“Geras darmos kūrinys dažnai panašus į sprogimą, kurio deglą atsineša kas nors iš hamletų, norų, čackių ar šarūnų giminės. Darmoje gali ir nebūti maištingo personažo, gali niekas nežvanginti kalavijais, bet visada vienaip ar kitaip juntama herojiškai arba kritiškai mąstanti asmenybė, jos mintys, jos temperamentas, jos santykis su tikrove. Vien vaizduoti, vien “įsijausti” į aprašomus įvykius ir žmones čia neužtenka. Užtaisas turi slypėti paties autoriaus kūrybiniame nusiteikime. Jame yra konflikto pradžia, jame yra problemos gemalas. Mūsų naujoji dramaturgija kaip tik ir įdomi tuo, kad turi savyje daug nerimo ir etinio kategoriško, rodo tvirtą charakterį. Ji nešliaužia buities paviršiumi, nežaidžia gyvenimo ir nevaidina teatro, o siekia moralinės atsakomybės už savo laiką, bando herojinį mūsų visuomenės nusiteikimą sieti su kritiško mąstymo galia”(Jonas Lankutis “lietuvių tarybinė dramaturgija”).Tokią kryptį nubrėžė labai intensyvios, nepalenkiamą savo etinį statusą skelbenčios meninės individualybės – J. Grušas ir Just. Marcinkevičius. Visada konfliktiškas, autentiškai spygliuotas ir švelniai jausmingas išlieka K. Saja. Ryškius pėdsakus paliko lyriškai trapus, vidinio skausmo ir stiprybės kupinas R. Samulevičiaus dramatizmas. To paties galima ieškoti ir Juozo Glinskio darmose, kuris gyvai sudomino žiūrovus “Garsos namais” ir “Kingu”. Juozo Glinskio pjesės ypač patraukia dėmesį tuo, kad jose siekiama originaliai išryškinti kritiškai mąstančios asmenybės pasaulėjautą, kurti žiaurumo atmosferą, o kartu ir formuoti atitinkamą dramos opetiką. Juozą Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas kitas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kilmių dvasinius susidurimus bei kontrastus. “Jo herojai – keisti , už “normalios”kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuose kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui.” (J.Lankutis “Lietuvos tarybinė dramaturgija”).
Pirmoje Juozo Glinskio dramoje “Grasos namai” maištingojo XIX a. lietuvių poeto Antano Strazdo likimas rodomas pagal XX a. suformuluotą konclagerių žmogaus modelį. Veiksmas vyksta viduramžių inkvizicijos karcerius primenančiose seno vienuolyno celėse, kuriose kali kunigas poetas Antanas Strazdas, aklas Ryla – buvęs vyskupijos archyvaras ir buvęs vyskupas Orlovskis. Grasos namuose uždaryti nepaklusnūs, ištvirkę, kiršinamų dainuškų kūrėjai ir kitokie valdžiai žalingi dvarininkai. Valdžia atiduota psichiatrui Mališevskiui, kuris su malonumu ir atsidavimu vykdo savo pareigas. Mališevskis tarsi veiksmo komentatorius, tarsi kokio vaidinimo vedėjas, įvykių pasakotojas. Šio nuobodžiaujančio ir filosofuojančio sadisto akimis matome pagrindinį herojų ir jo bendirninkus. Šis cinikas uoliai vykdo tobulai sureguliuoto mechanizmo funkcijas. Mališevskio žiaurumas papuoštas galantišku ironijos rūbu. Jis elgiasi paslaugiai ir net draugiškai, žinoma tik dėl jam žinomų priežasčių. Taip jis sugundo Orlovskį pažaisti su Marija, Rylos dukterimi, kuri yra “nepaliesta, nesutepta, nujutelaitė”, ir užtai gauna rubiną, kurį mielai atiduoda vyskupui Klongevičiui, o už tai atsisako atlygio sakydamas: “Ne auksas, o veikla maitina Mališevskį”.Svarbus “Grasos namų” veiksmo atributas yra didžiulis krėslas pamišėliams tramdyti – tikras Mališevskio pasididžiavimas. Į jį nuolat sodinami pasmerktieji, per daug įsiaudrinę po vienuolio Baltramiejaus egzekucijų. Jis maloniai sodina į grasos namų “sostą” vyskupą Klongevičių ir prabyla tartum Mefistotelis gundantis Faustą: “Mališevskiu jūs galit pasikliauti. Krėslas išbandytas. Pati istorija jame sėdėjo. Be to, jis turi nuostabią savybę: kai ilsimės, jis žadina unikalias mintis, kurias vaizduotė čia pat paverčia realybe. Šventiems apmąstymams geresnės vietos nesurasit. Gal pageidaujam įsitikint? Atlošiate patogiai galvą, padedat rankas ant kelių, raumenis atpalaiduojat, užsimerkiat…(Uždaro krėslą, iš kurio lieka kyšoti tik galva ir batai) Jūs – valdovas. Protingas, doras ir galingas. Prieš jus klūpo atsidavę pavaldiniai. Jokie rūpesčiai nevargina jūsų galvos. Krūtinę užplūsta ramybė. Nei durklas, nei nuodai netrikdo sapno. Pakanka mostelėti pirštu, ir kiekvienas jūsų noras išsipildys. (Pauzė) Atsimerkit. (Atidaro)”(Juozas Glinskis “Balsas” 22psl.). Jis kalba apie krėslą, kaip apie patogų minkštasuolį. Didesnio malonumo už kalinių kančias psichiatras nė neįsivaizduoja.“Gasos namuose” daug šiurkštumo, drastiškų kankinimo scenų. Dialogai ir monologai prisigėrę suplėkusio karcerių kvapo, intymios išpažintys ir sielos skundai panašūs į kliedesį. Vienuolis Baltramiejūnas – Grasos namų egzekutorius. Jau veiksmo pradžioje bažnyčios tarnas aplanko Orlovskio ir Rylos celes iš kurių girdisi tik aimanos, riksmai ir stiprūs smūgiai. Tokioje aplinkoje tik pagrindinis veikėjas Strazdas sugeba išlikti savimi ir gintis nuo savo skriaudėjų:”Nubraukęs prakaitą, Baltramiejus persižegnoja ir lenda į Starzdo celę. Pasigirsta bildesys, švokštimas. Vienuolis išsprunka apmaigytas, sunkiai alsuodamas. Užrakinęs duris ir patikrinęs užraktus, jis išslenka”. Tačiau Strazdas dramoje yra vienintelis žiburys, kuris skleidžia šilumą ir gėrį. Skaisti išlieka ir Marija, Rylos duktė, o taip pat ir karčiamos merga Marija, kuri slaugo ir valgydina sužeistus kalinius. Visus kitus veikėjus užvaldo Grasos namų nuotaika. Strazdą visi niekina, jie atsimena tik blogus darbus. Poetą atstumia sugyventinė Marija Pikulienė, sūnus Pranciškus , kuris tapo plėšiku. Jį kaltina davatkos už paleistuvavimą.Vyskupas Klongevičius apšaukia poetą plaukuotu, uodeguotu, Liuciferiu. Taip teisiamas kunigas negali apsiginti. Generalgubernatorius Žaba dar labiau babrėžia žiaurumą, parodydamas kaip reikia tardyti ir reikalauti prisipažinimo, pavyzdžiu paimdamas žiurkę: “Na, graužike, pradėsim? (Paima žiurkę už ausų) Nuoširdžiai prisipažindamas, gali vietoj grotelių gauti katorgą. (Kerta pora spriktų į snukį) Aha, vis dėlto gaužei? Graužei? Pisoriau, rašyk. Gauja! Daugiau, daugiau… Šito aiškiai per maža. Jeigu esi graužikas, ir dar su tokiais kapliais, tu, žinoma, kaip reikiant darbavais. (Paspirgina ant žiebtuvėlio, kurį pakiša policininkas) Aha, įspėjau! Rausei urvus! Ir, žinoma, po rūmų pamatais? Didžiosios Rusijos imperijos! Ho ho! Čia jau visai neblogas blynas! Pisoriau, rašyk. Anarchistas. Re-vo-liu-ci-ja! O gal tu ne iš paprastų graužikų? Rašalo uostęs? Tyli?Teisybė? A? Teisybė? Patikrinsim… Policininke! (Žiurkė vėl paspirginama) Na matot kokia gerutė…Mokyta, rupūžė… Inteligencija! Taip sakant, sąmoningas, o graužiesi po pamatais. Negerai, brolyti, visai nebegerai. Su toria galva ir dantim pats graužtum garužikus, krupniku palaistydamas. Nenori? Kaip sau nori… Teiksiesi… (Spirgina toliau) Mes mylim dorus piliečius. Jus sergstim. O jūs… galėtume ir nepaspirginę iki gyvos galvos…” (J. Glinskis “Balsas” 61psl.). Tokiu tardymu Žaba parodo savo prigimtį: žiaurumą, nepagarbą ir neapykantą visam pasauliui. “Mališevskis, jo krėslas ir visa grasos namų rūstybė simbolizuoja dėsningą būties agresyvumą (“Laikas bėga, dievai mainos, o Mališevskis vis toks pat, ji – nemirtingas. Che – che”). Dramaturgas čia pabrėžė kaip absurdišką tragizmo slenkstį, per kurį žengdamas, nuolat klumpa ir keliasi žmogus.”““Grasos namai” – ekspresyvių emocijų drama. Tačiau su emocijomis autorius elgiasi kaip tipiškas XX a. rašytojas – nė laša sirupo, šalin visokius pagražinimus, tegu veiksmo aikštelę skrodžia ironijos prožektoriai, tegul viską lydi analitiškas protas. Gėrio jis nedeklaruoja, o tirynėja pačiomis sudėtingiausiomis “laboratorinėmis” sąlygomis.”(J,Lankutis “Lietuvių tarybinė dramaturgija”). “Tuo pačiu principu J. Glinskis vadovavosi rašydamas ir “Kingą”. Šioje dramoje vėl pasirinkta modelinė situacija su ypatinga temperatūra ir slėgiu,kad žmogaus elgiasį ir sprendimus galima būtų pamatyti lyg pro kokį padidimamąjį stiklą. Vaizduojamą žiaurumą, iškrypimo ir nusikalstamumo aplinka. Pagrindiniai personažai yra griežto režimo įstaigos paaugliai ir administracijos atstovai. Kūrinyje dominuoja kankinimų scenos, siautėja sužverėję subjektai vyksta šiurous susidorojimas su silpnesniaisiais. Pagrindinis herojus nepaklūsta smurtui, bando apsiginti, suformuoja aplink save skaidraus švytėjimo plazmą, prisipildančią ir švelnaus lyrizmo, ir tragiškos įtampos. Bet “Kinge” mažiau poetinio iliuzoriškumo, simbolikos ir sąlygiškumo, būdingo “Grasos namams”. Šioje dramoje vaizduojami žmonės nėra kurio nors personažo samonės vaizdiniai ar lyrės refleksijos. Čia plėtojamas vbisiškai objektyvus veiksmas, kuriami charakteriai, konfliktas nuosekliai bręsta ir pasiekia atomazgą, tiesa jau su pakilusiomis apoteozės intonacijomis. Visa, kas pjesėje vyksta, atrodo konkretu, gyvenimiškai pateisinta. Meniniai apibedrinimai kaupiasi vidiniuose pagrindinių personažų sukrėtimuose, jų dvasinio gyvastingumo pasireiškimuose ir nėra taip ekspresyviai manifestuojami, kaip “Grasos namuose”.”(J. Lankutis “Lietuvių tarubinė dramaturgija”).”Kingo” kanfliktas kriminalinis ir kartu psicologinis:vyksta įnirtinga kova – kas ką privers paklusti savo valiai, kas bus kingas , nusikaltėlių karalius, kuriam turės nusileisti ir tarnauti silpnesnieji. Į tokią aplinką papuola Tomas su Sauliumi. Į du atvykėlius, internato naujokus, pirmieji pareiškia savo teises broliai Rauckiai – patys patys tamsiausi žvėriškų instinktų gaivalai. Kortomis vienas iš jų laimi Tomą ir priverčia būti jo, “kingo”, juokdariu. Tomas išsigandęs paklūsta, ima bučiuoti grindis, palieptas spjaudyti Saulių. Jau iš pirmų vaiukino veiksmų matomas charakterio silpnumas, baimė ateties kolonijoje: “O jei muš? Šlapiais rankšluosčiais. Susuks ir duos…”,”ir nė žymės nebus, Sauliau. Gausi – ir nė žymės nebus”.Rafinuotesnis kaingas yra internato administracijos vadovas Roslevsris, kurio smurtas paslėptas po didaktine frazeologija, kai reikia, ir įstatymo raide. Vykdydamas auklėtojo funkcijas, jis dedasi geraširdžiu tėveliu, o slapčia išdarinėja kažką negražaus su savo augintine Elena, klastoja dokumentus, yra sudaręs klastingą sistemą, pagrystą šnipinėjimu ir išdavysye. Roslevskis berniukų pagalba susidoroja su nepaklusniaisiais juos mišdamas. Jam padeda ir Tomas, kuris ima šnipinėti ir tampa draugų išdaviku. Tai parodo jo niekingumą. “Intelektualią jėgą demonstruoja internato senbuvis Aleksandras.kaip ir “Grasos namų” Mliševskis, šis personažas išreiškia itin kritišką ir ironišką požiūrį į aplinką, bet kartu siekia valdyti. Jis nusikaltėlių pasaulio filosofas, “elito” atstovas, vaikštinėja su gitara, linksmina savo partnerius kupletais, poetų posmais ir sentencijomis, gražiai pasišaipydamas tiek iš Rauckių primityvumo ,tiek iš Roslevskoi suktumo. Jis pranašesnis už kitu, nuobodžiauja tarp banalybių, bet užsidengia, susidūręs su nekasdienišku reiškiniu. Aleksandraspanašus į B. Sruogos Francą (“Pajūrio kurote”), kai organizuoja sąmokslą, rengia pabėgimą. Viską jis atlieka galantiškai, žaismingai, su skeptišku pasimėgavimu, rafinuoto vagišiaus meisrtiškumu ir savo vertės jutimu. Tik naujokas Saulius jį išmuša iš vėžių. Šio vaikino pasirodymaas sutrikdo viso internato gyvenimą, o Aleksandrui tai yra netik susižavėjimo blyksnis, bet ir tragiškas supančios dvasinės nykumos suvokimas: “Tu vienintelis tikras karalius. Nors ir nepriimami karūnos. Kaip tik, kad nepriimi. Tu enori turėti vergų, tu viską iš savęs, iš kažkokio tau vienam duoto tikro dalyko. Pasiutusiai teisingas dievas tavy. Kaip Dostojevskis. Aš tai iš karto pamačiau. Tu jiena, bet nejauti vienatvės. Tu silpnas, bet nepaprastai stiprus. O mes… mes nieko panašaus neturim. Mes velnioniškai vieniši, ir nė vieno žmogaus aplink, ir niekad nebus kitaip. Supranti, kaip reikia jaustis? Ne, tu nesupranti…”Aleksandras turtingos dvasinės prigimties ir aštraus proto žmogus, tačiau palaužtas, neberandąs savyje jėgų pakilti. Jis nori atkelti vartus į laisvę Sauliu, tarsi bando jį apsaugoti nuo savosios lemties.”(J.Lankutis “Lietuvių tarybinė dramaturgija”).Aleksandras žino savo žiaurų likimą, todėl ir nelinki jo kitam. Jis pavogia ir sudegina Roslovskio suklastotą bylą, suorganizuoja pabėgimą ir veržiasi iš internato kaip iš kokio pragaro.Šioje dramoje pagrindinis veikėjas,, kaip ir Strazdas, išlieka savimi būdamas atšiaurioje aplinkoje. Vaikinas truputėlį romantiškas, jam rūpi žemė, arklas. Pakliuvusį per klaidą jį pamilsta Elena. Jie pabėga ant stogo, kalbasi. Kaip tikras karalius pasipriešina Aleksandrui ir neleidžia jėga pasiglemšti Elenos, su kuria internate visi elgėsi, kaip kas norėjo. Nors ir būdamas iš prigimties geros širdies, kalėdamas prisižiūrėjo tiek baisybių, šlykštumo, padlaižiavimo, jog ėmė pats šnipų ir išdavikų. Kartą is net pačiupo šnipinėjantį vaikiną ir prabyla su pasišlykštėjimu ir pagieža:”Sulošim kingą…Tau sakau! Klaupkis, pajace!.. Klaupkis, tu kalėjimo kamšti!..Klaupkis, jei noris likti gyvas! Aš sakau. Aš! Kralius Dunda! Šliažiok, žubūžpalaiki…Šliaužiok, šiukšle… Šliaužiok, atmata…Nagus bučiuuok! Nepjaustytus!.. Badyk snukių! Pasmuilinęs! Badyk… Kur atsiduoda mėšlu, kumščiu, dvėseliena! Dunda tavęs pasigailės… Dubenį košės prikrės…Sorų kaip molio… Su padažu, tomatų… Karalium padarys! Kingu! Taip, taip! Tave, šunvote! Tave, skreply! Aš sakau! Didysis žiurkių ėdikas! Mahometas! Dunda!(nubloškęs berniuką pro stogo angą) Pa! Pa! pa pa pa. Pa pa pa pa pa!”(J. Gilnskis “Balsas” 262 psl.). Šiose dviejose dramose išvydę žiaurumą, sysidoromą, kankinimus ir kitokias fizines baisybes, pažvelkime į dramos “Posvarstyklių ženklu” pagrindinio veikėjo mintis. “Drama “Po savrstyklių ženklu” sukopnstruota kaipm,priešmirtinė sunkiai sergančio Čiurlionio vizija, savotiškas jo “sąmonės srautas” su vienas kitam prieštaraujančiais balsais. Įtampą čia turi sužadinti vidiniai pagrindinio veikėjo išgyvenimai, jo iškentėtų prieštaravimų ir abejonių reminiscencijos. Bet jos nėra tokios šakotos ir intensyvios, kaip Strazdo, kuris jausmų ir minčių chaose ieško savojo Aš. Konstantino refleksijos sukoncentruotos daugiausia moralinių svarstymų srityse, apsiriboja niekingos kasdienybės smerkimu ir dvasinės realybė aukštinimu. Skirtingus herojaus sąžinės balsus atspindi I ir II Partnerių polemika vietomis visai iliustratyvi ir sausoka. Gyvybės dramai suteikia kai kurie poetiški Kostantino monologai, priartėję prie Čiurlionio muzikos ir tapybos simbolinių vizijų bei “Laiškų Sofijai” jausmingo dvasinio pakilumo.”(J.Lankutis “Lietuvių tarybinė dramaturgija” 241 psl.”/ Šioje dramoje nėra tokio žiaurumo kaip “Kinge” ar “Grasos namuose”. Čia tragiškiausia tai, kad Konstantinas, dailininkas ir kompozitorius, pradirbęs dešimtį metų, ir pažvelgęs atgal nieko savo kelyje nepamato: neįvertina savo darbų, nejaučia jokio malonumo, pasitenkinimo, kurį turėtų jausti kūrėjas.Kpnstantinas gimęs po svarstyklių ženklu, kuris jį persekioja tarytum šmėkla. Jis sustojęs kryžkelėse ir, kaip tos svarstyklės, svyruoja, abejoja, kaip toliau gyventi. Tai jį žlugdo. Šeimoje tvyro didžiulė įtampa. Rašytojas vaizduoja prie beprotybės slenksčio atsidūrusį asmenį, jis tiesiog žaidžia likimu. Vienoje iš naujųjų J. Glinskio dramų “Šokantys berniukai” aplinka panaši į :”Kingo”. Veiksmas vyksta specialiosios berniukų mokyklos vasaros stovykloje. Pagrindinis veikėjas Budrys, kovodamas už save, nežiūri ar tai garbinga. Į klausimą kuo bus užaugęs, atsako: “vagis”, “profesionalas”. Čia galioja panašūs įstatymai kaip “Kinge”:Žiaurumas, jėga, maištas prieš valdžią. Šiame internate dažnai mušamas (pasipriešinti jis buvo per silpnas), pasirenka kitokį kovos būdą – kerštą. Už ištatuiruotą ant krūtinės širdį, Jurgi Budrys pakiša savo įžeidėjui Donui iš Riboko pavogtus pinigus. O vėliau “režimo” paskirtas , už Dfono išleidimą iš karcerio, jo bendrams ant krūtinių išdegina kryžius. Vaikinai panaudoja jėgą prieš riboką pavaduojantį Vidugirį, smogdami, kaišis bando apginti Budrį. Scenoje pasirodęs Rimantas – Vidugirio sūnus, rodo savo abejingumą padarytam nusikaltimui. Tėvas bando suprasti savo atžalą, nužudžiusį žmogų, pabėgusį ir besislapstanti nuo atsakomybės. Iš pokalbio jaučiamas skeptiškumas, poelgio neįvertinimas. Citata iš darmos “Šokantys berniukai”.VIDUGIRIS. Vadinas, aš turiu tave paslėpti…Kodėl taip pasielgei, Rimai?RIMANTAS. Tu norėjai pasakyti, kodėl bakstelėjau?VIDUGIRIS.Taip.RIMANTAS.Gyniaus.VIDUGIRIS.O iš esmės?RIMANTAS. Tikriausiai…norėjau pabandyti… na, ar galiu…. viską… na supranti… būti laisvas… nuo visokių prietarų ir moralių… viską… VIDUGIRIS. Ir kaip?RIMANTAS. Nors imk ir staug. VIDUGIRIS. Eksperimentuosim ir toliau?RIMANTAS. Aš negryšiu į kalėjimą, tėve… Aš negaliu… Ten…J. Glinskio darma “Šokančys berniukai” yra labai tikroviškai. Visi jausmai ir veiksmai atspindi to laikotarpio gyvenimą. Kaip ir kitose rašytojo dramose viskas vaizduojama grubiai, žiauriai, nėkiek nesaldinant. O tie keli šviesos spinduliai turi kovoti su šiais sunkumais, kuriuos autorius pastato jų kelyje.“Žiaurumo šmėkla pagimdyta fašistinio smurto, seniai klajoja XX a. rašytojų kūrybos puslapiais. Šiuolaikinė pasaulio literatūra pažysta daugubę žiaurumo atmainų, pradedant inkvizitoriškomis terorizmo bei kriminalinės patologijos realijomis. Žiaurumas ne tik tematika, bet ir nauji meninio vaizdavimo būdai, specifiniai psichologinės analizės metodai, savitas ekipažas, daugiaspalvė stiprių pojučių gama, tragiškos ir tragikomiškos kolizijos, grotestinės ir ironiškos formos bei žanrai. J.Glinskio ieškojimai rodo, kad mūsų dramaturgija “apsipranta” su žiaurumo estetika, mokosi ją panaudoti gėrio poetizavimui,nors neretai dar patenka į retoriško moralizavimo seklumas. Sutvirtėti ši estetika gali, iškeldama stiprius, turtingus charakterius, didelio moralinio atsparumo asmenybes, gilindama psichologinę analizę. Svarbus čia turėtų būti realistinis konfrontacijų pagrindimas. <…> Kritiškai mąstanti asmenybė kartais labiau juntama dramos struktūroje, jos poleminėje nuotaikoje ir konfliktuose negu pagrindinių veikėjų charakteriuose”(J.Lankutis “Lietuvių tarybinė dramaturgija”).