Jono Jablonskio paveikslas mums artimas ir gerai pažįstamas: jį esame matę įvairiose knygose, kartais jis kabo klasėse ar lietuvių kalbos kabinetuose. Žvilgtelėję į jį, mintyse iš karto pasakome: “Tai žymiausias lietuvių kalbininkas!”Portretai Jablonskį dažniausiai mums rodo seną, sėdintį krėsle su atlošu, ant galvos užsidėjusį kepuraitę, įsisupusį į tamsų chalatą. Iš barzdoto veido žvelgia akys – rimtai, atidžiai, netgi rūstokai.Taigi Jablonskį pažįstame, bet jei kas paklaustų apie jo gyvenimą ir darbus, ne vienas mokinys turėtų prisipažinti maža ar beveik nieko nežinąs.Dažniausiai pasakytų: “Parašė gramatiką, buvo kalbininkas, ir tiek!”Ar to ne per maža? 0. Balčikonis, geriausias ir artimiausias Jablonskio mokinys, taip apibūdino savo mokytojo reikšmę: “Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse”. Ką mums paliko Jablonskis? Per savo amžių jis išspausdino per 460 straipsnių straipsnelių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvichrestomatijos “Vargo mokyklai” dalis (keli leidimai), daug verstų knygelių. Vis dėlto tie skaičiai ne ką mumssako apie Jablonskio darbų reikšmę. Kad geriau ją suvoktume, turime išsiaiškinti vieną lietuvių bendrinės kal-bos dalyką. Bendrinė kalba. Štai mes visą laiką kartojame terminą bendrinė kalba (kiti vietoj jo sako ir literatūri-nė kalba). Kokia tai kalba?
Nuo Mažvydo laikų kiekvienas lietuvių rašytojas rašė daugmaž savo tarme. M. Daukša buvo kilęs išKėdainių apylinkių, tai ir jo raštuose iškyla gimtoji tarmė. K. Sirvydo raštuose laikomasi rytų aukštaičių tarmės.S. Daukantas buvo skuodiškis, t.y. žemaitis, todel jo raštai rašyti šiaurės žemaičių kretingiškių tarme. Tačiau kultūringos tautos paprastai savo raštams vartoja vieną, bendrą visoms tarmėms kalbą. Tarmės pasirinkimas bendrinei kalbai – didelis ir svarbus dalykas, bet tai dar neišsprendžia visų pro-blemų. Reikia nustatyti rašybą (kiek ir kokių raidzžių, kada jas rašyti), kurti naujoms sąvokoms terminus (ką daryti su nelietuviškais žodžiais, kaip sudaryti naujdarus), reikia kuopti sintaksę. Vienas kitas, tiesa, pabandė tvarkyti žodžių vartojimą, kurti terminus, bet sekėsi nekaip. Pagrindinė nesėkmių priežastis – bendrinei kalbai kurti neturėta aiškių principų. Kalbos norminimo principai. Didžiausias Jablonskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jos norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien tie jo suformuoti principai nėra praradę reikšmės. Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausia vadovavosi. Todėl jis buvo priešingas įvairių tarminių elementų maišymui vienam kūrinyje: “Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir apskirtai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos”, – sakė kalininkas XX a. pra-džioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo senojoje buvę. Pirmieji lietuvių kalbos tvarkytojai anksčiausiai suvokė kalbos gryninimo kriterijų, bet dažnai nesuge-bėjo atskirti, kuris žodis savas, kuris svetimas. Jablonskis smerkė ne visus nelietuviškus žodžius, o tik tuos, ku-rie kalbai nereikalingi, kuriems turime savų žodžių. Daugybę nelietuviškų žodžių, kurie seniai vartojami ir ku-riems nėra pakaitalų (pavyzdžiui, pinigas, katilas, šalmas, pipiras, šilkas ir k.t.) arba kurie reiškia naujas sąvo-kas ir vartojami daugelio tautų (Elektra, energija, direktorius, baterija), jis siūlė palikti bendrinėje kalboje. Terminų kūrimas. Daug kas nustemba, kai pasakai, kad mūsų kasdien vartojami žodžiai ateitis, praei-tis – Jablonskio įdiegti į bendrinę kalbą. 1895 m., redaguodamas “Varpui” vieno apsakymėlio vertimą, jis sukū-rė žodį sviedinys. Visus tokius Jablonskio sukurtus žodžius net išvardyti sunku: vartojame juos, ir tiek, net nepa-galvojame, kad jų prieš 90-100 metų nė nebuvo. Dirbdamas Mintaujoje ir Taline, Jablonskis vasaros atostogomis važinėdavo po Lietuvą ir čia tiesiog ausis ištempęs klausydavos, ar nenugirs kartais tinkamo žodžio. Taip jam pasisekė rasti gerą žodį – mokinys. Mar anksčiau visi, kurie mokės, buvo studentai. Kartą Jablonskis ėjo pro ariantį žmogų. Mato, kad jaunas jautu-Kas (ardavo daugiausia jaučiais) spiriasi, neina tiesiai, ir klausia žmogų kodėl jis toks padykęs.