Justino Marcinkevičiaus tezės

moralines ir kūrybines pastangas, t.y. nužmogina jį.
Kiekvienas supranta žmogų tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje.
Suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save.
Žmogus yra “dievo” ir ” velnio” dialektinė vienybė.
Žmogus – gamtos valdovas.
Kiekvienas žmogus – tai vis naujas kontinentas ar bent jau sala.
Žmogus yra viso istorinio vyksmo priežastis ir tikslas.
Žmogus vienintelis iš visos gamtos pažįsta laiką, tačiau dažnai juo nemoka naudotis.
Kiek gražus žmogus, tiek jam gražus pasaulis.
Žmogus nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje –

galėtum ją pažinti ne tik savyje, bet ir kitame.
Kultūra gaali augti ir gyvuoti tik atlikdama savo nacionalinę ir internacionalinę misiją – t.y. duodama ir imdama.
Tautos kalba – poezijos kalba.
Didžiausia inspiratorė ir mokytoja – Gamta. Mes – tarsi instrumentas.
Tėvynė kuria žmogų, žmogus – tėvynę.
Žemė niekad nepaleidžia žmogaus nuo savęs.
Brangiai ima iš mūsų gamta už laimę žiūrėti į ją ir jausti: ji pasiima mus.
Poezija – tautos sparnai.
Gamta neturi laiko pasigailėti manęs.

gurkšnis tarp jų: gyvenimas.
Supraskime gyvenimą kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai.
Visas gyvenimas yra kažko laukimas.
Gyvenimo prasmė yra ten, kur reiškiasi žmogiškumas.
Gyvenimas ir liikimas – tai jau drama, romanas, poema.
Visas mūsų gyvenimas – nusirašinėjimas.
Kur nėra poezijos, ten nėra ir gyvenimo.
Kiekvieno žmogaus gyvenimą galima nubrėžti dviem linijom. Viena jų reikštų gyvenimą savyje, kitą – visuomenėje.
Gyvenimas platus kaip slėnis.

Menas visapusiškai aktyvizuoja dvasinį žmogaus gyvenimą, o be gilios dvasinės ku

ultūros, be gražaus, prasmingo gyvenimo siekimo nėra ir asmenybės.
Poezija – tai gyvenimas.
Žodžiu galima ne tik sužeisti, bet ir užmušti.
Suprasti – tai didžiausia pergalė.
Kūryba – tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimąsto.
Kultūra visada siekia įtvirtinti dvasią, civilizaciją – kūną (materiją). Kultūra žiūri į amžinybę, civilizaciją – į laiką.
Yra tik trys dalykai: blogis, gėris ir mirtis. Žmogus taip vikriai sukinėjasi tarp jų, kad apgauna ir gėrį, ir blogį. Tik mirties vis niekaip neapgauna.

Leave a Comment