Juozas Miltinis , Juozo Miltinio teatras.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija

Teatro meno teorijos ir istorijos kursas

Juozas Miltinis

DALYKO RAŠTO DARBAS

Vilnius, 2006

TURINYS

1. Juozas Miltinis ___________________________________________________________3psl.
2. J.Miltinis Panevėžio kultūroje _______________________________________________4psl.
3. Juozo Miltinio dramos teatras _______________________________________________5 psl.
4. Donato Banionio mintys apie Miltinį _________________________________________9 psl.
5. Literatūros sąrašas _______________________________________________________10psl.

JUOZAS MILTINIS

Juozas Miltinis pasaulį išvydo 1907 metų rugsėjo 3 dieną akmenės geležinkelio stoties sargo namelyje. Mirė 1994 metų liepos 13 dieną Panevėžyje.

Juozukas buvo trečias vaikas. Paskui atsirado dar šeši. Naujo vaiko atėjimą į pasaulį juto kiekvienas šeimos narys: jis negalėjo gyventi, nepažeisdamas kito interesų. Tačiau iš pradžių naujas žmogus dar nežino pinigų vertė ir duonos kaainos. Kol kas prieš jį veriasi pasaulis – didelis, pilnas paslapčių ir gąsdinantis.
Knygos jam buvo smėlio maišai apsiginti nuo pasaulio smūgių; apkasai iš kurių, paskui pakilus, reikės pulti į nežinomybę. Žinios, kurias įgydavo skaitydamas knygas, buvo didžiausias ir vienintelis turtas, kurio niekas negalėjo atimti. Mokslo alkis – neišpasakytas ir nepasotinamas. Mintis be paliovos kyla nuo žemės.
Kartą šis kaimo vaikas už namo sąsparos užkiša raštelį, kuriame pasižadąs išmokti italų, prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbas. Juozas Miltinis galėtų pasakyti, kad jo teatras formavosi išš vaikystės konfliktų. Vaikystės dramos, dėl jų niekada nepraeinantis vidinis nerimas, neišsenkantis konfliktas su savimi, nuolatinis neatitikimas tarp to, kuo esi iš tikrųjų, kuo tariesi esąs, ir to, kuo norėtum būti, pagimdė teatrą. Vaikas su pasauliu susipažįsta pamažu, pakopomis. “Nežinau, ku

uo mane traukė teatras – ir neapvylė. Gal, kad ten galima viską atrasti, ten – metaforiškai – galima viskuo būti, – ir šventuoju, ir karaliumi, gali su Dievu kalbėtis ir velnią apgauti. Gali, kaip su keltu, ir į dangų pakilti, ir į pragarą nusileisti, kaip Edipas, kad patiria žmogaus galios viršūnes ir kančias, vienišumo bedugnę, kaip Makbetas, kurio visos ląstelės prisodrintos dramatizmo – menkiausias suaidūrimas tuoj jį veda į konfliktą, – čia su aplinka, čia su savim. Man teatras – kaip tarpininkas tyrinėti, pažinti žmogų. Būdas susikalbėti su savimi.Kai vietos karininkai Naujųjų metų proga įsigeidžia, kad aktoriai jiems surengtų “Kapustniką”, J. Miltinis atsisako dalyvauti, sakydamas, kad teatras ne pramoga, ne pasilinksminimas, ne taikomasis menas, o aktorius – ne klounas.
Režisierius. 1931 baigė Kauno valstybinę teatro vaidybos mokyklą. 1931–1932 Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 baigė Šarlio Diiuleno vaidybos studiją Paryžiuje.( “.Ėjau per pasaulį, galvodamas apie tą magišką jėgą, kuri gimdo troškimus. Visa laimė, kad smalsumo patenkinimo neieškojau praktinėje naudoje. Esu švilpautojas. Paryžiuje lankau vokiečių kalbos ir piešimo kursus, domiuosi visokiais kultais, religijomis, sektomis, noriu patirti žmonių vidaus būklę, dvasinę bazę – kodėl taip yra; noriu gauti atramos žmonių įvairovėje. Įdomiausia man knygos: enciklopedijos, žodynai (su išsamiais paaiškinimais, plačia frazeologija): skaitant man išnašos įdomesnis negu tekstas, – jos lyg langą pradaro – nuveda už įprastų ribų. Jei kas būtų davęs ri
inktis: “knygą ar duoną?”, akyčiau: ” knygą!” Tai toji pirminė apsivalymo studija, kai nėra pavydo, ambicijų, o tik nerimas. Žaidimas su pasauliu mylint, nesusižadėjant, kaip vaikas, kuris žaidžia su stiklo šuke, gaudo spektrą – ir nesusižaloji, nes ne naudos ieško.”) 1937–1938 studijavo Londone. 1938–1940 vadovavo Kauno Darbo rūmų teatro studijai.
J. Miltinis nevengia nuotykių, avantiūrų, eina į jas, kad daugiau patirtų. Mokosi įvairiose mokyklose ir niekur “neprieina iki diplomo”, rūpi žinios, mokymosi procesas, “pats ėjimas į atradimus.” Susipažįsta su įvairiomis įžymybėmis, bet iš šių susitikimų nelieka jokių žymių – autografų, laiškų: ima, kas nepraeina, ko negali atiduoti kitam, kas savy lieka.
1940–1980 (su pertrauka) Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausias režisierius, vaidybos studijos vadovas. Režisavo apie 70 spektaklių.

J. MILTINIS PANEVĖŽIO KULTŪROJE

Labiausiai pasižymėjęs ir išgarsinęs Panevėžio kultūrą yra Juozas Miltinis. Įkūręs čia savo teatrą “Juozo Miltinio teatrą”. Šis miesto teatras yra žinomas ne tik Panevėžyje, visoje Lietuvoje, o netgi visoje Europoje.
Sakoma, kad žmogaus likimą daugiausia nužymi jo charakteris. Mūsų gyvenimas – subtiliausio sąveikavimo tarp to, kas mes esame, ir to, kas mus ištinka, ką kalbame ir ką gebame padaryti, rezultatas. Mūsų daliai tenkančius atsitiktinumus ženkliname savo ženklu. Režisieriui Juozui Miltiniui – tai konflikto ženklas. Jis lydi jį nuo pat vaikystės, nuo tada, kai jis save prisimena. Tai bene svarbiausias jo dinamiško, judraus dvasinio gy

yvenimo impulsas ir ramstis. Aktorius, režisierius – tai buvo jo pašaukimas. Siekimas tobulėti: “Tuo metu, kai dirbu, – esu laimingas, nes galiu užmiršti nesėkmes. Nesvarbu, kad ko nors trūksta buityje, bet užtat yra repeticija”. Juozas Miltinis daug išgyveno: skurdą, patyčias, bet tuo pačiu būta ir linksmų akimirkų – pabuvojo užsienyje, kur išmoko kitų garsių aktorių vaidybos bruožų. Nors šio garsaus žmogaus jau nebėra, jį galima surasti teatro statytuose spektakliuose, kuriuose dar tegyvuoja jo gyvenimo darbas, paieškos. Galima teigti mūsų mieste, Juozas Miltinis paliko neįvertinama dovaną.

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

“Po didžių kelionių pagaliau grįžau į Lietuvą. Aš jau turėjau gerokai informacijos apie teatrą. Manyje jau susiformavo kažkoks vidinis branduolys, kuris visuomet stumia žmogų į ieškojimų kelią, užkrečia nerimu, savotišku esmės jutimu. Aš kūriau planus apie teatrą, apie savo teatrą, gerai žinojau, kad negali būti taip, kaip yra, kad reikia nuolatos kažką atrasti”.
“Panevėžyje, – rašė “Tarybų Lietuva” 1940 metų gruodžio 19 dieną, – jau įsikūrė dramos teatras. Visą teatro personalą sudaro apie 30 asmenų. Parengimui vadovauja aktorius drg. Miltinis.” Kadangi iš pradžių J. Miltinis dirba kaip “aktorius su teise režisuoti”, “teatro režisieriumi numatomas buvęs Šiaulių valstybės teatro direktorius J. Stanulis”. “Sužinojęs, kad esu paskirtas į Panevėžį, – prisimena jis, – nuvažiavau susipažinti. Tuo metu vyko pirmoji premjera – “Sidabrinis slėnis”. Susipažinau su aktoriais. Iš jų sužinojęs, kad J.

. Mi.tinis jiems didelis autoritetas, išvykau. Paprašiau, kad mane paliktu Šiauliuose”. O be to, aktoriai nedviprasmiškai kalbėjo, kad jie nenori įsileisti kito meno vadovo. Nuo to laiko J. Miltinis – vienintelis režisierius. Teatrui paskyrė tuo metu mieste vienintelį tam tikslui tinkantį pastatą ant Nevėžio kranto – buvusį šaulių klubą. “Patys remontavome ir tvarkėme teatro patalpas, įrengimus; patys darėme būsimam spektakliui dekoracijas. Ir dirbome, dirbome.” Čia reikėjo laikytis griežtos dienotvarkės.

Panevėžio tatro pirmųjų metų aktoriai – K. Vitkus, D. Banionis, V. Blėdis, S. Paska
J. Miltinio, be teatro, neturi kito gyvenimo, kito laiko. Jis rado savo vietą ir ilgam sustojo. Nesvarbu, kad ta vieta nelabai dideliame provincijos mieste, kuriame bene didžiausias veiklos spiritus movens – spirito gamykla; nesvarbu, kad teatrui skirtos patalpos nelabai tinkamos, o būsimam spektakliui tėra “du prožektoriai”. Teatras provincijoje – tai taip pat viena iš Panevėžio teatro legendų. “Provincijos miestas, – nuo to laiko žmonės nesiliaus stebėjęsi, – o, žiūrėk, turi tokį teatrą”, lyg tik vadinamieji kultūros centrai turėtų privilegiją kurti meną. Tikras menininkas, kad ir kur jis būtų, plačiu spinduliuku daro įtaką aplinkai. Ne jam svarbu, kokia vieta ir koks miestas pasirinktas, bet miestui ir vietai tolydžiai jis tampa svarbesnis ir reikalingesnis, Svarbu, kad toji vieta yra. Tuščioje nedidelėje scenos erdvėje režisierius tikisi pasėti gyvybę. Čia jis tikisi prikelti didžiųjų dramaturgų parašytus žodžius. Čia turi gimti naujas teatras, nes – žino, jaučia ir tiki – atsirado reformos būtinybė. Kas galėtų išpranašauti, koks tai bus teatras? Režisierius eina naktį nežinoma vietove ir paskui save veda kitus, nes neturi pasirinkimo, – reikia vesti ir kartu tirti kelią. “Aš, – rašė jo mokytojas Š. Diulenas, – kai kūrėsi “Ateljė” teatras, ant programėlės liepiau uždėti vėžlio atvaizdą ir devizą: “Bėgti nereikia”, tuo norėdamas pasakyti, jog nepasiduosime pasisekimo pagundoms.” Ir čia, Panevėžio teatre, dirba “po vėžio ženklu”. Neskuba sulaukti greitų rezultatų, nors per parą dirba 16 – 18 valandų. J. Miltinis atvažiavo su savo būsimo repertuaru (“Makbetas”, “Edipas karalius”, “Mirties šokis”.), bet jis žino, jog dar ne laikas jį įgyvendinti. Reikia išlaukti tą lėtą, bet intensyvų artėjimą prie jo. Dar ilgai teks mokytis vaidinti ir gyventi. Reikia pradėti nuo daug paprastesnių dramaturgijos dalykų.
Pirmoji premjera susilaukė įvairių atgarsių. Tačiau visose recenzijose akcentuojamas vienas naujo teatro bruožas – paprastumas. Žmonės (bene pirmą kartą) susitiko su teatru, kuriame nerado “vaidybos”. “.Panevėžio dramos teatras ne tik naujas tuo, kad kovo 15 dieną pradėjo savo gyvenimą, – rašė J. Šimkus , – bet jis naujas ir savo stiliumi. Tai realistinio stiliaus, gyvenąs, o ne vaidinąs teatras”. “Panevėžio teatras gimsta ir formuojasi kaip pirmas lietuvių tarybinis teatras – studija. Tai svarbus išskirtinis panevėžiečių kūrybos bruožas. Iš studijos susiformavo kolektyvas, sutelktas pagal vieningą teatro kūrimo korupciją, Antra vertus, teatras ir visuomeniniais pagrindais dirbanti jo studija yra nedalomas organizmas. Ji rengia aktorius tik tam teatrui – trupė papildoma vien šios studijos auklėtiniais. Pagaliau trečia. Repetuojant spektaklius , remiasi studijiniais principais, kuriais pagrįsta J. Miltinio režisūra”. Antras reikšmingas bruožas, išskyręs trupę iš kitų lietuvių teatrų, – režisūros stabilumas ir nuoseklumas. Jokiame kitame lietuvių teatre per visą jo istoriją nebuvo tokios pastovios režisūros, kuri faktiškai būtų sutelkta vienose rankose.
.Laikrodžiai teatro aikštėje rodo kitą laiką negu teatre. Scenoje per kelias valandas atsiveria žmonių pasauliai, likimai, jutimai, mintys, veiksmai, kurie buities laike trunka daugelį metų. Čia kondensuotas laikas. Tuščioje scenos erdvėje patiri, kas tylintį dramos žodį prikėlė gyventi, nes jis – tik maža dalelės nematomos visumos dalis. Pamatai, kas nematoma. Išvysti veiksmą, kuris virsta jaudinančiu įvykiu. Nutrūksta svarstymai, išnyksta “buvimas šalia kitų”: žmonės scenoje ir salėje skiriasi vieni nuo kitų tik funkcionaliai, bet ne iš esmės. Žmogus tada išeina iš savo uždarumo, iš savo rato; jo jutimai, suvokimai plinta, apimdami naujas sritis kaip banga, kurios pradžia, impulsu tapo scenoje išgirstas žodis, pamatytas judesys, šviesa, šmėkštelėjusi užuomina. Tyla. Jis tiki tuo, ką mato ir girdi, nors žino, kad tai sąlygiška. Jį veikia, jaudina scenos žmonių likimai. Jis gyvena jų gyvenimą, jų laiką.
1953 metais spauda apie Panevėžio teatrą rašė: “.Kai kuriuose spektakliuose, rodytuose per gastroles Vilniuje, jautėsi aiškiai formalistinis režisūros sprendimas, statant tiek Vakarų klasikos, tiek tarybinės dramaturgijos veikalus”. Ir toliau – išvada: “Ne kas kita, kaip savo žinių ir meninio darbo patirties pervertinimas, abejingumas K. Stanislavskio ir apskritai klasikinėms rusų teatro meno tradicijoms. yra Panevėžio dramos teatro kolektyvo, vyr. režisieriaus J. Miltinio kūrybinių nesėkmių priežastis”.
“Niūri atmosfera įsiviešpatavo kolektyve”. Iš po kojų vienu spyriu buvo išmuštas pagrindas: ieškojimai, bandymai, drąsūs sprendimai, kuriais iki šiol gyveno ir didžiavosi kolektyvas, pasirodė esą tik žodinis gruntas. .Tą kartą kritika buvo ypač žeidžianti. Konfliktas išsisprendė destruktyviai; grįžęs iš “susirėmimų aikštės”, jis rado tokį kultūros ministro raštą:
“Vilnius, 1954 m. vasario 16 d. Dėl Panevėžio dramos teatro direktoriaus ir režisieriaus įsakau:
1. Panevėžio dramos teatro direktorių ir vyr. režisierių Miltinį Juozą, s. Jono, už netinkamą teatrui nuo š. m. vasario 15 d. atleisti iš direktoriaus ir vyr. režisieriaus pareigų ir perkelti jį į Lietuvos TSR kino studijos dubliažo režisieriaus pareigas (.).
2. Panevėžio dramos teatro aukščiausios kategorijos aktorių Alekną Joną, s. Jono, nuo š. m. vasario 15 d. laikinai paskirti teatro vyr. režisieriumi”. (1956 metais vyriausiu režisieriumi ir meno vadovu paskiriamas V. Blėdis.)
“Miltinis baisiai sielojosi, kai neteko teatro, – prisimena J. Grušas. – Labai kentėjo, staigiai pražilo. Prisimenu, atvažiavau 1955 metais į savo pjesės “Dūmai” premjerą. (Pastatymas V. Blėdžio ir G. Karkos.) Susitikome prieš spektaklį, į kurį jis slapta nusipirko bilietą. Daug kalbėjome, gerdami vyną. Kiek jis turėjo nesvietiškos sveikatos, kaip “žemaičių meška”. Ir pasiutiško tragizmo, dėl kurio žmogus netgi gali galva daužyti užtrenktas duris.
Kai J. Miltinis buvo išėjęs iš teatro, V. Blėdis režisavo apie dešimtį spektaklių. Buvęs vadovas, nepaisydamas įstatymiškų įspėjimų, vis tebesilanko teatre, konsultuoja, rengiant spektaklius, o repetuojant “Hedą Gabler” (1957 metų birželis) ir “Komivojažieriaus mirtį” (1958 metų gegužė) – vadovauja.
J. Miltinis nuo teatro nenutolo, – apsukęs ratą vis grįždavo į tą vietą, kur įvyko didžiausias gyvenime įvykis, nors ir buvo kitiems pavesta “kontroliuoti”. Pagaliau jis sugrįžo į teatrą, ir daugiau jau nebereikėjo išeiti.
“Skelbiu LTSR Kultūros Ministerijos įsakymą Nr. 2/177 iš 1959 m. balandžio 3 d. (.). 1. Paskirti nuo 1959 m. balandžio 1 d. drg. Miltinį Juozą, Jono s., Panevėžio dramos teatro vyr. režisieriumi, su mėnesiniu atlyginimu 200 rublių. 2. Perkelti nuo 1959 m. balandžio 1 d. drg. Blėdį Vaclovą, Leono s., iš Panevėžio dramos teatro vyr. režisieriaus pareigų į režisieriaus – statytojo pareigas.”
Įeikite į teatrą. siauroje, pailgoje senoje Panevėžio teatro patalpoje – 20 eilių, kiekvienoje iš jų po 14 kėdžių; mažas balkonėli, kuriame tėra 28 sėdimos vietos. Laipteliai į nedidelę ir negilią sceną. Jos senomis lentomis išklotos grindys, išmintos nuo aktorių vaikščiojimo – tik vinių prikalimo vietose iškilę kauburėliai. “Mes, – prisimena V. Blėdis,- buvome išmokę tą sceną kuo daugiausia panaudoti, savimi, judesiu, balsu pripildyti kiekvieną jos kertę.” Į ją žiūrėdavo 308 žmonių akis pro balkone atitverto kambario angą. Ta akis – pati svarbiausia ir baisiausia.
Į tą teatrą 1959 metais grįžo J. Miltinis. Praėjo devyniolika metų nuo teatro įsteigimo. Aktoriai subrendo priimti vertybes, o grįžęs režisierius (patyręs skaudžiausią konfliktą, nekalbėjimo kančią ir “begalinį darbo ilgesį”) turėjo ką pasakyti. Sutapo kelios amplitudės,- kai besiklausantis kalbantį išgirsta ir pratęsia. Atėjo laikas, kai buvo galima į scenos šviesą kelti seniai atsivežtą repertuarą.

DONATO BANIONIO MINTYS APIE MILTINĮ

1941 metų balandžio-gegužės mėnesį atvažiavo Panevėžio teatras į Kauną pasirodyti. Tai V.Blėdis mane nuvedė į užkulisius ir pristatė J. Miltiniui. Jis pasakė man: gerai, tu ateik rytoj rytą, aš tave išklausysiu. Prisimenu, buvau visas nutirpęs iš laimės ir baimės. Nuėjome žiūrėti spektaklio, ir išgirdau ką kalba dvi bilietų tikrintojos. Jos sako: na, ir teatras – šlykštu žiūrėti! Nemoka nei atsisėsti kaip artistai. Kokie čia artistai, jei elgiasi kaip paprasti žmonės, kaip gyvenime. O be to, ir grimo nesimato. Juk grimas turi matytis!..

Tačiau Miltinis mane įtikino, kad scenoje turi būti žmogus, o ne artistiški štampai. Turi būti psichologija, koks žmogus yra sudėtingas. Turi būti žmogus, o ne artistas, vaidinantis nustatytus štampus.
Aš atsimenu, J.Miltinis gavo rusų kalba
A.Milerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Tačiau jis rusiškai neskaitydavo, tad davė man pavartyti. Vakare pradėjau skaityti ir visą naktį negalėjau užmigti. Taip patiko, taip patiko. Ir perskaičiau ją apie 3-4 valandą ryto. J.Miltiniui pasakiau, kad tai nuostabi pjesė. Tad jis užsisakė, ir jam atsiuntė tą pjesę anglų kalba. Jis perskaitė ir jam taip pat labai patiko.
Tuomet J.Miltinis sprendė, kas ką vaidins. O man buvo įdomu, kokį vaidmenį duos man. Pasiūlė Vilį Lomeną – tėvą. Vaje, galvojau, kaip čia bus!.. Ir prasidėjo kančios. J.Miltinis vis sakė: ne, Donatai, čia ne tai, ne tai . Čia turi būti biblijinis asmuo, kuris kaip ir tas Abraomas savo vaikais rūpinasi. Ir aš turiu pamatyti ne „banioniuką“, o asmenybę, didelę asmenybę!
Galime J.Miltinį vadinti kad ir egoistu, bet jis buvo labai reiklus. Ne tai kaip kad šiandien visokie šou tik daromi. Jis jų visiškai nepripažindavo. Jo tikslas – atskleisti asmenybes scenoje taip, kad žiūrovas būtų pritrenktas, nustebęs – kokia gili žmogiška jausmų ir minčių analizė. Jis sakydavo: galim pastatyti kokias nori dekoracijas, galim kaip tik nori apšviesti, bet jeigu nėra aktoriaus, tai nėra ir teatro. Užtenka scenoje pastatyti aktorių, ir jis tuščioje erdvėje suvaidins taip, kad tu aiktelsi. Anot Miltinio, žmogus scenoje turi būti.

Leave a Comment