MONOPOLIJA
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti.) Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią substitutų, ji ir yra monopolija. Kai rinkoje yra tik viena firma, ji turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį , kurie maksimizuos jos pelną. Tačiau iš tikro monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai:
ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį.
Paklausa, kurią sąlygoja vartotojo elgsena, nulems monopolininko pasirenkamą kainą ir produkcijos kiekį.
Taigi, kyla klausimas kas skatina monopolijų atsiradimą, kokie yra pagrindiniai monopolijų bruožai, dėl kurių būtina kontroliuoti monopolinę valdžią.
Monopolija atsiranda, kai pažeidžiami tobulos konkurencijos principai.
Svarbiausi tobulos konkurencijos principai yra:
1.Daug nepriklausomų firmų. Niekas negali kontroliuoti rinkos.
2.Nėra kainų kontrolės. Rinka pati lemia kainas.
3.Nėra produktų diferenciacijos. Vienodi produktai ir vienoda kokybė (pirkėjo požiūriu produktas siūlomas bet kurio pardavėjo yra identiškas kitų pardavėjų siūlomiems produktams).
4.Galima lengvai patekti ir pasitraukti iš rinkos.
5.Išsami informacija. Kiekviena firma ir kiekvienas vartotojas yra išsamiai informuoti apie esamas prekes ir jų kainas.
Didelis dalyvių skaičius, kainų kontrolės nebuvimas ir produktų homogeniškumas – šie reikalavimai privalo užtikrinti vieną – jokia firma rinkoje neįgauna monopolinio poveikio. O lengvas patekimas į rinką ir išsami informacija – turi apsaugoti nuo monopolinio pelno atsiradimo.
Taigi, kai pažeidžiamos šios 5 tobulos konkurencijos egzistavimo sąlygos ir atsiranda monopolija. Ji atsiranda tada, kai įmonės tam tikru laipsniu gali kontroliuoti rinkos kainą ir tuo pačiu konkurenciją.
Monopolinės rinkos charakteristika:
• Yra tik viena didelė firma;
• Ši firma visiškai kontroliuoja kainas;
• Nėra prekių diferenciacijos (t. y. prekės neturi glaudaus substituto);
• Labai sunku patekti į rinką.
Taigi, viso to pasekmė – labiau apribota gamyba ir aukštesnės kainos, negu būtų konkurencinėje aplinkoje, o dėl to vartotojai patiria nuostolius.
Rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams papildomoms įmonėms įeiti į rinką. Tokie barjerai gali būti įvairios kilmės: techninės, juridinės, ekonominės. Tai nulemia monopolijos tipą.
Todėl yra tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir socialinės.
1. Natūrali monopolija:
a) tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz.
viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį)
b) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienos rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas – pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W)
2. Teisinė monopolija. Ji yra pripažinta ir saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant gamintojams, autoriams ir išradėjams galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus.
3 . Socialinė monopolija. Ji yra susijusi su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis. Kompanijos, teikiančios šias paslaugas, turi monopoliją, kylančią iš techninių aprūpinimo sąlygų.
Visai nepraktiška ir netgi neįmanoma būtų konkrečioje vietovėje verstis tokių rūšių veikla daugiau nei vienai kompanijai – tai sukeltų nepatogumų visuomenei, būtų švaistomi ištekliai. Įsivaizduiokime, kaip būtų nepatogu, jei dešimtys dujų ir elektros tiekimo įmonių turėtų teisę rausti miesto gatves.
Monopolinė padėtis ir monopolinės pajamos gali būti pasiekiamos ir individualioms įmonėms sudarant susitarimus. Susitarimas gali būti dėl kainos fiksavimo ir gamybos apimties pasiskirstymo, dėl įėjimo į rinką barjerų nustatymo. Susitarimų tarp įmonių pasekmės – didesnės pajamos.
Atskiros firmos gali suaktyvinti savo veiklą rinkoje ir užimti monopolinę padėtį ne tiktai sudarydamos sandėrius dėl produkcijos kainos, pardavimo kvotų, bet ir susiliedamos viena su kita. Firmų susijungimai gali būti:
• horizontalūs
• vertikalūs.
Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes.
Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį.
Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje.
2. MONOPOLINĖS PAJAMOS
Ryšys tarp pajamų ir gamybos apimties monopolinėje rinkoje yra kitoks negu tobulos konkurencijos rinkoje. Skirtumą lemia įmonės paklausos kreivės ypatybės. Monopolinėje rinkoje viešpatauja viana įmonė ir jos paklausos kreivė sutampa su rinkos paklausos kreive. Todėl ji yra krintanti žemyn didėjant pardavimo apimčiai. Tokia paklausos kreivės forma lemia monopolinės įmonės pajamų kitimą.
Esant krintančiai paklausos kreivei, bendrosios pajamos (BP) gali didėti ar mažėti didėjant gamybos apimčiai. Tai priklauso nuo to, kokiu mastu prekėms nuvertėjant didėja visuomeninių poreikių apimtis.
1 pav. pavaizduotame pavyzdyje prekės kainai mažėjant nuo P1 iki P2
bendrosios pajamos, pavaizduotos atitinkamais stačiakampiais P1E1 Q1 O ir
P2 E2 Q2 O, padidėja dėl padidėjusios gamybos apimties nuo Q1 iki Q2.
Tačiau, pakitus prekės kainai nuo P3 iki P4, didėjanti gamybos apimtis neužtikrina pajamų augimo. Atvirkščiai, jos mažėja, kaip matyti iš paveikslo, nuo P3 E3 Q3 O iki P4 E4Q4O.
Bendrųjų pajamų kreivę monopolinėje rinkoje galima nubrėžti vadovaujantis paklausos elastingumo teorija.
[pic]
1 pav. Bendrųjų pajamų kitimas monopolinėje rinkoje
Kaip matyti iš 2 pav., jei paklausos elastingumas didesnis už vienetą, bendrosios įmonės pajamos auga ir jų kreivė kyla. Kai paklausos elastingumas lygus l, bendrosios pajamos yra pastovios — kreivė pasiekia maksimumą, o kai paklausos elastingumas mažesnis už vienetą — bendrosios pajamos ims mažėti, o kreivė krinta žemyn.
Bendrųjų pajamų kitimo monopolinėje rinkoje priklausomybė nuo paklausos elastingumo atsispindi ir ribinėse pajamose. Kadangi, esant krintančiai paklausos kreivei, įmonė gali realizuoti papildomų prekės vienetą tik sumažindama jos kainą, ribinės pajamos nuolat mažėja didinant realizavimo apimtį.
Tačiau jos lieka teigiamos, kai paklausos elastingumas yra didesnis už vienetą. Kartu tai reiškia, kad ribinės pajamos didina bendrąsias pajamas.
2 pav. ribinių pajamų kreivė yra virš horizontalios koordinačių ašies, kol bendrųjų pajamų kreivė nepasiekia maksimalaus aukščio. Ribinės pajomos yra lygios nuliui, kai bendrosios pajamos yra maksimalios, o paklausos elastingumas lygus 1.
Mažėjant bendrosioms pajamoms ir paklausai tapus neelastingai, ribinės pajamos tampa neigiamomis.
2 pav. pavaizduotas ryšys tarp BP, RP ir paklausos elastingumo leidžia daryti išvadą, jog pelną maksimizuojanti įmonė monopolinėje rinkoje, stengdamasi, kad nemažėtų bendrosios pajamos, nedidins gamybos apimties esant neigiamoms ribinėms pajamoms. Vadinasi, siekdama didinti realizavimo apimtį, ji mažins kainas tik tol, kol paklausa yra elastinga.
[pic]
[pic]
[pic]
2 pav. Bendrųjų ir ribinių pajamų priklausomybė nuo paklausos
elastingumo
Monopolinės įmonės paklausos kreivė, kartu būdama ir šakos paklausos kreive, krinta žemyn ir todėl, didinant realizavimo apimtį, reikia mažinti kainas. Tačiau parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų prekių kainos. Todėl ir monopolinei rinkai galioja vidutinių pajamų formulė:
VP = BP / Q .
Taigi vidutinės pajamos yra lygios kainoms. O šios kainos kitimą išreiškianti paklausos kreivė yra kartu ir vidutinių įmonės pajamų kreivė
3. KAINA IR GAMYBOS APIMTIS MONOPOLINĖJE RINKOJE
Monopolinė kaina yra ribinių gamybos kaštų ir paklausos elastingumo funkcija. Todėl jei, esant pastoviems ribiniams kaštams, augančios paklausos kreivės elastingumas krenta, tai kaina augo, o jei šios kreivės elastingumas didėja, tai kaina mažėja.
Praktikoje visuomeninių poreikių augimas turi įtakos kainoms:
a) kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs (tarkim, kad paklausos
elastingumas tuo tarpu krenta}, tai per trumpą laikotarpį, didėjant poreikiams,
didės ir kainos;
b) kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivės pasvirimas aplenkia
pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai (šiuo atveju paklausos kreivės pasvirimas
mažėja) kaina turi mažėti;
c} jeigu ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas mažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas, tai, jeigu paklausos elastingumas būtų pastovus, tai kaina mažėtų, o, jeigu būtų pastovus paklausos kreivės pasvirimas, tai ji augtų.
Monopolinė kaina nebūtinai yra didelė kaina, nes, kai ji maža ir skatina visuomeninių poreikiu augimą, monopolistas gali didinti gamybos efektyvumą ir mažinti kaštų lygį. Jis gali pelnytis iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu.
Tobulos konkurencijos rinkoje RK ir RP tiesiogiai nulemia ir kainą, ir realizavimo apimtį. Monopolinėje rinkoje RK ir RP kreivės tiesiogiai lemia tik realizavimo apimtį.
[pic]
3 pav. Prekės kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje
Monopolisto realizuojamų prekių kainą rodo paklausos kreivė, kuri yra aukščiau RP kreivės, o pastarosios susikirtimas su RK rodo gamybos apimtį.
Esant gamybos apimčiai taške M, kuriame susikerta RK ir RP, monopolijos pelnas bus didžiausias. Tačiau kaina šiame taške bus didesnė negu RK. (žr.
3 pav).
Taigi, galima daryti išvadą, kad, jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog už prekę (ar paslaugą) ji gali imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį (galią), pelną siekia didinti ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo – plėsdamos didelio masto gamybą, (masto ekonomijos politika);
gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; (technologinės pažangos politika); maksimaliai mažindamos kaštus – kaštų ekonomijos politika;
Be to, monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins:1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; (naujos firmos sieks įeiti į rinką); 2)substitutų sukūrimą ir vartojimą (bus pradėti gaminti pakaitalai); 3) valstybės įsikišimą.
Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas
4. MONOPOLIJA IR EFEKTYVUMAS
Norint nagrinėti monopolinės rinkos efektyvumą, iš pradžių būtina aptarti, koks jis tobulos konkurencijos rinkoje. Šioje rinkoje objektyvi kaina nusistovi veikiama tarpusavyje konkuruojančių gamintojų ir vartotojų.
Kiekvienas gamintojas, siekdamas maksimalaus pelno, didina gamybos apimtį tol, kol ribiniai produkto gamybos kaštai susilygina su rinkos kaina. Esant tam tikrai prekės kainai, pardavėjai visą laiką pateiks tokį produkcijos kiekį į tobulos konkurencijos rinką, kuriam esant :
P(MC
Tai galioja bet kuriai prekei, jeigu ji parduodama tobulosios konkurencijos rinkoje.
Pirkėjai taip pat priima rinkos kainą ir kiekvienas perka tokį prekių kiekį, kuriam esant ribinė produkto nauda susilygina su jo rinkos kaina.
Vartotojai, siekdami maksimaliai ekonomiškai panaudoti savo biudžetą, didina perkamų prekių kiekį tol, kol ribinė prekės nauda nesusilygina su jos kaina, t.y. :
P(MB
Taigi, kuomet vyrauja tobuloji konkurencija, visoms rinkoms būdinga tokia sąlyga:
P(MB(MC (ši lygybė rodo, kad kaina patenkina ir firmą ir pirkėją)
Prekės bus pateikiamos tol, kol ribinė nauda nesusilygins su ribiniais kaštais. Gamyba yra pusiausvira, jeigu ribinės naudos ir ribinių kaštų kreivės atspindi visą naudą ir kaštus, susijusius su pateikiamo produkto kiekiu. Tobulosios konkurencijos sąlygomis rinkos kainą PE nulemia paklausos (MB) ir pasiūlos (MC) jėgų sąveika. Esant šiai kainai, rinkoje parduodamas [pic]
4pav. Monopolija ir efektyvi gamybos apimtis
produkcijos kiekis QE. Tai ir yra efektyvios gamybos dydis.
Praktikoje konkurencija dažniausiai būna netobula. Monopolinės firmos galia rinkoje gali mažinti efektyvumą.
Maksimizuodama pelną monopolija gamina produkcijos kiekį Qm (4 pav.) ir parduoda kaina Pm. Ribinės pajamos (MR) yra mažesnės už kainą, bet pusiausvyros atveju – lygios ribiniams kaštams:
Pm(MR(MC
Kadangi vartotojai siekia maksimalios naudos, jie perka tokį produkcijos kiekį, kuriam esant kaina susilygina su ribine nauda:
Pm(MB(MC
Monopolinė firma gamina mažiau nei yra efektyvi gamybos apimtis. Esant tai gamybos apimčiai, kuri monopolininkui garantuoja maksimalų pelną, ribinė prekės nauda yra didesnė už ribinius jos gamybos kaštus. Tai reiškia, kad gaminant daugiau prekių gali būti papildomos naudos. Plotas
AEEm (4 pav.) yra papildoma gryna monopolijos nauda, kuri būtų gauta padidinus gamybos apimtį nuo Qm iki QE, t. y. iki efektyvios gamybos apimties. Plotas AEEm – tai efektyvumo nuostolis esant monopolijai.
Vadinasi, monopolinė rinka nėra efektyvi struktūra.
Išsiaiškinus, kad monopolinė rinka nėra efektyvi struktūra tampa aišku, kad ją reikia reguliuoti. Tam ir yra skirti antimonopoliniai įstatymai.
5. ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA
Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti. Antitrestinės politikos įstatymai nukreipti prieš ekonominės galios (ji išreiškia vienos ar kelių firmų viešpatavimo rinkoje laipsnį, t. y. galimybę veikti rinkos sąlygas)
demonstravimą, firmų susijungimus ir panašiai. Jų pagrindinė paskirtis –
konkurencinių sąlygų palaikymas. Antimonopoliniai įstatymai įvairiose šalyse yra nevienodi. Paprastai juose neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga:
• Slapti sandoriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo;
• Prekybos žlugdymas, sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo;
• Per didelis prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.
• Akcijų supirkimas, siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
• Kelių nepriklausomų įmonių sujungimas į vieną.
JAV antimonopolinio reguliavimo praktika pradėta 1890 metais, kai buvo priimtas antitrestinis Šermano aktas. Šis aktas siekė dviejų pagrindinių tikslų: uždrausti rinkos monopolizavimo siekimą ir bet kokius prekybos laisvę apribojančius suokalbius. Šermano aktas, taip pat ir vėlesni antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų.
1914 metai JAV kongresas patvirtino 2 naujus antitrestinius įstatymus:
Kleitono aktą ir Federalinės prekybos komisijos aktą.
Kleitono aktas siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų konkurencijos: diskriminavo kainomis, kitos firmos akcijų įsigijimo, jei tai galėtų sumažinti konkurenciją.
Kitas 1914 metų aktas įsteigė nepriklausomą Federalinę prekybos komisiją, kad ji ištirtų nesąžiningos kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje.
Tačiau šis “nedorumas” yra labai konkretus ir santykinis dalykas, todėl įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. jai buvo suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai ir buvo skirtos pagrindinės komisijos jėgos.
Po pirmojo pasaulinio karo antitrestiniam reguliavimui buvo skiriama vis mažiau dėmesio. Nagrinėjant bylas, teismai priimdavo monopolijoms tolerantiškus sprendimus. Tačiau priėmus 1936 m. Robinsono – Patmeno aktą , antitrestinis reguliavimas suaktyvėjo. Šiuo aktu buvo tęsiamas smulkių prekybinių firmų saugojimas nuo stambių pardavėjų nedoros konkurencijos.
Kaip jau minėjau rinkos galios laipsnį nulemia ne tik koncentracijos rodikliai, bet ir firmų susijungimo galimybės. Šios galimybės buvo apribotos Kleitono aktu, tačiau praktikoje jis būdavo dažnai apeinamas, nuperkant konkurento įmonę ar įrengimus tiesiogiai (ne akcijų forma). Šiems reiškiniams išvengti 1950 metais buvo priimtas Kelerio – Kefauverio susijungimą reguliuojantis aktas. Jis draudžia tuos susijungimus, kurie gerokai mažina konkurenciją arba siekia atitinkamos rinkos monopolizavimo.
Remiantis vėlesniais įstatymų papildymais, firmos privalo iš anksto pranešti antitrestinio reguliavimo tarnyboms apie numatomą susijungimą. Be to, visos firmos, kurių nekilnojamo turto vertė arba realizavimo įplaukos viršija 100 mln dolerių, privalo iš anksto įspėti valstybės tarnybas dėl numatomo akcijų ar kitų aktyvų įsigijimo. Praėjus 15 – 50 dienų nuo tokių pareiškimų pateikimo, antitrestinio reguliavimo tarnybos parengia savo nutarimą šiuo klausimu; taigi visi didesni susijungimai galimi tik valstybės tarnyboms pritarus.
Valstybinė susijungimo kontrolė yra žymiai efektyvesnė priemonė, palyginus su egzistuojančių monopolijų likvidavimu. Be to, nesunku įrodyti, kad bet koks firmų susijungimas gali sumažinti konkurenciją ir netgi tapti postūmiu monopolijai susidaryti. Sprendžiant firmų susijungimo problemas, būtina atsižvelgti į skirtingus jo tipus:
• Horizontalus susijungimas (susiliejimas) – apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, sujungiama ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti produkcijos apimtį.
• Vertikalūs susiliejimai – vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos išteklius arba parduoda viena kitai prekes.
• Konglameracinis susijungimas – skirtingų šakų (tiek susijusių, tiek ir tarpusavyje nesusijusių) firmų sąjunga.
Be abejo, labiausiai žalingas konkurencijai yra pirmas tipas.
Efektyvaus antitrestinio reguliavimo dėka JAV ekonomika yra daug mažiau monopolizuota, negu kitose išsivysčiusiose šalyse.
Taigi tokie yra pagrindiniai antimonopoliniai įstatymai JAV, o štai
Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parengtas tik 1990 metais.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos
Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami ir konkurenciją ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi išaiškinimą ir priežiūros tvarką.
Remiuosi 1999 m. kovo 23 d. priimtu LR konkurencijos įstatymu. Šiuo įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos
Respublikoje.
Šis LR įstatymas draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant:
1. Susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;
2. Susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;
3. Susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti – jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
Be to, LR konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.
Šis įstatymas taip pat draudžia ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant:
1. Savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo subjektu arba jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto reputacija.
2. Ūkio subjektų klaidinimą, pateikiant jiems neteisingą arba nepagrįstą informaciją, apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu ar kitokiu naudojimu.
3. Reklamos, kurie pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia naudojimą.
Taip pat nurodoma, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jei koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją metais yra didesnės negu 30milijonų litų ir jei kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės nei 5
milijonai litų.
LR konkurencijos įstatymo 18 straipsnis skelbia, kad konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolės institucija yra Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba. Ji skiria atsakomybę už konkurencijos įstatymo pažeidimus. Ši taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus turi teisę:
1. Įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą;
2. Įpareigoti ūkio subjektus, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar dėl to itin sumažinta konkurencija atitinkamoje rinkoje, parduoti įmonę ar jos dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas.
3. Skirti ūkio subjektams įstatyme nustatytas pinigines baudas.
IŠVADOS
1. Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija. Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje.
2. Monopolija atsiranda, kai pažeidžiami tobulos konkurencijos principai.
3. Yra išskiriamos tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir socialinės monopolijos.
4. Monopolinė padėtis ir monopolinės pajamos gali būti pasiekiamos ir individualioms įmonėms sudarant susitarimus
5. Firmų susijungimai gali būti vertikalūs ir horizontalūs.
Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Vertikalus susjungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus.
6. Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas.
7. Monopolinė firma gamina mažiau nei yra efektyvi gamybos apimtis.
8. Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti.
LITERATŪRA
1. Jakutis A. Ekonomikos teorijos pagrindai. K.:Smaltija, 1999.
2. LR konkurencijos įstatymas.
3. Wonnacot P., Wonnacot R. Mikroekonomika. VDU leidinys, vertė Z.
Lydeka.,1993.
4. Snieška V. Mikroekonomika. Kaunas. :Technologija, 2003.
P
MC
A
E
Grynasis nuostolis
MC
D = MB
MR
Em m
MB=Pm
MC
Qm
QE
Q2
Q3
P3
Q4
P2
P1
P
Q1
P4
P
Q
η>1
η = 1
η < 1
BP
BP
Q
RP
RP
Q
RK
D
RP
M
P,C
PM
QM
Q
Q
E1
E2
E3
E4