EKSPRESIONIZMASPirmoji stambi kryptis XX a. pradžios dailėje yra ekspresionizmas. Ryškiai prieštaraudamas impresionizmui, ekspresionizmas supriešino „nenatūralias“ spalvas ir deformuotas formas su įprastinėmis, versdamas suabejoti viskuo, kas įprasta. Jei impresionistai siekė įamžinti unikalius išorinio pasaulio sukeltus įspūdžius, tai ekspresionistai – perteikti individualius jausmus bei išgyvenimus. Skiriamasis ekspresionizmo bruožas – subjektyvių emocijų raiška. Šios meno krypties ištakų galime ieškoti simbolizme, V. Van Gogho darbuose. Ekspresionizmas turėjo polinkį į hiperbolizaciją, buvo „apnuoginamos“ tamsiosios žmogaus egzistencijos pusės, iškeliami socialiniai skauduliai. Dailininkai troško žvelgti tiesiai į plikus gyvenimo faktus, reikšti užuojautą atstumtiesiems ir bjauriesiems, juos jaudino žmonių skurdas, kančios, stiprūs jausmai, smurtas, aistros.Ši kryptis susiformavo Vokietijoje. Dvi grupuotės „Tiltas“ (Drezdene) ir „Mėlynasis raitelis“ (Miunchene) buvo pagrindinės Vokiečių ekspresionizmo atstovės.1905 m. birželio 7 dieną Drezdene keturi architektūros studentai vokiečiai Fritzas Bleylas (1880–1966), Erichas Heckelis (1883–1970), Ernstas Ludwigas Kirchneris (1880–1938) ir Karlas Schmidtas-Rottluffas (1884–1976) įsteigė menininkų grupuotę „Tiltas“. Šie menininkai buvo kupini tikėjimo, kad per paveikslus galima kurti visiems geresnį pasaulį. Jie laikė save revoliucionieriais ar net pranašais, bet tik ne tradicijų saugotojais. Jie išplėtojo socialinę ideologiją, aprėpiančią ne tik meną, bet ir visą gyvenimą. Pirmasis jų manifestas „Programa“, išspausdintas kaip laikraštis, – tai Kirchnerio kvietimas į kovą: „Kviečiame visą jaunimą susiburti, nes mes, kaip jaunimas, ateitį siejantis su mumis, norime iš pasenusių, viskuo patenkintų autoritetų išsikovoti laisvę savo veiksmams ir gyvenimams.“ Nepaisant jų utopinių siekių, grupuotės narius iš esmės vienijo aiški meninė programa ir tai, kas jiems nepatiko juos supančiame pasaulyje – anekdotinis realizmas ir impresionizmas. Daugelis šios grupės narių savo paveiksluose perteikė aiškią, dažnai net šiurpią tuometinio pasaulio viziją. Jie aiškiau nei fovistai pabrėždavo dvasinius ir psichinius momentus. Jie norėjo supurtyti visuomenę, sukelti nerimą ir jiems tai pavyko. Jie to pasiekė keisdami formą, supriešindami spalvas, deformuodami paveikslo erdvę. Okeanijos salų ir Afrikos meno įtakoje žmonių veidai jų paveiksluose atrodo kaip kaukės.
1913 m. išsiskyrus grupės narių požiūriams į meną, „Tilto“ grupė iširo.FOVIZMASPrancūziškoji ekspresionizmo kryptis įgavo fovizmo pavadinimą. Jos atstovus (Henrį Matisse`ą, M. de Vlamincką) labiau jaudino kompozicijos forma ir struktūra, tuo tarpu vokiškojo arealo dailininkai (E. L. Kirchneris, E. Nolde, K. Schmidtas-Rotlufas) paniro į komplikuotų psichologinių būsenų ir intensyvių jausmų perteikimą. 1905 m. Paryžiaus Rudens salone pasirodžius jaunų tapytojų grupei vėl kilo aistros, primenančios pirmosios impresionistų parodos lankytojų reakciją. Skandalas prasidėjo dėl ryškių paveikslų spalvų, nenatūralių formų. Žurnalistai pavadino dailininkus laukiniais (les fauves – laukiniai žvėrys) ir šis ironiškas pavadinimas tapo grupės pavadinimu. Matisse nebuvo formalus grupes lyderis, labiau sektinas pavyzdys. Fovistai neturėjo tvirtai apibrėžtos meno programos, aiškios teorijos, jie niekada nesudarė vienalytes grupes. Juos junge bendra nuostata: atsitraukimas nuo impresionizmo ir natūralizmo, Paulio Gauguino, Georges’o Seurat’o, Vincento van Gogho idėjų radikalizavimas. XX a. pirmajame deš. ėmė populiarėti van Gogho, Gauguino kūryba, ėmė reikštis jų įtaka. Jų kūriniai mokė dailininkus nekęsti rafinuotumo, pastūmėjo ieškoti ryškių ir drąsių, ,,barbariškų” spalvinių dermių. Iš šios laikysenos susikloste esminiai fovistinės tapybos bruožai: · spalvos primatas, daiktų formų supaprastinimas, kūno modeliuotės šviesa ir šešėliu atsisakymas, iliuzionistinės šviesokaitos atmetimas, išraiškingumo stiprinimas kompozicinėmis priemonėmis.
KUBIZMASKubizmas (1907–1914). Kubizmo krypties kilmė yra ilgalaikių meno istorikų diskusijų tema. Ankstyvieji istorikai ispaną Pablo Picasso (1881–1973) laikė vieninteliu jo pradininku; vėliau garbė buvo priskirta net dviem menininkam –Picasso ir prancūzui Georges`ui Braque`ui (1882–1963), o galiausiai tik Braque`ui. Picasso pretenduoja būti krypties pradininku dėl savo paveikslo Avinjono merginos, nutapyto 1907 metais. Jame aiškiai juntamas pakitęs požiūris. Du paveiksle vaizduojami veidai aiškiai susiję su afrikietišku plastikos supratimu ir stilizacija. Dešinėje matome chimeriškus veidus, jie skiriasi nuo kairėje pusėje esančių. Kairėje moterys stovi šviesiasniame fone, o dešinėje tamsesniame fone išsiskiria demoniški veidai, negražūs jų siluetai. Picasso supriešina du pradus – žavėjimąsi moters grožiu ir jo atmetimą; kairėje yra grožio, dešinėje – demoniškumo išraiška. Pats Picasso taip komentavo šį darbą: „Aš tyčia nutapiau tas kreivas nosis, kad priversčiau žmones pamatyti nosį.“
Braque`ui priskiriami laurai dėl to, kad dar tais pačiais 1907 m. jis buvo įsitraukęs į intensyvią P. Cezanne`o darbų analizę, o jo vaisius – „L`Estaque peizažai pasirodė 1908 m. Paties kubizmo pavadinimas kilo iš žodžio „kubas”, kurį pirmą kartą pavartojo Louis Vauxcelles, kalbėdamas apie Braque`o peizažus.Iki 1909 metų Brague`as ir Picasso tapo artimais draugais ir nuo 1909 iki 1914 metų, prieš Braque`ui išvykstant į karą, dirbo drauge. Atmetę vieno požiūrio perspektyvą, jie taip pat atsisakė ir ankstesnių avangardistų pamėgto dekoratyvumo. Vietoj šio jie pasirinko du alternatyvius šaltinius: vėlyvuosius Cezanne`o darbus dėl struktūros ir afrikiečių skulptūrą dėl abstrakčių geometrinių ir simbolinių ypatybių. Kubistai visiškai paneigė meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, taigi ir perspektyvos dėsnius. Jų suvokimas rėmėsi mintimi, kad mūsų matymas yra ribotas, jeigu mes nematome daikto kitos pusės tai nereiškia, kad jos nėra ir, kad ji negali matytis paveiksle. Todėl dailininkai pradėjo vienu metu vaizduoti kelias daiktų plokštumas, kurios suskaidė vaizduojamus objektus į daugybę geometrinių formų. Šios krypties atstovus visų pirma domino forma, todėl spalvos reikšmė buvo nuslopinta.Pirmoji Picasso ir Braque`o tapybos fazė, trukusi maždaug iki 1911 metų, dažnai vadinama analitiniu kubizmu. Šiuo periodu abu menininkai iš esmės vengė siužetų bei spalvų, kuriuose atsispindėtų atvirai reiškiamos emocijos, vietoj to rinkosi blankesnę paletę bei neutralų turinį, pvz., natiurmortus, portretus. Kita kubizmo fazė yra vadinama sintetiniu kubizmu (nuo 1912 m.). Siužetas tapo kur kas lengviau atpažįstamas, tačiau apkrautas simbolinėmis detalėmis. Tam tikra prasme jie ėmė taikyti atvirkščią metodiką: iš pasirinktinai sudėliotų fragmentiškų abstrakcijų jie konstravo vaizdus. Sukurtuose paveiksluose buvo subtiliai išlaikyta pusiausvyra tarp daiktiškumo ir įsivaizdavimo, o abstrakcija tebuvo priemonė „tikrovei“ sukurti. Svarbiausia akcentuoti formos ir spalvos ryšius. Paveikslai tampa vientisesnės formos, dekoratyvūs, įvairesnių spalvinių derinių, naudojami išraiškingi faktūriniai deriniai, taip pat pritaikoma koliažo technika .