Laikotarpio nuo Šv. Andriejaus iki Trijų Karalių papročiai ir tradicijos

2128 0

PRATARMĖ

Kalėdos – viena didžiausių ir laukiamiausių švenčių. Su jomis susiję daug gražių tradicijų: nuo šv.Andriejaus dienos, per visą ilgą advento laikotarpį, džiaugsmingas Kalėdų ir Naujųjų metų sutikimo šventes, iki pat Trijų karalių, apstu senovinių papročių, apeigų, tautosakos. Pradžioje apžvelgus advento-Kalėdų švenčių pavadinimų kilmę, eigą, papročius bei su šiomis šventėmis susijusią tautosaką, toliau stengiuosi pateikti kuo daugiau autentiškos medžiagos – dainų, žaidimų, orų ir ateities spėjimų, burtų, tikėjimų, pasakojimų ir kt. Referato tikslas – priminti ir populiarinti tai, kas dar menama ir gyva Lietuvos kaaimuose, kas žinotina ir brangintina išsaugant mūsų etninę savastį.

APIE ADVENTO-KALĖDŲ LAIKĄ BEI PAPROČIUS

Adventas

Adventas – paskutinis krikščionių liturginių metų laikotarpis, kurio apytikrė pradžia Šv. Andriejaus diena (lapkričio 30 d.). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio. Trukmė apie 4 savaitės. Adventas visada baigiasi gruodžio 25 dieną, per Kalėdas.

Adventu (atėjimu) daug kas prasideda. Beje, lotyniškasis adventus turi lietuviškąją „atėjimo, pradžios“ prasmę. Taigi su adventu prasideda pasninkas, t.y. laikas, kai atsisakoma nuo mėsiškų ir pieniškų valgių, siekiama dvasinio tikinčiųjų susilaikymo nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų.

Iš krrikščionybės istorijos žinoma, kad adventas ne visada buvo toks, koks yra dabar. Iki IV a. vidurio jis buvo ilgesnis, truko 7 savaites, t.y. tiek pat, kiek dabartinė gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų). Iki tol advento pradžia laikyta sausio 6 d., dabartinė Tr

rijų karalių šventė. 354 m. bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25 d. Kartu sutrumpėjo ir advento laikotarpis.

Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos šėtoniškos būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atsisakoma linksmų pramogų. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų. Sakyta, kad per adventą negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaklausiusieji pasakojo matę tarp medžių aukštą žilą moterį – miškų dvasią. Užsimojus kirviu medin, pasigirsdavę krraupūs garsai, raudojimas. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia žmonės nesidžiaugę. Tokioj pirkioj dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. Jeigu karstas padaromas iš per adventą kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.

Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senųjų lietuvių ti
ikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose; tai tam tikra inkarnacija, o su tuo galėjo būti susiję draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna menkai augs, bus šiurkšti. Dar sakyta, kad adventinis avių kirpimas nulems dobilų derlių jie augs žemi ir reti. Jei mergina nukirps avis, ji ištekės už tinginio arba sulauks tinginių vaikų. Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Jei pilsi pagalves, tai varnos jaunus žąsyčius ar kitus naminius paukščius užpuls ir užkapos. Nuo medžioklės susilaikoma dėl savo gyvulių gerovės.

Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja, jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.

Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelės perkūnijos. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėjo gerą sėmenų derlių.

XVI–XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos šaltiniai liudija, kad nuo Visų šventųjų iki Kalėdų yra buvęs piršlybų ir vestuvių metas, nes žmonės turėję daugiau laisvo laiko, maisto vaišėms. Matyt, ilgainiui adventas pakeitė nusistovėjusią tvarką – piršlybos persikėlė į pokalėdinį mėsiedo la
aikotarpį. Iš ankstesnių laikų yra išlikę įdomių vedybinių būrimų ir spėjimų. Pvz.: „Devynis advento vakarus reikia sukalbėti po tris Sveika Marija ir dešimtą naktį susapnuosi savo išrinktąjį“. Bet labiausiai su merginų vedybų laimės spėjimais, panašiais į Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimus, siejasi advento pradžia (šv. Andriejaus diena). Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais ir burtais.

Visoje Lietuvoje paplitę vedybiniai burtai, atliekami su kanapėmis ir aguonomis. Kanapės – vyriškas augalas. Vyrai jas rovė, iš jų vijo virves, botagus . Bet kanapių, kaip ir aguonų, paplitimą ateities nuspėjimo magijoje, ko gero, daugiau lėmė jų narkotizuojantis poveikis. Šio poveikio nepaaiškinamumas vėlgi galėjo būti siejamas su anapusiniu pasauliu. Paplitęs būrimas laužti vyšnių šakelę ir įmerkus stebėti, kada ši pražys. Vyšnios pražydėjimas Kūčių dieną lėmė merginos ištekėjimą dar tais pačiais metais. Rečiau spėjimams naudotos rūtos.

Daug reikšmės skirta šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad sapnai pildytųsi, būtinos specialios sąlygos ir priemonės. Pvz.: visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį ir t.t.

Ypatinga advento puošmena – rarotai. Tai pirmos ankstyvosios šv. Mišios sekmadieniais. Jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikingus, ramius laikus. Einant į rarotus ar grįžtant iš jų su
utiktas vilkas ar bent jau jo pėdsakai – jaunimui ženklas, kad kaime bus atšoktos vestuvės.

Klaipėdos krašto lietuvininkai (evangelikai) dar prieš karą savo gryčias puošdavo advento vainikais. Jaunimas parnešdavo kuo gražesnių eglišakių ir nupindavo nemažą vainiką, kurį padėdavo ant baltai apdengto stalo. Vainiko viduryje įstatydavo keturias, dažniausiai raudonos spalvos žvakes, kurios vainiko apskritimą dalijo į keturias lygias dalis. Kiekvieną advento savaitę uždegdavo po vieną žvakę. Ketvirtąją žvakę uždegdavo paskutinę savaitę, o nuo jos – Kalėdų eglutės žvakutes.

Papročiai, tikėjimai, spėjimai rodo, kad liaudies kalendoriuje adventas – mistiškas laikas. Galima manyti, kad senovėje tai buvęs rimties, saulės gesimo laikas ir ūkinių metų pabaiga. Šiuo laikotarpiu ypač svarbūs tampa du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir jaunimo, ypač merginų, noras nuspėti savo gyvenimišką ateitį.

Kūčios (Gruodžio 24 d.)

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios žymi ūkinių metų pabaigą ir žmonijos gelbėtojo – Jėzaus Kristaus gimimą, kurį krikščionys gruodžio 25-ąją pradėjo švęsti IV amžiuje. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų bent per milimetrą pailgėja šviesusis paros metas.

Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė. Nuo jos – ir dienos pavadinimas. Kalbininkas K.Būga teigia, kad lietuvių protėviai žodį kūčia dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš graikų. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų kutja, baltarusių kucia, graikų kukia. Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. Šis patiekalas valgomas (ypač slavų kraštuose) įvairiomis progomis: per laidotuves, minint mirusiųjų metines, prieš Tris karalius, Naujuosius metus ir pan. Vienas pirmųjų žodį kūčia mininčių lietuviškų šaltinių yra pamokslų rinkinys, vadinamas „Volfenbiutelio Postile“. Jame sakoma, kad lietuviai buria su kūčiomis – žirniais, kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno.

Yra dar keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai. Pavyzdžiui, kūčia kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. Kalbininkas E.Frenkelis kūtę kildina iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) kote ar kotte – „pašiūrė, tvartas“. Pasamprotaujama, kad žodis kūčia galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio kuc – kuolas.

Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Dažnas nė aguonos grūdo į burną neįsidėdavo. Mažiausiai pasninko laikėsi žemaičiai, bet ir jie vengė mėsiškų patiekalų. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Beveik visoje Lietuvoje būta papročio tą dieną padaryti gerą darbą vargšams. Dažnas nunešdavo jiems maisto, pasikviesdavo vakarienės. Iki vakaro stengėsi atiduoti visas skolas.

Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų. Tą dieną negalima dirbti nieko, kas susiję su sukimo veiksmu (tarkim, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis. Negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Gyvenamojoje troboje negalėjai palikti nesuverpto kuodelio, nes į jį gali prispjaudyti laumės, įsivelti piktosios dvasios. Vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Moterys, beje, retai išvengdavo skolų, bet šios dažniausiai buvo susijusios su Kūčių vakarienės ruoša. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Jei į svetimą gryčią užeidavo moteris, buvo geras ženklas – avys atsives avyčių.

Pasak J.Kudirkos, Kūčių dieną krosnį kurdavo du kartus: iš ryto ir po pietų. Daugėliškio apyl. krosnyje likusius po dienos kūrenimo pelenus su anglių likučiais sužerdavo į sėtuvę ir eidavo sėti lauko, kad kitais metais jis būtų derlingas. Kaltinėnų apyl. Rūtelių k. Kūčių vakare į krosnį įdėdavo išdžiūvusią beržinę pintį. Ji ilgai dega ir kartais Kalėdų rytą teberandama nesudegusi. Tai daroma, kad kiekvienuose namuose būtų Kalėdų šventos ugnies.

Vienas iš svarbiausių šventos vakarienės patiekalų buvo miltinės tešlos gumuliukai. Jie buvo kepami ne tik iš kvietinių, bet ir iš ruginių, grikinių miltų. Vieni juos vadino kūčiukais, kiti bandukėmis, bambolikais, galkutėmis, kleckučiais, parpaliukais, prėskučiais, šližikais. Dar ir šiais laikais ant Kūčių stalo dedamos tešlinės antelės. Tai sotaus pavasario simbolis. Antelė daroma iš tiesiu mazgu sumegztos tešlos volelio, kurio kilpa – tai sparneliai, apatinis volelio galas – uodegėlė, o ilgesnis viršutinis – kaklas su galvele, padabinta suspaustu snapeliu ir spanguolių akelėmis. Sparnelius kai kas pabarsto aguonomis ar peiliu išraižo plunksnas, vietoj akių – džiovintos mėlynės ar ievos uogos.

Ir dar vienas būtinas apeiginis patiekalas – kisielius. Raudonas – dažniausiai spanguolinis. Bet svarbiausias yra baltas avižinis. Įdomūs jo virimo papročiai. Suvalkijoje moterys liepdavo vaikams bėgti apie stubą (namą), kad kisielius geriau ir greičiau stingtų.

Svarbus darbas – pagaminti miešimą (dzūkai dar kartais jį vadina meškos pienu). Vyrai terlėje su grūstuvu gerai sugrūda aguonas. Moterims belieka užpilti virintu vandeniu ir, pridėjus medaus arba cukraus, išmaišyti. Miešimu užpilami kūčiukai.

Žemaičiai Kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė). Silkė arba silkės galvos dedamos ant žarijų arba suvyniotos į popierių tik apkasamos karštais pelenais. Kai iškepa, sutrinama su svogūnais, raugintais burokais, praskiedžiama virintu vandeniu, įdedama pipirų, acto. Valgoma su bulvėmis.

Šiaurės Lietuvoje populiarus buvęs pasninko patiekalas žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis.

Retas aukštaitis Kūčių vakarą apsieina be šutintų kviečių, kuriuos maišo su medumi, be barščių su „auselėmis“ (tai grybais įdaryti virtinukai burokėlių nuovire). Ant stalo dažniausiai būdavo 12 arba 9, 13 patiekalų. Skaičius dvylika aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą.

Baigus gaminti maistą buvo būtina švariai iššluoti gryčią, persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Dzūkai kartais į tokį šieną įkišdavo ir džiovintų mėtų, kad gardžiau kvepėtų, geras namų dvasias priviliotų. Pasitaikydavo, kad šeimininkas paruoštą stalą su šluotele iš rugių varpų pašventindavo Velykų vandeniu. Kupiškio apylinkėse merginos virš šventinio stalo pakabindavo gėlytėmis išpuoštus šiaudelių sodus su iš šiaudų ar iš kiaušinio kevalo padarytais paukšteliais. P.Dundulienė rašo, kad per Kūčias pagal archainę tradiciją virš stalo pakabindavo paukštį (kartais du, tris ir daugiau), padirbtą iš medžio, šiaudų, kiaušinio lukšto arba iš šiaudų suvarstytą saulutę, apkabinėtą paukščiais. Manoma, kad šis paprotys susijęs su vėlės inkarnacijos į paukščius vaizdiniais. Paukščius kabindavo, tikėdami, kad per šventes į namus sugrįžtančios mirusiųjų vėlės ir įsikuriančios tuose paukščiuose. Dzūkijoje virš stalo kabodavo ir iš šiaudų suvarstytos žvaigždės.“

Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Vienišų kaimynų irgi tą vakarą nepalikdavo vienų. Daugelyje Lietuvos vietovių pačioje garbingiausioje vietoje dėdavo tuščią lėkštutę atsitiktinai užklydusiam žmogui. Vidurio Lietuvoje vyravo nuomonė, kad prie Kūčių stalo turi būti porinis žmonių skaičius, todėl kviesdavosi kaimynus.

Ilgai tikėta, kad apeiginėje Kūčių vakarienėje dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Todėl visoje Lietuvoje žinomas paprotys: jei šeimoje neseniai mirė žmogus, toje vietoje, kur jis sėdėdavo, padėti lėkštutę su gabalėliu kalėdaičio (plotkelės), eglės ar rūtos šakelę arba apverstą šaukštą, stiklinę su gėrimu. Vėlesnis paprotys – uždegti grabnyčią ar padėti nedidelį kryželį. Visa tai – mirusiojo šeimos nario atminimui. Mūsų protėviai per Kūčias vaišino ir tas vėles, kurios, neturėdamos artimųjų, niekieno nevaišinamos, slankiojo apie namus. Su tuo atminimu siejamas ir paprotys Kūčių vakare ant lango statyti kisielių ir jį kabinant šaukštu, drabstyti pro langą. Kaip teigia P. Dundulienė, dar XX a. ant Kūčių stalo po vakarienės dedama mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų ką valgyti. Rytprūsiuose vėlėms dėdavo ant stalo žąsį, Vidugirių kaime padėdavo po stalu duonos ir druskos. Kad vėlėms būtų šviesiau, uždegdavo žvakes. Varėnos apylinkėse dažniausiai per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Tuo tikslu Pietryčių Lietuvoje ir mūsų laikais stalas nenukraustomas.

Į namus atsilankančios mirusiųjų vėlės buvo ne tik pamaitinamos, bet ir sušildomos. Tuo tikslu per Kūčias kūreno ugnį, degino šiaudų kūlius ar kaladę, kurią buvo pervilkę kaimo gatve. Kad vėlės turėtų kur pasišildyti, židinin dėjo ilgai degančią beržinę pintį. Kūčių ugnies pelenai laikyti nepaprastais. Papilio apylinkėse tuos pelenus surinkdavo ir laikydavo, o vasarą jais apibarstydavo kopūstus, kad kirmėlės neėstų.

A.Vyšniauskaitė rašo, kad prieš pradėdami valgyti tėvas ar senolis, išėję į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją, bites. Prieš vakarienę sodo obelis aprišdavo šiaudais, per kuriuos buvo nukošti kūčiai virti žirniai, pastuksendavo į bičių avilį, šalia padėję saldžiausio kūčios miešimo. Šitaip, matyt, senovėje stengtasi įgyti gamtos jėgų bei mirusiųjų palankumą, su visais susitaikyti.

XIX a. pabaigoje Kūčių vakarienės sudėtinė dalis buvo valgio nešimas apie trobą. Buvo paimama ir atideda po vieną šaukštą visų valgių į dubenėlį. Paskui tą mišinį tris kartus apneša aplink visas trobas ir juo pavaišina visus savo gyvulius. Tai esą daroma, kad gyvuliai būtų sveiki ir neitų iš namų.

Pietryčių Lietuvoje kepdavo duoną, vadinamą Kūčių kepalu. Ją šeimininkas apnešdavo aplink pirkią ir tik tada dėdavo ant šventinio stalo. Kaišiadorio apylinkėse šeimininkas tris kartus apnešdavo aplink namą įvairių Kūčių patiekalų prikrautą kraitelę. Kitur panašiai nešiojo paplotėlius. Apie Švenčionėlius taip nešiojo kleckus.

„Kupiškio krašte prieš valgant vakarienę kiekvienų namų šeimininkas apsirėdo kokiais nors apeiginiais rūbais, kaip koks senovės vaidyla. Apsivelka ilgus baltus trinyčius (juos seniau kiekvienas turėdavo), susijuosia juoda juosta, kokių paprastai niekuomet nedėvi, ant galvos užsideda specialiai padarytą juodą kepurę. Paima nuo stalo kalėdaičius su lėkšte, išeina kieman ir iškilmingai juos neša apie gryčią. Triskart apnešęs aplink gryčią, prieina prie lango ir beldžia. Tuomet gryčios viduje esantieji klausia jį:

– Kas ti aina?

Plotkelių nešėjas, už lango stovėdamas, atsako:

– Ponas Dievas!

– Kų ti neša?

– Geras dienas!

– Kas gi yra tos geros dienos?

– Šventos Kūčios!

– O kas tos Kūčios?

– Dievo pyragas!

– O kas jų valgys?

– Geri žmonas, prostiems neduos!

Po šių apeigų kalėdaičių nešėjas kviečiamas vidun. Įėjęs gryčion, vėl padeda kalėdaičius ant stalo. Šeimininkas palaimina, linkėdamas gerų metų. Paskui paėmęs vieną kalėdaitį, jį sulaužo ir dalija visai šeimai. Po kalėdaičių valgo vakarienę“.

Taigi Kūčių vakarienę pradėdavo (ir dabar pradeda) laužydami kalėdaitį (plotkelę), t.y. iš kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptą ir bažnyčioje pašventintą paplotėlį. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis.

Per Kūčių vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti, tikint, kad naktį kūčiavoti renkasi mirusių šeimos narių vėlės. Ryte buvo žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos nario likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį.

Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Žmonės tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu, kad vidurnaktį vanduo šuliniuose vienam akimirksniui virsta vynu. Ilgiausią metų naktį, kai traukiasi tamsa ir ateina šviesa, žmogus bene aktyviausiai išnaudojo savo ūkio gerovei ar nelaimėms nuspėti: pešdavo šieną iš po staltiesės, traukdavo šiaudą iš tvarto stogo, stebėdavo gamtos reiškinius (žvaigždes, kritulius, vėją).

Daug Kūčių magijos veiksmų siejasi su merginų ir vaikinų ateities svajonėmis: ar tais metais ves, ištekės. Visoje Lietuvoje paplitę burtai pasitelkiant parankiausias, buitiškiausias priemones: glėbiais tvorą matuoti, malkas skaičiuoti, batą sviesti per galvą durų link, žvakę, alavą į vandenį lašinti, šunų klausytis.

Labai pranašiški šios nakties sapnai. Stebuklingą naktį pranašiškus sapnus gali „iššaukti“ vanduo, vyriškas drabužis, plaukas, Kūčių valgių likučiai ir pan.

III tūkstantmetyje prieš Kristų išrastas veidrodis XIII a. pasiekė Lietuvą ir paplito ilgiausios nakties burtuose. Jo savybė – atspindėti; dažnai užuot įspėjęs džiaugsmingą ateitį, jis lemdavo mirtį.

Kūčių vakaras dėl gausybės archaiškų papročių, lemiančių žmonių tarpusavio santykių darną, pagarbą mirusiems, ūkio gerovę, vedybas, buitį, įgavo ypatingai svarbaus, laukiamo švento, stebuklingo vakaro ir nakties statusą.

Kalėdos (Gruodžio 25 d.)

Tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. – kalbininkas K. Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae.

Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium ir Calendae) reikšmė gimininga.

Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.

Yra ir kitokių šios šventės pavadinimų aiškinimų. S.Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo – ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškino atsiradus nuo kuolo, kurį seniau kaimiečiai kaldavo į sieną praėjusiems metams pažymėti. N. Laurinkienės nuomone, šventės pavadinimas susijęs su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patackas aiškina, kad šventės lietuviškas pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta. Įsigalėjus krikščionybei, Kalėdos pagal civilinį Romos kalendorių švenčiamos kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.

Romos imperijoje įsitvirtinus persų šviesos deivės Mitros kultui, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Senajame Testamente žydų pranašas Malachijas būsimąjį tautos ir žmonijos išgelbėtoją – mesiją vadina „teisybės saule“. Taigi Kalėdas nesunku buvo paskelbti „tikrosios šviesos“ gimimo švente. Popiežius Leonas Didysis (440–461 m.) įspėjo Romos tikinčiuosius, kad jie Kristaus nesumaišytų su natūraliąja, gamtine saule.

Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Nors Kristaus gimimo šventė bažnytinėje liturgijoje vadinama Natalis Domini, liaudyje išliko senasis vardas – Calendae.

Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi.

Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega. Štai koks šiupinys buvęs Švėkšnos apylinkėse: „Kalėdų valgis – tai šiupinys su kiaulės uodega. Į didelį puodą pridedama visokių kruopų, kokių tik yra namuose, miltų, žirnių, pupų ir kt. Na, ir kiaulės uodega su geru lašinių gabalu prie jos. Dar pridedama daugiau mėsos gabalų – pagal valgytojų skaičių. Ilgai verda toji riebi košė, nors žirniai, pupos būna išmirkyti. Ant stalo šiupinys dedamas dideliam dubeny, skardiniame ar moliniame, o per visą dubenį ištempiama paviršiuje kiaulės uodega. Parvykę iš bažnyčios visi sėda prie stalo, valgo šiupinį, o paskui eina pamiegoti už nepramiegotą laiką.“

Senosios kalėdinės apeigos – tai ritualinė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę – bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. S.Daukantas pabrėžia, kad blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas. Tai rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę.

Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau – keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo – ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena – šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo.

Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduj esantys klausdavo: „Kas čia?“ Senis atsakydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Kalėdų senis merginoms siūlė „prausylų“ ir baltų „bielynų“, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Tai auka namų dievybėms bei s

. . .

Join the Conversation

×
×