiams aiškinimus“ ; „Punktai sakymų“„Trijų kalbų žodynas”. Apie K.Sirvydo gyvenimą, buitį šeimą žinių trūksta, nes nera faktų liudijančių apie tai . Konstantinas SirvydasKonstantinas Sirvydas (1578/1581-1631) – lietuvių filologas, religinis rašytojas, filosofas, M. Daukšos tradicijų tęsėjas ir ugdytojas. Rašė rytiniu (Vilniaus vyskupijos) kalbos variantu. Žymiausias Baroko epochos lietuvių raštijos kūrėjas.Gimė Sirvyduose (?) bajorų šeimoje, valdžiusioje dvarelius Dabužiuose ir Griežionėlėse, netoli Anykščių.1598 m. įstojo į Jėzuitų ordiną Vilniuje. Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Rygoje, Tartu, Nesvyžiuje, Pultuske. Baigęs mokslus, profesoriavo Vilniaus universitete, dėstė teologiją, aiškino Senąjį ir Naująjį Testamentą (išleido, pvz., „Giesmių giesmės“ ir „Šv. Pauliaus laiško efeziečiams aiškinimus“ – Explanationes in Cantica Canticorum Salomonis et in epistolam D. Pavli ad Ephesios). Buvo rektoriaus tarėjas. Daugiau kaip dešimt metų Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje sakė pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis. 1631 m. K. Sirvydui buvo suteiktas filosofijos ir laisvųjų menų magistro (daktaro) laipsnis.K. Sirvydas atsidėjo lietuvių kalbos mokymui Vilniaus universitete. Jėzuitų istorikai mini, kad jis buvo parašęs 1630 m. gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ – Clavis linguae Lituanicae, tačiau apie ją kitų žinių nėra. Jeigu iš tikrųjų tokia gramatika buvo parašyta, tai ją K. Sirvydas turėjo naudoti praktiniam lietuvių kalbos mokymui universitete, kuriame veikė lietuvių kalbos būreliai jėzuitų noviciate ir apskritai universitete tiems, kurie rinkosi dvasininko profesiją ir rengėsi dirbti Lietuvoje. Tie būreliai vadinosi „akademijomis“. Jėzuitai dar mokėsi lietuvių kalbos ir per pamokslų sakymo pratybas. Rūpinosi lietuvių kalbos mokymu ir Vilniaus diecezinė kunigų seminarija. Su lietuvių kalbos vartojimu religiniam švietimui K. Sirvydas turėjo susidurti jau savo studijų metais, nes nuo 1582 m. Vilniaus universiteto studentai, kurie rengėsi tapti kunigais, turėjo mokyti paprastus žmones katekizmo lietuvių kalba keliose sostinės vietose. Apskritai K. Sirvydas studijų ir vėlesniais metais bendravo su daugeliu lietuvių tautybės jėzuitų. Tai skatino dirbti lietuvių kalbos srityje. Didžiulį poveikį šia linkme, be abejo, jam padarė M. Daukšos išleistos knygos – „Katekizmas“ (1595) ir „Postilė“ (1599). Postilės lenkiškoji M. Daukšos parašyta pratarmė, galima sakyti, K. Sirvydui tapo lituanistinės veiklos programa.
Baigęs teologijos studijas Vilniaus universitete (1606-1610), dėstė jame su pertraukomis. Apie 1625 m. ėmė reikštis greičiausiai džiovos simptomai. Dar po kelerių metų buvo atleistas iš visų pareigų, kad galėtų baigti pradėtus veikalus. Mirė Vilniuje 1631 m. rugpjūčio 23 d. K. Sirvydui rengti spaudai lietuviškas knygas padėjo jo buvęs mokinys ir darbo tęsėjas lietuvis jėzuitas Jonas Jaknavičius, išleidęs K. Sirvydo „Punktų sakymų“ II dalį (1644), pats rašęs knygeles lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis, steigęs religines draugijas. J. Jaknavičius įvairiais laikotarpiais vadovavo kelioms jėzuitų mokykloms: Vilniaus alumnatui (popiežiaus kunigų seminarijai), Kražių, Smolensko, Vilniaus kolegijoms. Žymiausias jo darbas – „Lenkiškos ir lietuviškos Evangelijos“, kurios pirmą kartą išleistos Vilniuje 1637 m., o iš viso XVII-XIX a. išspausdintos daugiau kaip 40 kartų. Manoma, kad J. Jaknavičius išvertė į lietuvių kalbą evangelijų ištraukas K. Sirvydo „Punktų sakymų“ I daliai (1629), prisidėjo prie K. Sirvydo žodyno II leidimo (1631) parengimo. Po K. Sirvydo dirbo lietuvių pamokslininku Šv. Jono bažnyčioje.„PUNKTAI SAKYMŲ“: FILOSOFINIAI APMĄSTYMAI APIE ŽMOGŲ. Didžiai reikšmingas K. Sirvydo veikalas „Punktai sakymų“. Tai pamokslų santraukos, postilė. Šios srities didelę patirtį K. Sirvydas buvo sukaupęs dirbdamas lietuvių pamokslininku Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Tuo metu ji priklausė Vilniaus universitetui ir aptarnavo sostinės gyventojus. Postilėje tekstas paskelbtas pagrečiui lietuvių ir lenkų kalbomis. Lenkiškas tekstas yra vertimas iš lietuvių kalbos. Taigi „Punktai sakymų“ yra pirmoji visiškai originali lietuviška postilė. Knyga išėjo dviem dalimis Vilniaus universiteto spaustuvėje: 1629 m. „Pu…nktai sakymų nuo advento iki gavėnios“ ir 1644 m. „Punktai sakymų gavėniai“. Atrodo, kad „Punktų sakymų“ I d., atnaujinus pirmuosius aštuonis puslapius, pakartotinai dar buvo išleista 1644 m. Ši dalis be lenkiško teksto S. Daukanto ir M. Valančiaus pastangomis bei Sedos klebono L. Mantvydo lėšomis išleista Vilniuje ir 1845 m. Mokslo reikalams abiejų dalių fotografuotinį leidimą paskelbė Getingene 1929 m. vokiečių kalbininkas F. Špechtas.Pirmoji „Punktų sakymų“ dalis turi tris K. Sirvydo parašytus priedus: šešiaeilę epigramą Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus herbui su herbo atvaizdu, vadinamąją stemą, lotynišką knygos dedikaciją tam pačiam vyskupui ir lenkišką „Prakalbą į skaitytoją“.Valavičiai – LDK didikų giminė, kurios pirmtakas Visaginas 1413 m. Horodlėje gavo iš lenkų herbą. Susiję giminystės ryšiais su Radvilais, Pacais. E. Valavičius (apie 1560-1630 Verkiuose prie Vilniaus) studijavo Vilniaus, Leveno, Paduvos, Romos universitetuose. 1615-1616 m. Lietuvos vicekancleris, nuo 1616 m. Vilniaus vyskupas. Vilniaus universiteto bibliotekai dovanojo knygų rinkinį, Vilniaus katedroje pastatydino Valavičių koplyčią. Buvo K. Sirvydo mecenatas, rėmė jo lietuvišką veiklą.Lotyniškoje knygos dedikacijoje Vilniaus vyskupui autorius pabrėžia, kad darbą parašė sunkiai sirgdamas tėvų kalba. Ši sąvoka dedikacijoje pavartota du kartus (Patria lingua, patrii sermonis) ir reiškia, kaip rodo kontekstas, ne paties K. Sirvydo gimtąją kalbą, bet tėvų ir protėvių kalbą, darant, be abejo, aliuziją į lietuvių kilmės Valavičių protėvius ir į tuos, kurie, kalbėdami lietuviškai, sukūrė LDK. K. Sirvydo pasakyta, kad tiems dvasininkams, kurie menkiau moka lietuviškai, greta žodis į žodį viską išvertė į lenkų kalbą, „kad jiems būtų lengviau mokytis tėvų kalbos“. Taip išaiškėja K. Sirvydo suvokiamas dvejopas postilės tikslas. Pirmiausia ji skiriama tiesioginei Bažnyčios naudai, religiniam žmonių auklėjimui, o kitas autoriaus noras – kad Vilniaus vyskupijos kunigai būtų paskatinti mokytis lietuvių kalbos. K. Sirvydas sakosi suprantąs, kad vyskupui nėra nieko svarbesnio, negu kad krikščioniškas mokslas būtų perteikiamas aiškiai, lengvai klausytojų išmokstamas. Tai atitinka M. Daukšos ir M. Giedraičio požiūrį, kurie priekaištavo kunigams, niekinantiems lietuvių kalbą arba drįstantiems lenkiškai mokyti tikėjimo paprastus lietuvius.Lenkiškoje prakalboje, skirtoje kunigams („Punktų sakymų“ skaitytojams), pabrėžiama, jog knygos paskirtis – padėti išmokti lietuviškai tarp lietuvių dirbantiems bažnyčios tarnams. K. Sirvydas apgailestauja neturėjęs galimybės pažymėti lietuviškų žodžių kirčių (M. Daukšos „Postilės“ tekstas buvo kirčiuotas) ir pataria: „Taigi kas nori taisyklingai lietuviškai kalbėti, tesipratina prie tos kalbos, klausydamasis kitų gerai ją mokančių žmonių šnekos“. Aiškiai matome, kad K. Sirvydas siekia to paties, ko siekė M. Daukša ir M. Giedraitis: skleisti lietuvių kalbą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, atitaisyti, anot M. Daukšos, susidariusią barbarišką padėtį, kai kunigas kalba su parapijiečiais jiems nesuprantama kalba. Šiais aspektais „Punktus sakymų“ galima laikyti lyg kokiu lietuvių kalbos vadovėliu. K. Sirvydas dar konstatuoja, kad labai trūksta lietuviškų knygų.K. Sirvydo mąstymai „Punktuose sakymų“ daugeliu atvejų peržengia paprasto į bažnyčią atėjusio žmogaus mentalitetą, suvokimo lygmenį. Todėl veikalas yra ne tik bažnytinių pamokslų rinkinys, bet priklauso ir Lietuvos filosofinės minties istorijai. Samprotavimų centre ne gyvenimo paviršius, ne religinių teiginių aiškinimas ar praktiniai pamokymai, pabarimai, o mąstymai apie atskirą, konkretų, mirtingą žmogų, kurio dvasioje susiduria gėris ir blogis. Be abejo, K. Sirvydo postilėje išreikšta ir tai, ką jis dėstė universiteto studentams. Šv. Raštą aiškindavo sekmadieniais ir per šventes gausiems klausytojams profesų (jėzuitų) namų bažnyčioje. Lenkiškoje pratarmėje K. Sirvydas pastebėjo, kad „čia yra tokių dalykų, kurie paprastiems klausytojams netinka, o tik mokytesniems“,… ir todėl reikia daryti atranką. Be to, kai kas skiriama pačių kunigų meditacijai.Žmogus, aiškino pamokslininkas, yra ir dievybės paveikslas. Dievas kūrė žmogų pagal savo atvaizdą, suteikė jam laisvę pasirinkti ir davė valią. Sudėtingų samprotavimų svarbiausias klausimas – prasmės ieškanti žmogaus asmenybė. Pamoksluose dažniausiai remiamasi šv. Augustinu (354-430) – asmeninio žmogaus buvimo puoselėtoju. Tačiau pasaulis nepažinus ir bauginantis. Tuo atžvilgiu K. Sirvydo teiginiai siejasi su kiek vėliau gyvenusiu Baroko epochos prancūzų matematiko ir filosofo Blezo Paskalio (Pascal, 1623-1662} mintimis. B. Paskalis suvokė žmogaus likimo tragizmą, todėl buvo pripažįstamas ir XIX-XX a. egzistencialistų.Tačiau žmogus, rašė K. Sirvydas, negali savo laisvės suabsoliutinti. Prigimtimi jis laisvas, bet turi paklusti visuomeniniam būtinumui ir neleisti prabusti savyje žvėriui. Tada žmogaus būtis bus sugriauta, nes žmogus panašus į marias {vandenyną) – beribis ir audringas, jį blaško aistros: baimė, meilė, skausmas, džiaugsmas, neapykanta.K. Sirvydas pagrįstai gali būti siejamas su naujų ar praėjusių laikų mąstytojais, bandžiusiais išspręsti vieno asmens egzistencijos, gyvenimo prasmės, paslaptį.Ir savo egzistencine problematika, ir stiliumi „Punktai sakymų“ yra barokiškas kūrinys. Raiškai būdinga daug retorinių figūrų. Palyginimai koncentruojami: „[…] raštas […] metus mūsų vadina voratinkliais, žole, žiedu, dūmais arba garu, šešėliu, praeiga greita eldijos ant vandenio, praskridimu paukščio ant oro, puta arba kunkulu ant vandenio“ (I, 107). Alegorizuojama, siekiant išaiškinti paslėptas evangelijų teksto prasmes. Į klausimą, kodėl amžinas gyvenimas yra pramintas grašiu, atsakoma: „Todrin, jog kaip grašis yra apskritas, ir nepažint jumpi, kur yra pradžia, kur galas“ (I, 336). Dažnai sutinkamos alegorinės perifrazės: kūnas – miestas nusidėjimų mūsų (II, 167). Vartojama akumuliacija (stiprėjantis išvardijimas): „Negalės vėl ir ligos kitos togi kūno negal išsiskaityt – karštinė, drugys, dantų gėlimas, dieglys, dusulys etc.“ (I, 107). K. Sirvydas mokėjo piešti vaizdingas scenas:Todrin velinas vadinasi kunigaikščiu to svieto, jog nusidėjėlius turi savo gniūžtėj pagal norą savo. Ir dėl to sukas ir grąžosi kaip Ievas po visą svietą ir išvarto visas jo pakampes, iškodamas kurio žmogaus praryt. (I, 108-109)„Punktuose sakymų“ paliečiami ir viešojo visuomenės gyvenimo reiškiniai. K. Sirvydas, kaip ir kai kurie žymūs Lietuvos autoriai Renesanso laikais, ilgėjęsi centralizuotos Vytauto valdžios (M. Husovianas, Mykolas Lietuvis, J. Radvanas) gina absoliutizmą. Autorius užjautė skriaudžiamuosius vargšus. Labai karštai priekaištauja didžiūnams dėl lėbavimo ir godumo (I, 85), taip pat dėl „išgaišinimo, kramtymo ir prarijimo“ pavargusiųjų (I, 269).K. Sirvydo stilių veikė akademinė retorika, biblinė alegorizacija. Tačiau – tai irgi būdinga Barokui – taikėsi jis ir prie nemokyto ar mažai mokyto klausytojo. Puikus lietuvių kalbos mokėjimas ir įgimtas gabumas suteikti žodžiui jėgos, leido vartoti drąsius, atvirus, konkrečius posakius. Pavyzdžiui, mokydamas tėvus, kad neaugintų vaikų lepūnais, duoda šv. Mikalojaus pavyzdį, kuris, „žindulis […] būdamas pradėjo pasnikaut, seredomis [trečiadieniais] ir petnyčiomis [penktadieniais] truputį ką vakarop žįsdamas“ (I, 213). „Eretikus“ (protestantus) vadina „mėšlu, sniegais apipiltu“ (I, 257). Tad matome, kad K. Sirvydo kalba pasižymi ir liaudišku vaizdingumu.„TRIJŲ KALBŲ ŽODYNAS“. K. Sirvydas yra lietuvių leksikografijos pradininkas. Jis parašė pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, lotyniškai vadinamą Dictionarium trium linguarum – „Trijų kalbų žodynas“. Tai lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas, kurio išėjo penki leidimai: apie 1620, 1631, 1642, 1677 ir 1713 m. Trys paskutinieji leidimai žinomi de visu. Apie du pirmuosius leidimus duomenų trūksta. (1641 m. Varšuvoje išleista K. Sirvydo vardu atskira knyga šio žodyno lenkų-lotynų dalis Dictionarium Polonolatinum Lenkijos jėzuitų mokykloms). Pirmasis leidi…mas, kurio vienintelis egzempliorius, išlikęs Maskvoje, yra defektinis – neturi pradžios ir pabaigos, galbūt vadinosi kitaip. Jo spėjami išleidimo metai nustatomi pagal vandenženklius. Minėti de visu žinomi trys paskutiniai leidimai išleisti Vilniaus universiteto spaustuvėje.Pirmasis žodyno leidimas sudarytas pagal vokiečių kilmės lenkų kalbininko Mikalojaus Folkmaro (lot. Nicolaus Volckmarus) žodyną ir turi apie 6000 lietuviškų žodžių. Antrasis leidimas nesurastas arba neišlikęs. Trečiasis leidimas (1642), sudarytas pagal lenkų dramaturgo ir filologo Grigaliaus Knapskio (Grzegorz Knapski, lot. Knapius) žodyną, smarkiai skiriasi nuo pirmojo leidimo. Jame lietuviškų žodžių apie 10 000. Tai aniems laikams pakankamai solidus kiekis.Trečiąjį (o galbūt ir antrąjį) leidimą spaudai parengė J. Jaknavičius, kai ką papildęs. Jam reikėtų priskirti ir šio leidimo lotynišką pratarmę „Studijuojančiai jaunuomenei“. Joje sakoma, kad visi 1631 m. leidimo egzemplioriai „išsimėtė ir nebeliko jums, prakaituojantiems gramatikos klasėse ir trokštantiems studijuoti dailesnę literatūrą, iš kur galėtumėte pasisemti tinkamų lotyniškų žodžių savo gimtosios kalbos pasakymams“. Žodyną dar sykį išleisti sutiko universiteto rektorius lietuvis Jonas Gruževskis. Leidimas geresnis už ankstesnį, nes daug pataisytų ir patikslintų pasakymų, gausiau sinonimų. Žodynas gerai pritaikytas gramatikos pratyboms. Pratarmę J. Jaknavičius baigia tokiais žodžiais: „Juo tarsi vadovu nutiesite lygiausią kelią į turtingiausius lotynų kalbos lobius, esančius poezijos ir iškalbos šventovėse“. Vadinasi, pirmasis žodyno tikslas buvo išmokti lotyniškai remiantis ne tik lenkų, bet ir gimtąja lietuvių kalba. Bet suprantama, jo reikšmė buvo universali – leido visiems studijuoti ir norminti lietuvių literatūrinės kalbos rytinį variantą, apskritai lietuvių bendrinę kalbą.Svarbiausias K. Sirvydo leksikografinio metodo bruožas – sinonimų arba artimos reikšmės lietuviškų žodžių pateikimas, ieškant atitikmenų lenkiškiems ir lotyniškiems žodžiams, pvz., Doskonałość. Perfectio, integritas. Visiškystė, pilnybė, tobulumas.Daug nusakomojo (perifrastinio) aiškinimo atvejų, ypač iš mokslo, kultūros sričių, pvz.,Anatamik. Anatomicus, anatomices peritus. Kuris menasi sąnarių paraikymo, sąnarių paraikytojas.Ne visi lenkiški ir lotyniški žodžiai turi lietuviškus atitikmenis. Trečiajame leidime trūksta apie 100 lietuviškų atitikmenų.Tematiniu atžvilgiu žodyno leksika gana įvairi. Gausios tokios grupės kaip gyvosios ir negyvosios gamtos pavadinimai, materialinės kultūros dalykai, visuomeninio gyvenimo reiškiniai. Yra leksikos kultūros sąvokoms išreikšti: dailė, giesmė, aktaras – aktorius, iškalba, prakalba, žaidimas, pasaulis, nerimastis, garbingas. Liaudies materialinė ir dvasinė kultūra žodyne atsispindi mažiau, nes jis buvo skirtas mokyklos reikalams.Kilmės atžvilgiu rasime keletą leksikos sluoksnių. Dialektizmai (rytietybės): atšlaimas – kiemas, keltuva – galvijas, gyvulys, putekšlis – spuogas. Archaizmai: ašvà – kumelė, kãrias – kariuomenė, pekus – gyvuliai. Istorizmai: alginiñkai – už algą samdomi kariai.Trečiajame žodyno leidime apie 11 % žodžių yra skoliniai. Daugiausia tai slavizmai, ypač rusėniškos kilmės žodžiai. Yra pluoštas graikų ir lotynų kilmės žodžių, kuriuos ir dabar vartojame: abatas, dekretas, figūra, instrumentas ir kt. Kai kurių tos rūšies žodžių K. Sirvydas lietuviškoje skiltyje nepateikė, vadinasi, jiems ieškojo lietuviškų atitikmenų, nenorėjo jų įsileisti į lietuvių rašto kalbą: akademija, gramatika, tragedija, uncija. Tie žodžiai ir įsigalėjo lietuvių kalboje savo tarptautinėmis formomis. Dalies dabar vartojamų lotynizmų ir grecizmų, kurie tapo tarptautiniais žodžiais, K. Sirvydas išvengė, sukurdamas jiems lietuviškus pakaitalus: fantazija – ženkladarė, filosofija – protomeilė, melancholija – paniūrystė, pedagogas – vaikavedys. Dalis žodyne vartotų slavizmų yra tapę lietuvių literatūrinės kalbos žodžiais: dūda, beždžionė, burokas, rūta ir kt.Stengdamasis …vengti skolinių, K. Sirvydas kūrė nemažai naujadarų. Deja, naudodamas lietuvių kalbos priesagas, priešdėlius, sudurdamas daiktavardžius, dažnai paskiemeniui vertė lenkų ir lotynų kalbos žodžius. Didžiausias tų naujadarų trūkumas yra tai, kad jie buvo sudarinėjami su priesagomis iš priešdėlėtų žodžių. Tai būdinga lenkų, bet ne lietuvių kalbai. Vis dėlto dalis K. Sirvydo naujadarų ir dabar vartojama: medvilnė, pardavėjas, prakalba, pratarmė, spaustuvė, taisyklė. Kiti geros darybos naujadarai lietuvių kalboje nepaplito dėl įvairių lietuvių kultūrinio gyvenimo raidos aplinkybių.K. Sirvydo žodyno reikšmė yra didžiulė. Tai pirmas sėkmingas bandymas leksikografiškai tvarkyti lietuvių kalbą, ją norminti ir turtinti valstybės centro – Vilniaus ir Vilniaus krašto – dialektais. Žodyne lietuvių kalba atsidūrė greta visuotinai pripažintos lotynų kalbos ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime plačiai vartojamos lenkų kalbos: tai kėlė lietuvių kalbos autoritetą tiek akademiniuose, tiek bažnytiniuose, tiek kituose visuomenės sluoksniuose. Žodynas įgalino lietuvius studentus mokytis lotynų ir lenkų kalbų vartojant savo gimtąją kalbą. Dictionarium trium linguarum vėlesniais šimtmečiais padėjo plėtoti lietuvių leksikografiją Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.Žodynas darė poveikio latvių leksikografijai, jo pirmasis leidimas buvo žinomas Stačiatikių Bažnyčios ir visuomenės veikėjui Simeonui Polockiečiui (1629-1680). 1677 m. Žodynas pateko į Florenciją, ten saugomas su Medičių bibliotekos ženklu Nacionalinėje bibliotekoje.Iš lietuvių leksikografijos istorijos
Lietuvių leksikografijos pradininku yra laikomas Konstantinas Sirvydas (1579 —1631). Jis buvo vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų XVII amžiuje.Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno ???Dictionarium trium linguarum” leidinys. Tai — lenkų — lotynų — lietuvių kalbų žodynas, kurio pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N.Folkmaro keturkalbis žodynas. Šio K.Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų.
Išleidęs žodyną, K, Sirvydas, pats ar kitų skatinamas, ėmė rengti naują trijų kalbų žodyno leidimą. Dabar yra išlikę keletas III — V leidimų egzempliorių ir žinoma II leidimo data —1631 m. Manoma, kad antrasis leidimas, kaip ir vėlesnieji, buvo parengtas jau ne pagal N.Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G.Knapskio lenkų — lotynų — graikų kalbų žodyną ???Thesaurus polonolatinograecus” (1621). Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis — 1677 m., o penktasis —1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys ???Dictionarium” leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.K. Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M.Mažvydo), įkvėpimas (M.Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) — numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.K.Sirvydo žodynas ,,Dictionarium trium linguarum” — vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos, ir suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos.Išvados
Konstantinas Sirvydas- lietuvių filologas, religinis rašytojas, filosofas, laikomas lietuvių leksikografijos pradininku. Gyveno 1581-1631 m…etais. Konstantinas Sirvydas M. Daukšos tradicijų tęsėjas ir ugdytojas. Konstantinas Sirvydas visą gyvenimą paukojolietuvių kalbos labui. Didžiai reikšmingas K. Sirvydo veikalas „Punktai sakymų“. Tai pamokslų santraukos, postilė. Mano manymu Konstantinas Sirvydas daug prisidejo prie lietuvių kalbos kūrimo, išsaugojimo, mokymo.
Literatūros sąrašas
1. Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija. XIII-XVIII amžiai. V., 2003, p. 358-376.
2. Internetas : http://ualgiman.tinklapis.lt PriedaiK. Sirvydo žodyno trečiojo leidimo (1642 m.) antraštinis puslapisSpėjamas Konstantino Sirvydo portretas