Kazys Saja

„Rašytojų autobiografijos, matyt, turėtų duoti medžiagos tiems, kurie, ragaudami kūrybos vaisius, norėtų žinoti, koks dirvožemis išaugino tą ar kitą literatūros medelį. Gyvenimo aprašymas daugeliui atrodo lyg rakto skylutė į kūrėjo dvasinį pasaulį. Iš tiesų daug patogesnis langelis į žmogaus vidų yra pati kūryba. Per ją menininkas atsiskleidžia daugiau, negu pasakodamas savo gyvenimą.“— sakė Kazys Saja. Taip pat jis rašė: „Jeigu aš būčiau absoliučiai laisvas, aš pirmiausia pasirinkčiau šiek tiek kitokią savo autobiografiją“. Jis būtų rinkęsis kitą gimimo laiką — ne1932-uosius, o, sakykime, „dvidešimčia meetų vėliau“. Tąsyk, anot rašytojo, jis būtų turėjęs giedresnę vaikystę, „pavasario daigu“ išsistiebusią gyvenimo ir kūrybos atmosferą. Vaiko ir paauglio metus būtų leidęs tarp knygų ir protingų svarstymų apie visuomenę, meną ir grožį. Būtų, kaip dera, laiku, gerų mokytojų auklėjamas, mokęsis vidurinėje mokykloje, paskui baigęs, pavyzdžiui, Gorkio literatūros institutą, išmokęs keletą kalbų ir šiuo metu „radęs suklestėjusį mūsų teatrą“, būtų stebinęs šaunia intelektualia kūryba.Būtų. Bet likimo ištraukta jo biografijos korta lėmė ką kita.

Kazys Saja gimė 1932 metų birželio 27 dieną dabartiniam Pasvalio raajone, Skėrių kaime prie Lėvens. Tėvai buvo neturtingi ūkininkai. Dar Kaziui beropinėjant po aslą 1935m. nuo džiovos mirė tėvas, o po ketverių metų — ir motina. Jis ir vyresnysis brolis Apolinaras liko našlaičiai. Nors iš tėvo pusės buvo labiau pasiturinčių giminių, be

et nei vienas nepasiūlė pastogės. Abu brolius pasiėmė dėdienė Žebriūnienė į Kauną, bet ten jie praleido tik metus. Brolį Apolinarą paėmė kažkurio vienuolyno našlaičių prieglauda, o Kazį išsivežė motinos giminės į Žemaitiją.

Užaugti jam buvo lemta Plungės rajone, Vaištarų kaime pas Petronėlę ir Adomą Norvaišus. Jie buvo mažažemiai, beraščiai ir bevaikiai. Tačiau nei Saja Norvaišams tikro sūnaus, nei jie jam tėvų pavaduoti neįstengė. Po motinos mirties jis liko užsidaręs, svetimos rankos nebeprijaukinamas — kaip girioj sugautas laukinis žvėriūkštis. Norvaišai tikėjosi, kad išaugs patikimas klumpadirbio skaptų ir keturių hektarų paveldėtojas, o tos knygos ir mokslai, girdi, tik sužadins norą skristi, ieškoti, kur geriau. Todėl dėdė su teta kol galėjo, tol stengėsi Kazį nulaikyti namie. 1943m. baigęs Paukštakių pradžios mokyklą, net penkerius metus niekur nesimokė.

1948m. jam paasisekė išlaikyti stojamuosius egzaminus į Klaipėdos Žemės ūkio technikumą. Nors agronomijos mokslas ir nelabai jį tetraukė, tačiau technikumą 1952m. baigė su pagyrimu. Buvo įstojęs į Kauno Politechnikos institutą, žadėjo būti architektu, bet čia pirmą kartą pajuto, kad jį šaukia kitos mūzos.Paliko būsimųjų statybininkų bendrabutį ir grįžo į Klaipėdą. Ten tuo metu buvo dvimetis Mokytojų institutas, kur Sają žadėjo priimti į Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Bet atvažiavus buvo kategoriškai pasiūlytas visai kitas — Gamtos ir geografijos skyrius. 1954m. baigė ir šį.

Tarp paskaitų ir per kai ku

urias paskaitas rašė savo pirmąją pjesę „Lažybos“. Tai buvo naivoka, bet nūdienė komedija, jumoristiškai vaizduojanti kaimo jaunuolių santykius, asmeninių ambicijų susidūrimus. Ši pjesė 1954m. buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre, o 1955m. Pernu dramos teatre Estijoje. Nors buvo gaila palikti Klaipėdą, tačiau Kazys Saja pajuto, kad jo studijos tik prasideda. Išvyko į Vilnių. Universitete parodė abudu diplomus, bet į Filologijos fakultetą be stojamųjų egzaminų nepriėmė, o, deja, humanitarinių žinių beveik neturėjo. Vilniaus Pedagoginis institutas į diplomus pasižiūrėjo palankiau ir Kazys vėl tapo pirmakursiu. Galų gale galėjo studijuoti tai, ko iš tikrųjų troško — lietuvių kalbą ir literatūrą.

Studijuodamas Vilniuje, parašė apsakymų knygelę „Klumpės“. Su šia knygele rašytojas ir atėjo į vaikų literatūrą. Tuo pat metu 1957m. sulaukė ir dviejų savo premjerų: Akademinis dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, o Klaipėdos dramos teatras — „Septynias ožkenas“, čia išjuokiami biurokratiniai vadovavimo kolūkiams metodai.

Nuo mažens Saja jautėsi ne per stipriausios sveikatos. 1958m. gavęs „laisvą“ Pedagoginio instituto diplomą, manė galėsiąs atsikvėpti, tačiau jo būdas ilsėtis neleido. Beveik kasmet respublikos teatruose pasirodydavo kokia nors nauja pjesė — „Pirmoji drama“, „Nerimas“, „Saulė ir stulpas“, „Jo ekselencija Vabalas“, „Gaidžio pentinai“. Šiose dramose vaizduojamas daugiausia inteligentijos gyvenimas, smerkiami dvasinio skurdumo, savanaudiškumo reiškiniai. Humanizmo idealai dramose daugiausiai siejami su teisumo, nuoširdumo, jautrumo aplinkiniams žmonės teigimu.

Norėdamas išvengti savo pj

jesių vienadieniškumo, Saja bandė ieškoti rimtesnių temų ir naujesnių formų. Kad ir prabėgom trumpų turistinių kelionių metu pamatė Kiniją, Indiją, laivu dideliais šuoliais apiplaukė Europą, pamtė, koksai įdomus čekų ir lenkų teatras. Lyg praplėtęs savo akiratį parašė tris vieno veiksmo groteskus: „Oratorių“, „Maniaką“ ir „Pranašą Joną“. Jose hiperbolės, grotesko priemonėmis atskleidžiami etikos, psichologijos paradoksai, smerkiamas susitaikymas su blogiu, miesčioniškas galvosenos primityvumas, dvasinių polėkių iliuziškumas, lengvatikystė. Vėliau parašytas dar vienas groteskas „Mamutų medžioklė“, vaizduojantis amžiną žmogaus klaidžiojimą, gėrio beieškant.

Didžiausio pripažinimo susilaukė apysaka vaikams „Ei, slėpkitės“(1971m.), kuri turi prasmingą antraštę „Kam pasaka, o kam teisybė, arba dviejų dalių apysaka su pagražinimais“. Šio kūrinio dalis „Peštukai ir nykštukai“ 1967m. buvo įvertinta Lietuvos komjaunimo premija bei 1968m. Visasąjunginio šiuolaikinio pasakos konkurso diplomu.

K. Sajos asmenyje turime orginalią, talentingą asmenybę ir kūrėją. Poetišką ir nenuglostomą erštą, nesušukuotą pašaipuolį ir satyriką, mąstantį lyriką ir žaismingą fantastą. Prigimtis, patyrimas ir laikas šio rašytojo sielą padarė jautrią ir impulsyvią iki kraštutinumų, greitai įskaudinamą viso, kas netikra, nenuoširdu, sustabarėję, ir į visa tai kūryboje reaguojančią aštriai, dažnai satyriškai ir humoristiškai.

„Nepasirinkta“ biografija jam davė tai, kas labai reikalinga rašytojui: „gal ir gerai, — sakė K.Saja, — kad vaikystėje teko pavargti. Kūrybai reikia nerimo, deginimo, kančios“.

Leave a Comment