A.Vaičiulaičio novelės „Tarp šieno pradalgių interpretacija

Untitled

A.Vaičiulaičio novelės „Tarp šieno pradalgių interpretacija

Antanas Vaičiulaitis-Xxa. rašytojas neorealistas. Jis parašė novelių rinkinius „Vidudienis kaimo smuklėj“, „Tavo veido šviesa“, „Vakaras sargo namely“. Jo kūrybai būdingos moralinės ir etinės vertybės, kurios yra akcentuojamos ir šioje novelėjė.

Šios novelės pagrindinės vertybės yra meilė, pagarba ir vasaros prisiminimas. Zuzaną jos mama labai myli, nepaisant to, kad ji yra kupriukė:“O mama ją myli ir kenčia, kad ji kupriukė.“ Studentas iš Gižų Zuzaną nustebino pagarbiu ir užjaučiančiu elgesiu: „Padėkdiev, mergyte! Ar napavargot?“ Atsižvelgiant į tai jog iš Zuuzanos jos bendraamžiai tyčiodavosi, studentas iš Gižų taip ją sužavėjo, kad šismomentas kai jie kalbėjosi tapo pagrindiniu dalyku apie ką Zuzana galvojo kai būdavo viena: „Kiek tiktai gali Zuzana atsiminti, gražiausia buvo pernai ta popietė prie vieškelio.“ Taigi šios vertybes atsiskleidžia per veikėjų portretus ir bendravimą

Pagrindiniai veikėjai yra kupriukė Zuzana ir studentas iš Gižų. Zuzana- mergaitė iš kaimo, linkusi į ūkinius, sunius darbus, bemokslė, kupriukė. O studentas yra visiška Zuzanos priešngybė. Jis mokslo, miesto žmogus, gražus vaikinas: „Negi toks mokytas žmmogus ims ir užkalbins ją!“ Jam visai nebuvo svarbus jos luošumas, o pamatęs ją taip sunkiai dirbančią, net užjautė: „Ar napavargot?“ Zuzana jam pajuto simpatiją ir artumą dėl toleruojančio elgesio ir nuoširdumo. Be to studentas net mielai paaiškino Zuzanai kas yr

ra kirtis ir kam jis reikalingas: „Studentas ramiai ir kantriai aiškino kas yra kirtis:“ Po to kai studentas nuėjo, Zuzana dar ilgai negalėjo jo pamiršti, jis tapo jos vyro idealu. Pagrindinių veikėjų portretus padeda atskleisti ir pasakotojo situacija.

Šios novelės pasakotojas yra visažinis, nes kalba trečiuoju asmeniu ir pasakoja tarsi visą stebėdamas iš šalies. Jis niekam nesimpatizuoja ir nieko nesmerkia-jis neutralus. Pasakotojas detaliai nupasakoja gamtozaizdį tam, kad susidarytų vaizdas kur gyvena Zuzana , kokius darbus dirba ir kokiomis minutėlėmis mėgsta būti viena ir svajoti apie savo studentą:“ Buvo skaidri popietė, ir ji daužė, net šienas tiško.“ Pasakotojas daugiausia dėmesio skiria aplinkos ir Zuzanos vidinės būsenos nusakymui. Novelės pradžioje jis sukuriavasaros gamtos vaizdą, o pabaigoje žiemos. Nors žiemos vaizdą Zuzana regi tik savo miintyse, bet tai turi simbolinę reikšmę. Kaip gamta, kuri yra pilna gyvybės vasarą, o numiršta žiemą, taip ir Zuzanos ir studento pažintis-gimė vasarą ir mirė žiemą. Novelės pabaigoje pasakotojas perteikia Zuzanos išgyvenimus, kaip ji jaučiasi laukdama studento ir nujausdama jo mirtį. Jis ekspresyviai perteikia jos mintis naudodamas retoriniussušukimus:“ Ne, ne ir dar kartą ne!“ Šia retotine figūra išreiškiamas Zuzanos baidymasis minties, kad studentas galėjo nuskęsti. Taigi šios novelės pasakotojas visažinis, kuriam rūpi veikėjų vidinė būsena ir gamtos aprašymas.

Antanas Vaičiulaitis yra ti

ikras neorealizmo meistras. Jam svarbiausia yra žmogaus sielos paslaptingumas, nenuspėjami likimo ženklai kas yra būdinga ir siai novelei. Novelių pasakotojas stovi anapus vaizduojamo pasaulio, nesmerkia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir mąsto kur kas daugiau už juos. Ši novelė kaip ir visos Antano Vaičiulaičio novelės yra unikalios savo savitumu, būdingu Vaičiulaičio kūrybai.

Leave a Comment