Ar Juza tragiškas herojus?

Ar Juza tragiškas herojus?
(Pagal J.Baltušio romaną “Sakmė apie Juzą”)

“Sakmė apie Juzą” – geriausias J.Baltušio kūrinys, kuriame autorius bandė pavaizduoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Šio kūrinio pagrindinis herojus Juza – įdomus, patraukiantis skaitytoją savo charakteriu ir likimu, nesuprantamas keistuolis, mažakalbis, bet giliai jaučiantis žmogus. Juza per tamsus, kad savarankiškai susigaudytų, kas vyksta pasaullyje, per daug nepaslankus, kad aktyviai dalyvautų gyvenimo permainose, bet darbštumu ir tvarkingumu, santūrumu ir pastovumu kelia tvirtą pasitikėjimą.

Ar Juza tragiškas herojus? Manyčiau, kad taip. Juzos pasaulyje, tiek iššoriniame, tiek vidiniame, įvyksta keletas tragiškų įvykių ir persilaužimų. Vienas jų – tai pasitraukimas iš namų. Svarbiausias žmogaus gyvenimo pagrindas yra namai ir žemė. Todėl didelis dėmesys skiriamas Juzos išėjimui iš jų. Juza negali susitaikyti su ta mintimi, kad prarado savo gyvenimo meilę – Vinciūnę. Dėl to kaip sužeistas žvėris pasitraukia gyventi į Kairablę, vengdamas kitų paguodos žodžių ir baimindamasis, kad pats neimtų guostis. Taip Juza apsigyvena vietoje, kurios kiekvienas kitas žmogus iš tolo lenkiasi. Tuo tarpu jis žino paslaptį, kaip pereiti į neįžengiamas peelkes.

Juzos tragizmas nemažai susijęs su juo pačiu, jo jausmais ir vidiniu pasauliu. Juza be galo keistas, kai kuriuos jo elgesio motyvus taip pat sunku paaiškinti. Gal dėl to, kad jame susipina meilė ir neapykanta, dosnumas ir šykštumas, jausmingumas ir atžagarumas. Pr

risiminkim, karštai Juza myli Vinciūnę, bet kartu jaučia jai ir neapykantą. jam be galo skaudu žiūrėti ir matyti, kaip padėjo Vinciūnė galvą kitam ant peties ir žydėjo, švietė, visa. Ir suprato tada Juza, kad jau viskas baigta. Šis skausmas ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis paliko savo gimtus namus.

Juza gyvena vienas, turi gražų sodą, bičių avilių, lauką, karvę. Matome, kaip jis rūpestingai ir kruopščiai kaupia savo darbo vaisius – medų, uogas, rugius, sūrius. Kartas nuo karto dalį šių gėrybių Juza veža į turgų, taip užsidirbdamas šiek tiek pinigų. Šitaip jo slėptuvėje vienas po kito daugėja auksinių. labai nustembame, kai pas Juzą ateina brolis Adomas prašyti pagalbos – paskolinti pinigų. O Juza? Jis atsisako, jo atsakymas ir pats Adomas: juk jis atidavė broliui paačius geriausius gyvulius, ūkio padargus. O dabar šis atsisako padėti. Adomui išėjus, Juza perskaičiuoja savo sutaupytus pinigus ir jau beveik gailisi nepadėjęs artimam žmogui. Bet matome: Adomas ateina pas brolį antrą kartą. Juzos atsakymas vėl neigiamas. Sakyčiau, net juoką sukelia ta detalė, kai jis vietoj pinigų pasiūlo medaus statinaitę. Bet Adomui medus nebereikalingas, jam reikalingi pinigai. Galų gale Juza liepia ateiti broliui po turgadienio, kai gaus pinigų.

Kūrinyje pavaizduoti nesuderinami dalykai: Juzai gaila pinigų broliui, o nuo Tarybų valdžios besislapstantį Stonkiuką, iš
š okupantų nagų parbėgusią žydo Karelio šeimą, sužeistą tarybinį partizaną prigaludžia ir maitina, nesiaiškindamas ir nelįsdamas į jų reikalus. Juzos politika viena: jeigu žmogus šaukiasi pagalbos, vadinasi, jam blogai ir reikia padėti.

Kartą beuogaujant Juza susitinka Karusę, dar beveik mergaitę. Ši jį įsimyli, ir su kiekviena diena jos meilė vis labiau įsiliepsnoja. Juza nesupranta, kaip taip gali būti, nes, jo žodžiais tariant, Karusė dar tik “piemenė”. Kiekvieną kartą jiems susitikus, Juza su ja elgiasi labai šaltai ir atžagariai. Tačiau Juzos viduje pradeda vykti persilaužimas. netikėtai, pats nejausdamas, jis pradeda šviesiau galvoti apie Karusę. Bet kaip griaustinis iš giedro dangaus Juzai buvo žinia, jog ta “piemenė” tapo viso kaimo paleistuve. Taip buvo palaidoti beužgimstantys Juzos jausmai Karusei.

Romano “Sakmė apie Juzą” pagrindinio herojaus juzos tragizmui daug įtakos turėjo ir aplinkiniai žmonės. Dėl nesuderinamų charakterio savybių Juza beveik netenka savo sesers ir nrolio: šie vis rečiau pas jį teapsilanko. Kaip jau minėjau, didelę reikšmę Juzos gyvenime turėjo Vinciūnė. Po jos praradimo jo gyvenimas smarkiai pasisuko kita linkme.

Nors Juza nesigilina į kitų gyvenimus, nesiaiškina jų reikalų, bet net ir tokia laikysena neapsaugo jo nuo susidūrimo su mirtimi ir krauju. Saugodamas ištikimybę Vinciūnei, jis paniekina Karusės jausmus ir tampa (nors ir netiesioginiu) jos mirties kaltininku. Ši jauna mergina, ba
andydama patekti į Juzos pasaulį, baigia savo gyvenimą tragiškai: nusiskandina pelkėje. Taip pat Juza palydi į Kairabalės pelkės gelmes ir Vinciūnės sūnų. O kūrinio pabaigoje išgirstame iš jos prakeikimą. Šis prakeikimas Juzai yra lemtingas : “Kilo nuo uslano Juza, žengė prie skrynios pasienyje. Pakėlė sunkų geležies apkaustais nuvinguriuotą dangtį. Palinko prie baltai išklojėtų drobės marškinių. Šonu palinko Juza”.

Juza vienas ir ilgai gyvena Kairabalėje. Daug įvairių išbandymų jam siunčia gyvenimas. Nuo pat tos akimirkos, kai atėjo čia gyventi, Juza išeikvojo daug jėgų, dirbo neatsikvėpdamas, daug naktų praleido nemiegodamas, kol galų gale pasijuto išsekęs, išsunktas iki paskutinio kraujo lašo. Daug skausmo jis patyrė per visus ilgus vienišo gyvenimo metus, o jį dar labiau padidino Vinciūnės prakeikimas. Mano manymu, šūksnyje “Būk tu prakeiktas.” slypi visas kūrinio “Sakmė apie Juzą” pagrindinio herojaus tragiškumas.

Leave a Comment