Gražinos paveikslas A. Mickevičiaus poemoje “Gražina”

Gražinos paveikslas A. Mickevičiauspoemoje „Gražina“

Adomas Mickevičius, vienas žymiausių romantizmo epochos rašytojų. „Gražina‘‘ jo poema apie klastą ir didvyriškumą. Kunigaikščio žmona Gražina nebe pirmos jaunystės, bet vis dar gražiausia mergina. Jos veidas ir kūnas buvo labai dailūs. Veido bruožai labai moteriški ir kupini išminties. Ūgiu ir išvaizda buvo labai panaši į kunigaikštį Liutaurą. Kartais ją net maišydavo su Liutauru. Gražinos pomėgiai buvo kaip vyro. Ji mėgdavo jodinėti ir medžioti. Kunigaikštytė buvo labai gera vyro patarėja. Gražina visada pasitikėdavo savo vyru ir niekada jo nežemindavo. Ne taip, kaip kitos žmonos, Gražina Liutaurui padėdavo išspręsti įvairius reikalus. Kunigaikščiui protingai pasitarus su Gražina, aiškėdavo bylos, sąjungos ir karas. Liutauro žmona labai susikremta išgirdusi, kad kunigaikštis ruošiasi susivienyti su kryžiuočiais ir pulti Vytautą. Ją pašiurpino ta mintis, kad jos vyras gali pasielgti neteisingai. Gražina nusprendė pati gelbėti savo vyro garbę. Kunigaikštytė, apsirengusi Liutauro šarvais, išvedė karius į mūšio lauką. Kariauti ne prieš Vytautą, o prieš kryžiuočius. Kai Liutauro armija pradėjo karą, visi nustebo, kaip „kunigaikštis‘‘ blogai kariauja. Kardu jau nebeprakerta šarvų, jis dažnai nuslysta ir atšoka. Kryžiuotis trenkė Gražinai ir sunkiai ją sužeidė. Kariai skubėjo jai padėti, bet ji iškrito iš balno ir mirė. Pradėjus deginimo apeigas iš tamsos išėjo Liutauras ir su didele pagarba Gražinai visiems pranešė, kad dega moteris su kario rūbais, bet karžygio dvasia. Tardamas šiuos žodžius, kunigaikštis šoko į liepsnas ir kartu su kunigaikštyte dingo amžiams. A. Mickevičius išaukština moterį, pasiaukojusią dėl tėvynės ir vyro Liutauro garbės.