Jono Biliūno apysaka “Kliudžiau”

J. Biliūnas – jauniausiu likęs lietuvių literatūros klasikas. Beletristo talentas ypatingas:jis girdi žmogų, ypač nelaimingą, sugeba sutelkti literatūrinį žvilgsnį į žmogaus intuiciją, jausmus. Novelėje “Kliudžiau” J. Biliūnas iškelia idėją – kuo menkesnis, kuo bejėgiškesnis yra tas, prieš kurį pakeli ranką, tuo didesnis tavo moralinis nusikaltimas.

Apsakymo pradžioje pasakotojas nutapo nelaimingos katytės paveikslą. Jau pirmajame sakinyje akcentuojama balta spalva (“balta katytė”), kuria išreiškiama, kad gyvūnėlis nekaltas, niekam nepadaręs blogo. Katytė apibūdinama kaip žmogus – nelaiminga. Smulkmeniškas katytės apibūdinimas pabrėžia jos menkumą, bejėgiškumą, nesaugumą (“Jos menkas suliesėjęs kūūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės .”).

Novelės metų laikas – ruduo (“. drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai nuo lietaus sušlapę ir purvais apskretę”). Tiesiogiai išreiškiama erdvė – tai dvipolė erdvė. Sakiniu “radau aš ją lauke, patvory .” pabrėžiama lauko, svetima erdvė. Tvora – tai riba tarp lauko ir namų erdvės. Lauko erdvė – katytės buvimo vieta, kurioje ji jaučiasi nesaugi, niekas ja nesirūpina, niekas jos neapgina. Visiška priešybė svetimai erdvei – berniuko gyvenamoji vieta. Tai namų, sodybos erdvė (“. neatsigręždamas parlėkiau namo”). Visos novelės erdvė yrra tuščia, pilka, niekur nėra jokių žmonių, nei paukščių, nei medžių. Ji yra tyli, nes nesigirdi nei paukščių čiulbesio, jokių kitų garsų.

Pasakotojas nuo katytės paveikslo pereina prie katytės elgesio apibūdinimo. Gyvūnėlis, pamatęs berniuką, laukia pagalbos. Katytės akyse šviečia viltis, bet ka

artu ir nepasitikėjimas, baimės jausmas (“. ji pasižiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis.”). Pasakotojas tarsi suaugęs žmogus, stovintis už berniuko, bando atskleisti nelaimingo gyvūnėlio likimo priežastį (“ Gal ją atėmė nuo jos motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukant .”). Netekti motinos, artimųjų, namų, neturėti vietos pasaulyje – tai blogiausia, kas gali ištikti kiekvieną gyvą būtybę. Bet pasakotojo analizavimą nutraukia berniūkščio iššūkis: “Bet kas man darbo?”. Jis apsidžiaugia taip, kaip grobį pamatęs medžiotojas. Jo patirtis maža, kad galėtų suprasti nelaimingą (“Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas”). Lankas ir strėlės ant “medėjo” peties vertė jį pasijusti drąsiu milžinu, sugebančiu apginti save net nuo vilkų būrio. Bet iš tikrųjų nebuvo nuo ko gintis, nes prieš jį tupėjo “tik maža sudžiūvusi kaatytė .”. Berniūkštis neištiesė jai pagalbos rankos, bet “ištiesė” strėlę (“.ištempiau strėlę ir pradėjau taikinti.”). “Kliudžiau” – tikslas pasiektas, bet tai ne pergalės džiaugsmas, o tik paprastas, abstraktus veiksmažodis, konstatuojantis berniūkščio atliktą veiksmą. Įvykio pasekmės priverčia berniuką susimąstyti. “Medžiotojas”, pamatęs sužeistą katytę jo paties paleista strėle, “pajunta širdyje šaltį”. Prieveiksmiu “ūmai” parodomas jausmų pasikeitimas: prieš minutę džiūgavęs ir didžiavęsis savo stiprybe, dabar labai greitai pajunta šaltį. Taip atskleidžiama jo reakcija į neapgalvotą poelgį. Sužeista katytė išgyvena gyvybės agoniją, ji tarsi bando pasitraukti nuo be
erniuko kuo toliau (“. ji iš viso dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį .”). Taikli strėlė ne tik įsmigo į gyvūnėlio kūną, bet ir įlindo į jo krūtinę (“. vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla .”). Veiksmažodžiu “įlindusi” išreiškiamas “įlindimas” į katytės vidų, tarsi parodoma atvira jos sielos žaizda.

Berniukas, pamatęs katytės kančias, nuliūsta, pajunta tarsi kokį pavojų ir net neatsigręždamas parlekia į namus – sau artimą erdvę. Veiksmažodis “neatsigręždamas” pabrėžia berniuko baimę, nenorą dar kartą pamatyti sužeistą katytę. Taigi įvyksta berniuko transformacija: iš vaikiško berniūkščio jis virsta į suaugusį žmogų, jau mąstantį, jaučiantį, daug ką patyrusį ir suprantantį. Mirtis jį sukrečia, išnyksta drąsa ir “medžiotojas” supranta savo poelgį: “Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė našta slėgė krūtinę”. Taip berniuko širdyje kaupiasi skaudi patirtis, padedanti suprasti kitus.

Antrasis susitikimas su katyte įvyksta tik trečią dieną. Tai susitikimas jau ne su nelaime, o su mirtimi, jo paties prišaukta (“. katytė gulėjo aukštelnika, nebegyva.”). Savo pasikeitimą berniukas įrodo sulaužydamas lanką ir strėles.

Paskutinėje pastraipoje akcentuojamas lemtingas pataikymas, skaudžiai sugrįžęs į vaiko širdį. Tai lemtingas šūvis, bet ne tik į tiesioginį objektą – katytę, bet tai buvo šūvis į save patį, į savo širdį, į savo žmoniškumą. Šūvis laimingas, nes jis vienintelis ir sukrėtė “medžiotoją, leido jam suprasti tai, ko kitaip gal nebūtų jis su

upratęs (“Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje .”). Taip pat čia ryškus supriešinimas: nelaiminga katytė – laimingas šūvis. Žodžiais “aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje” norima atskleisti, kad strėlė įsmigo ne tik į katytės krūtinę, bet ir į šios novelės žmogaus širdį visam gyvenimui.

J. Biliūnas novelėje “Kliudžiau” atskleidė žmogaus būties klausimus: kas yra skriauda, kas yra kaltė ir jos suvokimas. Šiame apsakyme atskleidžiama, kad ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvas padaras jaučia alkį, skausmą, kenčia. Rašytojas sugeba išgauti mažumo, gailumo, bejėgiškumo, menkumo, užuojautos melodiją.

Leave a Comment