J.Apucio noveles “Balta balta buvusio laiko demele”interpretacija

2798 0

Baltos dėmelės įvaizdis J.Apučio novelėje

„Balta balta buvusio laiko dėmelė“

Skaitant kūrinį gali pasirodyti ne visai aišku, kodėl jo pavadinimas „ Balta balta buvusio laiko dėmelė“, kadangi pradžioje nėra jokios užuominos apie jokią dėmelę, ji paminima tik kūrinio viduryje ir rodos nevaidina jokio reikšmingo vaidmens. Tačiau pažvelgus į novelės struktūrą , jos pagrindinį veikėją bei remiantis hermeneutinio rato principu, aiškėja, jog balta dėmelė yra visos novelės ašis, pagrindinė ir svarbiausia detalė, dėl kurios pasakotojas ir pasakoja savo praeities istoriją.

Apie baltą dėmelę sužinome dar net neeskaitę kūrinio, tiesiog iš jo pavadinimo, prie tos mažytės ir atrodo visai nereikšmingos dalelės artėjama labai pamažu, atsargiai, neišduodant tikrosios esmės. Baltoji dėmelė pasirodo tik teksto viduryje. Novelės kompozicijos pagrindas- laiko ir erdvės sugretinimas: atsiranda du laikai ir dvi erdvės, kurios maišosi tarpusavyje: pasakotojas tai kalbasi su savimi, analizuoja save, žvelgia į savo vidų kito žmogaus akimis, tai prisimena savo praeitį, papasakoja vaikystės istoriją, vėliau toliau tęsia pokalbį su savimi ir vėl trumpam grįžta į prisiminimus. Dabartis pasakotojui- apmąstymų, savęs pažinimo bei annalizavimo laikas. Atsiskleidžia žmogaus dvilypumas, dvi jo asmenybės pusės, kurias jis lygina, bandydamas suvokti savąjį „aš“, kadangi pažinti save galima tik lyginant save su kitais ( pasakotojas lygina savo asmenybės puses ), savaip interpretuojant išorės ženklus. Remiantis hermeneutinio rato principu, žinome ir ta

ai, kad kitus pažinti galima tik pažinus save, savo vidinio patyrimo pagalba ( pasakotojas supranta pažinęs Gvildį ir jo ketinimus tada, kai pats pažįsta save, supranta, kodėl sugebėjo atsilaikyti prieš jį). Nuklysdamas i vaikystės prisiminimus, analizuodamas ženklus, pasakotojas stebi, gilinasi į save. Juk praėjęs laikas, o ne dabartis padeda žmogui geriausiai orientuotis pakitusiame pasaulyje, įvertinti nueitą kelią.

Kalbėdamas su savimi, pasakotojas nuklysta į praeitį, pats sau pasakoja vieną iš pažiūros niekuo neypatingą savo gyvenimo akimirką. Iš praeities išnyra vaizdas, kai pasakotojas, dar mažas berniukas atlaiko labai smarkų, dar niekieno neatlaikytą be ašarų, Gvildžio rankos paspaudimą. Atrodytų niekuo nereikšminga akimirka, tačiau pasakotojo atmintyje ji išliko kaip vienas svarbiausių patyrimų, kadangi jis sugebėjo atlaikyti sunkų išbandymą ne pats vienas, o su baltos dėmelės pagalba. Kai jau maanė, kad pasiduos, nebeatsilaikys, jam prieš akis išniro maža balta dėmelė ir paskatino laikytis. Balta dėmelė- tai savotiškas paskatinimas atsilaikyti, kovoti, nepasiduoti. Pasakotojas analizuodamas praėjusią situaciją atskleidžia, jog vaikystėje tą sunkų išbandymą atlaikė tik todėl, kad balta dėmelė tarytum pakuždėjo, kad atsilaikyti būtina. Ji buvo tartum kažkoks vidinis impulsas, paskatinęs vaiką atsilaikyti dar akimirką ir ta akimirka buvo paskutinė, jos kitiem visada pritrūkdavo. Dėmelė tarsi pakuždėjo, kad ta akimirka, kelios sekundės dalys gali būti l

. . .

Join the Conversation

×
×