J. Savickio ir A. Vienuolio lyginamoji interpretacija

Interpretacija ir analizė

Jurgio Savickio novelė „Ūkininkai“ yra iš antrojo apsakymų rinkinio „Ties aukštu sostu“. Tai ne romantinės idealizacijos, o pilnas ironijos detalių bei vidinių apmąstymų kūrinys. Pabandysiu aptarti ir išanalizuoti šią novelę.
Novelėje vaizduojamas sodžiaus mergaitės netikėtas gyvenimo vingis. Šis pasakojimas labai artimas Antano Vienuolio apsakymui „Paskenduolė“.
Savickio novelės pradžioje aprašomas ūkininkas Žvirbla, jo žmona ir jų duktė, kuri ir tampa šios novelės įvykių tėkmės kaltininkė. Žvirbla buvo visą gyvenimą darbštus, mylintis savo žemę ir besirūpinantis savo ūkiu: „Žvirbla buvo juodnugaris, paats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs.“ Iš paprasto skurdaus sklypininko savom rankom jis virto pasiturinčiu ūkininku: „Ūkis buvo visko pertekęs.“ Jį žinojo visas kaimas. Žmona ne itin palaikė savo vyrą. Jai, manau buvo svarbi kitų žmonių nuomonė ir ji tam pritarė. Vyrui nusipirkus laivą, žmona jį smarkiai kritikavo, kaip ir kiti žmonės, kurie jo nesuprato. Žvirblaitė, jų duktė idealizuojama: „Ji buvo grakšti kaip pavyzdingiausias sodžiaus mergelės egzempliorius. Tiesa, tai nebuvo iš jūrų putų gimusi affroditė, bet skaisčioji, geltonoji tulpė. Šalna kvepianti tulpė.“ Panašiai vaizduojama ir Veronika, Vienuolio apsakyme „Paskenduolė“. Kuriamas Lietuvos kaimo merginos idealusis tipažas, jos grožio ir vertės etalonas, apgaubtas jaunatviško ilgesio. Gelsvos kasos supintos dvigubu vainikėliu ir padabintos žaliomis rūtomis. Visur pirmutinė &#

#8211; „ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime”. Visada linksma, drąsi, atsikertanti berniokui smagiu žodeliu. Sugebanti gražiai ir poetiškai jausti, ilgėdamasi meilės, kaip tikra liaudies dainų mergelė („tarytum skaisti, niekuomet nevystanti balta radasta prilipo prie jos širdies – ir žydi, žydi.”). Veronika – senojo lietuviško kaimo gražumo dalis: šienapjūtė kaip šventė, darželių gėlėmis apipinti kryžiai, ligi vidurnakčio dainomis ošiantys laukai. Vienuolis atvėrė kaimo buityje idealaus grožio ir poetiškumo versmes ir nukalė melodingą, skaidrią, folkloro citatomis pripildytą stilistiką, kuri ilgam įėjo į lietuvių literatūros repertuarą.
Laikas šioje novelėje turi didelę reikšmę. Jis simbolizuoja įvykių kaitą. Viskas prasideda vasaros pradžioje, kai sodinamos bulvės: „Vaizba bulbėmis jam ypač gerai šiandien sekėsi.“ Tada sodžiuje pasirodo ponaitis ir užuominomis pasiprašo ūkininko išsinuomoti kambarį: „- Turbūt gražu dabar pas jus velnioniškai ten soodžiuje! Labai norėčiau apsigyventi kur sodžiuje, kur žmonių mažiau! – deklamavo miesto ponaitis.“ Pavasaris simbolizuoja visko pradžia. Taip pat kaip pavasarį nubunda gamta, viskas tik prasideda, taip ir apsakyme- visko pradžia ir būsimų įvykių užuomazgos. Tačiau laikas nestovi. Ateina vasara. Visi linksminasi, atostogauja: „Vasara. Visiems buvo linksma. Vasaros pokylis turėjo geriausiai pavykti. (.) Visi žaidė ir linksminos kaip paiki vaikai.“ Šį šiltą ir saulėtą metų laiką užsimezgė artimesni ūkininko dukters ir ponaičio ryšiai, o tų santykių pasekmė – Žvirblaitės nėštumas. Tai pati apsakymo kulminacija. No
ors prieš tai merginos gyvenimas buvo idealus ir be rūpesčių. Ji džiaugėsi savo jaunyste ir laisve. Idealybė turi žūti, kad paaiškėtų jos dydis, kad ji virstų nemaria šmėkla, grįžtančia iš anapus. Tokia yra legendinio pasakojimo logika, ryški ir „Paskenduolės” finale („iš pakaruoklių kapinių išeinanti ūku apsisiautusi su mažučiu vaikeliu paskenduolė“). Pasibaigus vasarai, baigėsi linksmybės ir dingo vasarotojai. Tai laikas, kai gamta pasiruošia apmirti – pereiti į ramybės būseną. Ne išimtis ir novelės įvykių plotmė. Vasarą tvyrojusi įtampa atslūgsta. Ateina „atodrėkis“. Mergina išteka už Baltromo – paprasto kaimiečio. Atėjus žiemai, kai visa gamta miega, ūkininkų šeimoje viskas tarytum „užmiega“ taip pat: „Senis Žvirbla ramiai ilsisi namie. Jis žiūri į Nemuną. Tai jo senatvė.“ Kiekvienas metų laikas yra lygiai svarbi šios istorijos dalis. „Paskenduolėje” idealios pradžios žūtis motyvuojama realistiškai išskleista priežasčių ir pasekmių grandine. Gražioji Veronika sužino esanti nėščia, o iš bernelio, išėjusio Amerikon, nėra nei laiško, nei žinių. Nepadeda nei kartūs milteliai, suvirinti su rūtomis, nei maldos prie kryžiaus tamsiame vidurnaktyje. Ji bijojo pražudyti savo vėlę, apsunkintą „mirštamos nuodėmės”, bet klebonas neduoda išrišimo, tik garsiai aprėkia. Ji nebereikalinga šeimininkams, o įdūkęs tėvas sulaužo statinį, belupdamas ją smalsiai žiopsančio kaimo akivaizdoje. Tik mirusi motina sapne kviečia pas save. Veronikai nebėra vietos nei socialinėje kaimo buityje, nei vi
isatos sandaroje. „Dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta”, ji privalo mirti.

Šių dviejų panašaus likimo asmenybių pagrindinė problema naivumas ir jaunatviškas lengvabūdiškumas. Skirtumas tas, kad Žvirblaitė turėjo tėvus ir mylinčią šeimą, kuri neatstūmė nelaimei užklupus, o padėjo ją išgyventi. Veronikai gyvenimas susiklostė kitaip. Ji buvo niekam nereikalinga ir vieniša. O vienišos asmenybės konfliktas su savo aplinka, visuomene, nusistovėjusia tvarka, įprasmina Veronikos savižudybę kaip protestą (ant ežero kranto, riktelėjusi, sutrauko rožančių).
Peizažas A. Vienuolio apsakyme “Paskenduolė” atlieka nepaprastai didelį vaidmenį. Rašytojas nutapo nuostabius gamtos vaizdus, kurie atskleidžia skausmingus Veronikos išgyvenimus, padeda suvokti, suprasti sunkią merginos dalią, kurie paryškina ir tarsi padidina jos begalinį vidinį sielvartą.
Apsakymo pradžioje sutinkame Veroniką rugių lauke besivartančią, besiblaškančią, dejuojančią dėl nelemtosios klaidos, kuri tapo tokia didelė bėda. Rami gamta – tai tarsi kontrastas nuolat besikeičiančiai, nepastoviai nelaimingosios merginos nuotaikai: “.viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, štarai, šalomojus grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. (.). Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir tyliai šnibždėjo: “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..” Šioje vietoje mes suprantame, kad realusis pasaulis, ku
uriame rugiai nekalba, po truputį, nors dar ir nežymiai, traukiasi, užleisdamas vietą kitam pasauliui.
Erdvė novelėje „Ūkininkai“, kaip ir „Paskenduolėje“ atspindi veikėjų psichologinę ir emocinę būseną. Pradžioje aprašomas sodžius leidžia mums įsivaizduoti Žvirblo materialinę padėtį ir jo būdą, bei aplinką, kurioje augo jo dukra: „ Kaip krištolo stiklas, sprigto sutrenkiamas, spengsi, taip ir jo ūkio trobos buvo skaidrios ir naujos, jo rankų pavaldomos. Iš paprasto skurdžiaus sklypininko jis virto pirmuoju ūkininku. (.) Jo ūkyje puikiai augo ant kalnelių ir tarpežėse laukinės obelys. Po kalvokščių ėjo puikios lomos, prisėtos visokių agrikultūriškų vaismenų, puikiai žaliuojančių. Buvo kur šventadienį pasivaikščioti ir akį užmesti.“ Tai apsprendžia ir jo dukrą: „Jaunoji Žvirblų duktė lankė miesto mokyklą. Kitaip ir būti negalėjo. Žvirbla buvo visais atžvilgiais pažangus asmuo. Ūkis buvo viso ko pertekęs.“ Mistinę, paslaptingą, neįprastą nuotaiką Vienuolio apsakyme padeda sukurti nakties peizažas: “.kažin ką negera prieš Veroniką tardamies, suūžė, sušnibždėjo viršūnėmis medžiai, per takelį šmėstelėjo paslaptingas šešėlis, miško gilumoje brakštelėjo sučiuravo į vienas kitą du medžiai.”, kuris paryškina Veronikos baimę, išgąstį: “Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas.“ Savickis tokią nuotaiką kuria vilos, kurioje gyveno ponaičio tėvai, aprašymu. Tai charakterizuoja ponaitį Kriuką: „Jaunikaitis jautėsi daug laisviau tarp senų pliušų ir antikvariškų gramėzdų. negu kokioje pievaitėje, šalia akmenų.“ Taip pat vaizduoja merginos emocinę būsena įžengus į tokią ištaigingą vietą: „Prieangio vietoje – didelis angliško stiliaus hall, nustebinęs Žvirblaitę savo erdvumu. (.)Ji niekuomet nė manyti nemanė, kad gyvenamoji troba panašiai galėtų būti įrengta. Ji net užmiršo, ko atėjusi.“ Regime, kad mergina yra sutrikusi ir pasimetusi. Novelės pabaigoje piešiamas sodžiaus paveikslas, kuris atspindi ūkininko emocinę būseną: „Aukštai ant kranto, panemunėje, glūdi Žvirblos sodyba.

Keli medeliai gražiai ir aukštai sužėlę prie namų.

Senis Žvirbla ramiai ilsisi namie.

Jau nebėr reikalo įsileisti įnamio į savo patogią seklyčią. Ji pilna žmonių.

Jis ilsisi. Jis žiūri į Nemuną. Tai jo senatvė.“
Paskutiniojo Veronikos gyvenimo vakaro peizažas žavi savo nepaprastu grožiu. Atrodo, lyg pati gamta nujaučia merginos likimą, jos tragišką sumanymą: “.nedrąsiai, pamažu, tarytum ko tykodamas, užtekėjo mėnulis.” Visa aplinka tarytum supranta Veronikos skausmą ir ją užjaučia. Nuo čia Veroniką lydi pati gamta. Kai ji verkė, tai drauge su ja verkė ir mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla. O merginai žengus neatitaisomą žingsnį ir atsisveikinus su šiuo gražiu, bet neteisingu ir negailestingu pasauliu, sujudo ir visa gamta: ”krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės.” Visą ramią ir tylią gamtą tarsi sukrėtė gyvybės nutrūkimas. Tačiau neilgam, greit išlindęs mėnulis apšvietė žemę.
Savickio, priešingai nei Vienuolio meninė kalba labai lakoniška. Nekuria išsamių savo personažų paveikslų, apie veikiančius asmenis ir aplinkybes informuoja glaustomis, tačiau itin konkrečiomis frazėmis. O Vienuolio peizažas apsakyme “Paskenduolė” vaidina didžiulį vaidmenį: paryškina Veronikos skausmingus išgyvenimus, valstiečių nuotaikas ir, be abejo, leidžia pasigrožėti nuostabiais gamtos vaizdais.
Novelė „Ūkininkai“ yra tarsi suskaldyta i atskiras dalis, skirstomas pagal metų laikus. Kiekvienoj daly kinta ir nuotaika ir veikėjų emocinė būsena. Nėra veikėjų smulkaus jausmų aprašymo viename ar kitame įvykyje. Pasakotojas tarsi neturi savo nuomonės, neužjaučia Žvirblos, nekomentuoja situacijų. Visa tai paliekama skaitytojui. Visiškai priešingai yra „Paskenduolėje”. Pasakotojas aktyvus ir visažinis. Jis užjaučia kenčiančią merginą gretindamas jos nelaimingus išgyvenimus su kaimo vaizdais. Todėl visas kūrinys suvokiamas kaip nepertraukiamas individualus jausmų ir emocijų vyksmas.

Leave a Comment