Jonas Biliūnas(1879 – 1907)
Jonas Biliūnas – lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Jis gimė 1879m. balandžio 11d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900m. J.Biliūnas įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901m. iš universiteto buvo pašalintas. 1903m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje. Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga “Įvairūs apsakymėliai” išėjo 1906m.. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. Mirė 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje.LIŪDNA PASAKA Kūrybos rinktinėje “Liūdna pasaka” pateikiami geriausi J.Biliūno apsakymai, apysaka ir eilėraštis – testamentas. J.Biliūno kūriniuose susijungė XXa. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, elegiškas prabėgančio laiko ir būties trapumo suvokimas. Jo meninė atrama – refleksija, pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos. Iš vaizdų, iš intymios kalbėjimo intonacijos sklinda malonus žmogiškas paprastumas ir nuoširdumas, vidinė inteligencija. Visa būtis ir nuplaukiantis laikas žadina nostalgiją, gyvenimo reiškinių jutimą ir kartu skatina pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Geriausiuose J.Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Juntame 20a. žmogų, įkvėptą socialinės pažangos vilčių ir kartu pašiurpusį nuo smurto grėsmės, trapų, atsargiai tikrinantį idealus ir realybę, ieškantį tikrumo savyje, trokštantį atsinaujinti iš vidaus ir ginantį sielos subtilumą kaip brangiausią humanistinę vertybę.
sustiprėja slapta išėjus Baniui. “Liūdną pasaką” sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo. Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga – Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius.