Jonas Biliunas

Jonas Biliūnas – lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Jis gimė 1879m. balandžio 11d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900m. J.Biliūnas įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901m. iš universiteto buvo pašalintas.
1901-1902m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903m. įstojo į Leipcigo Auukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga “Įvairūs apsakymėliai” išėjo 1906m.. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.    Mirė 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje; 1953m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
Geriausius kūrinius parašė 1904-1907 m.
Tai apsakymai „Žvaigždė”, „Nemunu”, „Vagis”, „Laimės žiiburys”, „Kliudžiau”, „Joniukas”, „Lazda”, „Brisiaus galas“.
Apysaka „Liūdna pasaka“.
Pirmoji grožinė knyga “Įvairūs apsakymėliai” išėjo 1906 m.
Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.
Geriausias kritikos straipsnis- Žemaitės “Paveikslai”

Realistas: Jis domisi ne socialiniais tipais, bet žmogaus būsena.

Psichologinė proza:Biliūnui rūpi žm

mogaus vidinė būsena.

Kuo skiriasi nuo Žemaitės:Žemaitei svarbesnė visuomeninė sistema, kurią ji kritikuoja;
Biliūnui- žmogus ir jo vidiniai išgyvenimai.

Pasakotojas:Pagrindinis veikėjas –pasakotojas.

Vaizduojamais daiktais, reiškiniais, įvykiais, žmonėmis nesidomima savaime, jie priklauso nuo pasakojančio asmens ir nuo jo keliamų problemų.
Pasakotojas stovi kuriamo pasaulio centre ir tik jis vienas suvokia ir nustato daiktų vertę.

Pasakotojas dažnai kalba I asmeniu, dėl to lengviau parodyti žmogaus vidinius išgyvenimus.

Veikėjas:Biliūno apsakymuose pirmąkart pasirodo mąslaus ir jautraus žmogaus paveikslas.

Tai žmogus, kuris svarsto, ieško tiesos, sugeba suprasti greta esančio skausmą ir pajusti jam užuojautą. Kito žmogaus skausmas primena, padeda įsisąmoninti ir išreikšti savąjį.

Biliūno veikėjas nuolat eina, bręsta, vertina pasaulį ir savo ryšį su kitu žmogumi.

Problemos:Žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme.

Kontekstas:Pagal idėjas artimiausias kontekstas yra Biblija.
Kaip ir krikščionybė, J. Biiliūnas propaguoja lygybę.
Aukojimasis taip pat yra slaptas krikščionybės tikslas: juk ir Kristus miršta iš meilės ir užuojautos

Vertybės:Svarbiausia vertybė- žmogiškieji santykiai, paremti Dekalogu. Visuose kūriniuose jis moko, kaip įveikti moralinį blogį ( retai- socialinį ).

Idealas:Tobula visuomenė, kurioje visi žmonės lygūs, nėra išnaudojimo (“Laimės žiburys”).

Esminė kūrybos ypatybė:Užuojauta ir meilė kitam. O visas žmogaus gyvenimas- tai moralinis tobulėjimas. Tą kelią žmonija eina nuo priešistorinių laikų iki dabarties ( = nuo tamsos į šviesą).

Pagrindinė tema-skriauda. Pasakodamas apie skriaudžiamus, siekia sužadinti žmogaus sąžinę. Ji leidžia matyti, jausti, už

žjausti šalia esantį.

Rašytojo žvilgsnis visada nukreiptas į šalia esantį. Tuo jis skiriasi nuo impresionistų, neoromantikų, kuriems svarbiausias objektas yra “aš”, bėgantis nuo žmogaus.

Antroji tema:Tai- aukojimasis dėl kitų laimės.

Laikas ir erdvė:

Laikas- istorinis linijinis.
Erdvė- istorijos, kultūros, kurios kūrėjas yra pats žmogus. Tuo prilygsta Čechovui, Mopasanui, Dostojevskiui.

Gamta:Mažai vaizduoja gamtą, kurioje žmogus užsimiršta, jaučia paslaptį, nes užvis svarbiau yra žmogus.
Gamta – tik fonas. Ji teikia sveikatos, yra moralinis fonas ( paprastai tai tėviškė, turinti etinę reikšmę).

J. Biliūno reikšmė:Jis pirmasis meniškai įteisino individualų žvilgsnį į aplinką.

Todėl prozą galima vadinti: iki Biliūno- po Biliūno.

Leave a Comment