K.Binkis ''Šimtas pavasariu''

Kazys Binkis

(1893 – 1942)

Pasirašinėjo: K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt. Kazys Binkis gimė 1893m. lapkričio 4d. Gudelių kaime, Biržų apskrityje. Mokėsi Papilio pradžios mokykloje (baigė 1908m.), “Saulės” mokytojų kursuose Kaune, Biržų keturklasėje mokykloje. 1910m. įstojo į Voroneco (netoli Švenčionių) žemės ūkio mokyklą, bet dėl lėšų trūkumo 1913m. persikėlė į Vilnių, privačiai rengėsi brandos atestatui. Nuo 1909m. K.Binkis pradėjo spausdinti prozos vaizdelius, eilėraščius Viltyje, Vaivorykštėje, Pirmajam bare. 1915m. baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus Vilniuje ir mokytojavo Papilyje. 1918m. buvo išrinktas Biržų apskrities tarybos pirmininku. 1919m. Vilniuje paskirtas žurnalo Liepsnos redakcijoje sekretoriumi. Tais pat metais persikėlė į Kauną. Dirbo spaudos biure, stojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, dalyvavo koncertinėje veikloje. 1920-1923 su pertraukomis studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete. Tuo pat metu dalyvavo literatūriniame Keturių Vėjų sąjūdyje, būdamas beužsimezgančio lietuviškojo futurizmo vadu (1922-1928). Vertėsi literatūriniu darbu. 1922m. (su kitais rašytojais) išleido Keturių vėjų pranašą, suorganizavo žurnalą Keturi vėjai (1924m.). Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys, prisidėjo prie Literatūros naujienų leidimo, vertėsi žurnalistika. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Kūrė humoristines bei satyrines poemas, eiliuotus feljetonus. Išleido poezijos knygų vaikams. Dramaturgijoje debiutavo pjese Atžalynas (1938m.). Mirė 1942m. balandžio 27d. Kaune.

Kazys Binkis

ŠIMTAS PAVASARIŲ

Eilėraščių rinkinys “Šimtas pavasarių” priklauso “Keturių Vėjų” laikotarpiui. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu.

Pagrindiniai šio eilėračių rinkinio motyvai – pavasaris ir vėjas – tai nesuvaldomos, jaunatviškos jėgos šaltiniai. Iš tos jaunatviškos, išdykėliškos jėgos kyla ir pašaipa, ironija estetinėm, simbolistinėm formom. Eilėraščiuose žmogui svetimos bet kokios ideologinės programos, jis grįžta į pirmykštes spontaniškumo versmes, į stichiją, kuri kyla iš gamtos gelmių ir nepripažįsta jokių barjerų. Gyventi – tai siūbuoti, dūkti šiauštis kartu su šita stichija, kuri nupurto nuo žmogaus visokias pozas ir išveda į svaiginančią buvimo laisvę. Kazys BinkisŠIMTAS PAVASARIŲ PIRMOJI PAVASARIŲ GRANDINĖ

AGITACINIO POBODŽIO EILĖRAŠTIS SU PRIEMAIŠA PIRŠLYBŲ

Pavasario saulė nušvito meiliaiIr žiūri.Ei, žeme,Žemėn kepurę! Žiūrėk – spinduliai,Nė saulė, senovės lietuviškas dievasŠypsos dangun pasilipęs.Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas,-Bet visą tavo ištisą plikę,Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,Atėjo milijardais degančių pirštųNaujam gyvenimui atkasyti,Atėjo tau pavasario pirštų.Žeme, rangykis.Nebepirmas jau sykisPavasaris tavo jaunikis, –Bet taip ištekėki, kad rudenį nebesiskirti.Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,Kas kad sanatvėj tau dantys išvirtę, –Liepk – grimą.Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,Tavo rūpesčių juodą arimąVasarojų auksinga pudra nubarstysim.Liepk – kad vainikų vainikai, –Ne rūtos, bet ištisos giriosPuoštų tau galvą duobėtą ir pliką.Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,Supūstų poetų i paukščių orkestrąIr muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavoBet: Kad dainos skambėtų, Kad vainikai mirgėtų, Kad lydėtų tave Visą gyvenimą tavo. Saulė iš snaudulio kelia, Prie vartų jau tavo jaunikis, – Žemė senelė, Rangykis!

VĖJAVAIKIŠKAS VĖJAS

Vėjas atprunkščia iš Baltijos

Siusdamas, siausdamas,Šiaušdamas, lauždamas,Raudamas, nešdamas,Vejamas, gaudomas… Ei tai valia, tai valia, tai valia. Milijonas valių. Nesušvilps – negaliu. Nei krypties, nei kelių Kur pasuks – te valia.

Malūnas keturiais sparnais.Tuščia jų.Pabandė – triokšt.Pakaks (dviejų.Klojimas klūpčioja girtas,Sušiaušė šiaudus.Po kiemą gaidį gaudo.Sodas kojose nebetvirtasBlaškos ir čiaudo.Pavirto pirtis.Nusviro svirtis.Varnai sparno trūksta, –O vėjas dūksta.

III

Katiną, katiną, katiną…Juodąjį, žebrąjį katinąČiupo nuo prieklėčioIr į padanges šuoliais nutratino.Išvertė katinas akį.Šiaušiasi katinas.Katinas padange šliaužioti pratinas.Plėčiasi, pučiasi vėjo rieškučiuose,Padengė katinas padangę.

Ei, sumauros, sumauros, sumauros… Dar nematėt tikros jūs audros..

O nei žemės nei dangaus, Vėjo niekas nepagaus, Vėjas ūš, vėjas gaus, Nesušvilps – negaliu, Nei krypties, nei kelių – Kur pasuks – te valia. Ei tai valia, tai valia, tai valia, Milijonas valių.

* * *

Aplinkui tik dairosi akys nustebusios,Kai mainos stebūklų stebūklai pasauly.Pasislinkit į pakraščius debesys,Kad matyčia sugrįštančią saulę.Šiandien sprogsta laukuose grūdų milijardai.Girdžiu, kaip diegai pirmą kartą alsuoja,Kaip miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda.Visi paukščiai sujudę pakrūmėms balsuoja, –Turbūt renka mane savo viešpačiu.O, šiandien aš skrajot ir dainuot pasirengęs!Ei tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių,Nuvalyk tik greičiau man padanges.

VĖJAVAIKIS

Pasikinkęs jauną vėją, Vėtrą šaunią apkabinęs, Leidžiuos per padangių plynes Su pavasariu lenktyniais. Gulbės – kelią! Gervės – kelią! Debesų kelių didžiuoju Aš važiuoju. Mano skraistė lengvo rūko Plasta padangėj ištisus. Mano vėtra kai padūko – Išsislapstė žvaigždės visos,

Mėnuo nuo dangaus paspruko. Kas man vėtrą paviliotų? Kas man vėją pažabotų? Debesų keliu didžiuoju Tik aš vienas tevažiuoju…Lik, pavasari, tarp pievų! Gaudyk savo varles, sliekus… Paukštės ilstančios, – sudievu! Aš pralenkiu ir palieku.

VOKIŠKAS PAVASARIS

Berlynas aukštyn kojom dribso, O mėnuo, senas idiotas, Elektros viela pažabotas, Šypso.Gatvėse medžiai apkarpyti Nežino, ar jiem sprogt ar ne… Tiktai už lango vazane Svaigių, skanių kvapų pilni Narcizai pradeda šaipytis, Lyg vaikas alkanas sapne. Žvėryne miega krakadilai, Liūtai, bezdžionės ir gyvatės. Šale Žvėryno savo viloj Jau rengias gult aristokratės:Juk metas jau – nakties antra.Tramvajai ir automobiliai, Pabaigę gatvėse kadrilį, Senai po urvus išsislapstė, Pralenkdami kuris katrą. Jau vietoms merkias elektra. Pakilo mėnuo dar aukščiau. Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, Pakreipęs savo snukį plokštų, Jis išsižiojo dar plačiau Ir atsiduso. Pūstelėjo. Ir šiltos sroves minkšto vėjo Užliejo knarkiantį Berlyną. Mėgino mėnuo į Žvėryną, Bet staiga pro stiklus pamatęs, Kaip rėdosi aristokratės, Paraudo senis ir už bokštų Užrito savo veidą plokštų.

DUONELAITIŠKAS

Pavasaris aukštielniakas nugriuvo žemėn.Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.O kur toliau, kur pamiškėje,Tai laukai atrodo lyg aptemę,Lyg rūkas draikosi, liuliuojamas vasario vėjo.Laukai ir pievos ir miškai irgi visi kitoniški dalykaiLabai patenkinti, kad žiema juos galų gale palikoIr džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.O saulė vis skaistėja ir didėja.Ji savo šilma viską įgali.Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį –Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.

Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmonėliams,Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujamsApsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms.Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.Žinok, jog sauso nieks neklauso, – Išgerk pavasario sulos Ir stok į vidurį.

* * *

Vasaris vėjas kamuoliais Per mišką ritas. Varsų albumą tuoj atskleis Gegužio rytas.Prieš rytą miškas užverstas šešėliais. Sumišę melsvos akvarėlės Su purvinais laužų dažais. Aprėžtos laužytais ruožais Neaiškios piramydos, prizmos… Mąstai nustebęs ir grąžais: – Ar miškas čia, ar futurizmas?

DEBESŲ JAUČIUKAI

Laukai pavasarėja. Tik dar rytais šalčiukai. Dangaus pakluonėms vaikštinėja Debesų jaučiukai.

Išvilk iš skrando savo sielą Ir leisk ant vėjo. Debesų pieningą bandą Tegano padangėje.

* * *

Purienai papieviuose papuro. Ir vaikigaliai, kaip gervės Po papievius gūrinėja. Purienų visiems po pūrą. (Tai bus džiaugsmo karvėms!) Ir vaikigaliai kaip gervės Po papievius vaikštinėja.

Purienai papieviuose papuro Ir dangaus mazgoliai vietoms kiūra. Ir saulės kraštas vietoms matos, Kartais matos visas ratas.

Oi, tos karvės, kurioms džiaugsmo! Mes jo lauksme nesulauksme. Kad taip pievose, kur žydi Nors akims pasiganyti…

* * *

Lenda į akį papieviai. Pušynai galvą suka. Girdėt: žilvyčiai kūtina žievę. Matyt: vaikigaliai pievoj padūko.

Kelniūkštės eina lupatom. Kulniūkščiai saulėj blizga. Įmanytum – gandru jų būrin nutūptum, Palikęs, užmiršęs viską.

Už kiekvieną išpiautą dūdę, Už kiekvieną perpiautą pirštą Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi Atiduotum – ir visa užmirštum.

BOTANIKA

Stebiuos, kad pakvipo Japonija.Europa dar sprogt nepradėjo,Dar naktys šalnuojančios, –O čia ties galva man cidonija,O ten vėl magnolijaPavėju į vasaros rytus žiedais bemosuojančiosPro stiklo kalėjimą palmės sušiuręAzijietėmis labai surūpinę žiūri.Toliau nusigrįžę nuo jų susimąstė agavos.Svajoja leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavusSugrįžti į mylimą tolimą savo Laplatą.Lotosas pyksta, kad nėra čia NiloIr kad piramydų iš čia nematyti.O čia vėl Gogeno paveikslų gražuolės,Turbūt iš Tayti,Šnabždasi vienos, kaip jaunos kreolėsBet žmogų pamato ir vėl tuoj nutyla.Augmenys mieli, žinau, kai pasilgsti, Tai, rodos, greičiau tiktai galvą į vilkstę Ir niekas į širdį tada nebeprataria. Bet mieli, jei skauda, jei visai nebegalima, Duokite šian visi po lapelį man – Nunešiu juos į tolimą jūsų chvatorių Ir į lauką, kur žemę apjuosia. Prisegsiu, kad žinotų, jog skurstat Šiaurės tolimuose kraštuose.

C 40°

Nusibodo – vis grįčioj ir grįčioj, –Ir sienos ir lubos ir kertės.Jei pro langą laukų nematyčia, –Reiktų kartis.Ponas daktare, sveikata matyt kiek pasivėlino,Ar negalėtum paskolinti man savo sveikatos?Man norėtūs: – aplinkui kad žalia ir mėlyna,Ir kad apsidairius – bent matos,Kad pieva ir airiai,Kad debesys gryniIr lazurka kad susimaišiusi vėl su jais –Atsistoti kur vėjo pagairėjIr šildyti saulę keturdešimtalinkais celsijais.Bonkos?Kas bonkos…Nejaugi perneval jose prilakt turi?Žinote ką, ponas daktare?Užrašykite man šiandien oro.Tik skanaus kad ir gryno.Toksai apetitas, – kad, rodos, sugerčia pusę pušyno.Ir pulso nereikia…Kol gyvas, –Širdis tebeveikia:Ne širdis, bet stačiai lokomotyvas.Atsargiai atsiduso,Mano: agonija.Visas vaistuose sumirkoGerai tik, kad ūsai, –O tai visą grįčią nušviestų ironija.

Ar taisybė, pons daktare,Kad jus mano bacilos papirko?

Kai rytas saulėtas, – Galvoje gera.Ir mintys bijosi geriau manęs. Tik krūtinėj Sachara. Ir išnyko kaž kur visi raumenys. Beliko apvilktas į odą skelėtas. Tai ir kūnas – iš skroblų ir nervų suirusių. Spiaut į tokį kūną,Kuris jei neprisikelia iš numirusių, – Tai į trečią dieną supūna. O dvasia išsitiesė didelė, didelė, Nuo žemės lig užu sietyno. Tik šaknys sukimštos į menką Nedidelį įdėlį,Kuriam sudaužyti pakanka Kruopelės švino.

Suliepsnojo žodžių zigzagai;…dar lentas atnešim……dega ir dega……ir rytą ir vakarą keturiosdešim…Žodis po užkampius vaikosi žodį.Keturiodešim…Ir rytą ir vakarąCelsijus rodė..Ir kūnas kai parakas dega.Tartum po paklodeVelniai susikūrė sau pragarą.Iš sienos išlindo žirafas.Išsišiepė kertės.Apsivertė lubos.Prasidėjo kinematografas.Tik gaila, kad lova giliai taip į žemę įdubusIr supas ir supas.Kai keturiosdešim, tai žmogui nepaprastas ūpas.Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija.Žmogui taip daug vidujinės potencijos –Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos.Ir daryti su pragaru amžiną uniją.