H. Radausko eilėraščio „Ruduo“ analizė ir interpretacija
Henrikas Radauskas- vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų ir ryškiausias visos lietuvių lyrikos estetizmo atstovas. Tai poetas, kurio kūryboje atsiskleidžia ir lyrizmas, ir antilyrizmas, drauge puikiai derėdami ir išreikšdami grožį. Dauguma H. Radausko eilėraščių gamtiniai, juose vaizdingai aprašomi gamtos, aplinkos vaizdai, akcentuojamas tam tikros akimirkos fiksavimas. Poeto eilėraštis „Ruduo“ taip pat gamtinis, jo vaizdai atskleidžia aplinkos grožį rudens metu. Garsusis estetas tai atskleidžia savitai ir ypatingai, naudodamas tam tikras tik jam vienam būdingas menines priemones.Eilėraščio pavadinimu įvardijamas vaizduojamasis laikotarpis, metų laikas- ruduo. Iš to galima spręsti, kad eilėraštyje bus gausybė rudens epizodų. „Rudens“ kompozicija uždara, jos pagrindas- peizažas. Lyrinis subjektas Radausko eilėraštyje- stebėtojas. Tiesa, antrajame posme jis virsta veikėju, tačiau atlieka tą pačią funkciją- stebi: „ Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu“. Taigi daugiausiai kalbama trečiuoju asmeniu, eilėraštyje figūruoja ne vienas, bet keli veikėjai.Pirmajame eilėraščio „Ruduo“ posme vaizdas kuriamas sinestezijos principu. Akcentuojama raudona spalva: eilėraštis pradedamas epitetu „Raudonos uogos“. Ši spalva pasirinkta neatsitiktinai, tai rudens, saulės simbolis, kuris apibūdina uogas ir reiškia derlių, vaisingumą ir brandą. Lapų spalvą nusako palyginimas „kaip iš vaško“. Toliau nuo konkrečių rudens elementų staiga „peršokama“ prie viso pasaulio: „Pasaulis miršta, silpnas ir gražus“. Šiais žodžiais atsiskleidžia paradoksalus lyrinio subjekto kaip stebėtojo požiūris į rudens paveiktą, mirštantį pasaulį- jis subjektui atrodo gražus. Tai netikėta ir savita stebėtojo nuomonė. Kitos dvi posmo eilutės apie debesį, „draskomą“ vėjo. Čia vaizdas taip pat papildomas sinestezijos elementais- judesiu ir garsu: „ vėjas debesį ties kaimu drasko“, „ rėkia debesis“. Personifikacija kuriamas neigiamas ir ne itin idiliškas rudens vaizdas, pavartojami nelyriniai, netikėti ir lyrikai nebūdingi žodžiai( „ rėkia“, „ drasko“). Taip pat stebėtojo įžvelgiama paralelė tarp debesies ir žmogaus( „ į žmogų panašus“) rodo ir formos svarbą poetui. Taigi įvairiomis priemonėmis: spalvos, garso ir judesio akcentavimu, personifikacija, palyginimais ir netikėtais epitetais, skleidžiasi net tik gražus, bet ir pavojų pilnas rudens vaizdas.
Antrajame posme labai jaučiama neigiama nuotaika ir pavojinga rudeninės aplinkos įtampa. Nors ir čia daug spalvų(„ pilkam danguj“, „ geltoni lapai“), tačiau daug labiau akcentuojamas judėjimas: „lapai dreba“, „eidamas“, „šoka“. Tuo atskleidžiama rudens dinamika, jo judėjimo grožis. Įtampa kuriama epitetais „švininį rudeninį grabą“, „ liepsnos lapų- žiburių“. Grabu lyrinis subjektas vadina rudeninio, mirštančio miško aplinką, o spalvota medžių lapija jam atrodo liepsnojanti. Visa tai kuria savitą ir originaliai matomą grožį, juk pavojingas ir šiurpus ruduo stebėtojui atrodo gražus ir mielas. Šiame posme, kaip niekur kitur eilėraštyje, ryškiausiai pasireiškia lyrinis subjektas. Jis įvardijamas pirmu asmeniu: „aš (…) žiūriu“. Ryškus lyrinio subjekto atsiradimas rudens vaizdui suteikia daugiau prasmės, jaučiamas savitas ir originalus žvilgsnis į rudens aplinką. Tad meninėmis priemonėmis ir įtempos nuotaikos jausmu poetas kuria aliuziją į mirtį, kuri eilėraščio stebėtojui ypatingai graži ir patraukli, jis žavisi mirštančiu pasauliu.Trečiajame H. Radausko eilėraščio „ Ruduo“ posme tęsiama pavojaus ir mirties nuojauta bei artuma. Vėl vėjas vaizduojamas kaip nenugalima griaunanti gamtos stichija: „ Didžiulis vėjas seną pušį laužo“. Taip pat šermukšniai aprašomi neįprastai, personifikuotai, ne tik atskleidžiant jų spalvos ryškumą, bet ir sustiprinant mirties aliuziją: „ Šermukšnių kekės dega miškuose“. Laužymo ir degimo vaizdai reiškia nykimą, mirtį, gamtos stichijų pranašumą prieš kitus gamtos elementus. Paskutinėse eilėraščio eilutėse atsiranda dar vienas naujas veikėjas: „Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo/ Rudens žolėj klajojanti dvasia“ . Dvasios kaip naujo veikėjo atsiradimas eilėraščiui teikia mistiškumo, fantastiškumo pojūtį, taip mėgstamą esteto Radausko. Čia irgi galima įžvelgti sinestezijos elementą- judėjimą(„ klajojanti dvasia“). Dinamiškumas, stichijų šėlsmas ir ryškių spalvų akcentai kuria nepaprastą rudens grožį.Kaip visi H. Radausko eilėraščiai kupini estetizmo ir grožio sakralumo, taip ir šis eilėraštis „Ruduo“- rudens grožio etalonas. Personifikacija, sinestezijos elementais, tik pačiam Radauskui būdingais netikėtais ir kartais nelyriniais epitetais bei palyginimais sukurtas dinamiškas, kupinas enrgijos, spalvų, mirties ir mistiškumo rudens vaizdas. Kiekvienas žodis ar frazė „lenkiasi“ grožiui kaip aukščiausiai meno išraiškai.