Jonas Biliūnas. “Liūdna pasaka” Jonas Biliūnas “Liūdna pasaka” 1. Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą. 2. “Liūdną pasaką” sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo. Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga – Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliačią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas – Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės. 3. Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą. Juozapota 1. Graži: “Akys kaip dvi gražios žvaigždelės…” 2. Mėgstanti svajoti: “Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…” 3. Mylinti savo vyrą: “Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.” 4. Darbšti : “Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį.” 5. Pamaldi: “Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti.” 6. Pasižyminti intuicija : “-Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…” 7. Nemėgstanti apkalbų ir melo: “Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus.” 8. Tikinti šviesia ateitimi: “Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..” 9. Gailestinga : “Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį…” 10. Ryškus išvaizdos pasikeitimas: “Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savi išdžiūvusį kūną prisidengusi…” Petras 1. Mylintis žmoną : “Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo.” 2. Laukiantis kūdikio: “Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas.” 3. Jautrus : “Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nesuprantama, ypatinga liepsna.” 4. Tikįs sava pergale: “Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių.” 5. Ugningo būdo: “Dar jaunas žmogus, jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti.” 6. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. 7. Darbštus: “…dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas,…” 8. Tikintis : “…pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas…” 9. Drąsus: “…vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi.” Meilė Lukšienė – “Liūdna pasaka” 1. Autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą. 2. Tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų. Albertas Zalatorius – “J. Biliūno prozos pasaulis” 1. Dvasingumas – svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis ėnra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją. 2. J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta. 3. Kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas. 4. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus. 5. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką – patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja. 6. Gamta neiškyla kaip savarankiškas pažinimo ir pasigėrėjimo objektas. Ji suvokiama kaip pasakotojo apmąstytas objektas. Juozas Stonys – “Nuo išorės į vidaus pasaulio analizę” 1. J. Biliūno proza pasižymi bendra didelio jautrumo atmosfera. 2. Jautrumas dažname kūrinyje reflektyviai išsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijų ir minčių srovė, sukelta stebint tikrovės šiurkštumo atvejus. 3. J. Bilūno veikėjas stipriai reaguoja ir į balso intonaciją, ir į žmogaus išvaizdą. 4. Išorės bruožai yra tik atspirties taškai psichologinei visumai. “Liūdna pasaka” 1. Vaizdelyje “Baltasai šešėlis” poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas. 2. Petras Banys – vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų l…
Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas; 1882 m. balandžio 7 d. – 1957 m. rugpjūčio 11 d.) — vienas iš stambiausių realistinės prozos meistrų. Savo kūrybinį kelią jis pradėjo XX a. pradžioje, o baigė jo viduryje — mūsų literatūroje darbavosi gerą pusšimtį metų. Vienuolis savo kūryba sujungė net tris svarbiausius istorinius periodus: ikirevoliucinio periodo literatūrą, pažangiąją buržuazinės Lietuvos literatūrą ir lietuvių tarybinę literatūrą. Geriausieji jo kūriniai tvirtai ir amžiams įėjo į mūsų literatūros aukso lobyną.
[taisyti]GyvenimasAntanas Vienuolis gimė 1882 m. balandžio 7 d. Užuožerių kaime, Anykščių parapijoje, Ukmergės apskrityje. Jo tėvai buvo valstiečiai. Tėvas — Julijonas Žukauskas, motina — Rozalija Baranauskaitė. A. Vienuolis šeimoje buvo vienintelis sūnus ir jauniausias vaikas. Jis turėjo penkias vyresnes seseris. Jo šeima gyveno pasiturimai, turėjo apie 25 ha žemės.
Būsimasis rašytojas, padedamas daraktoriaus, mokėsi namuose. 1894 m. Vienuolis persikėlė gyventi pas senelius į Užupečius. Ten jis lankė Anykščių miesto mokyklą. Mokykloje viskas buvo dėstoma tik rusų kalba. A. Vienuolis buvo pavyzdingas mokinys: gerai mokėsi, nekrėtė išdaigų, buvo tylus ir nuolaidus. Papildomai berniukas mokėsi lenkų, lotynų, rusų kalbas. 1895 m. jį tėvas išvežė į Latviją, į Liepojos gimnaziją. Vienuolis šiaip taip išlaikė gimnazijos egzaminus ir į ją įstojo. Jis mokėsi tik tuos dalykus, kurie jam tiekė malonumą (geografiją, istoriją), kiti dalykai sekėsi prastai. Tuo metu Liepojos gimnazijoje mokėsi daug lietuvių, tarp jų ir anykštėnas Jonas Biliūnas. Jis parūpindavo gimnazijos moksleiviams lietuviškų knygų. A. Vienuolis ypač mėgo Antano Pavlovičiaus Čechovo kūrybą. Jis buvo didysis Vienuolio įkvėpėjas. Kaip teigia pats rašytojas: „Aš turiu būti dėkingas jam, kad išviso pradėjau rašyti: būtent jo kūriniai paskatino mane pabandyti savo jėgas“. J. Biliūnas gimnazijoje rūpinosi nacionalinio lietuvių judėjimo reikalais. A. Vienuolis priklausė slaptam jaunųjų moksleivių savišvietos būreliui, kurį suorganizavo ir jam vadovavo J. Biliūnas.
1900 m. jis išvažiavo į Maskvą. Ten provizorius P. Raudonikis surado jam vietą „Keizerio“ vaistinėje. Po darbo A. Vienuolis lankydavo vakarinius kursus, klausydavosi paskaitų apie literatūrą. Jis Maskvos universitete norėjo įgyti provizoriaus (vaistinės vedėjo) specialybę, tuo galutinai susiedamas savo tolesnį gyvenimą su farmacininko profesija. Vienuolis brandos egzaminams rengėsi pas Bagdoną, kuris vėliau buvo areštuotas dėl revoliucinės veiklos. Vienuolis, bijodamas, kad jį gali suimti dėl ryšių su Bagdonu, spruko į Kaukazą, į Železnovodską. Ten jį pasiekė liūdna žinia iš Lietuvos, mirė jo mylimas senelis Jonas Baranauskas.
1903 m. A. Vienuolis sukūrė pirmąjį savo kūrinį – eiliuotą legendą „Karalienė“.
Gyvendamas Kaukaze Vienuolis nepaprastai žavėjosi jo gamta, žmonėmis. Kaukazo gamtos įkvėptas jis parašė legendas „Mandžiūrijos laukuose“ ir „Saulė ir mėnuo“. Vėliau jis grįžo į Maskvą ir išlaikė provizoriaus egzaminus. A. Vienuolis vėl grįžo į Kaukazą. Ten jis parašė pirmąją Kaukazo legendą „Piemuo Bermanytas ir Gyvačių karalius“. Kai Lietuvoje buvo grąžintas lietuviškas raštas, Vienuolio kūriniai buvo spausdinami laikraščiuose.
Vėliau rašytojas persikėlė į Gruziją, į Tbilisį. Ten jis įsitraukė į revoliucinį būrelį, kurį suorganizavo farmacininkai. Už dalyvavimą revoliuciniuose judėjimuose 1905 m. sausio 21 d. A. Vienuolis buvo suimtas. Tbilisio Metecho tvirtovėje jis išsėdėjo apie pusantro mėnesio. Paleistas iš kalėjimo, jis vyko į Vladikaukazą. Ten dirbo vaistinėje, kurioje susitiko daug lietuvių ir pažino savo pirmąją meilę, farmacininkę Mariją Ševandriną. Kaukaze Vienuolis sukūrė savo pirmąsias ir garsiausias legendas „Amžinasis smuikininkas“ (1907 m.) ir „Užkeiktieji vienuoliai“. Taip pat parašė apybraižą „Kalėjime“.
1906 m. A. Vienuolis pirmą kartą po išvykimo iš Lietuvos grįžo į Anykščius. Anykščiuose rašytojas parašė apsakymą „Grįžo“, kuriame išliejo savo nelaimingos meilės skausmą. 1907 m. A. Vienuolis grįžo į Maskvą. Ten jis susirgo šiltų kraštų liga — drugiu, kurią buvo „pasigavęs“ Kaukaze. Vienuolis dirbo „Fareino“ vaistinėje, kuri buvo didžiausia Europoje. 1909 m. jis parašė garsiąją apysaką „Paskenduolė“. Tais pačiais metais, vasarą, Vienuolis vėl grįžo į Lietuvą. Čia jis sutiko antrąją savo meilę, medicinos seserį Bronę Valentinavičiūtę. Ši meilė buvo taip pat nesėkminga. Pirmos ir antros nelaimingų meilių nuoskaudas jis išliejo novelėse „Pirmutinė meilė“ ir „Paskutinė meilė“.
Laikraštis „Aušrinė“ buvo pirmasis palankiai įvertinęs jo kūrybines pastangas. Rašytojas vėl grįžo į Maskvą, į „Fareino“ vaistinę. Ten jis pamilo vaistinės kasininkę Sofiją Jackūnaitę. Nieko ilgai nelaukęs 1913 m. ją vedė. Vasarą Vienuolis, palikęs žmoną, vienas išvažiavo į Krymą. Ten jis parašė legendą „Krymo įspūdžiai“. 1914 m. gegužės 5 d. jam gimė sūnus — Stanislovas. Vienuolis parašė „Idealistą“. Tais metais, kilus Pirmajam pasauliniam karui, rašytojas Maskvoje dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šelpimo draugijoje. Vienuolis sukūrė apsakymą „Didysis karas“, apysakas „Mirtinai sužeistas“ ir „Karžygys“ (1915 m.).
Apsakymo “Paskenduolė” viršelisAntano Vienuolio kaip rašytojo talentą pirmasis iškėlė B.Sruoga „Lietuvos žiniose“ (1914 m.). Rašytojas, trumpam sugrįžęs į Lietuvą, pamilo Mortą Avižonytę. Tačiau jie greitai išsiskyrė. Vienuolis, vėl įkvėptas nelaimingos meilės, parašė apsakymą „Užžėlusiu taku“. 1918 m. rašytojas visam laikui sugrįžo gyventi į Lietuvą. Jis dirbo „Lietuvos“ korespondentu, kurį laiką redagavo žurnalą „Veja“, rašė korespondencijas. Po kelių metų jis į Lietuvą parsivežė ir savo šeimą. Iš pradžių jie apsigyveno Kaune, o 1922 m. visam laikui persikėlė gyventi į gimtuosius Anykščius. Čia Vienuolis atidarė savo vaistinę. 1920 m. „Švyturys“ išleido Raštų I tomą, 1922 m. — Raštų II tomą. 1922—1924 m. jis parašė apysaką „Vėžys“ ir pirmąjį savo romaną „Prieš dieną“. 1923 m. A.Vienuolis susipažino su medicinos sesele Leokadija Ermušaite. Išsiskyręs su žmona, 1924 m. sausio 23 d. jie susituokė. Susilaukė dukters Laimutės. 1924 m. balandžio 6 d. mirė jo motina. Tais pačiais metais Vienuolis įkūrė Antano Baranausko memorialinį muziejų ir parvežė Jono Biliūno palaikus iš Lenkijos į Anykščius. 1925 m. jis pasistatė savo namą gimtuosiuose Anykščiuose. 1927 m. rašytojas užsimojo statyti dar vieną vaistinę, tačiau trūko pinigų. 1937 m. išleistas Vienuolio Raštų III tomas. 1928 m. baigta statyti vaistinė. 1929 m. A. Vienuolis buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Jis buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino.
Italijoje Vienuolis parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats Vienuolis jį labai vertino. Taip pat parašė romaną „Kryžkelė“ (1923 m.). Spaustuvės nenorėjo spausdinti jo knygų. Tie kūriniai atspindėjo tada išgyventą rašytojo kūrybinę krizę, jo kūriniuose sustiprėjo sentimentalumas. Kai A. Vienuolis grįžo į Anykščius, jį pradėjo slėgti vaistinių našta, jam nebesisekė rašyti, kamavo depresija. 1935 m. jis parašė romaną „Ministeris“, kuris buvo svetimas jo talentui kūrinys. Skaitytojai nusivylė tuo ilgai lauktu romanu. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Vienuolis išsisėmė, kalbėjo apie rašytojo saulėlydį. A. Vienuoliui kūrybinį įkvėpimą sugrąžino Klaipėdos teatro repertuaro direktorius Juras Šaltenis, kuris buvo sumanęs dramatizuoti Vienuolio žymiausius kūrinius. Vienuolis pradėjo rašyti pjeses. Pirmąją savo pjesę parašė 1937 m. „Lietuviškoji Žana d‘Ark“. 1940 m. parašė teatrui pjesę „Dauboje“ („Prieblandoje“). Ji buvo pastatyta 1941 m. Kaune. Tai buvo pirmoji nacionalinė tarybinė pjesė. Po vokiečių okupacijos Vienuolis parašė Kaukazo legendų pjesę „Tvirtovė“ (1946 m.). Po karo jis mokytojavo Anykščių gimnazijoje. Rašytojas aktyviai reiškėsi visuomeniniame — politiniame gyvenime. 1945 m. pradėjo rašyti „Išdukterę“. 1945 m. Vienuolis pradėjo rašyti didžiausią savo kūrinį — „Puodžiūnkiemis“. Šie kūriniai sulaukė didelio pasisekimo ir palankių kritikos atsiliepimų. 1956 m. parašė legendą „Medvėgalio pilis“.
1947, 1951, 1954 m. Antanas Vienuolis buvo išrinktas į Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos deputatus. Jis dirbo sąžiningai ir jautriai rūpinosi Anykščių ir jų apylinkių gyventojų reikalais, jiems atstovavo. 1954 m. Vienuolis parašė didelį pluoštą savo atsiminimų ir išleido knygą „Iš mano atsiminimų“. 1957 m. jis atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Tą dieną, rugpjūčio 11-ąją, jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis — pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Vienuolis buvo palaidotas savo namų kiemelyje, netoli Baranausko beržų. Rašytojo gyvenimas užgeso jam netikėtai. Jis dar turėjo daug kūrybinių minčių.
Antanas Vienuolis nuėjo ilgą ir garbingą gyvenimo bei kūrybos kelią. Vienuolis buvo itin šviesaus ir laimingo likimo rašytojas. Jis Lietuvai paliko didelį ir turtingą kūrybinį palikimą.
[taisyti]Geriausi A. Vienuolio kūriniaiA. Vienuolis — puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. Geriausi jo kūriniai kupini meilės liaudžiai, kritikos engėjams ir išnaudotojams, tautų draugystės idėjų. Rašytojas savo kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo. Vienuolis, dar būdamas gyvas, pelnė klasiko vardą. Už reikšmingą indėlį į tarybinę lietuvių literatūrą jam buvo suteiktas LTSR liaudies rašytojo garbės vardas.
Legendos: „Amžinasis smuikininkas“, „Užkeiktieji vienuoliai“, „Platelių ežero paslaptis“, „Gražuolės Lalos kalnas“, „Kruvinojo keršto uola“, „Samgori dykuma“, „Krymo įspūdžiai“, „Mieganti Ararato mergelė“, „Anykščių padavimai“, „Medvėgalio pilis“, „Naglio kalno lobiai“, „Šventavartė“. Šio žanro kūriniais rašytojas reiškė svarbias visuomenines idėjas. Šios legendos parašytos derinant istorinius, geografinius faktus su tautosaka ir literatūra.
Apsakymai: „Grįžo“, „Aleliuja“, „Kūčių naktis“, „Paskutinė vietelė“, „Užžėlusiu taku“, „Paskenduolė“, „Didysis karas“, „Pati“. Apsakymuose Vienuolis kėlė visuomenines problemas, sielojosi dėl socialinio blogio, kritikavo kapitalistinio gyvenimo ydas ir kartu džiaugėsi veikėjų gerumu, nuoširdumu. Savo apsakymuose rašytojas iškėlė bendrą inteligentijos, kaip visuomeninės grupės, problemą.
Memuariniai kūriniai. „Samdinė Elena“, „Mano krikštatėvio kumeliukas“, „Pavainikė“, „Arkliavagio duktė“, „Gediminaitė ir mužikas“, „Susitikimai Kaukaze“, „Iš mano atsiminimų“. Šie kūriniai parašyti 1950 — 1957 m. Juose rašytojas atsigręžia į savo tolimą praeitį. Prisimena senų laikų žmones, jų elgesį, likimus.
Apysakos: „Inteligentų palata“, „Vėžys“, „Mirtinai sužeistas“, „Karžygys“. Apysakose „Inteligentų palata“ ir „Vėžys“ rašytojas pergyvena Pirmojo pasaulinio karo metus, carizmo žlugimą, spalio socialinę revoliuciją. „Mirtinai sužeistas“ ir „Karžygys“ — Vienuolis