K. Hamsuno pažiūros į meilę esmė buvo lyrinė apysaka “Viktorija” – vienas iš reikšmingiausių naujųjų laikų pasaulinės literatūros kūrinių, skirtų meilės temai.
Apysakos siužetas vaizduoja dviejų žmonių neišsipildžiusią meilę. Šioje apysakoje daug impresionistinio stiliaus bruožų. Stipriai ir atvirai skamba jausmo balsas, nuoširdus ir aiškus, įsikūnijęs tobula menine forma. Kaimo malūnininko sūnus Juhanesas Meleris, įsimyli Viktoriją, kadaise turtingo, o dabar nusigyvenusio dvarininko dukterį. Apysakoje daug užuominų, neišsakytų jausmų “ – Jums metas eiti? – paklausė jis. – pasakykit ką nors prieš nueidamas, leiskit man išgirsti jūsų balsą. Aš myyliu jus ir štai sakau jums tai. Nuo jūsų atsakymo priklausys, ar aš. Taigi aš jūsų rankose. Ką jūs atsakysit ?”. Abu jaunuoliai išskirti luominių pertvarų, turtinių interesų, melagingos moralės. Tačiau meilė yra neįveikiama jėga, proto nesukontroliuojama. “Meilė gali pražudyti, vėl pastatyti jį ant kojų ir iš naujo su purvais sumaišyti; šiandien ji gali mylėti mane, rytoj tave, poryt kitą – štai kokia ji nepastovi”. Praeina metai, dar labiau išauga, išsišakoja medžiai prie malūno tvenkinio, aptriūšta dvaras “dvaras apleistas, visur prižėlę piktžolių, tvvoros sugriuvusios, miškas iškirstas.”. Kaimo malūnininko sūnus subręsta ir tampa garsiu rašytoju, jo garsas pasiekia tėviškę. Objektyvus pasakojimas kaitaliojasi su įterptomis novelėmis, iš kurių sužinome pagrindines apysakos herojų emocines nuostatas ir gyvenimo pasikeitimus. Skurstančio dvaro savininkas rengiasi ištekinti savo dukterį už
Visi K. Hamsuno herojų paveikslai, net antraeiliai, sukurti realistiškai ir psichologiškai motyvuojant. Kamilės jausmo savo sužadėtiniui Juhanesui permainos atvaizduotos be moralizavimo, kaip natūralus reiškinys, nes meilė visada teisi. “Meilė – tai ne kas kita, kaip vė
Viktorijos pasaulis subtilus, harmoningas, keliantis estetinį pasigerėjimą. Nors jos gyvenimas keistai susipynęs, komplikuotas, o gyvenimo atomazga tragiška, tačiau Viktorija žavi mus savo aristokratiškumu,“ji bendravo su tokiais sluoksniais, kuriuose nesilankė malūnininko sūnus”, “rimta ir susimasčiusi ji ėjo savo keliu, išdidžiai iškėlusi galvą ant grakštaus kaklo”, mokėjimu kovoti su pačia savimi, slėpti savo jausmus. “ – Kadaise aš uždaviau jums širdį, Juhanesai, aš norėjau išpirkti savo kaltę, taip, išpirkti savo kaltę. Aš tikrai turiu jums staigmeną ir manau. tikiuosi, kad jūs apsidžiaugsit. Daugiau nebegaliu pasakyti, bet prašau šį kartą ateiti”. Viktorija žavi savo intensyviu vidiniu gyvenimu “ir ji neištekėjo už to, už kurio norėjo ištekėti, už to, kurį mylėjo iš mažumės, už jauno, gražaus leitenanto. (.) Viktorija, jo sužadėtinė, pradeda sirguliuoti, kažkoks kirminas ima ją graužti, išvarpo jai širdį kaip rėtį; mes, jos bičiuliai, tai matome. O prieš keletą dienų ji nueina į svečius pas tokius Sejerius; (.) Taigi, per tą balių ji stačiai numojo ranka į bet kokį saiką, ją staiga užplūdo atsiminimai apie mylimąjį, ji pagyvėjo, pagyvėjo iš užsispyrimo, ėmė šokti, šoko visą vakarą, šoko kaip pašėlusi. Paskui staiga griuvo, grindys ties ja nusidažė krauju, žmonės ją pakėlė, išnešė, nuvežė namo. Neilgai jinai ir beištvėrė.” Viktorija taip pat žavi gražia savo siela “ji nu
Juhaneso paveikslu K. Hamsunas į savo apysaką įvedė atvirų socialinių motyvų, ieškodamas dorovinių ir dvasinių vertybių toje sferoje, kuriai atstovauja malūnininko sūnus Juhanesas Meleris. Juhanesą nuo Viktorijos skiria luominė pertvara. Jis jau an
Graži paralelė apysakoje išvesta tarp herojų ir gamtos. Būdamas impresionistas, K. Hamsunas gamtą išskaido į sudedamąsias dalis: medinis malūnas, balta Pilis skendinti žalumoje “dvaras, paskendęs žalumoje, atrodė kaip vieniši pasakų rūmai. Namai buvo mediniai, baltai nudažyti, su daugybe skliautinių langų sienose ir stoge, o kai į dvarą atvažiuodavo svečių, apskritame bokšte plevėsavo vėliava. Tuos namus žmonės vadino Pilimi”, graži Viktorijos drabužių spalva “Viktorija buvo su geltonąja suknele ir raudona skrybėlaite, atrodė originali ir graži; jos kaklas buvo atviras”, nuostabi gamta “jie skynė geltonas, raudonas ir mėlynas gėles ir dovanojo kits kitam, jie žiūrėjo, kaip svyruoja žolė vėjyje, ir klausėsi, kaip čiulba paukščiai miške, ir kiekvienas jų ištartas žodis buvo kaip glamonė”, paukščių garsai “su liūdesiu klausėsi, kaip čiauška pažįstami paukščiai, kurie jau suko lizdus ir skraidė prie didžiulio skruzdėlyno miške”. Pati Pilis simbolizuoja išsvajotą aukštesnį, šviesesnį gyvenimą, kuris rašytojui, ilgą laiką gyvenusiam skurde, atrodė nerealus ir nepasiekiamas. Gamta rašytojui atstoja visuomenę, knyginį išsilavinimą. Didelis gamtos jausmas jį artina su prancūzų rašytoju Ž. Ž. Ruso (“Atgal į gamtą” Ž. Ž. Ruso šūkis, “Dirbame žemę” K. Hamsuno šūkis). Gamta K. Hamsunui ne tik spalvos, formos, linijos, bet dar daugiau – judesys, kitimas. Gamta K. Hamsunui atstoja Dievą. Jis į ją žiūri panteisto akimis. Gal todėl K. Hamsunas taip sugeba perteikti dramatiškos sielos pasaulius.
Dialogai apysakoje yra paprasti pasikalbėjimai, bet jausmai išliejami monologiškai, stilius lyriškas, jausmingas, gamtos akivaizdoje – entuziastiškas. Apysakos kalba turtinga niuansų, muzikali, pagaunanti vaizduotę. K. Hamsunas vartoja retus, netikėtus, įstringančius posakius, kurie kai kur įgauna sąmojo, netikėtos potekstės. Visus veiksmus jungia bendra lyrinė nuotaika. Idealiai perteikia kiekvieną minčių, norų, svajonių, kalbos ir veiksmų kitimą.
Apgaulingas apysakos poetikos paprastumas slepia brandų ir rafinuotą Hamsuno meną. “Viktorijos” kaip meninės visumos struktūra gana sudėtinga. Atsižvelgiant į estetines normas, sukurtas dabartinės užsienio literatūros, K. Hamsuno apysaka gali pasirodyti šiek tiek manieringa ir sentimentali. Bet ji turi savybių, retokų šių dienų literatūroje, pripratintoje prie išraiškos santūrumo; apysakoje stipriai ir atvirai skamba jausmo balsas, nuoširdus ir aiškus, įsikūnijęs tobula menine forma.
“Viktorija” užbaigė K. Hamsuno kūrinių ciklą, kuriuose vyravo lyrinis elementas.