ISTORINĖS PRAEITIES ATSPINDYS MAIRONIO EILĖRAŠČIUOSE
Maironis aktyviai formavo savo asmenybės modelį pagal aukštą romantinės poezijos imperatyvą. Su gyvenimu, su realybe Maironį poetą labiausiai susiejo jo istorinė epocha. Tėvynė ir jos likimas buvo Maironio gyvenimo ir kūrybos kelrodė žvaigždė. Kiekvienas, rodos, žmogus turi tartum įgimtą meilę tėvynei, kiekvienam ji brangi. Bet negalime tikrai ir išmintingai mylėti savo žemės, nežinodami jos praeities ir istorijos. Savo poezija, garsiausiais eilėraščiais – „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, Maironis buvo ne tik poetas, bet ir istorikas. Primindamas reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius, Maironis siekė to paties, pagrindinio savo tikslo – jis mokė mylėti ir ginti tėvynę. Ypač svarbią vietą Maironio kūryboje užima kovos su su amžinuoju lietuvių tautos priešu – kryžiuočių ordinu.
Eina garsas Prūsų žemės: žirgą reiks balnoti; Daug kryžiuočių nuo Malburgo rengias mus terioti.
Plačiai, iš kažkur toli atsklinda šio eilėraščio melodija (kūrinys sukurtas remiantis garsiojo A. Baranausko patriotinio eilėraščio „Tu Lietuva, tu Dauguva, pasilikit sveikos“ muzikiniu leitmotyvu). Atrodo, kad eilėraštis dainuojamas kažkur senovėje (jis ir vadinosi „Senovės daina“), Lietuvos laukų platybėje, po atviru dangumi (charakteringa, kad būtent taip šis lyrinis fragmentas ir nuskambėjo istorinėje dramoje „Kęstučio mirtis“). Regis, kad dar gyvi tebėra už savo laisvę kovojantys Prūsai. Tas platus, Maironiui būdingas istorinės erdvės pojūtis, plati poetinio vaizdo panorama… kokios gilios jų idėjinės ir estetinės šaknys! Jos siekia ir poeto tėviškę prie Raseinių ir Dubysos, jos aukštą, jausmus užbūrusią dangaus mėlynę, ir karštą jos širdies troškimą matyti tautą laimingą, taikiai žengiančią savo keliu. Maironio patriotinis eilėraštis tarsi išauga iš tos slaptos minties, iš svajonės, iš gilaus susimąstymo, ir, apglėbdamas didžiulę dvasinę erdvę, išsilieja joje. Taip gimė eilėraščiai „Oi neverk, motušėle!“, „Milžinų kapai“. Kovų su vokiečių grobikais motyvai nuskambėjo ir Maironio poemoje „Mūsų vargai“, ir baladėje „Ant Punios kalno“:
Ar vokietys nelaisvės pančiais Čia bandė ženklinti gaires,..
Jie nulėmė tokį stiprų poeto renesansą lietuvių tarybinėje visuomenėje ir literatūroje Didžiojo Tėvynės karo metais. Straipsnyje „Didžioji lietuvių literatūros tradicija“, parašytame 1943 m., K. Korsakas pabrėžė, kad ši Maironio kūrybos dalis taip lemtingai atgijo mūsų liaudyje tikriausiai todėl, kad joje, ypač gerai išreikšti vokiškųjų grobikų atžvilgiu tie jausmai, kurie giliai glūdi kiekvieno lietuvio širdyje. Kaip klastingus, žiaurius priešus, siekiančius lietuvių tautą pavergti ir išnaikinti, Maironis vokiškuosius grobikus pavaizdavo ir savo romantinėse, feodalinės Lietuvos praeitį idealizuojančiuose dramose: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Vytautas Didysis – karalius“. Tose dramose Maironis istorinių įvykių fone taip pat parodo nepasitikėjimą vokiškaisiais grobikais ir tą neapykantą, kuri lietuvių tautos širdyje susitvenkė per ilgus kovų amžius. Tikrą kaltinamąjį aktą vokiškiesiems grobikams randame Maironio poemoje „Mūsų vargai“. Žiauri kaizerinė okupacija vėl išryškino esminius tautos ir atskiros žmogaus egzistencijos momentus. Rašytojas pajuto galįs tęsti savo pradėtąjį lietuvių tautos istorinio gyvenimo epą. Lietuvių tautos likimo tema galinga srove išsiliejo per poemos „Mūsų vargai“ problematiką, įnešė į šį kūrinį platų istorijos srautą. Realistiškai vaizduodamas kaizerinės Vokietijos agresiją, Maironis poemoje pateikė šiurpių detalių, pasmerkė imperialistinę karų esmę, nurodė jų priežastis – grobuoniškus valdančiųjų klasių interesus.
Kaip anglai, nori vokiečiai Ant marių viešpataut plačiai: Lenktynės!… Akyse net mirga!
Deja, už tokias „plačias“ valdovų išmobes turi krauju mokėti nekalti žmonės:
Ir štai, kaip Rusija plati, Ukazu vyrai pašaukti Sujudo nenoroms į karą; Nuo Volgos, Dono, nuo Rytų, Nuo tundrų Sibiro šaltų!… Visus ant austrų sienos varo.
Poemoje „Jaunoji Lietuva“ poetas apėmė plačią lietuvių nacionalinio judėjimo panoramą, rašė šį kūrinį su didele meile ir atsakomybe. Kritišką ugnį poetas nukreipė prieš sulenkėjusią Lietuvos bajoriją ir aristokratiją („Dvasia svetima jų gaivinami kūnai“), prieš tautinio sąjūdžio jėgų skaidymąsi, atkakliai gindamas ir savo lyrikoje plačiai prigijusią tautinės vienybės poziciją, jau tuo metu tapusią utopine iliuzija. Kūrinys poetizavo, apgaubdamas romantikos aureole, patriotinio sąjūdžio iniciatorius, tą grupelę (kaip vaizduojama poemoje) ištikimų savo tėvynei širdžių, kurios atlaikė carinės valdžios represijas, atkakliai skynėsi kelią į šviesą.
Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę geografiją. Šiuo požiūriu sukurtas eilėraštis „Kur bėga Šešupė“. Pirmiausia jis buvo pavadintas „Tautiška daina“: teksto dainiškumą ryškina sakinių skambumas, sklandumas, pakartojimų melodingumas. Eilėraštį sudaro šeši šešių eilučių posmai. Pirmuose dviejuose apsakoma Lietuvos erdvė:Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva; Čia broliai artojai lietuviškai šneka, Čia skamba po kaimus Birutės daina. Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias! Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja Ir mūsų sesučių dabina kasas, Kur sode raiboji gegutė kukuoja, Ten mūsų sodybas keleivis atras. Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė, Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.
Maironis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio (bėga, teka upės) ir kultūros (šneka broliai, skamba daina). Poetinis raginimas (siekimas paveikti gyvenimą) skirtas ir upėms, ir dainoms. Sodyba yra žemdirbių kultūros raidos vieta. Maironis pirmas pateikia poetinį sodybos vaizdą: panorama susiaurėja, susitelkia į mažesnį plotą. Gėlynai, sodas, kukuojanti gegutė, sesutės, sena močiutė – sodybos akcentai. Toliau klausiamąja intonacija, klausimų pakartojimais primenami metų laikai (svarbūs nuo K. Donelaičio), apibendrinamas laikas: „Mums savo tėvynė graži visados”. Ketvirtuoju posmu sustiprinamas istorinis laikas, jo įsirašymas į geografinę erdvę, į kraštovaizdį. Tėvynė yra sava, jos žemė aplaistyta prakaitu, sava ir jos istorija, kelianti jausmų, stiprinanti atsiminimą:
Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę, Tu mūsų brangiausia prabočių šalis! Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė, Čia tiek atminimų atranda širdis!
Pasirodo svarbiausias Maironiui istorinio laiko herojus -Vytautas. Paminimi Lietuvos istorijos svarbiausių vietų akcentai – Žalgiris ir Vilnius. Nuo gamtinių erdvės linijų (Šešupė, Nemunas) kylama į tėvynės žmonių – prabočių – sukurtą erdvę: Herojinė praeitis, už laisvę amžius kariavę bočiai tarsi įpareigoja ir poetą kalbėti herojine pakilia intonacija, tarsi pranašauti.
Eilėraščio pabaigoje pereinama į dar aukštesnį kalbėjimo lygį – kreipiamasi į Aukščiausiąjį, prašoma apsaugoti mylimą šalį. Mylimos šalies du svarbiausi ženklai -mūsų sodybos (dabartis) ir bočių kapai (praeitis). Poetas reiškiasi kaip tarpininkas tarp žmonių dabarties istorijos, tarp žemiško gyvenimo ir aukštosios valios arba šventumo. Kaip lietuvių patriotui, Maironiui taip pat be galo rūpėjo nacionalinės tradicijos, jų puoselėjimas. Jis norėjo, kad po tėvynės dangum laisvai skambėtų graži lietuviška šneka, būtų gerbiami nacionaliniai papročiai. Ypač poetas mylėjo liaudies dainą – tobuliausią tautos dvasios reiškėją. Maironis rūpinosi, kad liaudies dainos neišnyktų, būtų branginamos, godojamos. Be jų poetas tautos negalėjo net įsivaizduoti. Daina papildė lietuvio paveikslą, kurį Maironis kūrė daugelyje eilėraščių. Iš jų matyti, kad daina lydėjo lietuvį visą gyvenimą. Pirmiausiai ji pasigirsdavo prie lopšio:Ten močiutė užlingavo Raudomis mane, Į krūtinę skausmą savo Liejo nežinia.
„Mano gimtinė“
Eilėraštis „Praeitis“ – tai XIX a. istorinės sąmonės išraiška, tarsi visos epochos atodūsis, kuriuo atsiskleidžia šio amžiaus pagimdytas istorijos jausmas:
Praeitis gilų miegą kas pažadint galėtų? Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę? Kas suprasti pajėgtų tamsių amžių tolybę? Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?
Pirmojo posmo klausimai, išsako vis kylančią įtampą, vis didėjančią dvasinių jėgų koncentraciją, vis augantį ilgesį atspėti praeities dvasią, įkvėpti jai gyvybę, sukelia praeities viziją.
…paveikslas, kaip žaibas, kartais dvasią pagauna, Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jos kvapas; Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.
Bet pabaigos trieiliuose ši vizija išsisklaido, ištirpsta. Su baltu seneliu, žengiančiu į kapą, su apleistoj pily ūkančiu vėju, su tolin nubanguojančiu Nemuno vandeniu negrįžtamai išnyksta seniai prabėgusių laikų liudytojai. Niekas kitas to meto poezijoje nėra taip stipriai išsakęs tos tikrai romantiškos svajonės prikelti gyvą praeities paveikslą, prasiskverbti į laikų gilumą, pamatyti istorijoje ne sausus faktus, o jausmo, gyvybės ir prasmės kupiną žmonių gyvenimą, kuriame glūdi tautos dabarties šaknys.
Vienas “kaip žaibas” nušvitusių praeities vizijų yra populiarusis eilėraštis – daina “Milžinų kapai”. Maironis čia atkuria paveikslą, visų daugelį kartų girdėtą, skaitytą, įsivaizduotą. Jis nukelia mus į tuos senus laikus, kai Lietuvoje vyko kovos su kryžiuočiais. Maironis rašė: “Jei kuomet krito karėje kervedys, tai į jo vietą skyrė kitą, o aną sudeginę ant malkinės, sukasdavo aukštus kapus. Vietą, kur buvo kova, laikė garbėje ir akmenimis aptverdavo; dabar tas vietas žmonės paprastai vadina “milžinų kapais”. Šis eilėraštis prasideda, plėtojasi, turi ryškią pabaigą. Tai siužetinės lyrikos pavyzdys. Štai pirmasis posmas – lyg ir veiksmo ekspozicija. (Daug detalių padeda ryškiau įsivaizduoti kūrinio situaciją, viską matome tarsi nuotraukoje ar kino juostoje.) Ji sukuria atitinkamą nuotaiką, nukelia mus į senovę:Kur lygus laukai, Snaudžia tamsūs miškai, Lietuviai barzdočiai dūmoja; Galanda kirvius, Kalavijus aštrius Ir juodbėrį žirgą balnoja.
Antroji eileraščio strofa kuria pavojaus nuotaiką. Jos ritmas energingas, žvalus. Kiekvienas teksto žodis savaip paryškintas, tarp jų juntamos pauzės:
Nuo Prūsų šalies Kaip sparnai debesies Padangėmis raitosi dūmai; Tai gaisro ugnis Šviečia diena naktis: Liepsnoja ir girios, ir rūmai.
Trečiajame posme autorius įveda graudžią nelaimingų lietuvaičių temą. Jos – našlaitės – rauda “tarp tyrų plačių”:
Ar verkia sūnaus, Ar bernužio brangaus, Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.
Ketvirtoji strofa didina veiksmo įtampą – sužinome, kad kryžiuočiai rengiasi žygiui i Lietuvą:
Kryžiuočių seniai Suvadinti svečiai Į vaišes per Lietuvą traukia; Ištroškę garbės, Kai aušra patekės, Išvys, ko visai nebelaukia.
Kad sustiprintų įspūdį, tolesnių dviejų strofų lyrinį veiksmą autorius perkelia į naktį – šiurpią, audringą, kai dangų skrodžia žaibai ir darosi klaiku. Šitokią būseną pergyvena nekviestieji “svečiai” – kryžiuočiai:
Klaidu tarp miškų! Vien tik ugnys gaisrų Per Lietuvą kelią berodo. Užtemęs dangus Mėto tankius žaibus; Beklaidžiot svečiams nusibodo.
Pagaliau septintoji strofa pasiekia aukščiausią įtampą. Ji vaizduoja kulminacinį – mūšio momentą: Sutrinko miškai, Lyg Perkūnas aukštai, Ir štai netikėtai lietuviai, Tarytum ugnis Kad ant stogo užšvis Apraitė kryžiuočius užgriuvę.
Kad labiau išryškintų pasiektą pergalę, tolesniame posme Maironis piešia mūšio lauko vaizdą:
O buvo mušys! Apsiniaukus naktis Jį dienai drovėjos parodyt; Tik kūnų šimtai, Suvartyti keistai, Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.
Paskutinioji strofa vėl viską apgaubia paslaptimi. Keičiasi veiksmo dekoracija, jo istorinis laikas. Mes vėl pasijuntam dabartyje, o visa į ką taip buvome įsijautę, nutolsta:
Dabar ten baisu Ir nakčia nedrąsu! Net vyrai aplenkti mėgina: Esą tai senų Kapai milžinų, Ir kartais net pasivaidina.
Baigiama fantastikos elementais, senųjų padavimų stiliumi. Jis pasikartos Maironio istorinėse baladėse. Eilėraštį „Miškas ūžia“ Maironis rašė mąstydamas apie savo meto Lietuva, apie jos nepavydėtiną likimą carinėje priespaudoje. Jo motyvas – miško ir Lietuvos gyšvenimo sugretinimas:
Miškas ūžia, verkia, gaudžia; Vėjas žalią medį laužo; Nūliūdimas širdį spaudžia, Lyg kad replėmis ją gniaužo.
Pagrindinė eilėraščio lyrinė intonacija – liūdesys. Jį girdime monotoniškame ritmo siūbavime. Antrojoje strofoje poeto mintys nukrypsta į praeitį:
Girios tamsios, jūs galingos, Kur išnykote, plačiausios? Dienos praeities garsingos, Kur pradingote brangiausios?
Maironiui svarbu pasakyti, kokios tos girios senovėje buvo, kiek galima sutirštinant įspūdį.Dėl to šis žodis apibūdinamas net trimis epitetais: tamsios, galingos, plačiausios. Taip sukuriamas senovės girių vaizdas, jų ilgesys. Dar du posmai vadinami to paties motyvo variacijomis:
Miškas verkia didžiagirių: Baisūs kirviai jas išskynė; Verkia Lietuva didvyrių: Jų neprikelia tėvynė.
Kas mums praeitį gražintų, Ir jos garsą, ir jos galią? Kas tuos kaulus atgaivintų, Kur po žemėmis išbalę?
Atsisakęs toliau vystyti pradėtąją paralelę, poetas pereina į iškilmingą deklaraciją, į viltingus, drąsinančius šūkius. Didžioji, garbingoji istorinė praeitis turi pabrėžti ne dabarties žmogaus menkystę, ne žadinti svajingą praeities ilgesį, iš jos reikia semtis jėgų dabarties kovoms, įkvėpimo ir narsos:
Atsibus tėvynės sūnūs, Didžią praeitį atminę.
Vargas, priespauda – šis objektyvus žmogaus ir visuomenės gyvenimo blogis, Maironiui nėra kažkas absoliučiai negatyvaus, nes jis pačiu savo egzistavimu sukelia priešingas, teigiamas jėgas, pažadina dvasines galias, mobilizuoja ryžtą ir ištvermę, pasiryžimą kovoti ir laimėti. Ryžtas nugali blogį, įsiviešpatauja gėris ir tiesa. Šis tikėjimas Maironio pasaulėvaizdžiu suteikia aktyvumo ir energijos bruožą, kuris jį skiria nuo sentimentalios ir pasyvios amžininkų poezijos.