K. Hamsuno “Viktorija”

K. Hamsuno pažiūros į meilę esmė buvo lyrinė apysaka “Viktorija” – vienas iš reikšmingiausių naujųjų laikų pasaulinės literatūros kūrinių, skirtų meilės temai.

Apysakos siužetas vaizduoja dviejų žmonių neišsipildžiusią meilę. Šioje apysakoje daug impresionistinio stiliaus bruožų. Stipriai ir atvirai skamba jausmo balsas, nuoširdus ir aiškus, įsikūnijęs tobula menine forma. Kaimo malūnininko sūnus Juhanesas Meleris, įsimyli Viktoriją, kadaise turtingo, o dabar nusigyvenusio dvarininko dukterį. Apysakoje daug užuominų, neišsakytų jausmų “ – Jums metas eiti? – paklausė jis. – pasakykit ką nors prieš nueidamas, leiskit man išgirsti jūsų balsą. Aš myyliu jus ir štai sakau jums tai. Nuo jūsų atsakymo priklausys, ar aš. Taigi aš jūsų rankose. Ką jūs atsakysit ?”. Abu jaunuoliai išskirti luominių pertvarų, turtinių interesų, melagingos moralės. Tačiau meilė yra neįveikiama jėga, proto nesukontroliuojama. “Meilė gali pražudyti, vėl pastatyti jį ant kojų ir iš naujo su purvais sumaišyti; šiandien ji gali mylėti mane, rytoj tave, poryt kitą – štai kokia ji nepastovi”. Praeina metai, dar labiau išauga, išsišakoja medžiai prie malūno tvenkinio, aptriūšta dvaras “dvaras apleistas, visur prižėlę piktžolių, tvvoros sugriuvusios, miškas iškirstas.”. Kaimo malūnininko sūnus subręsta ir tampa garsiu rašytoju, jo garsas pasiekia tėviškę. Objektyvus pasakojimas kaitaliojasi su įterptomis novelėmis, iš kurių sužinome pagrindines apysakos herojų emocines nuostatas ir gyvenimo pasikeitimus. Skurstančio dvaro savininkas rengiasi ištekinti savo dukterį už

ž turtingo vyro, leitenanto Oto. Nuo atsitiktinio šūvio Viktorijos sužadėtinis medžioklėje žūsta. Pats Juhanesas susižada su Kamile, mergina, kuriai jis kadaise išgelbėjo gyvybę. Tačiau ir jo sužadėtuvės išyra, nes Kamilė pamilsta kitą žmogų. Supleška Viktorijos tėvo padegtas namas, per gaisrą žūsta ir pats dvarininkas. Mergina lieka viena. Gyvenimas, aplinkybės, žmonės, išdidumas trukdo kaip trukdę susijungti Juhanesui ir Viktorijai. Meilė nuolatos traukia du jaunuolius prie vienas kito. Juhanesas alsuoja jaunatvės jėga ir plebėjišku išdidumu (plebėjiškas – liaudiškas, paprastas). Viktorija, nepaisydama prietarų, auklėjimo, įprasto gyvenimo būdo, ryžtasi atvirai kalbėti Juhanesui apie jausmus jam. Meilės liepsna nušviečia paskutines mirštančios Viktorijos dienas, o jos laiškas mylimajam – tai tyras atsisveikinimas su pasauliu. “O dabar turiu atsisveikinti su jumis, jau bemaž sutemo, ir aš nieko nebematau. Sudiev, Juuhanesai, ačiū jums už kiekvieną dieną. Kai skrisiu nuo žemės, dėkosiu jums ligi paskutinės akimirkos ir visu keliu kuždėsiu sau jūsų vardą. Likite sveikas ir atleiskite man už tai, ką jums bloga padariau, ir už tai, kad nespėjau pulti prieš jus ant kelių ir prašyti atleidimo.”.
Visi K. Hamsuno herojų paveikslai, net antraeiliai, sukurti realistiškai ir psichologiškai motyvuojant. Kamilės jausmo savo sužadėtiniui Juhanesui permainos atvaizduotos be moralizavimo, kaip natūralus reiškinys, nes meilė visada teisi. “Meilė – tai ne kas kita, kaip vėėjelis, kuris šnara ir nutyla”.

Viktorijos pasaulis subtilus, harmoningas, keliantis estetinį pasigerėjimą. Nors jos gyvenimas keistai susipynęs, komplikuotas, o gyvenimo atomazga tragiška, tačiau Viktorija žavi mus savo aristokratiškumu,“ji bendravo su tokiais sluoksniais, kuriuose nesilankė malūnininko sūnus”, “rimta ir susimasčiusi ji ėjo savo keliu, išdidžiai iškėlusi galvą ant grakštaus kaklo”, mokėjimu kovoti su pačia savimi, slėpti savo jausmus. “ – Kadaise aš uždaviau jums širdį, Juhanesai, aš norėjau išpirkti savo kaltę, taip, išpirkti savo kaltę. Aš tikrai turiu jums staigmeną ir manau. tikiuosi, kad jūs apsidžiaugsit. Daugiau nebegaliu pasakyti, bet prašau šį kartą ateiti”. Viktorija žavi savo intensyviu vidiniu gyvenimu “ir ji neištekėjo už to, už kurio norėjo ištekėti, už to, kurį mylėjo iš mažumės, už jauno, gražaus leitenanto. (.) Viktorija, jo sužadėtinė, pradeda sirguliuoti, kažkoks kirminas ima ją graužti, išvarpo jai širdį kaip rėtį; mes, jos bičiuliai, tai matome. O prieš keletą dienų ji nueina į svečius pas tokius Sejerius; (.) Taigi, per tą balių ji stačiai numojo ranka į bet kokį saiką, ją staiga užplūdo atsiminimai apie mylimąjį, ji pagyvėjo, pagyvėjo iš užsispyrimo, ėmė šokti, šoko visą vakarą, šoko kaip pašėlusi. Paskui staiga griuvo, grindys ties ja nusidažė krauju, žmonės ją pakėlė, išnešė, nuvežė namo. Neilgai jinai ir beištvėrė.” Viktorija taip pat žavi gražia savo siela “ji nu

usigręžė, atsisegė suknelę ant krūtinės ir išsitraukė lapelį popieriaus. (.) – Aš tą eilėraštį išsikirpau ir pasislėpiau. Žinokite – aš skaitau jį kas vakaras. Pirmą kartą man jį parodė tėtis, ir aš priėjau prie lango jo perskaityti. “Kurgi jis? Nerandu”, – tariau aš ir ėmiau sklaidyti laikraštį. Bet aš radau išsyk ir suspėjau perskaityti, ir taip džiaugiaus”. Viktorija paslaptinga “ji neatsako, ji tik stovi ir žiūri į jį, ir jos veidas rauste nurausta.(.) Bet štai ponas krinta ant kėdės, rauda ima maldauti: “Ak, išeikite! Atleiskite man ir eikite savo keliu!” Visas raudonis dingo iš Pilies valdovės veido. Ir ji lėtai ir aiškiai sako: “Aš myliu jus; suprantate mane pagaliau, jus aš myliu; sudiev!” Ir jaunoji Pilies šeimininkė, užsidengusi rankomis veidą, greitai išėjo pro duris.”, romantiška, graži “.kaip išsitiesė Viktorija! Jau visai suaugusi, išgražėjusi. Jos antakiai beveik sueina ties viršunose, atrodo lyg du grakštūs aksominiai ruoželiai. Akys patamsėjusios, tamsiai mėlynos palikusios.”, pagaunama nuotaikų “ji linktelėjo šypsodamasi, truktelėjo pavadžius ir nujojo. (.) Ir staiga – Viktorija, vienui viena, stovi prie medžio. Verkia, atsirėmusi į kamieną.”, moka įsigyventi į kiekvieną akimirką.

Juhaneso paveikslu K. Hamsunas į savo apysaką įvedė atvirų socialinių motyvų, ieškodamas dorovinių ir dvasinių vertybių toje sferoje, kuriai atstovauja malūnininko sūnus Juhanesas Meleris. Juhanesą nuo Viktorijos skiria luominė pertvara. Jis jau an

nkstyvoje paauglystėje pamilsta Viktoriją. Ta meilė auga, stiprėja ir šakojasi kaip medžiai prie malūno tvenkinio. Kaimo malūnininko sūnus išauga, tampa garsiu rašytoju, jo garsas pasiekia tėviškę. Juhanesas taip pat, kaip ir Viktorija, turi išdidumo, kuris trukdo abiem susijungti. Jo jaunoje širdyje yra visko: ir nepasitikėjimo, ir atlaidumo, ir keršto, jis konfliktuoja su Otu, savo konkurentu, pavydi jam. Juhaneso prigimtis stipri. Jis dvasingas, dorovingas, mokantis mylėti. Stipri meilės liepsna, skirta tik Viktorijai, visą gyvenimą degina jo širdį “Juhanesas liko stovėti su laišku rankoje. Viktorija mirė. Jis kartojo ir kartojo jos vardą, o jo balsas buvo bejausmis, medinis. Juhanesas pažvelgė į laišką ir pažino rašyseną; didžiosios ir mažosios raidės, tiesios eilutės, o toji, kuri jas parašė, mirė!”.

Graži paralelė apysakoje išvesta tarp herojų ir gamtos. Būdamas impresionistas, K. Hamsunas gamtą išskaido į sudedamąsias dalis: medinis malūnas, balta Pilis skendinti žalumoje “dvaras, paskendęs žalumoje, atrodė kaip vieniši pasakų rūmai. Namai buvo mediniai, baltai nudažyti, su daugybe skliautinių langų sienose ir stoge, o kai į dvarą atvažiuodavo svečių, apskritame bokšte plevėsavo vėliava. Tuos namus žmonės vadino Pilimi”, graži Viktorijos drabužių spalva “Viktorija buvo su geltonąja suknele ir raudona skrybėlaite, atrodė originali ir graži; jos kaklas buvo atviras”, nuostabi gamta “jie skynė geltonas, raudonas ir mėlynas gėles ir dovanojo kits kitam, jie žiūrėjo, kaip svyruoja žolė vėjyje, ir klausėsi, kaip čiulba paukščiai miške, ir kiekvienas jų ištartas žodis buvo kaip glamonė”, paukščių garsai “su liūdesiu klausėsi, kaip čiauška pažįstami paukščiai, kurie jau suko lizdus ir skraidė prie didžiulio skruzdėlyno miške”. Pati Pilis simbolizuoja išsvajotą aukštesnį, šviesesnį gyvenimą, kuris rašytojui, ilgą laiką gyvenusiam skurde, atrodė nerealus ir nepasiekiamas. Gamta rašytojui atstoja visuomenę, knyginį išsilavinimą. Didelis gamtos jausmas jį artina su prancūzų rašytoju Ž. Ž. Ruso (“Atgal į gamtą” Ž. Ž. Ruso šūkis, “Dirbame žemę” K. Hamsuno šūkis). Gamta K. Hamsunui ne tik spalvos, formos, linijos, bet dar daugiau – judesys, kitimas. Gamta K. Hamsunui atstoja Dievą. Jis į ją žiūri panteisto akimis. Gal todėl K. Hamsunas taip sugeba perteikti dramatiškos sielos pasaulius.

Dialogai apysakoje yra paprasti pasikalbėjimai, bet jausmai išliejami monologiškai, stilius lyriškas, jausmingas, gamtos akivaizdoje – entuziastiškas. Apysakos kalba turtinga niuansų, muzikali, pagaunanti vaizduotę. K. Hamsunas vartoja retus, netikėtus, įstringančius posakius, kurie kai kur įgauna sąmojo, netikėtos potekstės. Visus veiksmus jungia bendra lyrinė nuotaika. Idealiai perteikia kiekvieną minčių, norų, svajonių, kalbos ir veiksmų kitimą.

Apgaulingas apysakos poetikos paprastumas slepia brandų ir rafinuotą Hamsuno meną. “Viktorijos” kaip meninės visumos struktūra gana sudėtinga. Atsižvelgiant į estetines normas, sukurtas dabartinės užsienio literatūros, K. Hamsuno apysaka gali pasirodyti šiek tiek manieringa ir sentimentali. Bet ji turi savybių, retokų šių dienų literatūroje, pripratintoje prie išraiškos santūrumo; apysakoje stipriai ir atvirai skamba jausmo balsas, nuoširdus ir aiškus, įsikūnijęs tobula menine forma.

“Viktorija” užbaigė K. Hamsuno kūrinių ciklą, kuriuose vyravo lyrinis elementas.