TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………….3
1. J. V. Gėtės asmenybė…………………………………………………….42. Svarbiausios švietimo amžiaus idėjos ………………………………53. „Jaunojo Verterio kančios“…………………………………………….54. „Faustas“……………………………………………………………………..6
IŠVADOS………………………………………………………………..8LITERATŪRA…………………………………………………………9
ĮVADAS
Johanas Volfgangas Gėtė – vienas iš garsiausių šviečiamosios literatūros rašytojų. Jis kūrė ir poeziją, ir prozą, ir dramas. Labiausiai vertinami du jo ankstyvieji kūriniai – romanas „Jaunojo Verterio kančios“ ( 1774 ) ir drama „Gecas fon Berlichingenas“ ( 1773 ). Labai reikšminga J. V. Gėtės gyvenime pažintis su J. V. Herderiu. J. V. Herderis užsidegęs kalba apie liaudies poeziją ir kalbą, apie kūrybos genijų, t. y. svarstomos idėjos, kurios netrukus tampa „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio programa. Jaunųjų menininkų, audringųjų genijų pokalbiuose J. V. Gėtei atsiveria naujas poezijos pasaulis – Homeras, Osianas, Šekspyras. Herderis skatina pažvelgti į savo vidų, kūryboje būti pačiu savimi. J. V. Gėtės poezija darosi lyriškesnė, dvasingesnė, ypač eilėraščiai, kuriuos įkvepia meilė Zezenheimo pastoriaus dukrai Friderikei. (Reikia paminėti, kad J. V. Gėtė eilėraštį suvokė kaip kūrinį, atliepiantį poeto išgyvenimus, turintį realų pagrindą. ). Jis akivaizdžiai atmeta klasicistinės dramaturgijos taisykles, iš Šekspyro draminių kronikų mokosi laisvai komponuoti scenas, aprėpti platų gyvenimo paveikslą. Per tris paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius J. V. Gėtė sukuria arba baigia rašyti didžiausius savo veikalus: pirmąją „Fausto“ dalį ( 1808 ), romaną „Atrankinė giminystė“ ( 1809 ), autobiografinį kūrinį „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ ( 1811 – 1822 ), rytietiškos poezijos knygą „Vakarų – Rytų divanas“ ( 1819 ), romaną „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“ ( 1829 ), antrąją „Fausto“ dalį ( 1831 ). 1831 m. baigęs rašyti „Faustą“, J. V. Gėtė jaučiasi atlikęs savo, kaip kūrėjo, uždavinį. „Faustas“ apibendrina ilgą gyvenimą, geriausiai reprezentuoja tai, kas vadinama Gėtės išmintimi.
J. V. Gėtės asmenybė
„J. V. Gėtė gimė 1749 m. Frankfurte prie Maino. „ Tai seni laikai, – rašo Gėtės biografas R. Fridentalis, – senas imperijos miestas, respublika Šventosios Romos vokiečių imperijoje, daugybė amatų ir verslų, seni namai, vingrios gatvelės, jaunutė, vos aštuoniolikos metų motina ir gerokai vyresnis, trisdešimt devynerių metų tėvas.“ Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, pasižymėjęs veiklumu, energija, noru šviestis, vertėsi juridine praktika. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Šiuos prieštaringus tėvų pradus paveldėjo Gėtė: jis neretai stebino kitus tai olimpine ramybe, gebėjimu atsiriboti, net žeidžiančiu šaltumu, tai užsidegimu, aistringa meile menui ar gamtos tyrinėjimams.
Jaukiuose, tvarką ir ramybę saugančiuose tėvų namuose jaunasis Gėtė mokėsi visko po truputį, daugiausia kalbų, mėgo piešti.1“ „Anų laikų Gėtę taikliai apibūdino jo draugas Kestneris: „Jis labai talentingas, tikras genijus, ir žmogus su charakteriu, nepaprastai gyvos vaizduotės, todėl dažniausiai kalba vaizdais ir palyginimais. Jis karštai reiškia visas emocijas, tačiau gerai moka ir valdytis. Jo mąstysena tauri; jis nieko nepaiso ir elgiasi, kaip jam užeina, visai nesirūpindamas, ar kitiems tai patinka, ar tai madinga, ar papročiai tai leidžia. Nekenčia bet kokios prievartos. Myli vaikus ir moka su jais bendrauti. Jis keistokas, ir jo elgesy, jo išorėj yra bruožų, kurie gali žmogų atstumti. Bet vaikai, moterys ir daugelis kitų jį vis dėlto mėgsta.“ Gėtė, – tęsia draugas, – apsiskaitęs, turi daug žinių, mėgsta galvoti, svarstyti. Jis nevaikšto į bažnyčią, domisi Ruso ir ieško tiesos, nors svarbu ne tiek ji pati, kiek tiesos jausmas.2“ „Gyvenimas Italijoje suteikė Gėtei laukiamą atsinaujinimą: antikinio meno harmonija, klasikinis tobulumas tampa idealu, sektinu pavyzdžiu. Į Vokietiją grįžta kitoks Gėtė – nebe audringas genijus, o pasitenkinimą gyvenimu patyręs žmogus, aiškiai suvokiantis, kad nori būti rašytojas, gamtos tyrinėtojas.3“„Į neaprėpiamą gamtos pasaulį Gėtė eina ne griežto mokslinio pažinimo, o poetišku intuicijos keliu. Pasaulis jam atrodo poliariškas ir nuolat kintantis, pereinantis į aukštesnes, tobulesnes formas. Nesibaigiantį tapsmą, metamorfozę Gėtė suvokia kaip gamtos ir žmonių gyvenimo modelį.4“ „Anais laikais pats Gėtės gyvenimas darė žmonėms įspūdį; žavėjo plačių užmojų, veikli asmenybė. Gėtė turėjo nemenkų ambicijų: jis sąmoningai siekė būti pripažintas kaip mokslininkas, kaip valdžios žmogus, teatro direktorius. Poetinė kūryba – tik viena, dažnai ne svarbiausia laikyta veiklos sritis. Bet būtent poetiniai kūriniai pranoko Gėtės botaniko, biologo ar ministro garbę. Jie, tie didžios išpažinties fragmentai, geriausiai atskleidžia kūrybingą ir prieštaringą asmenybę, jungusią faustiškąjį ir mefistofeliškąjį pradus..5“„Siekdamas nacionalinės istorijos epizodui suteikti tam tikrą meninę formą, paveiktas Šekspyro istorinių kronikų, Gėtė piešia plačią epochos panoramą, vaizduoja įvairių visuomenės sluoksnių atstovus, nuolat keičia veiksmo vietą, nepaisydamas trijų vienumų reikalavimų.6“1Irena Kanišauskaitė „Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 5 psl.2 Irena Kanišauskaitė „Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 7 psl.3Irena Kanišauskaitė „Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 9 psl.4Irena Kanišauskaitė „Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 12 psl.5Irena Kanišauskaitė „Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 13 psl.6 Visuotinės literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius „Mokslas“ 1992, 278 psl.
Svarbiausios švietimo amžiaus idėjos
Švietėjų idėjos, įtakojusios Gėtės kūrybą: Švietimo amžius siejasi su gylėjančia absoliutizmo, senos visuomenės sanklodos krize ir demokratinių idėjų plitimu. Manyta, kad visų blogybių šaknys – žmonių tamsumas, neišprusimas, prieštaringumas tad tik švietimas galįs sudaryti prielaidas tobulesnei visuomenei. Iškilo naujas žmogaus idealas – nebe galantiškoji dvariškio, aristokrato, paklustančio elgesio kodeksui, civilizacijos nugludinto žmogaus, o natūralaus gamtos vaikui. Visi žmonės iš prigimties lygūs, visi turi vienodas teises į švietimą, sąžinės laisvę, tačiau visų vienoda ir atsakomybė už savo šalį. Švietėjai tiki visuomenės progresu, išlavinto proto galia, mokslo pasiekimais, o ateitį įsivaizduoja „kaip būsimą proto karalystę“, labai svarbiu laiko liaudies švietimą. Tikėjimą pakeičia protas. Tikimasi, kad protas pakeis pasaulį. Protas tampa dievu. Buvo pradėta griauti žanrinės formos ( sustabarėjusios ). Imta nepaisyti žanro ir stiliaus sąsajų. Išryškėjo istorijos supratimas. Jis buvo pasaulietinamas. Manyta, kad vyksmas priklauso ne nuo dievo, o nuo žmogaus.Vadovaudamasis švietėjų idėjomis J. V. Gėtė savaip idealizavo literatūros sampratą. Palyginus du jo kūrinius: „Faustas“ ir „Jaunojo Verterio kančios“ galima atskleisti Gėtės kūrybos paslaptis. Šių kūrinių pagalba Gėtė reprezentuoja save.
„Jaunojo Verterio kančios“
„Romanas „Jaunojo Verterio kančios“ palankiai sutiktas tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje ar Anglijoje. Nors romanas daug kuo priminė Ruso „Juliją“ ( meilės trikampis, laiškų forma ), Gėtė sukūrė glaustesnį, dinamiškesnį pasakojimą, išvengė ištęstų retoriškų samprotavimų. Svarbiausia – Verteris pasirodė labai artimas jauniems knygos skaitytojams. „Kūrinys įžiebė ugnį, šiaudinę, bet ir žalingą ugnį, kaip jokia kita vokiška knyga prieš ją ir po jos. Prasidėjo Verterio epidemijos. Verterio karštligė, Verterio mada; pagal knygą jauni vyrai ėmė vilkėti mėlynais frakais ir geltonom liemenėm. Buvo savižudybių pagal Verterį, iškilmingų Verterio minėjimų prie jo prototipo kapo, buvo sakomi pamokslai, smerkiantys tą gėdingą knygą, piešiamos Verterio karikatūros, ir tai truko ne vienerius metus, bet dešimtmečius, Vokietijoj, Anglijoj, Prancūzijoj, Olandijoj, Skandinavijoj; Gėtė užsimena, kad net kinai piešė Lotą ir Verterį ant porceliano indų“ ( Richardas Fridentalis ). XX amžiaus rašytojas Tomas Manas ( Thomas Mann, 1875 – 1955 ) taip paaiškino „Verterio“ triumfą: „Tai meistro darbas, kur jausmo srautas ir ne pagal metus brandus meninis lygis sudaro kone apskritai tik vienąkart teįmanomą derinį. Jaunystė ir genialumas – knygos tema, ir ji pati – jauno genijaus kūrinys.“ Romano siužetas pagrįstas autentiškais įvykiais, paties autoriaus meilės išgyvenimais. 1772 metų vasarą Veclare Gėtė buvo susižavėjęs draugo sužadėtine Šarlota Buf, kiek vėliau jį ir jo draugus sukrėtė žinia apie gabaus, jausmingo, bet vienišo jaunuolio Jeruzalemo savižudybę. Šias dvi gyvenimiškas istorijas Gėtė sujungė į jaudinančią meilės ir apskritai gyvenimo dramą. Laiškų forma parašytas romanas atrodo fragmentiškas, daugelis Verterio gyvenimo aplinkybių lieka nuošaly. Laiškuose minimi ar pasakojami tik kai kurie Verterio bei jo sutiktų žmonių gyvenimo įvykiai, dėmesys sutelkiamas į permainingas veikėjo būsenas, kontrastingus išgyvenimus.7“ „Gėtė lyrikoje sugebėjęs suteikti intymiems išgyvenimams apibendrinantį skambesį, šiame kamerinio pobūdžio pasakojime taip pat paliečia aktualias epochos problemas, pvz., prieštaravimą tarp biurgerio ir aristokrato, buvusį, jo įsitikinimu, nacionaline XVIIIa. Vokietijos problema. Verteris, meninės prigimties herojus, yra trečiojo luomo, t. y. biurgerių atstovas, o visomis privilegijomis visuomenėje naudojasi aristokratai. Todėl pasyvus ir intravertiškas Verteris negali rasti vietos visuomenėje, neturi sąlygų plėtoti meninius sugebėjimus. Ši jausminga, subtili ir pažeidžiama asmenybė nėra panaši į audringąjį genijų, veikalas mažai primena chaotišką audrininkų romaną. Labiau jaučiama sentimentalizmo, Ruso ir Ričardsono įtaka, jų pamėgta laiškų forma suteikia pasakojimui, virstančiam lyriniu monologu, subjektyvumo. Herojus linkęs mąstyti, jis gilinasi į save, aprašydamas kiekvieną sielos virpesį, vienintelis jo aktyvumo prasiveržimas – tai savižudybė pabaigoje. Dėl to nesutaria kritikai – vieni herojaus savižudybę įsivaizduoja kaip maištą, kiti – kaip jo silpnumo pasireiškimą. Susilaikant nuo kategoriškų tvirtinimų, būtina pastebėti, kad šį Verterio poelgį lemia jo charakteris, todėl autorius jį pateisina. Tai, kad pats Gėtė pasielgė kitaip – parašė romaną, rodo, kad negalima padėti lygybės ženklo tarp autoriaus ir personažo.8“ Taigi gal ir nelengva suvokti Gėtės veikėjo tragediją, bet tikėtina, jog pajusite jo išgyvenimų stiprumą, turtingą ir jausmingą prigimtį.
„Faustas“
„Filosofinė poema „Faustas“ ( baigats 1831 ) laikoma Gėtės kūrybos viršūne, tačiau tai nėra vien klasikinio periodo kūrinys. Veikalas buvo kuriamas maždaug 60 metų, kūrinys lydėjo kūrėją visą gyvenimą, keitėsi kartu su juo.9“ „Kai jaunas poetas Gėtė susidomėjo Fausto istorija, šis literatūrinis personažas jau turėjo dviejų šimtmečių istoriją. Pirmoji knyga apie daktarą Johaną Faustą buvo išleista 1587 m. Getės gimtajame mieste Frankfurte. Ją sudarė pasakojimai apie garsų burtininką, astrologą, juodosios magijos žinovą Faustą, gyvenusį maždaug 1480 – 1540 m. Neramiais reformacijos ir valstiečių sukilimo laikais jis klajojo po Vokietiją, stebindamas ir gąsdindamas žmones nepaprastais, tik magija paaiškinamais gebėjimais. Jau tada pradėjo plisti legendos apie stebukladario daktaro sutartį su velniu.10 “ „Gėtės „Fausto“ pagrindinė tema – faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Klaidinga būtų manyti, kad pasitenkinimas gyvenimu suvokiamas kaip ilgo tobulėjimo galutinis rezultatas ir tikslas. Faustiškojo tipo žmogaus savybė – kiekvieno išsipildymo akimirką atsiranda nauji troškimai, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl tos priežasties ir sandėris su velniu Faustui nebaisus, pagal sutartį Fausto siela turėtų atitekti velniui tada, kai herojus patirs galutinį savo troškimų išsipildymą ir panorės sustabdyti akimirką.11 “ „Gėtės „Faustas“ radosi ne iš knygų ir lėlių spektaklių. Jo fonas – senasis, gana viduramžiškas Frankfurtas, realaus gyvenimo įvairovė. Pavyzdžiui, iš tos realybės į Gėtės dramą ateina suvedžiotos ir paliktos merginos, nužudžiusios savo kūdikį ir nuteistos myriop, istorija. Išorinio siužeto sąsajų su Gėtės gyvenimu galima rasti ir daugiau. Tačiau vis dėlto pagrindinis kūrinio šaltinis yra paties kūrėjo asmenybė, gamtos tyrinėtojo ir menininko patyrimas, ilgus gyvenimo dešimtmečius kaupta išmintis.
7 Irena Kanišauskaitė, Saulius Žukas „Švietimo epochos literatūra“, Baltos lankos 2001, 48-49 psl.8 Visuotinės literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius „Mokslas“ 1992, 277 psl.9 Visuotinės literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius „Mokslas“ 1992, 286 psl.10 Irena Kanišauskaitė „J. V. Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 15 psl.11 Visuotinės literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius „Mokslas“ 1992, 287 psl. Gėtė yra užsiminęs, kad „Faustas“ pradėtas kurti kartu su „Verteriu“. Tai, kas parašyta iki Veimaro laikotarpio, dabar vadinama pirmuoju „Fausto“ variantu – „Prafaustu“. Jį sudarė beveik vien Fausto ir Margaritos meilės istorija. Ankstyvųjų scenų nuorašas buvo rastas tik praėjus penkiems dešimtmečiams po Gėtės mirties. 1790m. Gėtės raštų leidinyje išspausdinamas „Faustas. Fragmentas“. Paties autoriaus nurodyta, kad skelbiama tik dalis kūrinio. Jį užbaigti ne taip paprasta – Gėtė apie „Faustą“ daugiau mąsto nei jį rašo. Atskiros scenos metus, dešimtmečius bręsta kūrėjo vaizduotėje. Raginamas Šilerio, naujam raštų leidimui Gėtė baigia pirmąją „Fausto“ dalį ( 1808 ) ( visas „Faustas“ bus išleistas 1833 m., jau po Gėtės mirties ). Atidūs skaitytojai Fausto paveiksle atpažįsta Verterį, Vilhelmą Meisterį ir patį Gėtę – juos jungia vidinis prieštaringumas, nepasitenkinimas pasauliu ir savimi, nerimas, gilesnio pažinimo troškimas. Taigi „Faustas“ buvo kuriamas maždaug šešiasdešimt metų, nuolat grįžtant prie šios temos, papildant kūrinį naujomis scenomis, motyvais, personažais. Galima sakyti, kad Gėtė ne parašė „Fausto“, o sukūrė jį visu savo gyvenimu. Todėl kūrinys išėjo sudėtingas, daugialypis kaip ir pats gyvenimas.12“ „Skaitant Gėtės „Faustą“, į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro dvidešimt penkios scenos, antrąją – penki veiksmai. Stilistiškai skirtingos scenos, epizodai, jų sąsajos ne visuomet lengvai įžvelgiamos. „Fauste“ randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Kaip apibūdinti tokį įvairialypį veikalą, kuriame dera skirtingi vaizdavimo būdai, pinasi įvairios žanrinės formos?
Gėtė savo kūrinį pavadino tragedija. Bet tai nėra įprastas šio žanro pavyzdys, kurį skaitydami jaustume nuolat kylančią draminę įtampą, nuoseklų artėjimą į kulminaciją ir tragišką atomazgą. Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir tinka daugiau skaityti nei vaidinti. Vienos tvirtai suręstos intrigos čia nerasime. Apskritai išorinis veiksmas nėra svarbus, tuo labiau kad siužetas gerai žinomas. Iš pirmo žvilgsnio atskiras scenas jungia tikslingas temos, pagrindinių motyvų plėtojimas. Vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos, Gėtei buvo kur kas svarbesnis nei išorinis. „Fauste“ dėmesys sutelkiamas į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus. Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktai. Todėl paprastai „Faustas“ vadinamas filosofine tragedija – šis apibūdinimas tiksliau atspindi kūrinio esmę, pabrėžia didžiulį minties krūvį, svarstymų įtampą. Be to „Faustas“ vadinamas ir poema, vokiečiu epu, net gretinamas su didžiosiomis Homero poemomis. Įsprausti sudėtingą kūrinį į griežtą žanro kanoną nėra paprasta ir vargu ar tikslinga.13 “ Taigi „Fausto tragizmas yra susijęs su viena pagrindinių Gėtės epochos problemų – nepasitenkinimu žmogaus pažinimo galimybėmis.14“12 Irena Kanišauskaitė „J. V Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 16-17 psl.13 Irena Kanišauskaitė „J. V. Gėtės Faustas“, Baltos lankos 2000, 17-18 psl.14 Visuotinė literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius „Mokslas“ 1992, 287 psl.
IŠVADOS
Nestokodamas įžvalgumo ir drąsos, Gėtė nebijodavo užimti poziciją, prieštaraujančią visuomenės nuomonei. Formos grynumas bei klasikinis stiliaus pakilumas būdingi jo klasikos periodo dramoms. Svarbu pastebėti, kad dramose savo pažiūras Gėtė leidžia reikšti visiems personažams, išskyrus poetą. Ilgainiui optimizmas pasikeitė nusivylimu, pasirodė esąs tik švietėjiška iliuzija, panašia į tikėjimą pozityviu apsišvietusio monarcho vaidmeniu. Moksliniai tyrinėjimai suteikė tvirtą empirinį pagrindą kūrėjo filosofinių bei estetinių pažiūrų raidai. Gėtėi svarbu atskleisti žmogaus prigimties prieštaringumą, kuriančiojo prado bei troškimų prasmę, amžiną dieviškojo ir šėtoniškojo prado dvikovą ( šios problemos sprendžiamos poemoje „Faustas“ ). Žmogaus būties kraštutinumus ir būtinybę susitaikyti su jai nubrėžtomis ribomis Gėtė suvokė kaip amžiną žmogiškojo vyksmo dramą. Gėtė, užsibrėžęs tikslą sukurti žmonijos kultūros ir dvasios enciklopediją, pagrindinę siužetinę liniją nuolat ištirpdo mitologinių, biblinių, istorinių, alegorinių, fantastinių personažų bei įvykių gausoje. Gėtės literatūros sampratą daugiausiai įtakojo aplinka, kuri jį supo.
LITERATŪRA
1. Visuotinės literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius „Mokslas“ 1992 m.2. Johann Wolfgang Goethe „ Faustas“, Baltos lankos, Vilnius, 1997 m.3. Irena Kanišauskaitė „Gėtės Faustas“, Baltos lankos, 2000 m.4. Irena Kanišauskaitė, Saulius Žukas „Švietimo epochos literatūra“, Baltos lankos, 2001 m.