Judita Vaičiūnaitė – modernios lietuvių literatūros atstovė. Dažnai vadinama miesto poete, kadangi daugelyje jos eilėraščių vyrauja miesto tematika. Bandydama atsisakyti mažybinių formų, saldumo, dainingumo, ieškojo miesto tikrovėje kažko nepakartojamo, egzotiško. Jos eilėraščių pasaulis labai įvairus, poezija kupina atradimo jausmo. Pabandysime šių aspektų paieškoti viename iš poetės paskutiniojo rinkinio ,,Pilkas Šiaurės namas” eilėraščių ,,Gulbės”. Eilėraštis mus nukelia į aiškiai nusakytą erdvę, vietą (netgi kiekvienoje strofoje paminėtą) – ,,Vilniaus širdy netoli Žemutinės pilies”. Vilnius – autorės kūrybos miestas, dažniausiai minimas jos eilėraščiuose, o Žemutinė pilis – kunigaikščio Žygimanto Augusto “namai”. Šis aspektas patvirtina vieną iš Juditos Vaičiūnaitės kūrybos bruožų – aprašymą ir domėjimąsi Lietuvos istorija, iškiliomis asmenybėmis. Vieta sukonkretinama iki tvenkinio vaizdo, kuriame plaukioja prijaukintos gulbės. Iš karto mums kyla klausimas – kodėl prijaukintos? Juk gulbė yra laisvas laukinis paukštis, kuris neturėtų būti niekieno varžomas. Nebent šioms gulbėms čia patinka, jos čia randa šilumą, saugumą. Gyvenančios senam tvenkiny, atsispindinčios šimtmečių veidrodžiuose gulbės tampa savotišku amžinumo simboliu, palaikančiu nemirštamą to pasaulio būtį. Jau pirmos strofos paskutinėje eilutėje yra užuomina į eilėraščio vyksme dalyvaujantį žmogų: ,,virpantys pirštai palies…”. Toliau mes pamatome raudoną suknią, žaidimą perlais(prabangos, gyvybingumo simboliai) ir purslais. Raudona suknia palyginama su erškėtrožės žiedu. Viskas vyksta paslaptingai, neaiškiai: ,,tarytum sapne”. Paslaptingumo teikia ir metafora ,,gležnas erškėtrožės žiedas kaitroj įsiplieks”, kaip aliuzija į tam tikrų jausmų proveržį, kažkokius karštus išgyvenimus. Poetę labiau domina ne herojiškos asmenybės o dramatiškų likimų, didelių aistrų žmonės istorijoje. Ir štai mes išvystame Barborą Radvilaitę, bet jau ne gyvą, o tik jos atvaizdą, jos dvasią: ,,temstant išeis iš portreto, tyli prisišlies…”. Ši moteris eilėraštyje įgyja lėmėjos galių. Atrodo vien ji gali palaikyti tą tvarką, tai yra sugrąžinti gulbinus, sugrąžinti laukiančioms gulbėms meilę. Suvokdami, jog Radvilaitė eina išvien su gulbėmis, galime numanyti, kad tos gulbės “gyvos” vien tikėjimu kunigaikštiene. Būdama fatališka moteris, Barbora Radvilaitė tampa meilės, moteriškumo, darnos sugražintojos simboliu.
Toliau lyg prabyla pati kunigaikštienė. Lesindama gulbes viliasi, mąsto, kad gulbinai dar gali sugrįžti. Kalbama būsimuoju laiku ir pakankamai užtikrintai, nes nesuabejojama, kad gulbės galėtų nepradėti giedoti: ,,Barbora Radvilaitė<…>tyli prisišlies<…>gulbės giesmė atsilieps”. Ir šie paskutiniai žodžiai pagrindžia dar vieną Vaičiūnaitės kūrybos bruožą, kad pasaulis eilėraštyje regimas moters akimis. Juk pasigirs ne madrigalas (trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi į moterį), o giesmė iš moteriškosios pozicijos. Iš tikrųjų eilėraštis labai vaizdingas. Galime rasti daug epitetų: ,,balzgani atspindžiai”, ,,gležnas erškėtrožės žiedas”, ,,kilni baltybė”. Taip pat didelė reikšmė teikiama spalvoms, ypač baltai ir raudonai. Balta (gulbės, perlai) – išminties, švelnumo, tyrumo spalva, o raudona – gėrio, iškilmingumo, meilės, valios, jėgos spalva. Šios savybės ir atspindi eilėraščio vyksme dalyvaujančių žmonių, paukščių savybes. Judita Vaičiūnaitė išardė lyrinio eilėraščio uždarą erdvę, išsižadėjo tiesioginio emocijų išsakymo (apie jausmus, išgyvenimus galime spręsti tik iš vaizdų,veiksmų) ir net išstūmė ,,aš” gramatinę formą iš pagrindinės pozicijos (nėra pagrindinio kalbančiojo). Gyvas praeities jutimas (amžinuma istorija) įprasmina šią dieną ir lyg pratęsia žmogaus gyvenimą, kuris jau neatrodo esąs tik trumpa akimirka. Susiliejus su praeitimi ir dabartis taip pat įgyja amžinybės dimenciją.