Ištraukos iš M. Katiliškio novelės “Kaitra” analizė – interpretacija

Šioje novelės “Kaitra” ištraukoje išryškinami patys svarbiausi autoriaus kūrybos bruožai: kaimo gyvenimo darbų, gamtos vaizdinių bei kaimo gyventojų santykių aprašymas. M. Katiliškis šioje pastraipoje didelį dėmesį skiria kmynams. Tai – lyg darbo vaisius, aprėpiantis daug smulkių ir kasdieniškų kaimo darbų, o darbas M. Katiliškio žmogui – ne sunki prievolė, o malonumas, teikiantis atgaivą sielai. Sakinys “O kmynų žydėjimas visų žolių audeklą dengė lyg ryto šarma” dvelkia ramybe, gerove. Puikiai žinome, kad tikra naminė kaimiška duona būna su kmynais, todėl čia taip dažnai minimą kmynų žydėjimą galim susieti ir su “duonos keliu”. Tai – lyg darbo simbolis, kurį žmonės taip vieningai dirba. Toliau rašytojas mini trumpasias naktis. Pasakoma, kad viskas vyksta vidurvasaryje, pačiame darbymetyje, ir tai vėl priveda prie šiame kurinyje tokį svarbų vaidmenį atliekančio darbo. Tai – visą kaimą vienijanti jėga. M.Katiliškio kaimas gyvena bendrais rūpesčiais, kolektyvine išmintimi, gamtos ritmu, ir tai suteikia kūriniui darnumo. Sakinys “Bet jau vyrai plakasi dalgius ir išguldys visus pašalius į pradalges, o kmynus išrinks moterys ir, surišusios šluostėmis, sukaišios į pastoges” puikiausiai apibūdina kaimo gyventojų darbštumą, nusiteikimą dirbti ir jų tarpusavio santarvę. Atskleidžiama puiki nuotaika. Nors dar ryto šarma, visi jau keliasi ir ruošiasi darbui. M. Katiliškiaus kalba labia turtinga, kupina vaizdingų pasakymų. Vienu sakiniu autorius pasako ypatingai daug. Čia aprašomas ne tik rengimasis šienapjūtei, bet ir žmonių tarpusavio supratimas. Taip pat atskleidžiama dar viena puiki kaimiečių savybė – rūpestingumas. Kmynų džiovinimas pastogėse mums simbolizuoja ruošimąsi žiemai. Tai primena ir K. Donelaičio “Metus”, kur darbas taip pat buvo nesvetimas. M. Katiliškis,kaip ir daugelis kitų, savo kūryboje naudoja metų ciklą, kuris susieja visus žmonių rūpesčius, gamtos pokyčius ir pan. Taip ir kūrinyje “Užuovėja” visos novelės – atskiri ciklai – metų laikai.

Kita pastraipa pradeda labia vaizdžiu rašytojo sakiniu “Sodžius suposi kmynų žieduose, apsalęs žiogelių ir svirplių čerpime”. Taip autorius piešia kaitrios vasaros vaizdą. Rodos, mintis paprasta, o taip nuostabiai išreikšta. Puikiai derinasi metafora “Sodžius suposi kmynų žieduose”. Vėl minimi kmynai, kurių žydėjimas toks trumpalaikis, lyg viena akimirka. Taip pat šiame sakinyje autorius prabudina gamtą, kuri prieš tai buvo šiek tiek primiršta. Lyg iš po nakties miego prabunda žiogai ir svirpliai, kurie savo skleidžiamais garsais budina kitus. M. Katiliškis savo kuryboje naudoja daug archajiškų žodžių, pvz., užsikvempęs. Šie dar labiau paįvairina kūrinį, suteikia jam spalvingumo. Taip pat šioje pastraipoje autorius aprašo ir tradiciškos kaimo trobos eksterjerą: baltai dažytos langinės, palangių darželis šalia. Viskas labai elementaru ir netgi primityvu, tačiau tai ir yra autoriaus gudrybė – net paprasčiausius dalykus aprašyti vaizdžiai, sureikšminant kiekvieną menką detalę. Iš vakaro nušluotos gatvės ir kiemai vėl sako, kokie rūpestingi buvo tuometiniai kaimo gyventojai. Tikriausiai M. Katiliškis kaimo gyventojus idealizavo todėl, kad gyvendamas svetur baisiai pasiilgo savos žemės, savų žmonių. Gimtoji žemė, gimtasis kaimas ar miestas – tai vienintelis turtas, kurį šiame pasaulyje turim visi… Pastraipa baigiama sakiniu “Šnarėjo lyg žiedadulkėmis rūkstanti smilgos viršūnė, brazdinama šimtų aksominių sparnelių”. Čia pasakojama, kaip vyrai šienavo, nors nėra net užsimenama nei vienu žodžiu apie tai. Tai autoriaus gebėjimas viską vaizdžiai perteikti. Tokiam kraupiai skambančiam žodžiui “dalgis” suteikiama šilto aksominio sparnelio vaizdas, tuo nudažydamas viską šiltomis spalvomis.