Lietuvos darbo rinkos pokyciai

Kaišiadorių Algirdo Brazausko vidurinė mokykla
Lietuvos darbo rinkos pokyčiai
Referatas
Paruošė: 12r klasės mokinys Kęstutis Melkūnas
Priimė: R. Mikučauskienė
Kaišiadorys
2003
Turinys
Lietuvos darbo rinkos pokyčiai..............................3
Statistika..............................6
Darbo rinkos informacinis aprūpinimas......................... 8
Literatūra..............................10

LIETUVOS DARBO RINKOS POKYČIAI
Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės attostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos appimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.
Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie po

okyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietø paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokiø specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.
Lietuvos darbo rinkos pokyčiai pasireiškė tuo, kad:
1. Nuo 1989 iki 1993m. statybose dirbančių žmonių skaičius sumažėjo 45% .
2. Nuo 1989 iki 1993m. pramonės dirbančiųjų skaičius sumažėjo 35% .
3. Nuo 1989 iki 1993m. transporto darbuotojų skaičius sumažėjo 40% .
4. Švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius praktiškai nepakito.
5. Žmonių, užsiimančių komercine veikla, skaičius išaugo 600% .
6. Prekybininkų skaičius padidėjo 43% .
7. Jeigu 1989m. tik 10 % visų dirbančiųjų priklausė privačiam sektoriui, tai 1993m. šis skaičius išaugo iki 56% .
8. 1993m. pabaigoje tik 3% žemės ūkio darbininkų dirbo ne privačiame sektoriuje.

(Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.: 1995)
Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:
1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)

br />2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.
Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 % (1994m. – 3.8% , 1995m. – 6.1% , 1996m. – 7.1% (Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. – 1996m. sausio – gruodžio mėn.,- V.: Statistikos departamentas prie LRV., 1997, p.8). Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką.
Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbanęio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).
Todėl respublikinės darbo biržos ir statisikos departamento pateikiami duomenys apie bedarbystės lygį yra skirtingi. Pvz.: 1994 m. respublikinės darbo biržos duomenimis bedarbystės lygis siekė 3.8% , o statistikos departamento atliktas tyrimas rodė tą lygį esant net 14% . (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.:1995, p188).
Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną –
juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininkom ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogys yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką. (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.-V.:1995, p185)
Lietuvos darbo rinkos struktūrą galima pavaizduoti taip:
Oficialiai
registruoti, gauna
bedarbio pašalpą.

Neoficiali bedarbystė.(trumpas
darbo laikas, priverstinės atostogos,
niekada neregistruoti darbo biržoje)

Neoficiali darbo rinka. Juodoji darbo rinka.
Firmos , nemokančios mokesčių ir socialinio draudimo.

Oficialiai dirbantys.

Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.

Galima teigti, kad bedarbystė yra labai opi šiandieninė Lietuvus visuomenės problema.

STATISTIKA
ŠALIES DARBO RINKOS RODIKLIAI 2003 GEGUŽĖ

Rodikliai Skaičiais, mėn. Pokyčiai

2003 05 2003 04 2003 03 Lyginant su praeitu mėnesiu Lyginant su praeitų metų atitinkamu laikotarpiu

sk. % sk. %
NEDARBO LYGIS Bendras šalyje mėnesio pabaigoje proc. darbo jėgos 10.0 10.8 11.8 -0.8 * -1.1 *

Moterų 10.5 11.1 11.8 -0.6 * -0.5 *

Vyrų 9.5 10.5 11.7 -1.0 * -1.7 *
ĮREGISTRUOTA BEDARBIŲ Per mėnesį 18419 20859 20193 -2440 -11.7 -824 -4.3

Mėnesio pabaigoje 162944 175046 191103 -12102 -6.9 -31334 -16.1

52,3 %* moterų 85152 89614 95848 -4462 -5.0 -10557 -11.0

47,7 %* vyrų 77792 85432 95255 -7640 -8.9 -20777 -21.1

Nuo metų pradžios 107012 88593 67734 * * 23 0.0
GAUNANTYS PA

AŠALPAS Per mėnesį paskirta bedarbio pašalpų 3682 3497 3022 185 5.3 -97 -2.6

Mokama bedarbio pašalpa mėnesio pabaigoje 18476 19712 21877 -1236 -6.3 -2761 -13.0

Per mėnesį paskirta priešpensinių bedarbio pašalpų 415 492 487 -77 -15.7 -222 -34.9

Mokama priešpensinė bedarbio pašalpa mėnesio pabaigoje 13335 13100 12779 235 1.8 4711 54.6
LAISVOS DARBO VIETOS Įregistruota per mėnesį iš viso 16627 15491 12187 1136 7.3 227 1.4

iš jų neterminuotam darbui 12453 11895 9827 558 4.7 339 2.8

terminuotam darbui 4174 3596 2360 578 16.1 -112 -2.6
ĮDARBINIMAS Iš viso per mėnesį 13771 13246 9922 525 4.0 766 5.9

Iš viso nuo metų pradžios 55386 41615 28369 * * -1079 -1.9

pagal neterminuotas sutartis 9640 9667 7571 -27 -0.3 840 9.5

pagal neterminuotas sutartis nuo metų pradžios 41078 31438 21771 * * 2237 5.8

pagal terminuotas sutartis 4131 3579 2351 552 15.4 -74 -1.8

pagal terminuotas sutartis nuo metų pradžios 14308 10177 6598 * * -3316 -18.8
AKTYVIOS DARBO RINKOS POLITIKOS PROGRAMOS 2,8 %** Nedarbo prevencijos 420 244 144 176 72.1 81 23.9

20,2 %** Profesinio mokymo 3045 2773 2361 272 9.8 1320 76.5

31,2 %** Darbo klubų 4699 4809 5240 -110 -2.3 485 11.5

45,9 %** Užimtumo rėmimo 6913 9503 3732 -2590 -27.3 67 1.0

– subsidijuojamų darbo vietų 308 303 271 5 1.7 -38 -11.0

– savo verslo organizavimo 1 1 1 0 0.0 -1 -50.0

– viešųjų darbų 6127 8708 3033 -2581 -29.6 262 4.5

– remiamų darbų 477 491 427 -14 -2.9 -156 -24.6

Nukreipta į programas per mėnesį 15077 17329 11477 -2252 -13.0 1953 14.9

Nukreipta į programas nuo metų pradžios 66149 51072 33743 * * 14666 28.5
Veikla pagal verslo liudijimą 1562 1651 1153 -89 -5.4 -209 -11.8

* proc. visų bedarbių ataskaitinio mėnesio pabaigoje
** proc. visų nukreiptų į programas per ataskaitinį mėnesį

DARBO RINKOS INFORMACINIS APRŪPINIMAS: INFORMACIJOS MOKSLO POŽIŪRIS
Lietuvos ūkio reforma, įtvirtinanti rinkos santykius, vyksta visose visuomeninio gyvenimo srityse. Pasaulinė patirtis siūlo tik vieną būdą rinkos ekonomikos poreikius atitinkančiam ir patenkinančiam užimtumui formuoti. Tai – rinkos santykių įtvirtinimas organizuojant užimtumo procesus, darbo rinkos formavimasis. Vienas būtiniausių darbo rinkos atributų – bedarbystė – egzistuoja tik kaip vieningo rinkos mechanizmo sektorius, jo veikiamas ir lemiamas. Istorija ir išsivysčiusių rinkos ekonomikos šalių patirtis rodo, kad rinkos ekonomikos sąlygomis nedarbo negalima išvengti, tačiau reikia stengtis sušvelninti jo poveikį ekonomikai ir socialiniam gyvenimui. Lietuvos bedarbiai nėra panašūs į išsivysčiusių rinkos šalių, turinčių patyrimą sprendžiant darbo rinkos reguliavimo problemas ir pasirengusių tuo patyrimu pasidalinti, bedarbius. Jie labiau panašūs į bedarbius pokomunistinių šalių, kurios darbo rinkos reguliavimo patyrimo neturi, kur darbo rinka taip pat formavimosi stadijoje ir yra kryptingai veikiama besiformuojančių ekonominių sistemų ypatumų. Todėl sunku teigti, kad kitų šalių kovos su nedarbu modeliai gali būti veiksmingai pritaikyti Lietuvoje.
Nedarbo mastai ir apimtys reguliuojami ne tik makroekonomikos priemonėmis, gerinančiomis visą ekonominę situaciją. Poveikį darbo rinkai, užimtumo situacijai (taip pat ir nedarbo ar bedarbystės situacijai) turi ne tik darbo jėgos profesinis, kvalifikacinis rengimas, permokymas ar perkvalifikavimas, atsiliepiant į darbo rinkos poreikius, juos išsiaiškinus ir numačius jų pokyčius, bet ir informacinis darbo rinkos aprūpinimas, darbo rinkos subjektų informacinis aptarnavimas, prevencinis darbo rinkos subjektų informavimas – profesinis konsultavimas ir orientavimas.
Lietuvos darbo rinkos infrastruktūroje formuojasi darbo rinkos informacinio aprūpinimo segmentas. Tai naujas, kūrimosi stadijoje esantis organizmas, nulemtas išorinės aplinkos – ekonomikos plėtros ypatumų. Šis segmentas vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį darbo rinkos charakteristikų dinamikoje. Lietuvos darbo rinkoje vykstantys informacijos procesai dar nebuvo tyrinėjami pasitelkiant informacijos mokslo nuostatas.
Posocialistinės Lietuvos darbo rinkos informacinio aprūpinimo tyrimo objektu yra laikomos lokalizuotos Lietuvos darbo rinkos subjektų informacinės aplinkos formavimo problemos. Atsižvelgiant į informacijos mokslo nuostatų taikymo tendencijas bendrosiose darbo rinkos teorijose bei specifinių darbo rinkos problemų sprendime (6), tam tikras dėmesys skiriamas ir informacijos mokslo nuostatų taikymui pagrįsti.
Tiriant ir analizuojant informacijos procesus, vykstančius Lietuvos darbo rinkoje (toliau tekste DR), specifinių DR tyrimo metodų naudojimas neturėtų būti išskirtinis. Lietuvos DR pokyčiai ir charakteristikos yra svarbios kaip informacijos reiškinių egzistavimo terpė ir kaip informacinio aprūpinimo (toliau tekste IA) objektų veiksmus ir poreikius lemiančios priemonės. Informaciniam aprūpinimui DR charakteristikos ir plėtros ypatumai yra svarbūs tiek ir tokiu mastu, kiek jie daro įtakos IA organizavimui (institucinių darbo rinkos informacinį aprūpinimą atliekančių vienetų organizacinei struktūrai, veiklos apimtims, generuojamiems informacijos srautams), tačiau kiekybinės ir jų nulemtos kokybinės DR charakteristikos, kaip darbo rinkos informacinį aprūpinimą veikiantys parametrai, nėra lemiamos ir svarbiausios, jų nereikėtų absoliutinti. DR kiekybinės ir kokybinės charakteristikos paprastai sukelia natūralius pokyčius netobuloje darbo rinkos informacinio aprūpinimo organizacinėje struktūroje, sudaro nišas ir sąlygas formuotis besikeičiančių DR segmentų charakteristikoms ar veiklos aspektus aprėpiančioms bei aptarnaujančioms struktūroms. Šie aspektai neturėtų daryti įtakos (paprastai ir nedaro) darbo rinkos informacinio aprūpinimo pagrindiniams principams ir strategijai. Realų ir optimalų darbo rinkos informacinio aprūpinimo organizavimo būdą apibrėžia ir nusako DR IA organizavimo struktūra ir tie jos veiklos principai, kurie sudaro sąlygas tolygiam ir atitinkančiam DR subjektų informacijos poreikius DR IA, esant bet kokiems DR, kaip IA objekto, parametrų pokyčiams ir fliuktuacijoms.
Kalbant apie kurios nors visuomeninės veiklos ar visuomeninio gyvenimo sferos IA, aptariamas ne tos ar kitos teminės informacijos egzistavimas, o galimybės gauti tą informaciją kuo išsamesnę ir aukštu relevantumo lygiu iš kuo siauresnio šaltinių rato. Reikia nepamiršti ir to, kad bet kurios veiklos srities ar visuomeninio gyvenimo sferos IA pasižymi kompleksiniu pobūdžiu, t. y. informacija gaunama ne tik iš šaltinių, tiesiogiai susijusių su konkrečiu IA objektu, bet ir iš kitos visuomeninės veiklos ar visuomeninio gyvenimo sferų informacijos gamybos. Kiekviena visuomeninio gyvenimo sfera ar visuomeninė veikla – sudėtinga informacijos sistema, susidedanti iš įvairialypės informacijos. Tačiau šioje informacijos sistemoje didžiausias lyginamasis svoris tenka konkrečios visuomeninės veiklos ar visuomeninio gyvenimo sferos generuojamai informacijai. Taip paaiškėja, kad DR informacinė erdvė yra priklausoma nuo DR dalykinės erdvės, lemiančios darbo rinkos informacinio aprūpinimo dalykinę sferą ir apibrėžiančios tiesioginių informacijos vartotojų ratą. Informacijos procesų, vykstančių darbo rinkoje, dalykinę erdvę nusako veiksnių, darančių įtaką darbo rinkos plėtros ir funkcionavimo dinamikai, dalykinis ir teminis turinys. Darbo rinkos informacinio aprūpinimo adresatas – konkretus DR subjektas, turintis susiformavusius informacijos poreikius. Čia informacijos poreikiai – ne atsitiktiniai vieno ar kito individo poreikiai, o būtinybė, nulemta ekonominės situacijos ir DR raidos krypčių.
Darbo rinkos informacinis aprūpinimas suprantamas kaip kompleksinis ir tikslingas aktualios teminės informacijos dokumentinio, faktografinio ir konceptografinio aptarnavimo pagrindu pateikimo informacijos vartotojams, DR subjektams, procesas. Informacija pateikiama vartotojams atsižvelgiant į jų realius ar numatomus informacijos poreikius bei turimus informacijos išteklius. Darbo rinkos informacinis aprūpinimas laikomas optimaliu tada, kai jo metu sudaromos sąlygos kiekvieno konkretaus informacijos vartotojo informacinės aplinkos ir informacinės makroaplinkos permanentinei adaptacijai. Principinės DR informacinės aplinkos savybės – “atvirumas” ir “mobilumas”. “Atvirumas” čia suprantamas kaip tam tikra savybė kaupti informacinį potencialą, o “mobilumas” – kaip pasirengimas priimti pačią naujausią informaciją. Informacinę aplinką galima laikyti tam tikru invariantiniu informaciniu pagrindu, kuriuo naudodamiesi DR subjektai sąmoningai realizuoja save DR.

Literatūra

1. Damidavičius M., Pocius A. Darbo rinkos sąvokos ir statistinių rodiklių sistema // Gyvenimo šaltiniai. – 1993. – Nr. 7/8.- P. 35-41 .
2. www.sociumas.lt/Lit/Nr1/rinka.asp
3. www.lrinka.lt/

Leave a Comment