J.Marcinkevičiaus eilėraščio „Prisipažinimas” analizė

J.Marcinkevičiaus eilėraščio „Prisipažinimas” analizė. II bandymas

Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės.
J.Marcinkevičiaus poetinė išraiška paprasta bei nuoširdi. Paprastais žodžiais, kuriais bendraujame kiekvieną dieną, J.Marcinkevičius šiame kūrinyje parodo eilėraščio žmogaus santykį su aplinka, parodo, kad jei ryyšys tarp žmogaus ir pasaulio yra netobulas, jį reikia kurti tvirčiau ir stiprinti jį. Pasaulis jam – visų pirma gamta, į gamtą šiame eilėraštyje (o kaip beje ir visame eilėraščių rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisilietimas) jis ir atsigręžia. Atsigręžia ne kaip jos užkariautojas, bet kaip mažytė jos dalis.
J.Marcinkevičius šiame kūrinyje – romantikas, parodantis asmenybę, ieškančią idealų, vaizduojantis jausmus ir vidinę eilėraščio žmogaus kovą. Vartodamas epitetus (mūsų akys – „grėsmingai plėšrios, alkanos ir baikščios”) bei palyginimus („kaip nešti šitą fakelą turiu”) autorius sukuria netikrovišką vaizdą, mažytę paasaką. Tuo pačiu ir vaizduojami dalykai – smulkučiai gamtos elementai skatina spręsti, kad šiame eilėraščių rinkinyje (ar bent šiame eilėraštyje) J.Marcinkevičiaus (ar eilėraščio žmogaus) požiūris yra romantiškas. Bet ne banaliai, ne vėjavaikiškai romantiškas.
Eilėraščio žmogui gamta reiškia labai daug, kiekvieną savo žingsnį, ki

iekvieną judesį, kiekvieną sprendimą jis palydi palyginimu su tam tikru vaizdu gamtoje. Tačiau gamta yra ne tik jį supantis pasaulis, prie kurio jis prisirišęs („kas aš be medžio, be žolės, be paukščio”). Harmonija su gamta ir yra jo siekis, jo troškimas. Kiekvieną dieną jis supranta, kad turi į ją eiti ir eiti amžinai (su amžinybe yra lyginamas fakelas), siekti idealios meilės sampratos, ieškoti idealaus ryšio su aplinka ir pasauliu.
Ne tik jis yra gamtos dalis, bet ir gamta yra dalis jo. Žodžiais „gėlele, tavo žiedas manyje” jis tarytum įkūnija savyje trapų ir švelnų žiedelį, mažytį stebuklą, už kurį jis yra pasiruošęs būti atsakingas, kuriam pasiruošęs būti ištikimas, kurį pasiruošęs gerbti ir saugoti.
Eilėraščio žmogaus gamta – harmonijų harmonija, susitaikymas ir ramybė, todėl išdraskytos strazdo gūūžtos simbolis ir skaitančiajam skamba pakankamai grėsmingai ir žiauriai. Autorius strazdo gūžtą, dar vieną mažytį gamtos stebuklą, lygina su savo, su kiekvieno iš mūsų namais. Jam taip pat skaudu matyti išdraskytą paukščio lizdą kaip ir sunaikintą žmogaus pastogę. Nusivylimas yra hiperbolizuojamas – „per visą dangų liūdna buvo”, tuo labai sustiprindamas mūsų aplinkos, gamtos vertę.
Eilėraščio pradžioje įžiūrimas ilgesys tarytum dingsta ketvirtajame posme pasakotojui kalbant apie akis. Tai turbūt yra ir pats gražiausias eilėraščio posmelis, žavintis įspūdingu palyginimu ir epitetais. J.Marcinkevičius čia subtiliai pa
arodo vidinę žmogaus kovą, žmogaus, kažkuo nusivylusio ir liovusio ieškoti. Jis nesistengia vaizduoti vidinės žmogaus būsenos banaliomis frazėmis ar įprasminti jo maištą žodžiais, kuriuos kovojantis galėtų pasakyti. Jis rašo apie tai, kas turbūt net pačiam žmogui nenorint parodo, kaip jis jaučiasi – akis. Eilėraščio „aš” akys yra grėsmingai plėšrios, alkanos ir baikščios” (J.Marcinkevičius jas labai gražiai lygina su žvėrimis). J.Marcinkevičiaus žmogus, mano nuomone, kovoja prieš savo prigimtį – nori nugalėti savo lopšį, sunaikinti visą savo aplinką, taip laikinai pagerindamas gyvenimo sąlygas jis tikisi rasti ir save. Plėšriai ir alkanai žiūrėdamas į gamtą ir tuo pačiu bailiai stovėdamas prieš jos didybę jis supranta, kad vis dėlto aplinką reikia gerbti ir saugoti.
Viso eilėraščio, visos kovos išvada tampa paskutinis posmelis, kuriame eilėraščio „aš” nuoširdžiai prisipažįsta, kad vienintelis vertas dėmesio dalykas yra meilė, tas ėjimas pirmyn, santarvė su pasauliu ir atsakomybė jam.
J.Marcinkevičiaus žmogus – ieškantis romantikas. Jo siekiai nėra sulyginti vargšų ir turtingųjų teises, iškovoti tėvynei laisvę ar sunaikinti aplink tvyrantį absurdą. Jis tik nori suprasti save per santykį su išoriniu pasauliu, nes kas žmogus be jo, „be medžio, be žolės, be paukščio”?

Leave a Comment