INDIVIDAS IR VISUOMENĖ
Aktyvus visuomeninis gyvenimas – geras būdas Tapti spalvinga ir idomiaasmenybe. Ka apie tai manote?
Visuomenė nevienalytė ir skirtinga. O individas juo labiau. Vieni teigia, jog reikia vis kurti pačiam save, vis žiūrėti į savo vidų, o ne į kitus. Deja, kartais, kai dalis visuomenės tave nežmoniškai spaudžia, tai padaryti labai sunku. Manau, pradedant nagrinėti šią temą visų pirma reiktų suvokti, koks yra visuomenės ir individo santykis. Mes visi suprantame, jog individas yra neatsiejama visuomenės dalis, o svarbiausia juos jungianti grandis yra bendravimas. Kolis rašė: „Bendraivimas yra gyvenimo pagrindas. Kai jis nutrūksta, prasideda chaosas, kuris neišvengiamai baigiasi mirtimi. Norint šito iengti, reikalingas susitaikymas ir bendravimo atnaujinimas. Gėlė žydi tol, kol ją laiko stiebas, o stiebą – šaknys. Kai šis ryšys nutrūksta ir apykaita sustoja, augalas vysta ir žūsta. Toks procesas būdingas visiems: ir augmenijai, ir žmonių santykiams.“Todėl ir pasirinkau šią tema, manaumūsų gyvenime labai svarbus yra bendravimas ir šiame amžiuje ypač, kai vis mažiau puoselėjamos vertybės, bei kultūra. O juk būtent aktyvus visuomeninis gyvenimas ir ugdo savarankišką ir savimi pasitikinčią asmenybę. Tačiau be kitų žmoniųų pagalbos tai yra neįmanoma. Tačiau , kas nulemia, jog vieni žmonės ateina į gyvenimą tam, kad dalyvautų tose beprotiškose lenktynėse, o kiti paprasčiausiai tampa stebėtojais? Sunku atsakyti, tačiau akivaizdu, jog šiais laikais visuomenė kur kas labiau įtakoja individą, nei individas visuomenę.Tačiau ar taip visada buvo? Viena aišku, pati žmogaus esmė daro jį visuomenišką. Kiekvienas epochos dvasinis klimatas palieka atspaudą kelyje į žinojimą apie žmogų. Antikoje buvo neginčijamai aišku: žmogus – būtybė, pritaikyta gyventi bendruomenėje. Kikščioniškoje tradicijoje žmogus nėra kildinamas nei iš gamtos, nei iš visuomenės, o tik iš Dievo. Dieviškoje žmogaus kilmėje slypi prigimtinis kilnumas, galimybė ir būtinumas tobulėti – kilti dvasia aukštyn. Viduramžiais žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje suprantamas kaip pilna aistrų pakilimo ir nuopolių drama, apribota Dangaus aukštybių ir Pragaro gelmės. Renesanse prasideda atsigręžimas į žemišką žmogaus kilmę, kaip jo yaptingumo ir jėgos priežastį. Besąlyginiai etiniai reikalavimai žmogui švelnėja, palaipsniui jie vis labiau tampa kiekvieno asmeninio apsisprendimo dalyku. Dvidešimtajame amžiuje išsiskiria filosofiniai žmogaus prasmės ieškojimai, kurie sukyla prieš žmogaus sumaterialėjimą, prieš vartotojišką visuomenę ir techninio progreso sukeltus padarinius, priešiškus žmogui. Pradeda rūpėti individualus, konkretus žmogus, kurio esmė yra laisvė rinktis, o kartu ir asmeninė atsakomybė už savo pasirinkimą. Būdamas čia ir dabar, konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku, patirdamas nerimą, baimę, rinkdamasis poelgius, darydamas sprendimus, savo veikla ieškodamas prasmės žmogus išskleidžia savo asmenį, nors ir likdamas iki galo neatskleista paslaptis kitiems ir sau.
„Giliausia esme žmogus yra ne protinga būtybė, ne sociali būtybė, bet kūrybinė būtybė: žmogus yra kūrėjas.“ – rašė Antanas Maceina. Tad manu visų pirma turime pradėti kurti savąjį aš, o kaip tai padaryti? Čia neapseisime be visuomenės pagalbos. Visuomenė yra puiki terpė augti ir tobulėti asmenybei. Juk tik aktyviai reikšdamiesi visuomeniniame gyvenime mes pasisiemsime patirties. Nuo pat mažens reiktų pradėti saktinti jaunimą dalyvauti visuomeniniame gyvenime, skatinti bendrati su kitais žmonėmis. Dalyvavimas įvairiuose renginiuose, parodose, kultųriniuose renginiuose suteikia įgūdžių, ten neišvengiamas kontaktas su kitais žmonėmis.Justinas Marcinkevičius rašė: „Bet visa ko pradžia ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirma kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad ir jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogus. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.“ Taigi manau, kad visuomenė yra terpė kurioje mes suvokiame, kas mes esame, mokomės būti žmonėmis, atjausti ir mylėti vieni kitus. Visuomenė yra jėga leidžianti individui augti ir tobulėti.