lazeriai

Lazeriai ir netiesinė optika tampa inžinerijos dalimi
Valdas Pašiškevičius

Ne taip seniai viskas buvo paprasčiau. Turėjai telefoną patikimai dviem laidais prijungtą prie tinklo, susukdavai numerį, atsiliepdavo draugiška operatorė (kažkodėl ten dirbo daugiausia moterys) ir pasiūlydavo palaukti tol, kol sujungs. Kuo toliau skambini tuo ilgiau lauki. Viskas – logiška ir aišku. Dabar atrodo, kad tada ir visas gyvenimas slinko tuo pačiu anemišku greičiu. Viską pakeitė personalinis kompiuteris, kuris, kainai tolygiai krintant, tapo masinio vartojimo atributu. Labai greitai buvo suvokta, kad, sujungus kompiuterius į tinklus, attsiranda kokybiškai naujos galimybės keistis informacija. Po to atsirado Internetas, kuris vis dar plečiasi spartėjančiais tempais. Dar pridėkime mobiliuosius komunikacijų įtaisus, kurie tolydžio virsta kažkokiu telefono ir kompiuterio hibridu, ir staiga ima atrodyti, kad telefonų stočių operatorės gyveno kažkokioj nelabai realioj praeityje. Visos šitos evoliucijos, ar greičiau revoliucijos, pasekmė yra spartėjančiai augantis telekomunikacijų naudojamų dažnių juostos plotis. Tai – neišvengiama. Šiam reiškiniui netgi buvo sukurtas pavadinimas – dažnių juostos sprogimas (bandwidth explosion) – tiksliai apibūdinantis jo ekspansyvią galią. Elektroniniai įrenginiai ir perdavimo linijos aiiškiai nebegalės patenkinti sparčiai augančių poreikių. Tradicines elektronikos technologijas tolydžio turės pakeisti fotonikos technologijos, kurios potencialiai yra pranašesnės tiek realiai pasiekiama perduodamų signalų sparta, tiek, pagaliau, ir kaina. Tai aiškiai suvokia ir telekomunikacijų kompanijos, ir mokslininkai, kurie dirba optikos ir la

azerių fizikos srityse. Naujų fotonikos technologijų kūrimas jau senokai nebėra vien tik akademinio susidomėjimo objektas. Bendradarbiavimas tarp universitetų fotonikos laboratorijų ir komercinių kompanijų šiais laikais yra kaip niekad glaudus – pastarosios dažnai finansuoja net ištisų universitetinių tyrimo centrų veiklą. Mokslininkai, dirbantys fotonikos srityje, savaime suprantama, nelieka tik pasyvūs šio guvaus komercializmo idėjų stebėtojai. Kaip grybai po lietaus visame pasaulyje dygsta naujos fotonikos kompanijos, steigiamos tiek ką tik disertacijas apgynusių daktarų, tiek ir jau pražilusių profesorių. Šiame kontekste norėčiau plačiau papasakoti apie darbus lazerių ir netiesinės optikos srityje, kurie atliekami Karališkajame technologijos institute Stokholme. Čia reikėtų papildomai informuoti, kad tiriamųjų darbų finansavimas šioje aukštojoje mokykloje yra pačių mokslininkų rūpestis, nes Švedijos vyriausybė šiems tikslams neskiria jokių papildomų resursų. Kadangi visi finansai, įskaitant tyyrinėtojų atlyginimus, gaunami tik konkurso tvarka iš įvairių privačių ir valstybinių fondų, tyrimo kryptis privalu orientuoti į naujausių technologijų plėtojimą ir kartu turėti omenyje praktinius taikymus.
Miniatiūriniai funkcionalūs lazeriai

Miniatiūrizacija, funkcionalumas, efektyvumas ir maža kaina – tai tie magiški šūkiai, kurie skatino mikroelektronikos revoliuciją ir atvedė iš vakuuminių lempų gadynės į šiuolaikinį mikroprocesorių amžių. Tie patys šūkiai puikiai tinka ir naujoms tendencijoms kieto kūno lazerių technologijoje apibūdinti. Kol lazeriai buvo naudojami tik moksliniams tikslams, niekas labai nesirūpino jų gabaritais, efektyvumu ar kaina. Tiesą sa
akant, tada nebuvo pasirinkimo, nes kieto kūno lazeriai buvo kaupinami Xe ar Kr lempomis, kurių emisijos spektras yra žymiai platesnis nei lazerinio kristalo sugerties linijos, o be to, spinduliuotė yra nekryptinga. Dėl šių priežasčių bendras lempomis kaupinamų kieto kūno lazerių efektyvumas buvo tik apie 2 proc. Dėl mažo lempų spinduliuotės skaisčio (brightness) tekdavo naudoti ilgus, 5-10 cm ilgio ir mažo legiravimo laipsnio lazerinių kristalų strypus, kad būtų išplėšti keli vatai lazerio galios.

Padėtis iš esmės pasikeitė atsiradus patikimiems ir didelės galios lazeriniams diodams, kurie imti naudoti kieto kūno lazerių kaupinimui. Nors elektrinis išlydžio lempų efektyvumas (70 proc.) yra kiek didesnis nei lazerinių diodų (50 proc.), pastarųjų siauro spektro ir didelio krytingumo spinduliuotė leido daugiau nei viena eile padidinti bendrą elektrinės galios vertimo į optinę efektyvumą kieto kūno lazeriuose (iki 20-30 proc.). Padidinus lazerių efektyvumą, gerokai sumažėjo išsiskiriančios šilumos kiekis tiek lazeriniame elemente, tiek ir elektronikoje ir buvo galima stipriai supaprastinti šaldymo sistemą, o mažesnės galios lazeriuose jos iš viso atsisakyti. Iš kaupinimo diodų gaunamas didelis spinduliuotės skaistis taip pat leido naudoti trumpus (tik apie 1 mm ilgio) ir didelio legiravimo lazerinius kristalus bei sutrumpinti lazerio rezonatorių iki kelių milimetrų. Tokiame kaupinamame lazeriniais diodais kompaktiškame rezonatoriuje nesunkiai generuojama beveik ideali, vienos skersinės modos spinduliuotė netgi prie didelių kaupinimo ga
alių. Toliau – dar paprasčiau. Lazerinių diodų kaupinamo lazerio rezonatorių galima padaryti monolitinį, užgarinant dielektrinius veidrodžius tiesiai ant lazerinio kristalo paviršiaus. Tuo būdu atsikratoma papildomų mechaninių elementų rezonatoriaus viduje, dėl ko padidėja lazerio stabilumas, supaprastėja jo konstrukcija ir iš esmės sumažėja jo kaina.

1 pav. Lazerinių diodų (LD) kaupinamo miniatiūrinio kieto kūno lazerio schema. Lazerio aktyvi terpė Nd jonais legiruotas YAG kristalas, o Cr legiruotas YAG dirba kaip pasyvus absorberis.

Miniatiūriniai monolitiniai lazeriai gali generuoti tiek nuolatinę, tiek ir impulsinę spinduliuotę. Paprasčiausia tokio impulsinio lazerio schema pavaizduota 1 pav. Monolitinio kieto kūno lazerio rezonatorių čia sudaro 0,3 mm storio Nd3+:YAG sluoksnis, ant kurio terminės difuzijos būdu pritvirtintas 0,7 mm storio Cr4+:YAG įsisotinantis absorberis ir iš abiejų pusių užgarinti dielektriniai veidrodžiai. Toks monolitinis rezonatorius tiesiogiai kaupinamas lazeriniu diodu, kuris sumontuotas tiesiai ant termoelektrinio elemento, kad būtų galima optimizuoti diodo spinduliuotės bangos ilgį ties stipriausia Nd3+:YAG sugerties linija (808 nm). Šis kieto kūno lazeris generuoja 1064 nm bangos ilgio spinduliuotę su idealia TEM00 skersine moda. Kadangi lazerio rezonatorius yra toks trumpas, viso labo 1 mm, tai generuojamų impulsų trukmė yra mažesnė nei 10-9s, o spinduliuotės galia impulse siekia net 10 kW. Tokio tipo lazeriai gali būti realizuojami ne tik naudojant Nd3+ jonais legiruotą YAG kristalą, bet daugelį kitų legiruotų kristalų bei stiklų, ir

r tuo pačiu metu gaunamos spinduliuotės su skirtingais bangos ilgiais (pvz., diodu kaupinamas Er ir Yb legiruoto fosfatinio stiklo lazeris generuoja 1535 nm bangos ilgio kilovatinius impulsus). Monolitinio lazerio rezonatoriaus idėja yra patraukli dar ir dėl to, kad sumažėja parazitiniai nuostoliai, kurie susiję su atspindžiais nuo optinių elementų paviršių rezonatoriaus viduje. To dėka nesunku realizuoti monolitinius žiedinius bėgančiosios bangos rezonatorius, generuojančius labai stabilią vienadažnę spinduliuotę, kurios bangos ilgis gali būti perderinamas kHz tikslumu. Vienas tokio monolitinio lazerio pavyzdys parodytas 2 pav. Šie lazeriai buvo sukurti mūsų kolegų iš Hannoverio lazerinio centro, kurie vėliau įkūrė sėkmingai dirbančią kompaniją šiems lazeriams komercializuoti. Dėl unikalaus bangos ilgio ir spinduliuotės galios stabilumo šie lazeriai bus naudojami net gravitacinių bangų detektoriuose.

2 pav. Superstabilus monolitinis diodų kaupinamas lazeris, sukurtas InnoLight GmbH firmoje.

Paminėjau lazerio kainos mažinimą. Kodėl tai svarbu? Visų pirma dėl to, kad šie miniatiūriniai lazeriai gali būti taikomi nuotolio matuokliuose, jutiklių sistemose, lazeriniuose displėjuose, telekomunikacijų elementų testavimui, markiravimui ir pan., t.y. tokiose srityse, kurios reikalauja patikimo ir stabilaus lazerio su gera erdvine spindulio kokybe, ypač lauko sąlygomis, ir kurioms taip pat svarbu, kad lazerių diegimo ir aptarnavimo kaštai nebūtų didžiausia visos sistemos kaštų dalis. Šiose srityse nepageidaujami neefektyvūs ar sudėtingesni lazeriai, kurių aptarnavimui reikėtų samdyti lazerių specialistą. Taigi, miniatiūrinių kieto kūno lazerių technologija orientuojasi į tokias konfigūracijas, kurios potencialiai gali būti replikuojamos dideliais kiekiais. Pavyzdžiui, galima dielektrinius veidrodžius užgarinti tiesiai ant didelės plokštelės, išpjautos iš lazerinio monokristalo bulės, o po to supjaustyti tokią plokštelę į daug smulkių rezonatorių ir iš karto pagaminti šimtus vienamodžių lazerių. Panašu į mikroelektronikos technologiją? Ir čia nieko keisto, nes pastaroji technologija yra geras pavyzdys, kaip galima pigiai gaminti sudėtingiausius prietaisus ir tuo pačiu įdiegti mokslines idėjas į milžiniškus pelnus atnešančius plataus vartojimo produktus. Gal kiek paradoksalu, tačiau šiuo metu didelę miniatiūrinių lazerių savikainos dalį sudaro lazerinių kaupinimo diodų kaina. Nors lazerinių diodų kaina tolydžio krinta, tačiau šitas kritimas daugiausia palietė mažos galios lazerius, vartojamus telekomunikacijų srityje ar kompaktinių diskų grotuvuose. Didesnės galios diodinių lazerių rinka augo gerokai lėčiau, dėl to jų kaina išliko santykinai didelė. Tačiau atsiveriant naujoms rinkoms gamybos apimtys didėja, o lazerinių diodų kainos tolydžio krinta ir galima tikėtis, kad tai laikui bėgant gerokai sumažins diodais kaupinamų kietakūnių lazerių savikainą.

Kitas svarbus klausimas: kam užsiimti šitų miniatiūrinių kieto kūno lazerių tyrimais ir jų diegimu, gal užtektų vien tik lazerinių diodų, kurie yra efektyvūs, mažų matmenų ir gali būti pagaminti įvairiems spinduliuotės bangoms ilgiams? Tačiau puslaidininkiniai lazeriai turi fundamentalų trūkumą – dėl santykinai trumpos injektuotų elektronų gyvavimo trukmės (apie 10-9s) ir dėl specifinės dviejų energetinių juostų sistemos šiose medžiagose neįmanomas žadinimo energijos kaupimas, kuris reikalingas galingesniems impulsams generuoti, o puslaidininkinio lazerio spinduliuotė savo ruožtu turi cirkuliuoti bangolaidyje, kad būtų užtikrintas didelis stimuliuotos emisijos efektyvumas. Dėl didelio spinduliuotės intensyvumo bangolaidyje, vienmodžių puslaidininkinių lazerių paviršiai jau yra pažeidžiami, kai generuojama galia ima siekti 300-400 mW. Norint padidinti galią, reikia naudoti platesnį bangolaidį, dėl ko lazeris tampa daugiamodžiu ir spinduliuotės kokybė labai pablogėja. Kitas variantas – naudoti puslaidininkinius stiprintuvus vienmodžiams lazeriams (vadinamąją Master Oscillator Power Amplifier sistemą) patyrė visišką komercinį fiasko, nes tokios sistemos savikaina pasirodė didesnė, nei potencialūs vartotojai buvo pasiryžę mokėti. Tuo tarpu be didelio vargo galima gauti kelis vatus vienmodės spinduliuotės ar dešimčių mJ energijos impulsus iš kaupinamų daugiamodžiais diodais miniatiūrinių kietojo kūno lazerių. Prieš keletą metų stambios puslaidininkinių lazerių kompanijos Spectra Diode Labs (SDL, Inc.) strategai aiškino, jog ateis galas kietojo kūno lazeriams ir viską bus galima padaryti su puslaidininkiniais lazeriniais diodais. Prognozės, kurios buvo daugiau reklaminio pobūdžio, nepasitvirtino, o SDL, Inc. užvertė daugelį savo garbėtroškiškų projektų ir pati buvo parduota Uniphase korporacijai.

Bet kokio lazerio funkcionalumas visų pirma priklauso nuo to, kiek plačiai galima perderinti jo spinduliuotės bangos ilgį. Atrodytų, kad lazeriniai diodai šiuo požiūriu turi žymų pranašumą prieš daugelį miniatiūrinių kietojo kūno lazerių. Komercinių lazerinių diodų bangos ilgiai gali būti parinkti plačiame spektriniame intervale, ypač infraraudonoje srityje, kai tuo tarpu diodais kaupinami kietojo kūno lazeriai, su retomis išimtimis, efektyviai generuoja tik keliose gana siaurose spektrinėse linijose. Tačiau šį trūkumą galima ištaisyti. Ir būdas yra gerai žinomas – tai netiesinės optikos metodai.
Inžinerija su netiesine optika? O kodėl – ne?

Naudojant optinius netiesiškumus kristaluose ar polimeruose kaupinamuose kieto kūno lazeriuose galima generuoti naujus bangos ilgius, kurie nėra kaupinimo lazerio spektre. Šių antros eilės netiesinių procesų pagalba optinį kaupinimo lazerio dažnį galima padidinti (naudojant aukštesnių harmonikų ar suminio dažnio generavimą ) arba sumažinti (naudojant parametrinius osciliatorius ar skirtuminio dažnio generavimą). Tiesa sakant, netiesinės optikos galimybės gerai žinomos nuo septintojo dešimtmečio pradžios. Dar 1962 metais Nobelio premijos laureatas N. Bloembergen su bendradarbiais nagrinėjo šviesos bangų netiesinę sąveiką dielektrinėse terpėse. Tačiau praktikoje pasirodė, kad net žemiausia – antros eilės sąveika tampa efektyvi tik esant nepraktiškai dideliems spinduliuotės intensyvumams. Nors netiesinės optikos mokslas klestėjo, tačiau praktinių taikymų beveik nebuvo. O jei ir buvo, tai lazeriniai šaltiniai su netiesiniais kristalais (pvz., kaip optiniai parametriniai osciliatoriai) turėjo dirbti su spinduliuotės intensyvumais netoli netiesinio kristalo optinio pramušimo slenksčio. Suprantama, kad tokius nepatikimus šviesos šaltinius naudojo tik tie, kas be jų išsiversti negalėjo – daugiausia mokslininkai.

Efektyvesnių netiesinių medžiagų paieškos užtruko tris dešimtmečius ir, tiesą sakant, dar tęsiasi iki šiol. Ledai pajudėjo – ir pajudėjo stipriai tik dešimtajame dešimtmetyje, kai buvo pagaliau praktiškai realizuota to pačio N. Bloembergen idėja apie efektyvios netiesinės sąveikos galimybę periodinėse dielektrinėse struktūrose (kartais tokios struktūros dar buvo vadinamos laminariniais kristalais). Idėja labai paprasta. Kadangi kaupinimo banga ir sugeneruota nauja parametrinė banga dielektrike sklinda skirtingais greičiais, tai po gana trumpo atstumo šių bangų fazės pasidaro priešingos, kartu ir netiesinio proceso kryptis apsiverčia, t.y. naujai sugeneruota banga ima virsti atgal į kaupinimo bangą. Trumpai tariant, jei sąveikaujančių bangų sklidimo greičiai nėra suderinti, parametrinės bangos generacijos efektyvumas yra labai mažas. Pagal tradiciją galima pasikliauti gamtos malone ir padidinti netiesinės sąveikos efektyvumą parenkant tinkamus sąveikaujančių bangų sklidimo kampus netiesiniame kristale. Tačiau tai nepatogu ir, be to, dažniausiai būna neįmanoma panaudoti stipriausių kristalo netiesiškumų. Periodinėse struktūrose tuo tarpu periodiškai apverčiami medžiagos netiesinių koeficientų ženklai – ir tai padaroma su tokiu periodiškumu, kad nesikeistų netiesinio proceso kryptis, t.y. kad kaupinančios bangos galia tolygiai pereitų į naujai sugeneruotas parametrines bangas. Kaip matyti, tokiose periodinėse struktūrose galima realizuoti fazių sinchronizmą, o kartu ir efektyvią netiesinę sąveiką bet kokiems bangos ilgiams, paprasčiausiai reikiamai parenkant struktūros periodiškumą. Be šio akivaizdaus privalumo, kristalai su periodinėm struktūrom gali panaudoti didžiausius įmanomus kristalo netiesiškumus, o be to, išvengti daugelio neigiamų savybių (pavyzdžiui, fotorefrakcijos, sąveikaujančių spinduliuočių erdvinio išsiskyrimo), kurios būdingos tradiciniams netiesiniams kristalams. Bene strategiškai svarbiausia tokių periodinių struktūrų savybė yra unikali galimybė suprojektuoti ir pagaminti tokią struktūrą, kokios reikia konkrečiam taikymui. O tai jau yra inžinerija su netiesine optika. Ar bent tokios inžinerijos pradžia.

3 pav. Spontaninės poliarizacijos kryptis netiesiniame feroelektrike periodiškai apverčiama pridėjus stiprų impulsinį elektrinį lauką.

Tokios periodinės struktūros gali būti gaminamos įvairiais būdais – kaip pagrindą naudojant netiesinius feroelektrinius kristalus, polimerus ar net stiklą. Iki šiol technologiniai procesai nusistovėjo ir komercializmo stadiją pavyko pasiekti tik periodinėms struktūroms, gaminamoms iš netiesinių feroelektrinių kristalų, tokių kaip ličio niobato (LiNbO3), ličio tantalato (LiTaO3), kalio titanyl-fosfato (KTiOPO4) bei jo izomerų (RbTiOAsO4, KTiOAsO4). Visoms šioms medžiagoms būdinga tai, kad dėl kristalinės struktūros ypatybių jos turi savaiminę poliarizaciją, t.y. tokį kristalą galima įsivaizduoti kaip savotišką elektrinį kondensatorių. Kadangi spontaninė poliarizacija gali būti dviejų priešingų krypčių, tai kristale paprastai susidaro domenų struktūra, kur kiekvieno domeno ribose poliarizacija yra vienos krypties. Periodinių netiesinių struktūrų požiūriu yra svarbus tas faktas, kad apvertus poliarizacijos kryptį į priešingą, kartu apsiverčia ir netiesinių koeficientų ženklai, t.y. netiesinė sąveika tarp optinių bangų pakeičia savo kryptį. Taigi, galime pradėti gaminti sau reikalingą netiesinę struktūrą paprasčiausiai periodiškai apversdami poliarizacinių domenų kryptis. Praktikoje tai daroma labai paprastai (žr. 3 pav.): naudojant tas pačias fotolitografijos technologijas, kaip ir mikroelektronikoje, padaroma periodinė metalinių elektrodų sistema ant kristalo paviršiaus, o po to pridėjus trumpą didelės įtampos impulsą kristalo poliarizacija po elektrodais apverčiama. Selektyviai chemiškai ėsdinant tokio kristalo paviršių galima išryškinti periodinę struktūrą (žr. 4 pav.). Šioje mikroskopu darytoje nuotraukoje vieno poliarizacinio domeno plotis, viso labo, yra 1,5 mikrono, o pati struktūra buvo suprojektuota paversti artimo infraraudonojo diapazono spinduliuotę į ultravioletinę. Nors pati periodiškai poliarizuotų kristalų gamybos technologija iš tiesų nėra tokia triviali, kaip čia trumpai aprašyta, bet ji yra pakankamai paprasta, kad būtų galima tokias struktūras gaminti dideliais kiekiais ir kartu sumažinti jų savikainą.

4 pav. Selektyviai chemiškai ėsdinant poliarizuoto kristalo paviršių galima išryškinti periodinę poliarizacijos domenų struktūrą.

Atsiradus periodiškai poliarizuotiems netiesiniams optiniams kristalams, parametrinės osciliacijos slenkstį pasidarė įmanoma pasiekti prie kaupinimo energijų, mažesnių nei 10 mJ, ir parametrinė šviesos generacija iš karto tapo prieinama mažos galios impulsiniams lazeriams, tarp jų ir miniatiūriniams lazeriams. Optinis parametrinis osciliatorius, padarytas Karališkajame technologijos institute mūsų laboratorijoje, su 1 cm ilgio ir 3 mm storio periodiškai poliarizuotu KTiOPO4 kristalu ir kaupinamas monolitiniu lazeriu, analogišku parodytam 2 pav., turėjo tik 40 mW osciliacijos slenkstį (žr. 5 pav.). Taip sujungiant naujas lazerių ir netiesinių kristalų technologijas tapo įmanoma padaryti labai kompaktiškus ir patikimus parametrinius šviesos šaltinius. Čia reikėtų pridurti, kad su periodinėm struktūrom galima taip pat sėkmingai sukonstruoti parametrinės šviesos osciliatorius naudojant nuolatinės veikos, kompaktiškus, diodais kaupinamus lazerius. Kiek man žinoma, šiuo metu Kalifornijos kompanija Lightwave Electronics kuria komercinį tokio osciliatoriaus variantą.

5 pav. Periodiškai poliarizuotas KTiOPO4 kristalas naudojamas optiniame parametriniame osciliatoriuje naujų bangos ilgių generavimui.

Didžiulis susidomėjimas parametriniais šviesos šaltiniais nesilpsta dėl to, kad jų spinduliuotės bangos ilgis gali būti labai plačiai ir paprastai perderinamas. Šiuo pažiūriu jiems neprilygsta jokie kiti koherentinės šviesos šaltiniai. Taip su kristalu, parodytu 5 pav., kaupinant jį infraraudona 1064 nm bangos ilgio spinduliuote, galima gauti ištisą seriją perderinamų spektrinių linijų su bangos ilgiais nuo 400 nm mėlynoje spektro srityje iki beveik 3000 nm infraraudonoje srityje (žr. 6 pav.). Jei jūsų netenkina siauros spektrinės linijos ir norite turėti plačiajuostį parametrinį optinį stiprintuvą, pavyzdžiui, daugelio WDM kanalų ar femtosekundinių impulsų stiprinimui, – jokių problemų. Reikia tik suprojektuoti atitinkamą litografinę kaukę su kintamu periodiškumu. Pavyzdžiui, su tokiu būdu aperiodiškai poliarizuotu 15 mm ilgio kristalu, kaupinamu standartiniu Nd:YAG lazeriu, mes pademonstravome stiprinimą ties 1540 nm banga platesnėje nei 20 nm spektrinėje juostoje. Čia reikia dar pridurti, kad parametrinių stiprintuvų stiprinimo koeficientai yra milžiniški – 70 dB stiprinimas yra lengvai pasiekiamas. Tuo tarpu Er legiruotų optinių skaidulų stiprintuvų stiprinimo koeficientai tipiškai yra 10 000 kartų mažesni – tik 30 dB.

6 pav. Optinio parametrinio osciliatoriaus generuojamų dažnių spektras praskleistas difrakcine gardele.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad optinėse telekomunikacijose visi ims naudoti parametrinius stiprintuvus. Esu tikras, kad šioje srityje perversmo greitai nebus. Vien jau dėl to, kad Er stiprintuvų diegimui investuotos milžiniškos lėšos, o be to, jie puikiai dirba, ir su kai kuriais patobulinimais, patenkins dabartinius ir gana tolimos ateities telekomunikacijų poreikius. Tačiau diodais kaupinamų kietojo kūno lazerių ir netiesinių optinių medžiagų srityse pažanga pastaruoju metu buvo tokia žymi, kad šios naujos technologijos neabejotinai suras gausybę pritaikymų – nors ir dabar jų nestinga. Belieka tik dirbti.

Leave a Comment