Anykščių šilelio jausmai

Žmogui vos įėjus į šilą apsvaigsta galva. “Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna”. Autorius aprašo net pačius smulkiausius augalėlius. Kaip minkštučius patalus aprašo samanas. Aprašo ir voveruškas, jose pastebėdamas panašumą į piltuvėlį. Poemoje mini ir kitus grybus, tačiau didžiausią dėmesį skiria baravykui. Autorius taip pat pastebi, kad visi miško gyviai yra glaudžiai susiję. Baranausko aprašytame Anykščių šile galima regėti nuostabius vaizdus. Nuo mažiausių augalų iki didžiausių medžių, kuriuos poetas aprašo labai vaizdingai. Vertėtų paminėti, kad autorius mišką vaizduoja pradėdamas nuo paačių smulkiausių augalėlių.
Miško ne tik vaizdas puikus, bet ir kvapas. Šile kvepia pušelių sakais, žiedeliais, baltais ir raudonais dobilais, ramunėmis, čiobreliais. Talentingasis autorius miške sugebėjo pajusti net skruzdėlyno kvapą! Šile pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas augaliukas skleidžia vis kitą savo nepakartojamą kvapą.Visi šie kvapai susijungia į vieną, prilygstantį brangiausių kvepalų kvapui.
Šilelyje kaip ir matyti ar užuosti, taip ir girdėti galima viską, jei tik norėsi. Poemos dalyje, kurioje aprašomi miške girdimi garsai, daugiausiai minima paukščių. Tačiau ypatingą dėmesį autorius skiria lakštingalos giesmei. Baaranausko šile tylu niekada nebūna. Tai kažkas šlama, šnibžda, taukši. Visi garsai kartu skamba puikiai.
Vienas pagrindinių jausmų poemoje, tai sielvartas dėl kertamo miško. Šilelio likimas – visos Lietuvos likimas. Tad jei bus sunaikintas šilelis, bus sunaikinta tauta. Tačiau nepaisant visko žmogus ši

ilelyje vis tiek jautėsi puikiai. Visas grožis, kvapai, garsai vertė žmogų susimąstyti.Miške buvo ramu, gera. Tik miške lietuvis galėjo jaustis saugus. Poemoje jaučiama meilė gimtajam kraštui, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kultūra.
Vertėtų paminėti, kad miškas poemoje vaizduojamas iš prisiminimų. Metais, kai A. Baranauskas rašė poemą, šilelis buvo jau sunaikintas.

Leave a Comment