SOKRATO GYVENIMAS.
Sokratas – tai graikų filosofas. Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. Kr. skulptoriaus ir pribuvėjos šeimoje. Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą ir mirė 399 m. pr. Kr. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų.
Apie tolesnį Sokrato gyvenimą išlikę liudijimai pateikia įvairių versijų. Viena iš jų teigia, kad Sokratas, sulaukęs dvidešimties metų, mėgino tęsti tėvo profesiją. Liudijama, kad Sokratas jaunystėje buvo pasirinkęs laisvą gyvenimo būdą, o vėliau tapęs pirmojo Atėnų filosofo Archelajo mokiniu, kartu su juo lankęsis Samo saloje.
Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viena tvirtai galima pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo.
Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu – pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, – kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus – gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį. Kiti laikė jį pavojingu asmeniu. Aristofanas laikė jį kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Teismas pripažino Sokratą kaltu dėl piktžodžiavimo dievams ir jaunimo tvirkinimo. Mirties bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Ištrauka iš Sokrato kalbos teisme:
“Juk aš nieko kito nedirbu, tik vaikščioju ir įrodinėju jauniems ir seniems iš jūsų tarpo, kad tiek nesirūpintumėte nei kūnu, nei turtu, kaip siela, kad ji būtų kuo geriausia, sakydamas jums, kad ne iš pinigų dorovė atsiranda, bet iš dorovės pinigai ir visi kiti žmonių turtai.”
Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais. Platonas, aprašė paskutines Sokrato akimirkas. “Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties”, – rašė Sokrato mokinys Ksenofontas.
Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį – tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Sokratui būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. “Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių”, – rašė Ksenofontas.
Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto “Atsiminimų apie Sokratą”. Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.
Sokrato atminimas įamžintas jo mokinių knygose, skulptūrose, istorijos metraščiuose ir žmonių mintyse.
SOKRATO PAŽIŪROS.
Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. “Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai. Sokratas sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai.
Etines Sokrato pažiūras galima sutraukti į tris pamatines tezes:
1) Dora yra besąlygiškas gėris.
2) Dora yra susijusi su nauda ir laime.
3) Dora yra žinojimas.
Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris.
Sokratas sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą: tai elenktinis metodas. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs.
MOKINIAI.
Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko. Filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas – tiesiogiai, Aristotelis netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai.
Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip.