J. Aputis “Dobilė. 1954 metų naktį” ANALIZĖ

Novelė „Dobilė. 1954 metų naktį“ — vienas tipiškiausių Apučio kūrinių. Pavadinime išryškintos dvi svarbios temos, sukuriančios draminę įtampą (lietuviškosios kaimo kultūros nuoroda ir istorinio laiko „sutemos“). Dobile yra novelėje vaizduojamos šeimos maitintoja, nuo jos priklauso šių žmonių — motinos ir jos sūnaus Martyno — likimas. Į pavadinimą ji iškeliama kaip svarbiausias, tiesiog gyvybinės vertės objektas. Antrasis pavadinimo dėmuo yra istorinio laiko nuoroda, sukurianti atitinkamą kontekstą ir nuotaiką. Tai sunkūs pokario ir šaltojo karo laikai — baimės, netikrumo ir sumaišties metai. 1953 m. mirė diktatorius Stalinas, sovietinės imperijos poolitiniai planai neaiškūs, lietuvių tauta atskirta nuo pasaulio „geležine siena“, jos ateitis nežada nieko gera. Palikti likimo valiai žmonės turi išgyventi tik savo jėgomis, nesitikėdami jokios pagalbos iš pasaulio. Šis išbandymas tautai tuo sunkesnis, kad ją suniokojo ir apiplėšė dviejų totalitarinių valstybių okupacijos, Antrasis pasaulinis karas.

Kūrinio veikėjų sistema — nepilna dviejų asmenų (ligota motina ir vaikas) šeima. Joje nėra tėvo — svarbiausios patriarchalinės šeimos figūros, taigi nėra globėjo ir vyriškos jėgos. Kadangi nieko nepasakoma apie tėvo mirties aplinkybes, skaitytojas turi daryti išvadas paats, remdamasis kūrinio istoriniu kontekstu. Bendriausia prasme tėvas yra pasaulį užvaldžiusio blogio auka. Dėl tokių aplinkybių visa išbandymų našta tenka vaikui, pagrindiniam kūrinio veikėjui. Jo vaidmuo dramatiškas dėl jam tekusios pareigų naštos ir vaikiško amžiaus neatitikimo. Martynas priverstas pamiršti savo va

aikiškas svajones ir imtis globėjo vaidmens — rūpintis sergančia motina, laukti eilėse duonos, ieškoti naktį audroje pasiklydusios karvės. Vienintelis jo pagalbininkas yra šuo, ištikimai lydintis mažąjį šeimininką didžiausio išbandymo metu. Mėgindamas įveikti gamtos stichijų keliamą siaubą, vaikas mintyse nuolat kreipiasi į tėvą, prisimena jo žodžius, bando įsivaizduoti, ką tėvas sakytų vienu ar kitu atveju. Imituodamas tėvo kalbą, jis drąsina ir save, ir motiną. Tėvo vaizdinys vaikui yra dvasinė atrama ir prasmingas orientyras, nurodantis esminius vyriškuosius charakterio bruožus, kuriuos tiesiog būtina perimti šiuo sunkiu išbandymų laiku.

Veiksmo esmė — pagrindinio veikėjo charakterio pasikeitimas, jo suvyriškėjimas, savotiška iniciacija. Dorovinis jausmas priverčia Martyną sutelkti visą valią, ir kūrinys baigiamas jaunuolio pergale — jis laimi įveikdamas ir savo silpnumą, ir išorinio pasaulio keliamas baimes. Martyno istorija — nuoroda į dramatišką lietuvių taautos likimą pokario dešimtmečiais.

Apskritai šiuo kūriniu rašytojas teigia valią gyventi, skatina aktyvią gyvenimo poziciją, ragina nepasiduoti sunkumams („negalima šitaip ištižti, baisus čia daiktas — nuvažiuos kitą kartą“). Šis etinis imperatyvas „pakelti širdis“, sustiprinti valią ir tikėjimą ryškus visoje Apučio kūryboje.

Leave a Comment