Jurga Ivanauskaitė, gimusi 1961 m. Vilniuje, baigusi dailės institutą – miesto civilizacijos ir kultūros auklėtinė. Pirmoji knyga – ,,Pakalnučių metai“ (novelės) pasirodė 1985 m. II rinkinys – ,,Kaip užsiauginti bamę“ 1989). Išleisti 4 romanai: ,,Mėnulio vaikai“ (1988), ,,Pragaro sodai“ (1992), ,,Ragana ir lietus“ (1993), ,,Agnijos magija“ (1995). Domėjimasi Rytų religijomis matomas ir jos prozoje.Autorei būdingas postmodernistinis požiūris į realybę kaip nebeturinčią vienijančio centro, virtusią chaosu, iš kurio kyšo atskiri subjektyvaus suvokimo fragmentai.Rašytojai pirmiausiai įdomi subjektyvi jos veikėjų būsena, ji plačiau netyrinėja priežasčių, tačiau jos tekstuose yra pakankamai užuominų, rodančių, jog autorė suvokia savo jaunų herojų pasimetimo, blaškymosi priežastis. Tai ir amžinieji žmogiškosios prigimties kompleksai, aiškinti psichoanalitiko Z. Froido, ir XX a. pabaigos ,,ligos“ (pražūtingas totalitarinės visuomenės melo poveikis, šeimos suirimas, alkoholizmas, narkomanija.Romaną ,,Mėnulio vaikai“ sudaro 2 dalys. I d. – Anitos laiškai kalnuose žuvusiam Gediminui, II d. – Gedimino laiškai savižudei Anitai. Iškalbingas pats sumanymas: tarsi teigiama, jog žmogus susvetimėjusiame ir priešiškame pasaulyje pasmerktas vienišumui, nesusikalbėjimui. Tikri, atviri, nuoširdūs galime būti tik sau. Taip rašomi laiškai mirusiajam, o iš tikrųjų – sau.Anita pamilsta Gediminą nepažinusi jo, tik sužinojusi apie jaunuolio dingimą kalnuose. Taigi pamilsta ne žmogų, o pačią meilės idėją, gelbstinčią ją nuo savižudybės. Tačiau Gediminas atsiranda. Idealioji meilė virsta realybe. Anita išsigąsta, nes realybe netiki. ,,Tačiau nuojauta, kad stebuklas negali tęstis amžinai, neapleido nė akimirkai.“ Įsijungia pavojaus signalas: ,,Visos pasakos baigiasi tada, kai karalaitis veda karalaitę“. Anita pabėga, nors bėgti nėra kur. Ji stipri ir savarankiška tik savo dvasia, o gyvenimui, savęs įtvirtinimui realybėje visiškai nepasirengusi. Jai reikalinga globa ir ji leidžiasi tado globojama, tačiau tik tol, kol nepajunta priespaudos ir grėsmės savo dvasios autonomijai, žmogiškajai esmei (Tadas: ,,moters vieta – vyrui prie kojų“). Paukštė pakirstais sparnais žūva.
Gedimino laiškai – ištisa nelaimingų mylinčių moterų galerija. Meilė iškelta į moters būties centrą, jos nebuvimas tolygus mirčiai. Moterys – kaip drugiai skrenda į liepsną ir žūva. Tuščiame gyvenime nebėra vienintelės meilės, yra tik jos parodija – atsitiktiniai, vienkartiniai santykiai. Kur kalba kūnai, sielos miršta. ,,Aš pavargau nuo tuštumos, besaikio nieko neveikimo.“ – sako Gediminas. Jis – ta švytinti, į save traukianti, moteris drugius deginanti liepsna. Jo išgyvenama tuštuma – pelenai, plėnys, mirties ženklai. Tačiau su juo rašytoja bando sieti viltingas ateities perspektyvas. Gediminas įstoja studijuoti medicinos, ieško savo šaknų tautos kultūroje, dievina Čiurlionį…Vėlesniuose J.I romanuose bandoma visiškai išsilaisvinti iš moteriško drovumo, tarsi konfrontuojant su apaštalo Petro žodžiais Marijai Magdalenai: ,,Tu esi moteris, o jos nėra vertos gyventi“. J.I moterys juo toliau, juo atviriau eksponuoja tik kūną. Seksualinė patologija jos romanuose yra atstumianti. Pasiekiama priešingo laisvės idėjai rezultato: moteris ne išsilaisvina, o tampa savo instinktų verge. V.Kubilius daro išvadas: ,,Šėlti, kraustytis iš proto, būti seksualiai – tai šiuolaikinės moters, nuplėšusios nuo savęs puritoniškus varžtus, pašaukimas. Roko žvaigždėms, iškilusioms hipių kultūros aplinkoje, egzistuoja tik meilė ir mirtis. Nėra jokių esmingesnių vertybių, kurios galėtų užpildyti prarają tarp šių dviejų būties pradų“.J.I. poetikoje vyrauja modernistinis vaizdavimas (sąlygiškumas, sapnai, regėjimai, parapsichologijos paslaptys, iš Lotynų Amerikos prozos atėjęs magiškasi realizmas), meninė jausena vis dėlto yra postmodernistinė. Atominė katastrofa, mirtys, savižudybės – tai nebe dramos ir tragedijos, o lyg kokie kasdieniški reiškiniai, estetizuoti žaidimai pagal tam tikras taisykles ( ,, 2 pasakos apie savižudžius“, ,,Pakalnučių metai“)