Jono Jablonskio sukurti naujadarai

Jono Jablonskio paveikslas mums artimas ir gerai pažįstamas: jį esame matę įvairiose knygose, kartais jis kabo klasėse ar lietuvių kalbos kabinetuose. Žvilgtelėję į jį, mintyse iš karto pasakome: “Tai žymiausias lietuvių kalbininkas!”
Portretai Jablonskį dažniausiai mums rodo seną, sėdintį krėsle su atlošu, ant galvos užsidėjusį kepuraitę, įsisupusį į tamsų chalatą. Iš barzdoto veido žvelgia akys – rimtai, atidžiai, netgi rūstokai.
Taigi Jablonskį pažįstame, bet jei kas paklaustų apie jo gyvenimą ir darbus, ne vienas mokinys turėtų prisipažinti maža ar beveik nieko nežinąs.Dažniausiai pasakytų: “Parašė gramatiką, buuvo kalbininkas, ir tiek!”
Ar to ne per maža?
0. Balčikonis, geriausias ir artimiausias Jablonskio mokinys, taip apibūdino savo mokytojo reikšmę: “Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto meetų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse”.

Ką mums paliko Jablonskis?

Per savo amžių jis išspausdino per 460 straipsnių straipsnelių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi
chrestomatijos “Vargo mokyklai” dalis (keli leidimai), daug verstų knygelių. Vis dė

ėlto tie skaičiai ne ką mums
sako apie Jablonskio darbų reikšmę. Kad geriau ją suvoktume, turime išsiaiškinti vieną lietuvių bendrinės kal-
bos dalyką.

Bendrinė kalba. Štai mes visą laiką kartojame terminą bendrinė kalba (kiti vietoj jo sako ir literatūri-
nė kalba). Kokia tai kalba?

Nuo Mažvydo laikų kiekvienas lietuvių rašytojas rašė daugmaž savo tarme. M. Daukša buvo kilęs iš
Kėdainių apylinkių, tai ir jo raštuose iškyla gimtoji tarmė. K. Sirvydo raštuose laikomasi rytų aukštaičių tarmės.
S. Daukantas buvo skuodiškis, t.y. žemaitis, todel jo raštai rašyti šiaurės žemaičių kretingiškių tarme. Tačiau
kultūringos tautos paprastai savo raštams vartoja vieną, bendrą visoms tarmėms kalbą.

Tarmės pasirinkimas bendrinei kalbai – didelis ir svarbus dalykas, bet tai dar neišsprendžia visų pro-
blemų. Reikia nustatyti rašybą (kiek ir kokių raidzžių, kada jas rašyti), kurti naujoms sąąvokoms terminus (ką
daryti su nelietuviškais žodžiais, kaip sudaryti naujdarus), reikia kuopti sintaksę. Vienas kitas, tiesa, pabandė
tvarkyti žodžių vartojimą, kurti terminus, bet sekėsi nekaip. Pagrindinė nesėkmių priežastis – bendrinei kalbai
kurti neturėta aiškių principų.

Kalbos norminimo principai. Didžiausias Jablonskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik
tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jos norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt
metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien tie jo suformuoti principai nėra praradę reikšmės.

Jablonskis ypač brangino ka
albos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausia vadovavosi. Todėl jis buvo
priešingas įvairių tarminių elementų maišymui vienam kūrinyje: “Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir
apskirtai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos”, – sakė kalininkas XX a. pra-
džioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno
joje buvę.

Pirmieji lietuvių kalbos tvarkytojai anksčiausiai suvokė kalbos gryninimo kriterijų, bet dažnai nesuge-
bėjo atskirti, kuris žodis savas, kuris svetimas. Jablonskis smerkė ne visus nelietuviškus žodžius, o tik tuos, ku-
rie kalbai nereikalingi, kuriems turime savų žodžių. Daugybę nelietuviškų žodžių, kurie seniai vartojami ir ku-
riems nėra pakaitalų (pavyzdžiui, pinigas, katilas, šalmas, pipiras, šilkas ir k.t.) arba kurie reiškia naujas sąvo-
kas ir vartojami daugelio tautų (Elektra, energija, direktorius, baterija), jis siūlė palikti bendrinėje kalboje.

Terminų kūrimas. Daug kas nustemba, kai pasakai, kad mūsų kasdien vartojami žodžiai ateitis, praei-
tis – Jablonskio įdiegti į bendrinę kalbą. 1895 m., redaguodamas “Varpui” vieno apsakymėlio vertimą, jis sukū-
rė žodį sviedinys. Visus tokius Jablonskio sukurtus žodžius net išvardyti sunku: vartojame juos, ir tiek, net nepa-
galvojame, kad jų prieš 90-100 metų nė nebuvo.

Dirbdamas Mintaujoje ir Taline, Jablonskis vasaros atostogomis važinėdavo po Lietuvą ir čia tiesiog
ausis ištempęs klausydavos, ar nenugirs kartais tinkamo žodžio. Taip jam pasisekė rasti gerą žodį –
mokinys.
Mar anksčiau visi, kurie mokės, buvo studentai. Kartą Jablonskis ėjo pro ariantį žmogų. Mato, kad jaunas jautu-
Kas (ardavo daugiausia jaučiais) spiriasi, neina tiesiai, ir klausia žmogų kodėl jis toks padykęs. Žmogus atsakė:
“E, jis tebėra dar mokinukas, neįpratęs arti”. Čia Jablonskiui toptelėjo į galvą, kad tas, kas mokosi, juk yra mo-
kinys.

Apie 1900m., vasarodamas netoli Kelmės, Jablonskis sukūrė degtuko pavadinimą. Kaip jį išplatinti?
Laikraščiai ėjo užsienyje, liaudį ne visada pasiekdavo. Nueina į Kelmę ir vienoj parduotuvėj klausia, ar neturi
degtukų. Krautuvininkas, pirmą kartą išgirdęs šį žodį, atsakė – nėra. Tada Jablonskis parodė į gulinčią dėžutę
ir sako: “Kaip nėra, štai guli ant stalo!” Krautuvininkas dabar jau šoko parduoti ponui degtukų. Paskui jis ir
pats, sako, aiškinęs žmonėms, kad tai ne sierčiakai, zapalkos, o degtukai. Jablonskis perėjęs visas Kelmės krau-
tuves ir visose taip mokęs vartoti žodį degtukai.

Vaikams daug džiaugsmo teikia naujametines eglutės. Bet kodėl ne eglaitės, eglelės, eglytės? Taip Vo-
roneže pasiūlė sakyti Jablonskis, ir forma eglutė prigijo.

Palyginti daug lietuviškų terminų Jablonskis sudarė matematikai. Terminologijos specialistai spėja, kad
vien aritmetikoje dabar vartojame apie 30 jo sukurtų ar įdiegtų terminų. Pavyzdžiui, Jablonskiui priklauso arit-
metikos veiksmų pavadinimai – sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, skaičių pavadinimai – dėmuo, daugiklis, da-
liklis, sandauga, atėminys, trupmenos narių pavadinimai – skaitiklis, vardiklis. Jis pirmas ėmė vartoti būdvar-
džius apytikris (skaičius), veiksmažodžius apibrėžti (d
duoti apibrėžimą), kisti, skaičiuoti, spręsti (uždavinį) ir t.t.
Jablonskio žodis nulėmė, kad buvo imta sakyti dauginti iš ko.

Žinoma, daugiausia Jablonskio terminų vartojame kalbos moksle: pradedame mokykloje linksniuoti –
mokomės jo sudarytų linksnių pavadinimų: vardininkas, kilmininkas. Jablonskis sugalvojo terminus kablelis,
kabutės, šauktukas, klaustukas. Nagrinėjame sakinį, vėl Jablonskio terminai: sudėtinis sakinys, veiksnys, pažy-
minys, papildinys, antrininkės sakinio dalys.

Sintaksės norminimas. Jablonskis neginčijamai geriausias to meto lietuvių sintaksininkas. Sintaksėje
taip pat labia svarbu mokėti pastebėtus reiškinius vertinti tam tikrais principais. Jablonskis turėjo gerą kalbos
jausmą, todėl, atidžiai įsiklausydamas į gyvąją kalbą, sugebėdavo greitai nustatyti sintaksės dėsnius.

1911 m. Jablonskis ėmė keisti daugiskaitos vardininką prie tarinių yra, buvo, bus. kilmininku: Pini-
gai (=Pinigų) bus, tik mokėkit naudotis; Kareivių tarpe yra bailiai (=bailių).

Štai ir buvo nustatyta taisyklė, kad lietuvių kalba, skirtingai nuo rusų, lenkų ar vokiečių kalbų, vietoj
vardininko vartoja kilmininką neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti. Tokia reikšme vartojamas ir
vienaskaitos kilmininkas, Dabar jau yra viltis (=vilties), kad ligonis išigs; Vandenilis (=Vandenilio) yra viso-
kių kūnų sudėtyje; .daryk taip, kad tau būtų iš to nauda (=naudos).

Toliau stebėdamas natūralią, neiškreiptą liaudies kalbą, Jablonskis pastebėjo, kad raštuose ir galinin-
kas skriaudžia savo kuklujį draugą kilmininką, vartojamą kiekio ar dalies reikšme. Tuo laiku jis ėmė taisyti ir šį
agresyvųjį galininką:

Ji turi tokius mokinius (=tokių mokinių), kurie nieko neimoko; Lietuvių kalba turi dvejopus būdvar-
džius (=dvejopų būdvardžių); Nusipirko visokias pasakas (=visokių pasakų).

Hibridų taisymas. Priesagos ir priešdėliai. Mintaujoje Jablonskis pradėjo taisyti ne tik barbarizmus,

bet ir hibridus. To, rodos, iki jo niekas iš lietuvių kalbininkų nebuvo daręs. Be hibridų, padarytų iš skolinio rė-
das: aprėdyti, nusirėdyti, rėdyba, rėdyti, rėdytojas, rėdikas, Jablonskis pradėjo taisyti plačiai vartojamus ne tik

raštuose, bet ir –monių kalboje žodžius su priešdėliu da-, kaip dasižinoti, dasiklausti, danešti.

Raštų kalboje plito žodžiai su slaviškomis priesagomis. Viena tokių priesagų, kurią Jablonskis taisė,
buvo –avoti: minavoti, juokavoti, kritikavoti, pritrumpavoti. Jis taip pat nurodė, kad priesaga –onis, su kuria da-
romi tautų vardai, esnati slaviška, ir keitė ją priesaga –ietis ar galūniniu vediniu, pvz.: rymionis = rymietis, gre-
konis = grekas, egipcijonas = egiptietis, iš inglioniszko = angliško, iš anglų kalbos.

Vertindamas naujadarus, Jablonskis žiūrėjo, kad jie būtų sudaromi su deramomis priesagomis, todėl,
pripažinęs, jog su –tinis, -tinė sudaroma kiek daiktavardžių (bristinis, pintinė, grietinė), nurodė: ši priesaga ne-
tinkanti žodžiuose ateitinėir praeitinė.

Kiti taisymai. Taip pat Jablonskis taisė ir koregavo lietuviškų prielinksnių (ačiū, anot, ant, apie,

apart, be, dėka, dėl, į, iš, link, nuo, pagal, pas, per, po, prie, su, sulig, už, užuot, virš).

Susipažinusi su Jono Jablonskio gramatiniais taisymais, atkreipiau dėmesį į tų taisymų gausumą ir į-
vairumą. Jau iš to galima numanyti, kokiu mastu Jonas Jablonskis veikė lietuvių bendrinės kalbos formąvimąsi,
kuria kryptimi jis suko jos raidą. Nė vienas kitas kalbininkas tuo negali prilygti Jonui Jablonskiui.

Naudota literatūra:

1) A. Piročkinas „Jono Jablonskio gramatiniai taisymai“.
2) A. Priočkinas „Jonas Jablonskis“.
3) J. Palionis „Lietuvių literatūrinės kalbos istorija“.
4) A. Pričkinas „Prie bendrinės kalbos ištakų“.

Leave a Comment