Johanas Volfgangas Gėtė

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) gimė laisvajame imperijos mieste Frankfurte prie Maino. Šeima priklausė miesto kilmingųjų luomui. Motina, Katarina Elizabeta Tekstor (C.E.Textor), 17 metų ištekėjo už dvidešimt vieneriais metais vyresnio Johano Kasparo Gėtės, imperatoriaus patarėjo. Prieštaringus tėvų bruožus paveldėjo Gėtė: jis neretai stebino kitus tai olimpine ramybe, gebėjimu atsiriboti, net žeidžiančiu šaltumu, tai užsidegimu, aistringa meile menui ar gamtos tyrinėjimams. 1765-1768 metai – teisės studijų Leipcige laikotarpis. Teise jaunasis Gėtė visai nesidomėjo, studijavo tėvo verčiamas, todėl daugiau dėmesio skyrė su studijomis nesusijusiems dalykams – klausė poetikos bei literatūros kursų, lankė Dailės akademiją, nes piešti buvo pamėgęs dar Frankfurte. Audringas studentiškas gyvenimas eikvojo Gėtės sveikatą, nutraukęs studijas jis priverstas grįžti į tėvų namus, kur praleidžia pusantrų metų, būtinų sveikatai pataisyti. 1770 m. išvyksta į Strasburgą tęsti teisės studijų. Naujoje aplinkoje Gėtė pamiršta religines bei mistines ligonio nuotaikas ir visas atsiduoda gyvenimui, kūrybai, meilei. Pažintis ir draugystė su tuo metu Strasburge gyvenusiu J.G.Herderiu veda jaunąjį kūrėją ,,Audros ir veržimosi” sąjūdžio idėjų link. Herderis skatina pažvelgti į savo vidų, kūryboje būti pačiu savimi. Gėtės poezija darosi lyriškesnė, dvasingesnė, ypač eilėraščiai, kuriuos įkvepia meilė Zezanheimo pastoriaus dukrai Friderikai.Baigęs teisės studijas Strasbūre, 1772m. vasarą Gėtė vyksta į imperijos teismo rūmus mažame Veclaro miestelyje įgyti teisininko patirties. Su Veclaru susiję labai reikšmingi jaunojo poeto išgyvenimai – susižavėjimas draugo Kestnerio sužadėtine Šarlota Buf. Šis aistringas jausmas, nuo kurio pats Gėtė bėga, vėliau pasiekusi žinia apie kito draugo savižudybę, apskritai Veclaro įspūdžiai davė siužetą naujam kūriniui – romanui ,,Jaunojo Verterio kančios”. Knyga išeina 1774m. Leipcige. Per mėnesį parašyto nedidelio romano pasisekimas didžiulis – jauni žmonės svajoja išgyventi panašią meilę, mėgdžioja veikėjų elgesį, aprangą, o į autorių žiūri kaip į Verterio prototipą.

1775m. prasideda naujas Gėtės gyvenimo laikotarpis – pakviestas aštuoniolikmečio hercogo Karlo Augusto, jis persikelia į Veimarą. Kad išlaikytų Veimare, hercogas paskiria Gėtę slaptuoju tarėju, vėliau ministru, išrūpina kilmingo titulą. Veimare Gėtė nutolsta nuo ,,Audros ir veržimosi” sąjūdžio ir apskritai nuo literatūros, mažai rašo. Tuo laiku sukurtuose eilėraščiuose atsispindi meilė aukštuomenės damai Šarlotai fon Štein, kuri ilgam užvaldo poeto mintis ir jausmus. Ilgainiui Gėtė Veimare įgrysta, pareigos neretai atrodo nemielos, jis jaučia nepasitenkinimą, kūrybinė krizę, todėl bėga į Italiją, iš kur neskuba grįžti. Dveji metai Italijoje laimingi ir turtingi. Grįžęs į Veimarą, jis susipažįsta su Kristina Vulpijus, paprasta, mažarašte 23metų mergina, kuri tampa jo gyvenimo drauge, sūnaus motina, po 18metų – žmona.XIX a. pradžioje Gėtė gyvena atsiribojęs nuo istorinių įvykių, su olimpine ramybe, žvelgdamas į pasaulio sumaištį. Per tris dešimtmečius jis sukuria arba baigia rašyti didžiausius savo veikalus: pirmąją ,,Fausto” dalį (1808), romaną ,,Atrankinė giminystė” (1809), autobiografinį kūrinį ,,Iš mano gyvenimo.Poezija ir tiesa” (1811-1822), rytietiškos poezijos knygą ,,Vakarų – Rytų divanas” (1819), romaną ,,Vilhelmo Meisterio klajonių metai” (1829), antrąją ,,Fausto” dalį (1831).Paskutiniai gyvenimo dešimtmečiai – skaudžių netekčių laikas: miršta žmona (1816), hercogas Karlas Augustas (1828), vienintelis sūnus Augustas (1830). Gėtė neretai jaučiasi vienišas didžiuliuose namuose, kurie per ilgą gyvenimą prisipildė dovanų, garbės diplomų, brangių relikvijų, meno lobių ir, dar jam gyvam esant, tapo muziejumi. 1831m. baigęs rašyti ,,Faustą”, Gėtė jaučiasi atlikęs savo, kaip kūrėjo, uždavinį. ,,Faustas” apibendrina ilgą gyvenimą, geriausiai reprezentuoja tai, kas vadinama Gėtės išmintimi.Beveik po metų Gėtė mirė 1832m. kovo 23 dieną, eidamas 83-uosius metus.

Gėtė turėjo nemenkų ambicijų: jis sąmojingai siekė būti pripažintas kaip mokslininkas, kaip valdžios žmogus, teatro direktorius. Poetinė kūryba – tik viena, dažnai ne svarbiausia laikyta veiklos sritis. Bet būtent poetiniai kūriniai pranoko Gėtės botaniko, biologo ar ministro garbę. Jie, tie didžios išpažinties fragmentai, geriausiai atskleidžia kūrybingą ir prieštaringą asmenybę.

,,Fausto” šaltiniai

Kai jaunas poetas Gėtė susidomėjo Fausto istorija, šis literatūrinis personažas jau turėjo dviejų šimtmečių istoriją. Pirmoji knyga apie daktarą Johaną Faustą buvo išleista 1587m. Gėtės gimtajame mieste Frankfurte. Ją sudarė pasakojimai apie garsų burtininką, astrologą, juodosios magijos žinovą Faustą, gyvenusį maždaug 1480-1540m. Neramias reformacijos ir valstiečių sukilimo laikais jis klajojo po Vokietiją. Stebindamas ir gąsdindamas žmones nepaprastais, tik magija paaiškinamais gebėjimai. Jau tada pradėjo plisti legendos apie stebukladario daktaro sutartį su velnių.XVII a. keliaujantys anglų komediantai pagal Marlou dramą vaidino Fausto istoriją Vokietijos miestų aikštėse. Lėlių teatrai Fausto istoriją teberodė ir Gėtės jaunystės laikais. XVIII a. Fausto siužetas vėl populiarus – beveik visi ,,Audros ir veržimosi” sąjūdžio rašytojai bandė kurti šia tema. Juos žavėjo titaniška, paslaptinga asmenybė. Gėtės ,,Faustas” rodosi ne tik iš knygų ir lėlių spektaklių. Jo fonas – senas, gana viduramžiškas Frankfurtas, realaus gyvenimo įvairovė. Vis dėlto pagrindinis kūrinio šaltinis yra patyrimas, ilgus gyvenimo dešimtmečius kaupta išmintis.

,,Fausto” sukūrimo istorija

Gėtė yra užsiminęs, kad ,,Faustas” pradėtas kurti kartu su ,,Verteriu”. Tai, kas parašyta iki Verterio laikotarpio, dabar vadinama pirmuoju ,,Fausto” ir Margaritos meilės istorija. Ankstyvųjų scenų nuorašas buvo rastas tik praėjus penkiems dešimtmečiams po Gėtės mirties. 1790m. Gėtė raštų leidinyje išspausdinamas ,,Faustas. Fragmentas”. Paties autoriaus nurodyta, kad skelbiama tik dalis kūrinio. Raginamas Šilerio, naujam raštų leidimui Gėtė baigia pirmąją ,,Fausto” galį. Atidūs skaitytojai Fausto paveiksle atpažįsta Verterį, Vilhelmą Meisterį ir patį Gėtę – juos jungia vidinis prieštaringumas, nepasitenkinimas pasauliu ir savimi, nerimas, gilesnio pažinimo troškimas. Intensyviau rūpintis didingo kūrinio užbaigimu autorius pradėjo maždaug nuo 1825m. Visas ,,Faustą” bus išleistas 1833m., jau po Gėtės mirties.

Taigi ,,Faustas” buvo kuriamas maždaug šešiasdešimt metų, nuolat grįžtant prie šios temos, papildant kūrinį naujomis scenomis, motyvais, personažais. Galima sakyti, kad Gėtė ne parašė ,,Fausto”,o sukūrė.

,,Fausto” žanrinės ypatybės

Skaitant Gėtės ,,Faustą”, į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro dvidešimt penkios scenos, antrąją – penki veiksmai. Stilistiškai skirtingos scenos, epizodai, jų sąsajos ne visuomet lengvai įžvelgiamos. ,,Fauste” randama lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtės nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Gėtė savo kūrinį pavadino tragedija. Bet tai nėra įprasta šio žanro pavyzdys, kurį skaitydami jaustume nuolatinę kylančią draminę įtampą, nuoseklų artėjimą į kulminaciją ir tragišką atomazgą. ,,Fauste” dėmesys sutelkiamas į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus. Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių principų sandkirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktai. Todėl paprastai ,,Faustas” vadinamas filosofine tragedija – šis apibūdinimas tiklsiau atspindi kūrinio esmę, pabrėžia didžiulį minties krūvį, svarstymų įtampą. Be to, ,,Faustas” vadinamas ir poema, vokiečių epu, net gretinamas su didžiosiomis Homero poemomis. Įsprausti sudėtingą kūrinį į griežtą žanro kanoną nėra paparasta ir varu ar tiklinga.

Šviečiamasis amžius

Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Švietimo idėjas čia skleidė rašytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi žymiausiais švietėjais. Švietimo idėja. Švietėjų pasaulėžiūrai didelę reikšmę turėjo prigimtinės žmonių lygybės idėja. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Jie teigė, jog neprotinga žmones skirstyti į kilminguosius ir nekilminguosius. XVIII a. labai populiaria tavo ,,natūralaus žmogaus” idėja. Švietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie veiktų gyvenimo įvykių raidą, formuotų naujo tipo žmogų. Švietimo literatūra. Literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiškumas, filosofiškumas. Joje atvirai gvildenamos filosofijos, politikos, socialinės, etikos ir estetikos problemos. Smerkiama tironija, despotizmas, fanatizmas, propaguojamos pilietinės teisės, įsitikinimų ir sąžinės laisvė, tolerancija. Švietimo literatūroje matyti kritinis pradas, pozityvių idėjų išraiška, satyriniai vaizdai ir idealizuoti paveikslai, dažnai realizuojami utopinėmis formomis. Svarbi tampa teigiamo herojaus problema. Daugelyje kūrinių nuo Defo ,,Robinzono Kruzo” iki Gėtės ,,Fausto” teigiamas herojus yra pagrindinė figūra. Jis įkūnija aktyvias epochos jėgas, išreiškia šviečiamąją humanistinę poziciją. Skirdama daug dėmesio teigiamam herojui, Švietimo amžiaus literatūra tęsė Renesanso tradicijas, kur herojus išreiškė humanistinius idealus

Johanas Volfgangas Gėtė

1765-1768 metai – teisės studijų Leipcige laikotarpis. Teise jaunasis Gėtė visai nesidomėjo, studijavo tėvo verčiamas, todėl daugiau dėmesio skyrė su studijomis nesusijusiems dalykams – klausė poetikos bei literatūros kursų, lankė Dailės akademiją, nes piešti buvo pamėgęs dar Frankfurte. Audringas studentiškas gyvenimas eikvojo Gėtės sveikatą, nutraukęs studijas jis priverstas grįžti į tėvų namus, kur praleidžia pusantrų metų, būtinų sveikatai pataisyti. 1770 m. išvyksta į Strasburgą tęsti teisės studijų. Naujoje aplinkoje Gėtė pamiršta religines bei mistines ligonio nuotaikas ir visas atsiduoda gyvenimui, kūrybai, meilei. Pažintis ir draugystė su tuo metu Strasburge gyvenusiu J.G.Herderiu veda jaunąjį kūrėją ,,Audros ir veržimosi” sąjūdžio idėjų link. Herderis skatina pažvelgti į savo vidų, kūryboje būti pačiu savimi. Gėtės poezija darosi lyriškesnė, dvasingesnė, ypač eilėraščiai, kuriuos įkvepia meilė Zezanheimo pastoriaus dukrai Friderikai.Baigęs teisės studijas Strasbūre, 1772m. vasarą Gėtė vyksta į imperijos teismo rūmus mažame Veclaro miestelyje įgyti teisininko patirties. Su Veclaru susiję labai reikšmingi jaunojo poeto išgyvenimai – susižavėjimas draugo Kestnerio sužadėtine Šarlota Buf. Šis aistringas jausmas, nuo kurio pats Gėtė bėga, vėliau pasiekusi žinia apie kito draugo savižudybę, apskritai Veclaro įspūdžiai davė siužetą naujam kūriniui – romanui ,,Jaunojo Verterio kančios”. Knyga išeina 1774m. Leipcige. Per mėnesį parašyto nedidelio romano pasisekimas didžiulis – jauni žmonės svajoja išgyventi panašią meilę, mėgdžioja veikėjų elgesį, aprangą, o į autorių žiūri kaip į Verterio prototipą.

XIX a. pradžioje Gėtė gyvena atsiribojęs nuo istorinių įvykių, su olimpine ramybe, žvelgdamas į pasaulio sumaištį. Per tris dešimtmečius jis sukuria arba baigia rašyti didžiausius savo veikalus: pirmąją ,,Fausto” dalį (1808), romaną ,,Atrankinė giminystė” (1809), autobiografinį kūrinį ,,Iš mano gyvenimo.Poezija ir tiesa” (1811-1822), rytietiškos poezijos knygą ,,Vakarų – Rytų divanas” (1819), romaną ,,Vilhelmo Meisterio klajonių metai” (1829), antrąją ,,Fausto” dalį (1831).Paskutiniai gyvenimo dešimtmečiai – skaudžių netekčių laikas: miršta žmona (1816), hercogas Karlas Augustas (1828), vienintelis sūnus Augustas (1830). Gėtė neretai jaučiasi vienišas didžiuliuose namuose, kurie per ilgą gyvenimą prisipildė dovanų, garbės diplomų, brangių relikvijų, meno lobių ir, dar jam gyvam esant, tapo muziejumi. 1831m. baigęs rašyti ,,Faustą”, Gėtė jaučiasi atlikęs savo, kaip kūrėjo, uždavinį. ,,Faustas” apibendrina ilgą gyvenimą, geriausiai reprezentuoja tai, kas vadinama Gėtės išmintimi.Beveik po metų Gėtė mirė 1832m. kovo 23 dieną, eidamas 83-uosius metus.

,,Fausto” šaltiniai

,,Fausto” sukūrimo istorija

,,Fausto” žanrinės ypatybės

Šviečiamasis amžius

XVIII a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė.Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Švietimo idėjas čia skleidė rašytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi žymiausiais švietėjais. Švietimo idėja. Švietėjų pasaulėžiūrai didelę reikšmę turėjo prigimtinės žmonių lygybės idėja. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Jie teigė, jog neprotinga žmones skirstyti į kilminguosius ir nekilminguosius. XVIII a. labai populiaria tavo ,,natūralaus žmogaus” idėja. Švietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie veiktų gyvenimo įvykių raidą, formuotų naujo tipo žmogų. Švietimo literatūra. Literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiškumas, filosofiškumas. Joje atvirai gvildenamos filosofijos, politikos, socialinės, etikos ir estetikos problemos. Smerkiama tironija, despotizmas, fanatizmas, propaguojamos pilietinės teisės, įsitikinimų ir sąžinės laisvė, tolerancija. Švietimo literatūroje matyti kritinis pradas, pozityvių idėjų išraiška, satyriniai vaizdai ir idealizuoti paveikslai, dažnai realizuojami utopinėmis formomis. Svarbi tampa teigiamo herojaus problema. Daugelyje kūrinių nuo Defo ,,Robinzono Kruzo” iki Gėtės ,,Fausto” teigiamas herojus yra pagrindinė figūra. Jis įkūnija aktyvias epochos jėgas, išreiškia šviečiamąją humanistinę poziciją. Skirdama daug dėmesio teigiamam herojui, Švietimo amžiaus literatūra tęsė Renesanso tradicijas, kur herojus išreiškė humanistinius idealus.