Monopolinės įmonės

MONOPOLIJA

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė
tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”,
“poleo”- reiškia “parduoti.) Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra
vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę,
neturinčią substitutų, ji ir yra monopolija. Kai rinkoje yra tik viena
firma, ji turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos
produkcijos kiekį , kurie maksimizuos jos pelną. Tačiau iš tikro monopolija
negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai:
ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija
nustatys aukštą kainą, ji gaalės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį.
Paklausa, kurią sąlygoja vartotojo elgsena, nulems monopolininko
pasirenkamą kainą ir produkcijos kiekį.

Taigi, kyla klausimas kas skatina monopolijų atsiradimą, kokie yra
pagrindiniai monopolijų bruožai, dėl kurių būtina kontroliuoti monopolinę
valdžią.

Monopolija atsiranda, kai pažeidžiami tobulos konkurencijos principai.
Svarbiausi tobulos konkurencijos principai yra:

1.Daug nepriklausomų firmų. Niekas negali kontroliuoti rinkos.

2.Nėra kainų kontrolės. Rinka pati lemia kainas.

3.Nėra produktų diferenciacijos. Vienodi produktai ir vienoda kokybė

(pirkėjo požiūriu produktas siūlomas bet kurio pardavėjo yra identiškas

kitų pardavėjų siūlomiems produktams).

4.Galima lengvai patekti ir pasitraukti iš rinkos.

5.Išsami informacija. Kiekviena firma iir kiekvienas vartotojas yra

išsamiai informuoti apie esamas prekes ir jų kainas.

Didelis dalyvių skaičius, kainų kontrolės nebuvimas ir produktų
homogeniškumas – šie reikalavimai privalo užtikrinti vieną – jokia firma
rinkoje neįgauna monopolinio poveikio. O lengvas patekimas į rinką ir
išsami informacija – turi apsaugoti nuo monopolinio pelno atsiradimo.

Taigi, ka

ai pažeidžiamos šios 5 tobulos konkurencijos egzistavimo sąlygos
ir atsiranda monopolija. Ji atsiranda tada, kai įmonės tam tikru laipsniu
gali kontroliuoti rinkos kainą ir tuo pačiu konkurenciją.

Monopolinės rinkos charakteristika:

• Yra tik viena didelė firma;

• Ši firma visiškai kontroliuoja kainas;

• Nėra prekių diferenciacijos (t. y. prekės neturi glaudaus substituto);

• Labai sunku patekti į rinką.

Taigi, viso to pasekmė – labiau apribota gamyba ir aukštesnės kainos,
negu būtų konkurencinėje aplinkoje, o dėl to vartotojai patiria nuostolius.

Rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams
papildomoms įmonėms įeiti į rinką. Tokie barjerai gali būti įvairios
kilmės: techninės, juridinės, ekonominės. Tai nulemia monopolijos tipą.
Todėl yra tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir socialinės.
1. Natūrali monopolija:
a) tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz.
viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį)
b) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba
sutelkta vienos rankose, leidžia gaaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų
linijų tiesimas – pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W)
2. Teisinė monopolija. Ji yra pripažinta ir saugoma įstatymo, siekiant
išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant gamintojams, autoriams ir
išradėjams galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos
yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę
gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus.
3 . Socialinė monopolija. Ji yra susijusi su vandens, dujų, elektros
energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis. Kompanijos, teikiančios
šias paslaugas, turi monopoliją, kylančią iš techninių aprūpinimo sąlygų.
Visai nepraktiška ir
r netgi neįmanoma būtų konkrečioje vietovėje verstis
tokių rūšių veikla daugiau nei vienai kompanijai – tai sukeltų nepatogumų
visuomenei, būtų švaistomi ištekliai. Įsivaizduiokime, kaip būtų nepatogu,
jei dešimtys dujų ir elektros tiekimo įmonių turėtų teisę rausti miesto
gatves.

Monopolinė padėtis ir monopolinės pajamos gali būti pasiekiamos
ir individualioms įmonėms sudarant susitarimus. Susitarimas gali būti dėl
kainos fiksavimo ir gamybos apimties pasiskirstymo, dėl įėjimo į rinką
barjerų nustatymo. Susitarimų tarp įmonių pasekmės – didesnės pajamos.

Atskiros firmos gali suaktyvinti savo veiklą rinkoje ir užimti
monopolinę padėtį ne tiktai sudarydamos sandėrius dėl produkcijos kainos,
pardavimo kvotų, bet ir susiliedamos viena su kita. Firmų susijungimai gali
būti:

• horizontalūs

• vertikalūs.
Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes.
Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę
konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį.
Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos
resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali
susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali
integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo
įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs
konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo
sferoje.

2. MONOPOLINĖS PAJAMOS

Ryšys tarp pajamų ir gamybos apimties monopolinėje rinkoje yra kitoks
negu tobulos konkurencijos rinkoje. Skirtumą lemia įmonės paklausos kreivės
ypatybės. Monopolinėje rinkoje viešpatauja viana įmonė ir jos paklausos
kreivė sutampa su rinkos paklausos kreive. Todėl ji yra krintanti žemyn
didėjant pardavimo apimčiai. Tokia paklausos kreivės forma lemia
monopolinės įm

monės pajamų kitimą.

Esant krintančiai paklausos kreivei, bendrosios pajamos (BP) gali
didėti ar mažėti didėjant gamybos apimčiai. Tai priklauso nuo to, kokiu
mastu prekėms nuvertėjant didėja visuomeninių poreikių apimtis.

1 pav. pavaizduotame pavyzdyje prekės kainai mažėjant nuo P1 iki P2
bendrosios pajamos, pavaizduotos atitinkamais stačiakampiais P1E1 Q1 O ir
P2 E2 Q2 O, padidėja dėl padidėjusios gamybos apimties nuo Q1 iki Q2.

Tačiau, pakitus prekės kainai nuo P3 iki P4, didėjanti gamybos apimtis
neužtikrina pajamų augimo. Atvirkščiai, jos mažėja, kaip matyti iš
paveikslo, nuo P3 E3 Q3 O iki P4 E4Q4O.

Bendrųjų pajamų kreivę monopolinėje rinkoje galima nubrėžti
vadovaujantis paklausos elastingumo teorija.

[pic]

1 pav. Bendrųjų pajamų kitimas monopolinėje rinkoje
Kaip matyti iš 2 pav., jei paklausos elastingumas didesnis už vienetą,
bendrosios įmonės pajamos auga ir jų kreivė kyla. Kai paklausos
elastingumas lygus l, bendrosios pajamos yra pastovios — kreivė pasiekia
maksimumą, o kai paklausos elastingumas mažesnis už vienetą — bendrosios
pajamos ims mažėti, o kreivė krinta žemyn.

Bendrųjų pajamų kitimo monopolinėje rinkoje priklausomybė nuo paklausos
elastingumo atsispindi ir ribinėse pajamose. Kadangi, esant krintančiai
paklausos kreivei, įmonė gali realizuoti papildomų prekės vienetą tik
sumažindama jos kainą, ribinės pajamos nuolat mažėja didinant realizavimo
apimtį.

Tačiau jos lieka teigiamos, kai paklausos elastingumas yra didesnis už
vienetą. Kartu tai reiškia, kad ribinės pajamos didina bendrąsias pajamas.
2 pav. ribinių pajamų kreivė yra virš horizontalios koordinačių ašies, kol
bendrųjų pajamų kreivė nepasiekia maksimalaus aukščio. Ribinės pajomos yra
lygios n

nuliui, kai bendrosios pajamos yra maksimalios, o paklausos
elastingumas lygus 1.

Mažėjant bendrosioms pajamoms ir paklausai tapus neelastingai, ribinės
pajamos tampa neigiamomis.

2 pav. pavaizduotas ryšys tarp BP, RP ir paklausos elastingumo leidžia
daryti išvadą, jog pelną maksimizuojanti įmonė monopolinėje rinkoje,
stengdamasi, kad nemažėtų bendrosios pajamos, nedidins gamybos apimties
esant neigiamoms ribinėms pajamoms. Vadinasi, siekdama didinti realizavimo
apimtį, ji mažins kainas tik tol, kol paklausa yra elastinga.

[pic]

[pic]

[pic]

2 pav. Bendrųjų ir ribinių pajamų priklausomybė nuo paklausos

elastingumo

Monopolinės įmonės paklausos kreivė, kartu būdama ir šakos paklausos
kreive, krinta žemyn ir todėl, didinant realizavimo apimtį, reikia mažinti
kainas. Tačiau parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų
prekių kainos. Todėl ir monopolinei rinkai galioja vidutinių pajamų
formulė:

VP = BP / Q .
Taigi vidutinės pajamos yra lygios kainoms. O šios kainos kitimą
išreiškianti paklausos kreivė yra kartu ir vidutinių įmonės pajamų kreivė

3. KAINA IR GAMYBOS APIMTIS MONOPOLINĖJE RINKOJE

Monopolinė kaina yra ribinių gamybos kaštų ir paklausos elastingumo
funkcija. Todėl jei, esant pastoviems ribiniams kaštams, augančios
paklausos kreivės elastingumas krenta, tai kaina augo, o jei šios kreivės
elastingumas didėja, tai kaina mažėja.

Praktikoje visuomeninių poreikių augimas turi įtakos kainoms:

a) kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs (tarkim, kad

paklausos

elastingumas tuo tarpu krenta}, tai per trumpą laikotarpį, didėjant

poreikiams,

didės ir kainos;

b) kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivės

pasvirimas aplenkia

pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai (šiuo atveju paklausos

kreivės pasvirimas

mažėja) kaina turi mažėti;

c} jeigu ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas

mažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas, tai, jeigu paklausos

elastingumas būtų pastovus, tai kaina mažėtų, o, jeigu būtų pastovus

paklausos kreivės pasvirimas, tai ji augtų.

Monopolinė kaina nebūtinai yra didelė kaina, nes, kai ji maža ir
skatina visuomeninių poreikiu augimą, monopolistas gali didinti gamybos
efektyvumą ir mažinti kaštų lygį. Jis gali pelnytis iš ekonomijos, gaunamos
gaminant dideliu mastu.

Tobulos konkurencijos rinkoje RK ir RP tiesiogiai nulemia ir kainą, ir
realizavimo apimtį. Monopolinėje rinkoje RK ir RP kreivės tiesiogiai lemia
tik realizavimo apimtį.

[pic]

3 pav. Prekės kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje

Monopolisto realizuojamų prekių kainą rodo paklausos kreivė, kuri yra
aukščiau RP kreivės, o pastarosios susikirtimas su RK rodo gamybos apimtį.
Esant gamybos apimčiai taške M, kuriame susikerta RK ir RP, monopolijos
pelnas bus didžiausias. Tačiau kaina šiame taške bus didesnė negu RK. (žr.
3 pav).

Taigi, galima daryti išvadą, kad, jei firma turi monopolį, tai
nebūtinai reiškia, jog už prekę (ar paslaugą) ji gali imti aukščiausią
kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį
(galią), pelną siekia didinti ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai
vykdo – plėsdamos didelio masto gamybą, (masto ekonomijos politika);
gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; (technologinės
pažangos politika); maksimaliai mažindamos kaštus – kaštų ekonomijos
politika;

Be to, monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis
skatins:1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; (naujos firmos sieks
įeiti į rinką); 2)substitutų sukūrimą ir vartojimą (bus pradėti gaminti
pakaitalai); 3) valstybės įsikišimą.
Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas

4. MONOPOLIJA IR EFEKTYVUMAS

Norint nagrinėti monopolinės rinkos efektyvumą, iš pradžių būtina
aptarti, koks jis tobulos konkurencijos rinkoje. Šioje rinkoje objektyvi
kaina nusistovi veikiama tarpusavyje konkuruojančių gamintojų ir vartotojų.
Kiekvienas gamintojas, siekdamas maksimalaus pelno, didina gamybos apimtį
tol, kol ribiniai produkto gamybos kaštai susilygina su rinkos kaina. Esant
tam tikrai prekės kainai, pardavėjai visą laiką pateiks tokį produkcijos
kiekį į tobulos konkurencijos rinką, kuriam esant :

P(MC

Tai galioja bet kuriai prekei, jeigu ji parduodama tobulosios
konkurencijos rinkoje.

Pirkėjai taip pat priima rinkos kainą ir kiekvienas perka tokį prekių
kiekį, kuriam esant ribinė produkto nauda susilygina su jo rinkos kaina.
Vartotojai, siekdami maksimaliai ekonomiškai panaudoti savo biudžetą,
didina perkamų prekių kiekį tol, kol ribinė prekės nauda nesusilygina su
jos kaina, t.y. :

P(MB

Taigi, kuomet vyrauja tobuloji konkurencija, visoms rinkoms būdinga tokia
sąlyga:

P(MB(MC (ši lygybė rodo, kad
kaina patenkina ir firmą ir pirkėją)

Prekės bus pateikiamos tol, kol ribinė nauda nesusilygins su ribiniais
kaštais. Gamyba yra pusiausvira, jeigu ribinės naudos ir ribinių kaštų
kreivės atspindi visą naudą ir kaštus, susijusius su pateikiamo produkto
kiekiu. Tobulosios konkurencijos sąlygomis rinkos kainą PE nulemia
paklausos (MB) ir pasiūlos (MC) jėgų sąveika. Esant šiai kainai, rinkoje
parduodamas

[pic]

4pav. Monopolija ir efektyvi gamybos apimtis

produkcijos kiekis QE. Tai ir yra efektyvios gamybos dydis.

Praktikoje konkurencija dažniausiai būna netobula. Monopolinės firmos
galia rinkoje gali mažinti efektyvumą.

Maksimizuodama pelną monopolija gamina produkcijos kiekį Qm (4 pav.) ir
parduoda kaina Pm. Ribinės pajamos (MR) yra mažesnės už kainą, bet
pusiausvyros atveju – lygios ribiniams kaštams:

Pm(MR(MC

Kadangi vartotojai siekia maksimalios naudos, jie perka tokį produkcijos
kiekį, kuriam esant kaina susilygina su ribine nauda:

Pm(MB(MC

Monopolinė firma gamina mažiau nei yra efektyvi gamybos apimtis. Esant
tai gamybos apimčiai, kuri monopolininkui garantuoja maksimalų pelną,
ribinė prekės nauda yra didesnė už ribinius jos gamybos kaštus. Tai
reiškia, kad gaminant daugiau prekių gali būti papildomos naudos. Plotas
AEEm (4 pav.) yra papildoma gryna monopolijos nauda, kuri būtų gauta
padidinus gamybos apimtį nuo Qm iki QE, t. y. iki efektyvios gamybos
apimties. Plotas AEEm – tai efektyvumo nuostolis esant monopolijai.
Vadinasi, monopolinė rinka nėra efektyvi struktūra.

Išsiaiškinus, kad monopolinė rinka nėra efektyvi struktūra tampa aišku,
kad ją reikia reguliuoti. Tam ir yra skirti antimonopoliniai įstatymai.

5. ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA

Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos
monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms
monopolijos apraiškoms išvengti. Antitrestinės politikos įstatymai
nukreipti prieš ekonominės galios (ji išreiškia vienos ar kelių firmų
viešpatavimo rinkoje laipsnį, t. y. galimybę veikti rinkos sąlygas)
demonstravimą, firmų susijungimus ir panašiai. Jų pagrindinė paskirtis –
konkurencinių sąlygų palaikymas. Antimonopoliniai įstatymai įvairiose
šalyse yra nevienodi. Paprastai juose neteisėtais skelbiami veiksmai,
kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga:

• Slapti sandoriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos

apimties sumažinimo;

• Prekybos žlugdymas, sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš

vieno pardavėjo;

• Per didelis prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų

pačių prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.

• Akcijų supirkimas, siekiant prijungti prie firmos konkurentus.

• Kelių nepriklausomų įmonių sujungimas į vieną.

JAV antimonopolinio reguliavimo praktika pradėta 1890 metais, kai buvo
priimtas antitrestinis Šermano aktas. Šis aktas siekė dviejų pagrindinių
tikslų: uždrausti rinkos monopolizavimo siekimą ir bet kokius prekybos
laisvę apribojančius suokalbius. Šermano aktas, taip pat ir vėlesni
antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius
suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų.

1914 metai JAV kongresas patvirtino 2 naujus antitrestinius įstatymus:
Kleitono aktą ir Federalinės prekybos komisijos aktą.

Kleitono aktas siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų
konkurencijos: diskriminavo kainomis, kitos firmos akcijų įsigijimo, jei
tai galėtų sumažinti konkurenciją.

Kitas 1914 metų aktas įsteigė nepriklausomą Federalinę prekybos komisiją,
kad ji ištirtų nesąžiningos kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje.
Tačiau šis “nedorumas” yra labai konkretus ir santykinis dalykas, todėl
įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. jai buvo
suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios
reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai ir buvo skirtos pagrindinės
komisijos jėgos.

Po pirmojo pasaulinio karo antitrestiniam reguliavimui buvo skiriama vis
mažiau dėmesio. Nagrinėjant bylas, teismai priimdavo monopolijoms
tolerantiškus sprendimus. Tačiau priėmus 1936 m. Robinsono – Patmeno aktą ,
antitrestinis reguliavimas suaktyvėjo. Šiuo aktu buvo tęsiamas smulkių
prekybinių firmų saugojimas nuo stambių pardavėjų nedoros konkurencijos.

Kaip jau minėjau rinkos galios laipsnį nulemia ne tik koncentracijos
rodikliai, bet ir firmų susijungimo galimybės. Šios galimybės buvo
apribotos Kleitono aktu, tačiau praktikoje jis būdavo dažnai apeinamas,
nuperkant konkurento įmonę ar įrengimus tiesiogiai (ne akcijų forma). Šiems
reiškiniams išvengti 1950 metais buvo priimtas Kelerio – Kefauverio
susijungimą reguliuojantis aktas. Jis draudžia tuos susijungimus, kurie
gerokai mažina konkurenciją arba siekia atitinkamos rinkos monopolizavimo.
Remiantis vėlesniais įstatymų papildymais, firmos privalo iš anksto
pranešti antitrestinio reguliavimo tarnyboms apie numatomą susijungimą. Be
to, visos firmos, kurių nekilnojamo turto vertė arba realizavimo įplaukos
viršija 100 mln dolerių, privalo iš anksto įspėti valstybės tarnybas dėl
numatomo akcijų ar kitų aktyvų įsigijimo. Praėjus 15 – 50 dienų nuo tokių
pareiškimų pateikimo, antitrestinio reguliavimo tarnybos parengia savo
nutarimą šiuo klausimu; taigi visi didesni susijungimai galimi tik
valstybės tarnyboms pritarus.

Valstybinė susijungimo kontrolė yra žymiai efektyvesnė priemonė,
palyginus su egzistuojančių monopolijų likvidavimu. Be to, nesunku įrodyti,
kad bet koks firmų susijungimas gali sumažinti konkurenciją ir netgi tapti
postūmiu monopolijai susidaryti. Sprendžiant firmų susijungimo problemas,
būtina atsižvelgti į skirtingus jo tipus:

• Horizontalus susijungimas (susiliejimas) – apima įmones, kurios gamina

panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, sujungiama ir jų

rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir

mažinti produkcijos apimtį.

• Vertikalūs susiliejimai – vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš

kitos išteklius arba parduoda viena kitai prekes.

• Konglameracinis susijungimas – skirtingų šakų (tiek susijusių, tiek ir

tarpusavyje nesusijusių) firmų sąjunga.

Be abejo, labiausiai žalingas konkurencijai yra pirmas tipas.

Efektyvaus antitrestinio reguliavimo dėka JAV ekonomika yra daug mažiau
monopolizuota, negu kitose išsivysčiusiose šalyse.

Taigi tokie yra pagrindiniai antimonopoliniai įstatymai JAV, o štai
Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parengtas tik 1990 metais.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos
Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami ir konkurenciją
ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo
piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi išaiškinimą ir priežiūros tvarką.

Remiuosi 1999 m. kovo 23 d. priimtu LR konkurencijos įstatymu. Šiuo
įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos
Respublikoje.

Šis LR įstatymas draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti
konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami
ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant:

1. Susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės

kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;

2. Susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius,

taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;

3. Susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas sąlygas

atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti – jiems skirtingas

konkurencijos sąlygas;

Be to, LR konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti
dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus,
kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio
subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Šis įstatymas taip pat draudžia ūkio subjektams atlikti bet kuriuos
veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems
papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms
konkuruoti, įskaitant:

1. Savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito

ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą

plačiai žinomą prekės ženklą, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali

sukelti painiavą su šiuo subjektu arba jo veikla, arba jeigu siekiama

nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto reputacija.

2. Ūkio subjektų klaidinimą, pateikiant jiems neteisingą arba nepagrįstą

informaciją, apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę,

sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar

nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu

ar kitokiu naudojimu.

3. Reklamos, kurie pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia naudojimą.

Taip pat nurodoma, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma
pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jei koncentracijoje
dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš
koncentraciją metais yra didesnės negu 30milijonų litų ir jei kiekvieno
mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios
pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės nei 5
milijonai litų.

LR konkurencijos įstatymo 18 straipsnis skelbia, kad konkurenciją
ribojančių veiksmų kontrolės institucija yra Lietuvos Respublikos
konkurencijos taryba. Ji skiria atsakomybę už konkurencijos įstatymo
pažeidimus. Ši taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo
draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus turi teisę:

1. Įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą;

2. Įpareigoti ūkio subjektus, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios

buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar dėl to itin

sumažinta konkurencija atitinkamoje rinkoje, parduoti įmonę ar jos

dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat

nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas.

3. Skirti ūkio subjektams įstatyme nustatytas pinigines baudas.

IŠVADOS

1. Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė

tobulai konkurencijai yra monopolija. Pagrindinis monopolizuotos

rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje.

2. Monopolija atsiranda, kai pažeidžiami tobulos konkurencijos

principai.

3. Yra išskiriamos tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir

socialinės monopolijos.

4. Monopolinė padėtis ir monopolinės pajamos gali būti pasiekiamos ir

individualioms įmonėms sudarant susitarimus

5. Firmų susijungimai gali būti vertikalūs ir horizontalūs.

Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias

prekes. Vertikalus susjungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka

viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus.

6. Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau

ribotas.

7. Monopolinė firma gamina mažiau nei yra efektyvi gamybos apimtis.

8. Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos,

skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei

nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti.

LITERATŪRA

1. Jakutis A. Ekonomikos teorijos pagrindai. K.:Smaltija, 1999.

2. LR konkurencijos įstatymas.

3. Wonnacot P., Wonnacot R. Mikroekonomika. VDU leidinys, vertė Z.

Lydeka.,1993.

4. Snieška V. Mikroekonomika. Kaunas. :Technologija, 2003.

———————–
P

MC

A

E

Grynasis nuostolis

MC

D = MB

MR

Em m

MB=Pm

MC

Qm

QE

Q2

Q3

P3

Q4

P2

P1

P

Q1

P4

P

Q

η>1

η = 1

η < 1

BP

BP

Q

RP

RP

Q

RK

D

RP

M

P,C

PM

QM

Q

Q

E1

E2

E3

E4

Leave a Comment