Interpretacija : Maironis “Pirmyn į kovą!”

Maironis „Pirmyn į kovą!“

Interpretacija

Maironis ( Jonas Mačiulis) – XVII a.pabaigos – XIX a.pradžios poetas,rašytojas,siekęs pagerinti visuomeninį, politinį Lietuvos gyvenimą. Ši asmenybė betobulėjant savyje kurė du žmogiškuosius pradus : dvasininko – idealisto ir poeto – romantiko: jis gana anksti tapo dvasininku ,jam buvo aktualios tokios visuomeninės problemos, kaip antai, meilė tėvynei,šviesesnės tėvynės ateities kūrimas,bet taip pat ir nepaprastas jautrumas gamtai (Lietuvos kraštovaizdžiui) ,gimtosios šalies istorijai.Visas šias idėjas poetas išryškina savo eilėraštyje „Pirmyn į kovą!“

Eilėraštyje ryškėja trys laiko perspektyvos : esamojo laiko,būtojo kartinio laiko, kurio pastarasis tiesiogiai nukreipia į ateities laiką.Nuo paat pirmos eilutės eilėraščio žmogus ragina : „ Pirmyn į kovą!“ Ši frazė kartojasi visame keturių stulpelių kūrinyje, dukartus. Tai parodo nepaprastą svarbą to, kas yra išsakoma ,nes tai vyksta lyr. „aš“ kalbamuoju laiku,o jau pirmose ailutėse eilėraščio adresatas yra informuotas pagrindine idėja.Taip pat kūrėjas ,idant nukreiptų skaitytoją tautinių idėjų link,pabrėžia Lietuvos praeitį,vartodamas būtąjį kartinį laiką, ir nusako aliuziją į ateities laiko plotmę,vartodamas būsimąjį laiką : „Garbė tėvams,kurie ją gynė / Ir kas už ateitį kovos! „ Neįprasta yra tai, kad visame eilėraštyje kiekviename stulpelyje , kurių jis tuuri šešias eilutes,trečioji ir ketvirtoji eilutės gretina praeities ir ateities laiko perspektyvas, išskyrus paskutinįjį stulpelį, kuris yra daugiau orientuotas eilėraščio žmogaus dabarties laikui nusakyti : „Kur eina Nemunas platus (personifikuotai nupasakojamos Nemuno platybės esamuoju laiku),/ Kur mūsų vytį priešai žino.“ Bene ke

etvirtadalį eilėraščio sudaro lyrinio subjekto nuolankūs prašymai „pastiprinti“ ir „palaiminti“ lietuvių tautą,tad tai netiesiogiai pabrėžiama ypač svarbiu dabarties laiku: „Pastiprink Didis Dieve mus/ Atremti priešo puolimus.“ Šios trys laiko perspektyvos sukuria nepaprastai patriotišką eilėraščio nuotaiką.

Didingas Lietuvos kraštovaizdis – herojiškos praeities palikimas – garbingai išaukštinamas, kaip meilės tėvynei, kuri yra tiek asmeniškai išgyvenamas , tiek kartu ir tautą vienijantis jausmas, ženklas. Eilėraštyje erdvė vaizduojama labai plati, apimanti visą Lietuvą, o ši apibūdinama aukšto laipsnio epitetais : „Brangi <.> žemė numylėta“. Žila praeitis , jos elementai , žinomi ir šiomis dienomis , yra glaudžiai susiję su kraštovaizdžiu , o gamta , šiuo atveju netiesiogiai traktuojama galinga praeities saugotoja, atstovauja praeities laiko plotmei : kūrėjo vartojami išaukštinamieji „bočių – milžinų“ epitetai – žmonių,kurie nusipelnė pagarbos, nes kovojo už gimtinę ir jos laisvę. Idant detalizuoti Lietuvos krraštovaizdį ir sustiprinti jo istorinę reikšmę, vartojamas Vilniaus miesto epitetas: „senas miestas Gedimino“ bei epitetu persipynusi Nemuno personifikacija :“<.> eina Nemunas platus.“ Netiesioginiu panoraminiu žvilgsniu į Lietuvą žiūri Aukščiausiasis- Dievas- kurio nuolankiai prašoma saugoti, laiminti ir apginti tautą :“ Palaimink, Viešpatie galingas,/ Lietuvių pastangas teisingas.“ Tėvynės grožis, jos kraštovaizdis, skaudus jos likimas ir istorinis palikimas tarsi susijungia į vieną ir sudaro nedalomą ir eilėraščio kūrėjo –romantiko aukštinamą didelę Lietuvos žemę.

Lyriniui subjektui šiame eilėraštyje patikėta labai svarbi misija : išjudinti dvasinio sąstingio sukaustytus žmones ir pa
askatinti juos kovoti už Lietuvą – savo tėvynę.Eilėrščio žmogus parodomas visažinis,žvelgiantis į lietuvių tautą iš aukščiau, panoraminiu žvilgsniu , bet taip pat ir neutralus savo sybjektyviu požiūriu, visiškai neklbantis apie savo individualius išgyvenimus.Jis nuolat ragina ,tarsi šūkauja, kviečia visus susiburti ir kovoti, nes kova, šiuo atveju simbolizuojanti naujus patyrimus,naują istoriniį etapą, yra vienintelis būdas įrodyti meilę Lietuvai, įrodyti savo lietuvišką tautybę,juolab kad gerbiami ir aukštinami yra tie,kurie kovojo ir nesavanaudiškai siekė geresnės Lietuvos , gyventi :“Ją bočių bočiai amžiais gynė/ Už ją ir jų vaikai kovos!” Kalbėtojo dvasiškumą nusako jo dažni kreipimaisi į Dievą , nes tik sulaukus Aukščiausiojo palaiminimo galima tikėtis šviesios ateties : „ Palaimink , Viešpatie galingas,/ Atremti audras pragaištingas!“ Tėvynės vargams jautrus kalbėtojas jaučia juose sutelktą atbudimo galimybę : jis kalbėdamas apie istorinę Lietuvos praeitį beatodairiškai tiki ateitimi, jos privalumais: „ Už brangų vardą paveldėtą, / Kursai garsus pasauly bus.“ Lyrinis „aš“ jaučia itin stiprų visos tautos bruožą – brolybę(kraujo ryšį) , todėl tai jam suteikia teisę kalbėti visų lietuvių vardu: „Pastiprink, didis Dieve, mus / Atremti priešo puolimus.“
Gražiais epitetais ir personifikacijomis išaukštinamas gimtinės kraštovaizdis, jos teritorinė širdis – Vilniaus miestas, Nemuno upė : „Kur senas miestas Gedinimo,/ Kur eina Nemunas platus; “ Šios kraštovaizdžio detalės įgyja tautos būties ženklų simbolinę reikšmę,skatina drąsiai laukti ateities.
Eilėraščio žmogus visa širdimi atsidavęs gimtajam kraštui: ragina savo tautiečius su
uprasti tai, kad tėvynė – viena ir ją būtina branginti, ja domėtis, o Dievo prašyti ją laiminti ir suteikti jėgų negandoms įveikti.

Eilėraštyje „Pirmyn į kovą!“ plačiajai visuomenei skelbiamos idealistinės, patriotinės ir teologinės idėjos, kurios ,anot kalbėtojo, atneš Lietuvių tautai pripažinimą, padės įveikti sunkumus ir suprasti sunkias protėvių pastangas išlaikyti tėvynę tokią, kokia ji yra šiandien. Šis Maironio – poetiškiausio tautos šauklio – eilėraštis ko gero labiausiai persmelktas tautinėmis idėjomis, skatina nepamiršti savo tautos, vertinti nepaprastai unikalų gimtinės kraštovaizdį, liudijantį apie žilą praeitį, ir ginti ją nuo priešų, su pasitikėjimu žvelgti į ateitį.

Leave a Comment