Jono Biliūno „Kliudžiau“ interpretacija
J.Biliūnas- pirmasis profesionalus lietuvių prozininkas .J.Biliūno kūryboje svarbiausias ne pats įvykis, jausmai, kuriuos jis sužadina. Šio rašytojo realizmas lyrinis. Meistriška forma ir humanistinėmis idėjomis pasižymi „Kliudžiau“ novelė. Šią novelę J.Biliūnas rašė paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis, todėl šiam kūriniui būdingas mirties motyvas. Novelė prasideda pristatant mažą katytę. Ji: gležnutė, mažutė, menkutė, katytė. Kad dar labiau būtų pabrėžtas katytės menkumas, naudojami deminutyvai: katytė, kūnelis, jaunutė. Tai buvo vienišas, neprižiūrėtas gyvūnėlis : „jos plaukai, nuo lietaus sušlapę ir purvais apskretę“. Ekspozicija labai artima katytei ,daug dėmesio skiriama jos išvaizdai: „susirietusią, nelaimingą“, „balta“ ir fizinei būsenai: „išalkusi“, „išdžiūvusi“. Šitaip sukuriamas menkutės ir gležnutės katytės paveikslas. Pasakotojas kelia klausimus, į kuriuos pats ir atsako, šie klausimai parodo žiaurų ir negailestingą žmonių pasaulį : „Gal ją atėmė nuo motinos žmonės, gal jie pirma norėjo įdėti ją maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandeniu?“ Rašytojas šioje dalyje naudoja – neišsakymą, nutylėjimą, ilgas pauzes, todėl sukelia gailestį. Galutinė mintis: „pas žmones jai nebebuvo vietos“- pabrėžia žmonių abejingumą, savanaudiškumą katytės atžvilgiu. Retoriniu klausimu:“ Bet kas man darbo?“ –pasakotojas tarsi nori pritarti daugumos nuomonei. Toliau veiksmas vyksta šiek tiek greičiau, tarsi persikelia iš dabarties į praeitį. Aprašomas pasakotojo noras būti panašiu į „medėją“. Tai aktualu pasakotojo amžiui: „Nors buvau tik antros klasės mokinys“, berniukas norėjo būti tvirtesnis, vyriškesnis. Pradžioje tai pasitikintis savo jėgomis berniukas: „tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas“,- jaučiasi kaip skaitytų knygų herojus. Tačiau antroje dalyje, pasiekus kulminaciją, jo savijauta pasikeičia.
Pasakotojo akiratyje pasirodo mažutė katytė. Vaikas sutrinka, bet stengiasi išlikti drąsiu, narsiu medėju, prieš šaunant jis net atmatuoja tam tikrą atstumą nuo aukos :“atmatavęs ,dešimtį žingsnių“. Novelės kulminacija: „kliudžiau“. Po jos staigiai pasikeičia berniuko būsena, jis jau nebe narsus knygų herojus, bet tik sutrikęs mažas berniukas, antros klasės mokinys. Vaikas susiduria su „karčia“ realybe, jaučiamas pasakotojo sielvartas dėl jo poelgio: „ūmiai pajutau, širdyje šaltį“. Daug dėmesio skiriama aukos būsenai: „katytės veidas…skausmo pervertas“, “akys primerktos“. Paskutinis katytės pastangos žengti žingsnius, dar labiau paveikia pasakojo savijautą, nuoskaudos link. Susidūrimas su mirtimi vaikui širdyje palieka „gilią“ žaizdą“- „širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą“. Vaikas supranta, kad padarė neatitaisomą poelgį. Paskutinio epizodo laikas trečios dienos- neįvardijamas. „ Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan“- pabrėžia pasakotojo kaltės jausmą. Visas dėmesys sutelkiamas į pasakotojo vidinį konfliktą. Žodžiai : „nutvėręs“, „:sulaužiau“,-reiškia sunaikinimą. Kad ir sunaikino berniukas savo kaltės įrodymus: „sulaužiau į šipulius ir toli išmečiau po lauką“, tačiau vidinė nuoskauda liko, jo širdyje. Šioje novelėje norima pabrėžti, koks yra gyvenimas žiaurus. Reikalingumas ir jausmingumas- dvasinės vertybės, kurių žmonėms labiausiai trūksta ,dėl kurių humanistas Jonas Biliūnas labai sielojesi , tai galime įžvelgti ir šioje novelėje. Rašytojas nemoralizuoja, tačiau nori parodyti ,kaip lemtingas gyvenimo įvykis pakeičia žmogaus pasaulį, dvasinę pusiausvyrą.