Tyrimas
Šiuo metu transporto priemonės bei nekilnojamas turtas viena paklausiausių prekių. Norėdamos turėti laisvų apyvartinių lėšų ir pirkdamos nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, nemažai įmonių naudojasi banko teikiamomis paskolomis. Tačiau pastaruoju metu jos vis dažniau naudojasi ir kita bankų teikiama paslauga – lizingu. Iš atliktos Lietuvoje veikiančių lizingo bendrovių portfelių analizės pagal turto rūšis matome, kad lengvųjų automobilių ir kitų transporto priemonių finansavimas sudaro apie du trečdalius lizingo bendrovių finansuojamų projektų vertės. Automobilių prekybos atstovybių Lietuvoje darbuotojai taip pat tvirtina, kad suaktyvėjusi lizingo bendrovių veikla smarkiai padidino naujų automobilių paklausą.Prekybos automobiliais ar kitomis prekėmis pagyvėjimas – tai nauda šalies ekonomikai ir verslininkams. Kiekvienas parduotas automobilis – papildomos pajamos šalies biudžetui ir verslininkams.Atliekant investicinio projekto ekonominį įvertinimą labai svarbu įvertinti projekto finansavimo būdą, jo kaštus. Fizinis ar juridinis asmuo, taip pat turėtų labai gerai įvertinti savo finansines galimybes, nes dėl įvairių priežasčių jis gali patirti rimtų nuostolių.Šioje dalyje pabandysiu palyginti išperkamosios nuomos ir paskolos sąlygas, paanalizuoti teigiamus ir neigiamus šių finansavimo būdų aspektus.Vienas iš pagrindinių lizingo privalumų – galimybė naudotis norimu daiktu neturint pakankami pinigų jam įsigyti. Tereikia susirasti norimą lizingo objektą (transporto priemonę, nekilnojamąjį turtą) ir lizingo bendrovei sumokėti administracinį mokestį bei pradinę įmoką. Turtą nuperka ir jį įmonei naudotis perduoda lizingo bendrovė.Palyginti su paskola lizingas turi daug pranašumų. Norint gauti paskolą, bankui reikia įkeisti turtą, kurio vertė bent trečdaliu didesnė už suteikiamą paskolą. Vadinasi, įmonės neturinčios turto arba turinčios jo nepakankamai, neturi daug galimybių gauti paskolą turtui įsigyti. Lizingo bendrovės klientui nereikia turto užstatui. Lizingas ypač aktualus tiems verslininkams, kurie yra sudarę perspektyvius verslo planus, tačiau jiems įgyvendinti neturi reikiamo pinigų kiekio ir negali jų pasiskolinti banke, nes neturi užstato. Savotišku turto užstatu lizingo sandėryje tampa pats lizingo objektas, kuris lizingo bendrovės nuosavybe būna tol, kol nesumokamas paskutinis pinigų įnašas.
Tiesa, neseniai kai kurie bankai pradėjo siūlyti paskolas, kurių grąžinimą būtų galima garantuoti perkamo turto įkeitimu. Tačiau toks, pvz., nekilnojamojo turto, pirkimo būdas, nors ir palankesnis paskolos gavėjui, yra nepalankus turto pardavėjui. Pirma, pardavėjas pinigus už turtą gauna ne iš karto, kaip daugeliu atvejų, kai jį perka lizingo bendrovė, o tik tuomet kai baigiamos visos procedūros, susijusios su turto įregistravimu pirkėjo vardu ir įkeitimu. Tai gali trukti ir mėnesį. Antra, turtas įregistruojamas pirkėjo vardu, įkeičiamas kitam asmeniui ir tik tada už jį sumokama. Pardavėjas tam tikrą laiką, neturi nei pinigų, nei turto, be to, šis dar įkeičiamas. Perkant tokiu būdu įmonei gali būti sunkiau susitarti su pardavėju, be to, paskolos, kai įkeičiamas tik perkamas turtas, dar nėra labai paplitusios. Jos dažniausiai suteikiamos butams, gyvenamiesiems namams pirkti.Taigi, įmonėms, neturinčioms įkeičiamo turto, arba savo turtą jau įkeitusioms bankams už paimtas paskolas, lizingas yra ben parankiausias būdas ilgalaikiam turtui įsigyti.Išlaidas, kurias patiria ūkio subjektas, pasirašęs su lizingo bendrove sutartį, sudaro:– vidutinis pabrangimas per metus;– vienkartinis administracinis mokestis;– lizinguojamo turto draudimas;– turto vertinimo išlaidos;– turto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, registracijos išlaidos.Paskolos atveju, ūkio subjektas moka:– metines palūkanas;– administravimo mokestį;– įsipareigojimo mokestį;– paskolos išansktinio grąžinimo administravimo mokestį;– turto vertinimo išlaidas;– turto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, registracijos, įkeitimo išlaidas;– įkeisto turto draudimą.Lietuviai dar nepriprato dirbti su lizingo bendrovėmis, todėl dažnai neteisingai traktuoja kai kurias sąvokas. Pagrindinė klaida, kurią daro eiliniai klientai, yra ta, kad pabrangimo koeficientą lygina su metinėmis palūkanomis ir stebisi, kad automobilio pabrangimas skaičiuojamas nuo visos jos vertės, nors klientas iš pradžių sumoka trečdalį turto kainos už savo pinigus. Metinės palūkanos tiek paskolos atveju skaičiuojamos nuo kredito likučio, kai banko klientas grąžina dalį paskolos, tiek lizingo atveju – nuo neišpirktos turto vertės. Kliento patogumui, kad jis galėtų apsiskaičiuoti, kiek jam mokėti į mėnesį, buvo įvestas šis koeficientas. Pavyzdžiui, automobilio kaina – 30.000,-Lt, pradinis įnašas – 20%, sutarties trukmė – 24 mėnesiai, mokama kas mėnesį, pabrangimo koeficientas – 6,32% (14,5% metinių palūkanų). Apskaičiuosime mėnesio įmoką.1. apskaičiuojame, kiek iš viso sumokame už automobilį per du metus Lt2. mėnesio įmoka apskaičiuojama, iš prieš tai gautos sumos atėmus pradinę įmoką ir gautą skirtumą padalinus iš visų įmokų skaičiaus: LtTaip pat galima apskaičiuoti pabrangimo koeficientą ir nuo neišpirktos turto vertės. Įmokos tiek vienu, tiek kitu atveju gaunamos tos pačios, tačiau pabrangimo koeficientas skaičiuojamas nuo neišpirktos turto vertės yra didesnis (šiuo atveju 7,90%), todėl lizingo bendrovės skelbia pabrangimo koeficientą skaičiuojamą nuo viso vertės, kuris psichologiškai klientui yra mažesnis. Palūkanos tiek paskolos atveju, tiek lizingo yra panašios. Bankas tiek per lizingo bendrovę, tiek tiesiogiai norėdamas, pritraukti naudingą klientą gali sumažinti metinių palūkanų normą, tuo sumažindamas gaunamas pajamas iš palūkanų. Tačiau pritraukęs klientą į banką, jis gali uždirbti pajamų iš kitų banko paslaugų. Todėl įvertinti metines palūkanas tiek paskolos, tiek lizingo atveju sudėtinga.Administravimo mokesčio dydis panašus – paskolos 0,3-1,0% nuo paskolos sumos, lizingo atveju – 0,5-1,0% nuo turto vertės.Turto draudimo skirtumai labiau išryškėja kai investicinio projekto tikslas – transporto priemonės įsigijimas. Nes įsigyjant nekilnojamąjį turtą ar išperkamosios nuomos būdu, ar įkeičiant nekilnojamą turtą paskolos atveju, turto draudimo išlaidos tos pačios.Lizinguojant automobilį lizingo bendrovė be išimčių reikalauja, kad klientas savo lėšomis automobilį apdraustų. Draudžiant naują automobilį, draudimo bendrovei reikia sumokėti apie 5% nuo jo vertės įnašą. Taip lizingo bendrovė apsidraudžia, kad ji nenukentėtų, jeigu automobilis bus pavogtas arba nukentės avarijos metu. Tai naudinga ir vairuotojui, kuris nepatirs nuostolių nelaimės atveju. Tačiau jeigu automobilis perkamas už banke gautą kreditą, reikalavimo būtinai jį apdrausti nėra. Tuomet bankas pageidauja, kad būtų apdraustas įkeičiamas turtas. Tačiau, pavyzdžiui, buto draudimas kainuoja gerokai pigiau nei automobilio (0,2-0,3%). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nauja transporto priemonė vis tiek paprastai draudžiama CASCO draudimu, tai šiuo atveju draudimo išlaidos patiriamos dar didesnės.Turto vertinimo, notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, registracijos išlaidos patiriamos abiem atvejais tos pačios. Tačiau, paskolos atveju klientas moka dar ir turto įkeitimo mokestį. Kai kurie finansų specialistai spaudoje rašo apie griežtas lizingo sutarties sąlygas. Pastarieji perspėja būsimus išperkamosios nuomos (lizingo) bendrovių klientus, kad nereikėtų susižavėti tokių bendrovių skelbimais spaudoje, kadangi juose ne viskas pasakoma apie būsimąjį sandėrį. Klientui nepalankios detalės, galinčios jį net priversti persigalvoti, paaiškėja tik prieš pasirašant sutartį su lizingo bendrove. Su tuo nenorėčiau sutikti, kadangi pasirašydamas paskolos sutartį ar lizingo sutartį klientas turi ją perskaityti, išsiaiškinti neaiškias sutarties sąlygas. Visa tai jis gali atlikti pradinio pokalbio metu su šių finansinių institucijų darbuotojais.Tie patys skeptikai akcentuoja tai , kad lizingo bendrovė turi teisę pasiimti automobilį, jeigu piniginiai įnašai nemokami bent du mėnesius. Tuo atveju klientui negrąžinami ne tik mėnesiniai mokėjimai, bet ir pradinis įnašas įsigyjant automobilį. Šiuo atveju žmogui geriau imti kreditą banke. Jeigu jis nesugeba kredito grąžinti, bankas perima įkeistą turtą ir vėliau jį parduoda. Padengęs savo išlaidas už išduotą kreditą, pinigų likutį bankas grąžina kredito gavėjui. Tai realus variantas, kadangi dabar bankų išduodami kreditai sudaro tik apie pusę įkeisto nekilnojamojo turto vertės. Su šiuo teiginiu taip pat nesutinku. Manau, kad tiek banko, tiek lizingo bendrovės tikslas – nėra atsiimti išperkamosios nuomos būdu perduotą valdyti turtą, ar už paskolą įkeistą turtą, o uždirbti pajamas iš savo tiesioginės veiklos. Jei klientas dėl tam tikrų aplinkybių vėluoja mokėti pagal grafiką, informuoja apie tai bendroves, nėra piktybinis klientas, manau, kad tiek lizingo bendrovė, tiek bankas neskubės atimti turto, o bandys kartu spręsti susidariusią problemą. Vienas iš variantų paminėtų anksčiau galimas ir lizingo atveju.Didelę įtaką lizingo bendrovės klientams turi bendra šalies ekonomikos įtaka. Vidutines ir nekintamas pajamas gaunantis lizingo bendrovės klientas gali nesugebėti atsiskaityti už automobilį net dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.Jeigu atsitiktų, kad Lietuvoje būtų atsisakyta valiutų valdybos modelio, lito kursas, palyginti su kitomis užsienio šalių valiutomis, gali pasikeisti. Litui nuvertėjus, pavyzdžiui, 50%, tie pat sumažėtų ir realiosios žmogaus pajamos.Niekada nebūna taip, kad tik nuvertėjus pinigams, žmogaus atlyginimas padidėtų tuo pačiu metu. Paprastai tai daroma tik po kelių mėnesių. Jeigu anksčiau gaunamų pajamų vos pakako atsiskaityti su lizingo bendrove, smarkiai pasikeitus nacionalinės valiutos kursui, žmogui gali kilti rimtų problemų.Šiuo atveju mažiau rizikuoja žmogus perkantis automobilį darbui 9pavyzdžiui, krovinių gabenimui), o ne savo buities sąlygoms gerinti. Smarkiai padidėjus infliacijai, galima padidinti ir savo paslaugų kainą.Lengviau tokį pasikeitimą pergyventų žmogus, turintis savo verslą, galintis greitai pakeisti, paavyzdžiui, parduodamų prekių kainas. Tokiu atveju nuostolių patirtų ir lizingo bendrovė.Lizingo paslaugas teikiančios firmos sunkiai išgyventų bendrą šalies ekonomikos nuosmūkį. Prasidėjus masiniam firmų – tarp jų ir lizingo bendrovių klienčių – bankrotui, lizingo bendrovės netektų nuolatinio pajamų šaltinio, nors transporto priemones jos perimtų, o vėliau galėtų parduoti.Smarkiai padidėjus nedarbo lygiui, dalis žmonių, norinčių išperkamosios nuomos būdu įsigyti automobilį, atsidurtų bedarbių gretose. Negalintis sumokėti klientas, netektų nuomojamo automobilio.Kol kas Lietuvos lizingo bendrovės džiaugiasi puikiais veiklos rezultatais ir dideliais pelnais. Tai būtų galima paaiškinti tuo, jog lizingo firmų veikla dar tik įsisiūbuoja. Vos pora lizingo bendrovių buvo įsteigta 1996 metais, visos kitos darbą pradėjo palyginus neseniai.Prieš 5 ir daugiau metų tokiais dideliais pelnais džiaugdavosi visi Lietuvos bankai ir net nelegalios kredito firmos, rinkusios iš gyventojų indėlius. Iš gausybės anksčiau veikusių legalių ir nelegalių finansinių instittucijų išliko tik kelios.Lizingo bendrovės Latvijoje ir Estijoje, atsiradusios gerokai anksčiau negu panašias paslaugas siūlančios Lietuvos firmos, tai jau patyrė. Atsiradus dideliam kiekiui už nemokumą perimtų palyginti naujų automobilių, gali kilti sunkumų juos parduodant.Finansų specialistai perspėja, kad ir išperkamosios nuomos versle gali pasitaikyti aferistų, kurie steigs fiktyvias lizingo firmas. Paprasčiausias apgaulės būdas – surinkti pradinius įnašus už automobilius ir dingti.Klientai dažniausiai išlošia įsigydami transporto priemones prieš Kalėdas, kai lizingo bendrovės siūlo įsigyti automobilių lengvatinėmis sąlygomis. Pabrangimą ir administravimo mokestį lizingo bendrovei dengia pardavėjas.Viena iš pagrindinių problemų su kuria susiduria lizingo bendrovės tai pridėtinės vertės mokestis. Lizingo bendrovės valstybinės nėra pripažįstamos finansinėmis institucijomis, o laikomos prekybinėmis įstaigomis, todėl jų paslaugos yra apmokestinamos PVM. Kai klientas perka transporto priemonę automobilių salone, jis sumoka ir 18% pridėtinės vertės mokestį, kuris įskaičiuojamas į automobilio kainą. Perkant jį per lizingo bendrovę, šis mokestis sumokamas palaispniui, kartu mokant už automobilį. Tačiau šiuo atveju klientas dar sumoka pridėtinės vertės mokestį ir už automobilio pabrangimą. Tikėtina, kad išsprendus šią problemą nekilnojamo turto ir transporto priemonių lizingas būtų dar populiaresnis, nes susidarytų palankesnės sąlygos ne tik firmoms, kurios yra pagrindinės šių paslaugų naudotojos, bet ir fiziniams asmenims, kurie dažniausiai finansiškai nėra pajėgūs įsigyti naujas transporto priemones. Todėl jie pageidautų įsigyti naudotą transporto priemonę. Tačiau čia vėl iškyla PVM problema. Kadangi dažniausiai pardavėjas yra fizinis asmuo, lizingo įmonė įsigyja pastarąją už sutartą kainą, tačiau perduodama išperkamosios nuomos pagrindu nuomininkui, turtas apmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu, kurio fizinis asmuo, kadangi nėra PVM mokėtojas, jo neatsiima iš biudžeto. Vadinasi, transporto priemonės kaina iš karto išauga 18%. Taip pat ir su nekilnojamu turtu.Kitas svarbus lizingo privalumas lyginant su paskola išryškėja buhalterinėje apskaitoje. Įmonėms pasirinkusioms pirmąjį (nulinį) investicijų apskaitos būdą, įsigyti nekilnojamą turtą, transporto priemones yra parankiau nei imti paskolą, nes joms taikomos pelno mokesčio lengvatos, t.y. sumokėtos turto išpirkimo įmokos tais metais traukiamos į investicijas, tuo sumažindamos apmokestinamąjį pelną. Paskolos atveju, turto, įsigyto iš skolintų lėšų, negalima traukti į investicijas.